1929–1930 m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą „Milžino paunksmė“. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija. Dramos veiksmas vyksta 1428–1430 m. Krokuvoje, Lucke, Vilniuje, Trakuose.
Milžino paunksmė
Mūsų kraujo kritęs krislas
Užsidegs padangėj Vyslos!
ASMENYS
JOGAILA – Lenkų karalius
SOFIJA – jo žmona, vadinama SONKA
ŠVITRIGAILA – jo brolis
ELZBIETA ŠCEKOCKA, KATAŽYNA ŠČEKOCKA – seserys, Sonkos kambarines
ZBIGNIEVAS OLESNICKIS – Krokuvos vyskupas
STANISLOVAS CIOLEKAS – Poznanės vyskupas
ANDRIUS – dominikonas, popiežiaus legatas
MYKOLAS KORNIČAS – Bendzino vaitas, vadinamas SIEŠČENCU
JONAS TARNOVSKIS – Krokuvos vojevoda
MIKALOJUS iš Mykolavos
RUMBAUDAS – Lietuvos didžiūnas
SIGISMUNDAS – Šv. Romos Imperijos imperatorius, Vengrijos karalius
VAVŽYNECAS ZAREMBA iš Kalinavos – lenkų riteris
JONAS HINČA iš Raguvos – lenkų riteris
JONAS STRAŠAS iš Bialočovos – lenkų riteris
SVIENTEKAS – Zbignievo dvaro ūkvedys
LIUCIJA – Zbignievo dvaro šeimininkė
KALĖJIMO SARGAS
JULIJONA – Vytauto našlė
SOFIJA – Vytauto duktė, Maskvos kniazienė
VOSYLIUS – Vytauto anūkas, Maskvos kniazaitis
Kariai, riteriai, bajorai, dvasininkai, sargai, tarnai, šokėjos, muzikai, minia
PIRMAS VEIKSMAS: SONKALENKŲ KARALIENĖ (Trys paveikslai)
PIRMAS PAVEIKSLAS
Krokuva, Vavelio rūmai, karalienės pusė; bent dvejos durys į priešingas puses; 1427 metai
I
SONKA, ZAREMBA
ZAREMBA
Ne aš gi kaltas, mano karaliene,
Kad gyvenu kaip vėpūtė prie kelio!
Juk tu žiniai... Tu visuomet žinojai –
Tavęs vienos priklauso... Aš esu –
Kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų,
Budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo
Sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų...
SONKA
Ach tu, galva! Gražus toks būtum, mielas...
Nieks neatims, kas tau vienam priklauso.
Sakau kaip karalienė ir...
ZAREMBA
Brangioji,
Bet kad tokia žiauri tu man esi!
SONKA
Žiaurumas – meilės ženklas, – negirdėjai?
Bet jei taip nori širdį man parodyt, –
Žinai, ką padaryk?
ZAREMBA
Tik žodį tark –
Prie tavo kojų nusilenks pasaulis!
SONKA
Gerai... Tenusilenks prie mano kojų
Tik vienas vyskupas... man to pakaks.
ZAREMBA
Kas, – Zbignievas? Jis, vyskupas karūnos?
SONKA
O kad ir jis ! Ko tu stebiesi taip?
ZAREMBA
Aukščiausias vyskupas, bajorų vadas,
Prieš Vytauto pripirštą karalienę
Senam karaliui – nusilenkt ateis?
SONKA
Tegu ateis ir nusilenks! Ir tu
Tai padarysi, jeigu aš prašau.
ZAREMBA
Nesuprantu...
SONKA
Nėra tau ko suprast.
ZAREMBA
Kam vyskupo prisireikė malonės?
SONKA
O tam, kad riteriai visi – kaip šienas...
ZAREMBA
Brangiausia karaliene!
SONKA
Jūs geri
Tiktai prie moterų, kol kalbat kur
Užustalėj ir giriatės jausmais...
O reikia moteris apgint – nebėr
Nė vieno karžygio...
ZAREMBA
Tu piktžodžiauji!
SONKA
Be juoko aš sakau! Treji štai metai,
Kaip vietą užėmiau šalia karaliaus,
O Krokuvoj jaučiuos kaip svetima.
Manęs bajorai vengia... Susitikt
Nenori... Ypač vyskupas manęs
Nekenčia... Lyg aš priešas būčiau koks.
ZAREMBA
Juk Vytautas – globėjas tavo buvo.
Tau giminė... Jis ir karaliui piršo,
Kad per tave karūną pats valdytų.
Suprask ir tu jausmus bajorų lenkų!
SONKA
Ar nežinai, kad Vytautas mane
Kaip šmėkla persekioja, kaip raganius
Nuo tos dienos, kai gimė man sūnus?
Kad man gyvenimo dėl jo nebėr!
Ir tu išaiškint negali bajorams!
Mane su sūnumi apgint! Ach, tu...
ZAREMBA
Brangioji! Kiek aš jau esu kalbėjęs!
Bet kad karalius toks! Jis vienas kaltas!
Ką padarau – jis painioja ir griauna!
Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia!
Nemato, rodos, nieko ir negirdi,
O tik staiga kaip griausmas ims – apvers
Visus galus: jam Vytautas pataręs
Esą daryti taip, o ne kitaip!
Lyg būtų Vytautas karalius Lenkų,
Ne Jogaila! O kaipgi! Kunigaikštis
Karalių kursto laužyt duotą žodį, –
Ir klauso jo karalius! Nieks nežino,
Ką Vytautas kada dar jam patars!
Bandyki jo augintinę užstoti
Prieš bajorus, įtūžusius lig kaklo!
Jie šaukia keikdami, kad jie neleisią
Bjauroti Vytautui karūnos Lenkų!
Ką vienas prieš visus galiu daryti?
Tave begindamas – labiau klampinčiau!
SONKA
O vyskupas – išdrįs! Ir prieš visus, –
Ir vienas! Pats matysi... Juk teisybė,
Tu geras būsi man? Tu padarysi,
Kad panorėtų vyskupas... Gali
Suprasti... Padarysi?.. Aš prašau!
Nebegaliu gyventi ujama!
ZAREMBA
Bet... kaip... Brangioji!.. Vyskupas toksai...
Kaip čia pasakius... Aš net nežinau...
SONKA
Gali tu jam, kad nori, pasakyti, –
Jei geras jis bus man, protingai elgsis,
Tai aš imuos karaliui įkalbėti,
Kad vyskupas – geriausias patarėjas,
Geriausias draugas, – visa, ko tik reikia...
Tegu karalių saugo jis ir gina
Nuo Vytauto klastingų patarimų!
Ir tu tai padarysi, aš žinau...
ZAREMBA
Ir ką tu sumanei? Aš jo bijau.
SONKA
Tu jo bijai?! Ar tik ne tavo darbas,
Kad vyskupas manęs lig šiolei vengia?.
ZAREMBA
Koks įtarimas!.. Kaipgi aš galėčiau?..
SONKA
Kaip tu, sakai, galėtum?.. Iš tikrųjų?..
Gerai! Ir aš taip pat kukliai kalbėsiu:
Ar vyskupas ateis į mano rūmus –
Ar tu lankaisi paskutinį kartą!
Įeina Katažynka
II
TIE PATYS; KATAŽYNA
KATAŽYNA
Atleisk, šviesiausia karaliene, kad...
SONKA
O, nieko... Pasakyti man norėjai?..
KATAŽYNA
Atvyko riteris... Karalius siuntė...
ZAREMBA
Ar jau karalius grįžta iš medžioklės?
KATAŽYNA
Ne, ne! Tik atsiuntė jis riterį,
Kurs, sakosi, skubių tur reikalų
Pas karalienę... Laukia jis svetainėj...
SONKA
Tai, mano riteri, dabar prašyčiau...
Ir vyskupui pranešk, kad jo ranka...
ZAREMBA
Bus... priimta?
SONKA
Atlyginti mokėsiu...
ZAREMBA
Atlyginims man bus tūkstanteriopas,
Jei karalienės palankumo krislas...
SONKA
Pro šičia, riteri...
ZAREMBA
O, dėkui tau!
Išeina pro Sonkos nurodytas duris
III
SONKA, KATAŽYNA
SONKA
Kas atsitiko? Rodosi, prašiau...
KATAŽYNA
Teisybė, karaliene... Bet kad Hinča...
SONKA
Ką tu sakai?.. Atvyko Hinča?..
KATAŽYNA
Taip.
SONKA
Ach!.. Nuostabu... gerai... prašyk...
KATAŽYNA
Klausau.
SONKA
Tačiau palauk... Seniai atvyko?
KATAŽYNA
Kur čia!
Ir koks jis keistas ir nuožmus... Aš jo
Tokio nesu dar mačius... Piktas, keikias,
Lyg buvo priristas kur nors patamsėj...
SONKA
Smarkus jis buvo visuomet.
KATAŽYNA
Bet koks
Dabar! Kaip kumelys! Rods, Elzbieta
Kalbėti moka, bet ir jai nelengva
Jis suvaldyt. Kiekvieną mirksnį gali
Čia įsiveržt... Nežinom, kas daryti.
SONKA
Gerai, prašyk... Abi lydėkit jį...
Katažyna išeina atgal
Palauk dar, Katažyna! Katažyna!..
Arba tiek to... tegu ir taip... prašyk...
Sonka taisosi tualetą; įeina Katažyna, Elzbieta, Hinča
IV
SONKA, KATAŽYNA, ELZBIETA, HINČA
HINČA
Garbė aukščiausia tauriai karalienei.
Mane karalius siuntė iš medžioklės
Atnešt labų dienų... Jis dar užtruksiąs...
SONKA
Dėkot malonu riteriui kilniam...
HINČA
Pranešti liepė tauriai karalienei...
SONKA
Valia karaliaus man šventa.
HINČA
Jis liepė
Pranešt... pranešt be liudininkų!
SONKA
Taip?
Bet riteris gal bus girdėjęs, – žino,
Kad aš nuo savo mylimų draugių
Dar neturėjau jokių paslapčių?
HINČA
Karaliaus pildau valią, kaip įsakė.
Aš teisės neturiu sulaužyt žodį…
SONKA
Gerai, manyčiau, žino ir karalius...
HINČA
Ar grįžti, karaliene, man reikės
Karaliaus valios pildyt negalėjus?
SONKA
Aukščiausias tepaliudys, kad aš pildau
Karaliaus valią... Mielos mano draugės,
Aš jus pašauksiu...
Seserys išeina
V
SONKA, HINČA
HINČA
Šimtas plynių trauktų!
Mane tu tyčia erzint sumanei
Su tuo beždžionėm savo? Pasijuokti?!
SONKA
Gražiai tu sveikinsies, nėr žodžiui vietos!
Tu užmiršai, kad kalba karalienė...
HINČA
Kam nori karaliauk, tiktai ne man!
SONKA
Eik čia, arčiau. Būk mielas svečias. Sėskis.
HINČA
,,Eik čia arčiau, būk svečias!.." O tuo tarpu
Mane už durų laiko tartum šunį, –
O ji pati – su meilužiu burkuoja!
SONKA
Bet, mielas Hinča! Aš nebepažįstu Tavęs!
Kaip erškėtys... Tu keršiji?
HINČA
Atkeršys tau kiti... ir be manęs! –
Už tavo vylių, už suktybę, – melą!
Meilužį kur padėjai? Kur Zaremba?
SONKA
Ach, šit ko jis staiga ežiu pavirto!
Pavydi, mielas?.. Nėr čionai Zarembos.
HINČA
Sakysi man, kad jis čia neatėjo
Prieš porą valandų? Nebuvo, ką?
SONKA
Manęs tu to neklausei. Nesakiau,
Kad jis nebuvo.
HINČA
Tai prisipažįsti?
SONKA
Nesuprantu, ką slėpti aš turėčiau.
HINČA
Kad patalas dar neataušo – slėpti
Nemano karalienė! Sveikinu!
SONKA
Pradėsiu pykt, girdi?Aš jį kviečiau
Kaip riterį, o jis čia plūst atėjo.
HINČA
Zaremba kur?
SONKA
Matai, kad nėr. Išėjo.
HINČA
Kodėl gi nemačiau aš jo išeinant?
Aš tau ne Jogaila. Kur paslėpei?
SONKA
Pavydas tavo kvailas, kaip ir tu.
Tu – vyras man, ar ką? Tu neuždrausi
Man būt su tuo, su kuo aš panorėsiu!
Tu džiaukis, ką turi... Ką tu turėjai...
Kvailystę senąją užmiršti laikas!
HINČA
Užmiršt! Kaip lengva moteriai užmiršt,
Kuo amžinai prisiekė ji gyventi
Kaip lengva jai atsižadėt jausmų,
Kuriuos pati švenčiausiais pavadino!
Ir tu jau užmiršai karaliaus lovoj
Pavasario nakčių žieduos lengvumą, –
Kaip degė lūpos ugnimi rasota,
Kaip tu it lapas epušės virpėjai, –
Kaip stirna leisgyvė glaudeis šalia?..
Ar gal tai buvo sapnas koks miglotas,
Kur aš, paklydęs girioj, sapnavau?
Ar gal tai buvo...
SONKA
Ach, nereikia, mielas,
Minėt, kas mum užmiršt tiktai beliko!
HINČA
Norėtum tu, kad aš staiga užmirščiau,
Jog tu jaunystės meilę už karūną
Kaip mugės prekę pardavei kitam?..
Ir nori tu, kad laukčiau aš malonės,
Kurią tu, persisotinus per naktį,
Kaip atspindį tavų geismų tuštybės
It šuniui kaulą kartais mesi man?
SONKA
Aš ištekėjus... motina vaikų...
Tokia lemtis... Prieš ją lenkiu aš galvą,
Ir pareigas sunkias dėl vyro ir...
HINČA
Cha cha cha cha. Prabilo nekaltybė!
Jos pareigos! Jos vyras! Senas grybas!
Lavonas, iš kapų nakčia išlindęs!
Kuris pro samanas nebeprimato,
Kur slepia jo pati meilužių pulką...
SONKA
Laukan iš čia! Jei tau galva brangi!
HINČA
Tai pareigas tu eidama kasmet
Gimdai po vaiką! Nori rast kvailių,
Kurie tikėtų, kad pelų tas maišas –
Tas Jogaila – vaikų tavųjų tėvas?
SONKA
Tikrai šunies likimo vertas tu!
Išeik! Kitaip – išmes tave sargyba
Šunims į gerklę!
HINČA
Sužinos karalius,
Iš kur papliupo jam vaikai senatvėj, –
Kaip riteriai padėjo tau ir jam...
SONKA
Laukan! Kad tavo nešvari burna...
HINČA
Prisipažink man atvirai, bus tau geriau...
Su kuo kasmet vaikus prigyveni?
Sūnus Vladislovas – Zarembos vaikas?
SONKA
Kaip tu drįsti mane įžeist! Karalių!
Prisiekiu, veltui nepraeis niekšybė –
Tu atlyginsi man savo kailiu!
Nori skambinti sargybai, bet Hinča ją jėga sulaiko; kova
HINČA
Prisipažink... Aš tau galiu pagelbėt...
Karalius sužinos – Prisipažink!
Apginsiu... Būk protinga!.. Aš prašau!
Aš proto netekau... Tave taip myliu...
Labiau negu seniau... Aš myliu... taip...
Pastangos bučiuoti
SONKA
Elzbieta! Katažyna! Ach! Pagalbos!
HINČA
Tylėk tu, ragana!
Seserys atbėga
VI
TIE PATYS; KATAŽYNA, ELZBIETA
SONKA
Galvažudys!
HINČA
Mane tu paminėsi! Sužinos
Didysis kunigaikštis Lietuvos!
Te Vytautas ištrėkš tave kaip musę!
Gailėsies! Paleistuve tu!
Bėga iš kambario
SONKA
Laikykit!
Laikykit jį! Laikykit!
Hinčos nebėr; Sonkai – isterija; seserys triūsia prie jos
ANTRAS PAVEIKSLAS
Krokuvos vyskupo Zbignievo rūmai Slavkuvo dvare.
Liucija ruošia kambarį, lyg netikėtai garbingų svečių užklupta
Svientekas – šventadieniškai nusiteikęs
I
SVIENTEKAS, LIUCIJA
SVIENTEKAS
Kokia juokinga tu, kai vyskupas Sugrįžta...
LIUCIJA
Liaukis pliauškęs!
SVIENTEKAS
Neteisybė?
LIUCIJA
Jis – vyskupas visiems. Ir man, ir tau.
Ir šeimininkas mum abiem. Visiems.
SVIENTEKAS
Tiktai per daug neraudonuok prie jo, –
Kitaip iš tikro dar įtarti gali,
Kad priesaiką tu jau...
LIUCIJA
Geriau sakyk,
Kur važinėjas vyskupas slaptingai?
SVIENTEKAS
Moldavų, rodos, lankė hospodarą, –
Prieš Vytautą talkininkus jis renka,
Su Lietuva greit karas būsiąs, sako...
LIUCIJA
Ilgai užtruks svečiai?
SVIENTEKAS
Nesibijok,
Šeimininku suspėsi prisidžiaugti...
LIUCIJA
Koks nevalyvas tu!
SVIENTEKAS
Tu dar labiau.
Net kambarių nesutvarkei iš anksto.
LIUCIJA
Nepranešei, kad atvažiuos... Žinojai?
SVIENTEKAS
Suteikti malonumo tau norėjau.
LIUCIJA
Tai pavydelninkas! Ar gaila tau?
Dabinasi
SVIENTEKAS
Nė kiek... Nevesk taip tiesiai į pagundą!
LIUCIJA
Nesilaižyk, ne tau...
SVIENTEKAS
Graži merga tu!
LIUCIJA
Seniau nepastebėjai?
SVIENTEKAS
Vyskupo
Bijojau... Piktas jis ir pavydus!
LIUCIJA
O tu – žioplys kaip avinas pernykštis.
SVIENTEKAS
Tai, eikš... aš pabučiuosiu... nors šiemet...
LIUCIJA
Matai, užuodžia vabalas ragaišį!
Flirto scena
Įeina Zbignievas ir Tarnovskis
II
TIE PATYS; ZBIGNIEVAS, TARNOVSKIS
ZBIGNIEVAS
Žiū, – linksma čia!.. Tai mano, vojevoda,
Mažutė šeimininkė... giminė...
Broliavaikė... Sesers duktė...
TARNOVSKIS
Malonu!
Ir aš tokios norėčiau giminaitės...
ZBIGNIEVAS
Širdele, Liucija, mes alkani
Su vojevoda. Iš kelionės – maudžia.
LIUCIJA
Klausau. Aš tuoj.
Išbėga
III
TIE PATYS, be LIUCIJOS
ZBIGNIEVAS
Kai grįžtu, vojevoda,
Namo – toks gailesys širdin įklimpsta...
Dvarų tvarka lyg skųstis negalėčiau.
Bet kažko trūksta, rodos, trūksta...
Lyg meilės šeimininko, pasakyčiau.
TARNOVSKIS
Na, vyskupe, vargu! Juk ponas Svientek –
Geriausias ūkininkas vaivadystėj.
Ir ko jau ko, bet ūkio meilės jam
Tikrai netrūksta. O, kad aš turėčiau
Dvare, kaip ponas Svientek, padėjėją!
SVIENTEKAS
Širdingai dėkui, mano vojevoda,
Kad teikeis gerą žodį man surasti!
ZBIGNIEVAS
Didžiuojuos Svienteku ir aš.
Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti
Jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta,
Kai atlankai namus, ilgai nebuvęs...
Juk dvasininko toks klaikus likimas –
Vis vien, vienas visuomet kaip pirštas...
TARNOVSKIS
lengva prijaučianti šypsena
Namai... jaunutė giminaitė... dvaras...
Tarp mūsų, vyskupe, skirtumas – menkas!
ZBIGNIEVAS
sąmoningo kalbos nukreipimo tonu
Kaip tau atrodo, Svientek, nereikėtų
Iškirst nuo Slavkuvo į vakarus
Šilelis? Jis dabar aptriušęs toks.
Nugriaut Gvizdavkų kaimas... ar nudegint?
Ir vietoj jų pravesti kelias tiesus,
Kuris į Krokuvą kaip šūvis eitų
Stačiai? Ne Lietuvos aš kunigaikštis,
Kad plyniose gyvenčiau kaip meška!
SVIENTEKAS
Teisybė, vyskupe. Bet aš sakyčiau,
Kad vietoj kelio, atviro į dvarą,
Iškast verčiau platus reikėtų griovis,
Prileisti jį vandens, išmūryt sienos,
Nukalti plieno vartai...
ZBIGNIEVAS
Aš matau,
Norėtum dvarą tu pilim paversti
Ir viešpatauti kaip... Bendzino vaitas?
SVIENTEKAS
Kodėl gi ne?
ZBIGNIEVAS
Ne per anksti tau būtų?
SVIENTEKAS
Teisybė, vyskupe. Kaip tik įspėjai:
Bendzino vaitas vėlei griežia dantį...
ZBIGNIEVAS
Sieščenec dantį griežia?.. Ko jis nori,
Bendzino vaitas?
SVIENTEKAS
Žmonės kalba, rengias…
ZBIGNIEVAS
Jis man tebėr skolingas už pernykštį
Plėšimą ir už iškirstus medžius!
TARNOVSKIS
Ir aš turiu su juo nebaigtą bylą.
SVIENTEKAS
Ir, sako, švaistos jis nuo čia arti.
ZBIGNIEVAS
Sakai tu, švaistos jis nuo čia arti?
Ach, mielas Sventiek, aš užsisvajojau...
Matai... Žiūrėk, kad būt žirgai tvarkoj...
Balnai... ar kas...
SVIENTEKAS
Gerai, aš suprantu...
Dviprasmiškai šypsodamos išeina
IV
TIE PATYS, be SVIENTEKO
ZBIGNIEVAS
Kaip tau žinia patinka, vojevoda?
Sieščenec dantį griežia... Numanai?
TARNOVSKIS
Na – ką! Karalius rengiasi į dangų
Keliaut, bažnyčią saugo, krikštą skelbia..
Gal perkrikštyt ką rengias ir Sieščenec...
ZBIGNIEVAS
Plėšikas! Valkata! Galvažudys!
TARNOVSKIS
Tebėr Bendzino vaitas jis tačiau,
Karaliui artimas žmogus ir mielas!
ZBIGNIEVAS
Sieščenec plėšikauja atvirai,
Kiti gi – dar bjauriau! Dobčino Galka,
Puhalos Dobek, Vlodko Domabožo,
Rytvėnų Dzierslav, Aksamita, Spytek. –
Kokia daugybė šitų apgavikų
Paplito kaip vilkų po mūsų kraštą!
Vilioja žmones, smurtą kelia, plėšia!
Ir niekas jų nebaudžia! Nesuvaldo!
Jiems duoda net vietas karūnoj aukštas!
Ir vis tai dedasi valstybėj Lenkų, –
Narsaus Boleslovo garsioj tėvynėj –
Ir vyskupystėj mano!
TARNOVSKIS
Atsirūgsta
Husitai mūsų, mielas vyskupe!
Viešai – atsižadam husitų. Smerkiam.
O paslapčia – palaikom juos ir šelpiam!
Jiems duodam ginklų, kad išpjautų mus..
Netinka man tokia suktybė mūsų!
ZBIGNIEVAS
O man – tai tinka? Aš seniai šaukiu,
Kad visa tai išeis kada aikštėn,
Ir mes melagiai būsim prieš Europą,
Prieš Šventą Tėvą! To dar negana!
Jiems leidžiam spjaudyti į mūsų veidą!
Jei šiandie leidžiam skelbti jiems viešai,
Kad vienuolynams ir tėvams bažnyčios
Nereikalingi jokie žemės turtai,
Nes mat apaštalai beturčiai buvę
Ir vaikščioję basi ir alkani, –
Jei leidžiame husitams taip kalbėt
Ir mulkint žmones, griaut Bažnyčią šventą, –
Sakau, tai pamatysi, vojevoda,
Sujauks tamsių mimų jie kvailą protą, –
Ir ims pleškėt klaidatikių ugny
Bažnyčios, vienuolynai, klebonijos...
Užtrokšim dūmuose kaip čekų žemė!
TARNOVSKIS
Ir aš seniai šaukiu: tegu karalius
Daugiau valstybės reikalų žiūrės,
Negu bažnyčioj poteriaus su boboms...
Aukščiausias Dievas ir šventa Bažnyčia
Gal išsivers ir be maldų karaliaus,
Bet kai valstybė plyšta skudurais –
Bažnyčia neišgelbės jos, ir Dievas...
ZBIGNIEVAS
Čia ne bažnyčia reikia kaltint, – ne!
Žinai, iš kur tas smurtas visas eina?
Kas veisia mums husitų piktą sėklą
Ir brolį gimdo ranką kelt prieš brolį?
Iš Lietuvos! Tiktai iš Lietuvos!
Tai darbas Vytauto! Sieščencai, Vlodkos –
Tai Vytauto bernai visi samdyti...
TARNOVSKIS
Tikra nelaimė šitas kunigaikštis.
ZBIGNIEVAS
Karaliui dumia jis akis! Apstatė
Savais tarnais karalių ir karūną
Ir kanclerį papirko savo dovanom,
Bajorų pusę auksu suviliojo...
Ir štai mes turim: pusė Lenkijos
Tarnauja Vytauto klastingiems norams!
Pristatė jis visur slaptų žabangų,
Tinklu kaip piktas voras apipynė, –
Net darosi trošku tėvynėj savo!
TARNOVSKIS
Žioplystė! Leidome karaliui vesti...
Pripiršo Vytautas... apsuko galvą...
Dabar ir painioja per karalienę!
ZBIGNIEVAS
Nebeilgai jis džiaugsis karaliene...
Jei iki šiol ji Vytautui tarnavo,
Tai nūn ji mūsų įnagiu pavirs!
TARNOVSKIS
Taip tikras tu esi?
ZBIGNIEVAS
Manim tikėt
Gali! Ji greit visai bus mano rankoj...
Įsiveržia Zaremba; uždusęs, apdulkėjęs – matyti, labai skubėjęs; baisiai susijaudinęs
V
TIE PATYS; ZAREMBA
ZAREMBA
Garbė ganytojui aukščiausia... te...
Ir vojevodai... aš pas vyskupą...
Galvotrūkčiais lėkiau... pranešt... naujieną!
ZBIGNIEVAS
Nusiramink. Kas atsitiko? Mirė
Karalius? Miestas dega? Vysla tvinsta?
ZAREMBA
Blogiau... Karūnai smūgis negirdėtas...
TARNOVSKIS
Bent pasisveikint leisk... Koks maištas kilo?
ZBIGNIEVAS
lengva raminanti ironija
Gal Vytautas... jau skelbias ... sultonu?
ZAREMBA
Sunku... iš karto visa... pasakyti...
ZBIGNIEVAS
Kas atsitiko?
TARNOVSKIS
Nesijaudink!
ZBIGNIEVAS
Na?
ZAREMBA
Šviesiausia karalienė... suimta!
TARNOVSKIS
Ar pasiutai?
ZBIGNIEVAS
O Viešpatie dangaus! Už ką? Kodėl?
TARNOVSKIS
Perkūnas giedrą dieną!
ZAREMBA
Baisi niekšybė!.. Gėda amžinųjų...
ZBIGNIEVAS
Negali būt
TARNOVSKIS
Netrypk kaip boba maišėj!
ZAREMBA
Karaliui pranešė... Ne! Įkalbėjo...
Kad karalienė – jo žmona... jis – vyras...
Kad karalienė jį apgaudinėja
Kaip vyrą... ir kad jo vaikai – ne jo...
ZBIGNIEVAS
dviprasmiška šypsena
Ir ką? Karalius... Nusigando?
ZAREMBA
O!..
TARNOVSKIS
Ach, tas karalius mūsų! Tai man vyras,
Kuris nežino –jo vaikai, ar ne!
ZBIGNIEVAS
Ne visuomet tikrai gali žinoti...
TARNOVSKIS
Ką įtaria karalius dėl pačios?
ZAREMBA
Kaip čia pasaldus... visko gali būti...
TARNOVSKIS
lyg pykdamas
Taip ir maniau! Gali neatsakyti...
ZAREMBA
Šviesiausiai karalienei įsakyta
Tuojau pas tetą vykti į Smolenską...
Jos kambarinės, seserys Ščekockos...
Pagalbos, vyskupe!
TARNOVSKIS
Patinka man
Karalius! Meldžias Dievui, bet ir velnio
Užmiršt negali! Pavydus...
ZAREMBA
Blogiau!
ZBIGNIEVAS
Ne viskas dar?
ZAREMBA
Suimti karalienę...
Karalius pavedė... sakyti gėda...
TARNOVSKIS
piktesnė ironija
Zarembai, riteriui taurios valdovės?
ZAREMBA
Ne! Hinčai! Tam, husitui... kurs... kuris...
ZBIGNIEVAS
Kas tai per velniava?.. Ar piktas juokas?
TARNOVSKIS
Jei ne kvailumas siųsti į Smolenską,
Tai padėtis tikrai būt įdomi...
ZAREMBA
Husitas Hinča tardė karalienę!
Šviesiausią moterį visoj karūnoj,
Globėją vienuolynų ir bažnyčių!..
ZBIGNIEVAS
Jei galima... jei reikia kas įtart
Dėl karalienės, – tai tik Hinča pats!
Visi juk žino, kas seniau jis buvo,
Kol karalienė dar tebemergavo...
Jei reikia kas suimti, – tai tik Hinča,
O čia jį patį siunčia jos suimti!
Galvoj karaliui negerai, – ar kas?!
ZAREMBA
Karaliui patarė taip padaryti
Valdovas Lietuvos... Jis pats įsakė!
ZBIGNIEVAS
Tai šit iš kur kempinės dūmai rūksta!
Garbė karaliaus – tai garbė valstybės, –
Ir Vytautas sumanė ją išniekint!
Pripiršo karalienę pats, dabar –
Vėl tyčiojas! Tai iššaukimas mums!
Gerai! Priimsim; jis – atkąs nagus!
Ką pasakys karalius, kai patirs,
Jam tardytoją Vytautas kokį
Pripiršti teikės?!
TARNOVSKIS
rodo į langą, pro kurį tolumoj matyti gaisras
Vyskupe, žiūrėk!
Įbėga Svientekas
VI
TIE PATYS; SVIENTEKAS
SVIENTEKAS
Gvizdavkų kaimas dega!
TARNOVSKIS
Vyskupe,
Žiūrėk, kaip dūmai verčias... Sveikas, brol!
SVIENTEKAS
Girdėti triukšmas ten... kažkas lyg kaukia.
ZBIGNIEVAS
Teisybė, visas mano kaimas dega.
Tikrai, kas padegė!
TARNOVSKIS
O! Dar stebuklas,
Per kalvą raitininkai joja štai...
ZAREMBA
Jie žirgus pakreipė į mūsų pusę!
TARNOVSKIS
Ir šuoliais lekia... Tartum debesis...
SVIENTEKAS
Sieščenec! Vyskupe, Scieščenec! Jis!
TARNOVSKIS
Sieščenec, taip! Iš tolo jį pažįstu!
ZBIGNIEVAS
Prakeiktas!
ZAREMBA
Svientek, vyrus šauk,
Ginklus tuojau dalyk! Jis turi galą gauti!
Aš galva atsakau!
ZBIGNIEVAS
Nėr ko... Gana!
Mums žirgus, Svientek... trims... greičiau, skubėk.
Svientekas išbėga
VII
TIE PATYS, be SVIENTEKO
ZAREMBA
Mums gėda bėgti nuo plėšiko! Reikia...
ZBIGNIEVAS
Ne vyskupui kariauti su plėšikais!
Kol kelias atviras, skubėti reikia!
SVIENTEKAS
už scenos
Žirgai tuoj bus...
ZBIGNIEVAS
Kaip norit. Aš – skubu.
Į Krokuvą. Iš ten šėtoną šitą,
Sieščencą, sudorot greičiau galėsiu...
Ir visą sėklą, – Vytautą ir Hinčą...
Kaip lenkas, aš prisiekiu... ir – sudieu!..
Išeina
VIII
TIE PATYS, be ZBIGNIEVO
ZAREMBA
Aš, vojevoda, bėgsiu vartų gint
Su vyrais. Jūs su Svienteku namie
Tvarkykit įgulą...
TARNOVSKIS
O aš manau,
Negalima apleist žmogaus nelaimėj,
O ypač jeigu dvasininkas jis...
Tave aš palieku, Zaremba, dvarui
Nuo priešo gint... Aš vyskupą lydėsiu.
Išeina
IX
ZAREMBA, vienas
ZAREMBA
Tai tau, kad nori! Svientek!
Išbėga užu scenos
Svientek!
Išjos jis pats! Šauk vyrus! Ach, velniai!
Įbėga kambarin, prie lango
Pavyko, Svientek, vyskupui pabėgt?
Ir vojevodai? Jų nematė? Ką?
Sieščenec jau prie vartų? Ką sakai?
Blaškos po kambarį
O, tai gyvatė! Išraižyti kailį...
Išbėga
Užu scenos – triukšmas, ginklų žvangėjimas, keiksmai, – lyg vyksta tenai kova
SIEŠČENCAS
užu scenos
Gali nebesispardyt, mano mielas,
Vis tiek tu neištrūksi iš manęs!
O taip! Dabar padėki ginklą, – būsim
Draugai. Prašau į vidų. Vyskupas –
Vaišingas.
X
ZAREMBA, SIEŠČENCAS, KARIAI
SIEŠCENCAS
su kariais įsivesdamas Zarembą
Ha! Vyskupo nė dvasios nebeliko. –
Bene į rojų persikraustė gyvas?
Žmogus – malonus būdavo jis kartais,
Prie vaišių, prie midaus... O prie mergičkų!.
Teisybė, riteri?
Zaremba demonstratyviai tyli
Na, vyrai, matot, –
Labai kuklus taurusis karžygys,
Kaip megužėlė švento Jono naktį,
Prie jūsų neišdrįsta žodžio tarti.
Kol mes dviese su juo pasikalbėsim,
Po dvarą eikite pasižvalgykit –
Gal vyskupą surasit... Aš bijau,
Kad jis nesupelėtų kur prie bačkos.
Kariai nori eiti
Palikit kokie du pas mus, nes šiaip –
Su riteriu iš nuobodumo mirsim.
Daugumas karių išeina
Teisybė, riteri, gyvenime
Visų svarbiausias daiktas – geras ūpas?
Nesivaržyk, – nesirengiu aš karti
Tavęs...
ZAREMBA
Šuva tu! Išdavikas!
SIEŠČENCAS
O!
Sakyk tu man, koksai malonus balsas,
Yra dėl ko iš proto boboms eiti.
Jei būčiau moteris – įsimylėčiau!
Beje. Labų dienų tau Hinča siunčia.
Jis sakė, aš čionai tave surasiąs.
Ir prašė į svečius tave pakviest
Pas jį...
ZAREMBA
Kiek Hinča užmokėjo tau,
Galvažudy?
SIEŠČENCAS
O, Hinča nešykštus,
Smagu turėti reikalas su juo!
Žinai, ir tau jis rengia malonumo...
Galiu net pavydėt, kaip tau bus gera!
Atsimeni dailias seses Ščekockas?
Su jom pas Vytautą svečiuos keliausi.
Žiūrėk, tiktai kelionėj būk taurus, –
Su mergužėlėmis per daug... che... che..
ZAREMBA
Nutilk, šuva! Taip Vytautui tu loji!..
SIESČENCAS
Ar Vytautui, ar velniui – tau vis tiek.
O darbą – sąžiningai atlieku...
ZAREMBA
Kaip Juda koks už trisdešimt skatikų
Tu mūsų karalienę skandini!
Pats lenkas būdamas, terši karūną
Kaip išgama, kaip vergas Lietuvos!
SIEŠČENCAS
Nepyk, broliuk! Labai karaliaus gaila.
Jį riteriai apsėdo kaip velniai...
Tik vienas Vytautas užstoja jį...
Kariai įveda Svienteką
XI
TIE PATYS; SVIENTEKAS, KARIAI
KARYS
Mes vietoj vyskupo rūsy suradom
Už bačkos šitą...
SIEŠČENCAS
Ach, labai malonu
Pasipažint.. Ko toks nuliūdęs, pone?
SVIENTEKAS
Bedievi tu! Sudeginai sodybas!
Vaikai ir moterys našlaičiais klykia!
Kad pragare velniai tave taip degint!
SIEŠČENCAS
Kaip tik ne taip! Man Dievas ypač rūpi!
Nors ir bajoras aš, bet girt savęs
Nemėgstu... Tik Šventam Rašte skaičiau:
Lengviau dramblys pro adatos skylutę
Išlįs su uodega, negu turtingas
Paklius į dangų, vietą vyskupų...
Iš meilės mūsų vyskupui skinu
Į dangų kelią, turtą jo aprėždams,
Kiek tik galiu...
Kariai įveda Liuciją
XII
TIE PATYS; LIUCIJA
KARYS
Išnyko vyskupas,
Tik valgomam prie stalo mergina...
SIEŠČENCAS
Ola! Neblogas skonis vyskupo,
Neblogas... Miela pažiūrėt.
KARYS
Ir stalas
Nukrautas vaišėmis, kaip tyčia, mums.
LIUCIJA
Vai, Dievulėliau! Tai susprogs dabar
Skilandį vyskupo ir pyragus!
SIEŠČENCAS
Ir tai nebloga. Duokš, lėlyte, ranką...
Visus prašau prie stalo! Pons Zaremba,
Kol Hinča kailį tau dar skus kada, –
Už vyskupą išmesim po burnelę!
Balys Sruoga. Milžino paunksmė. Kaunas, Tulpė, 1932.
