Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) – poetas avangardistas. Šokiruojančiais eilėraščiais ir fantasmagorine ekspresionistine drama „Mirties mirtis“ poetas reprezentavo stulbinančius avangardistinius „darymus“, meninės formos efektus. Avangardistiškai pozuodamas, išprovokavo daug triukšmo, buvo apkaltintas pornografija. Šemerį kritikavo kas tik netingėjo, marksistas V. Kapsukas jį apšaukė „supuvusiu vėjo pamušalu“, „besiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėju“, o vien tik „krikščioniškąjį meną“ išpažinęs A. Jakštas S. Šemerį vadino „dvasios kupreliu“ ir „dvasios paliegėliu“. Eilėraščių rinkinys „Granata krūtinėj“ (1924) – skandalingiausias literatūrinis debiutas. „Salio Šemerio eilėraščių rinkinyje „Granata Krūtinėj“ (1924) deklaruojama biologinio žmogaus samprata, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigiama brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetika.“ Vytautas Kubilius
Naktibalda
Sutraukus nakčiai rūkus
Ir kaimui juodu sijonu apsiavus,
Aš savo širdį saujoje nešu.
Ties gatvių ir gatvelių kryžkelės kampu,
Lyg kad prinokęs javas,
Akių vilyčias į krūčių kalvas aš besmeigiąs esu.
Aure!
Iš vakaro nasrų ištrūkus
Ir kūno kupina
Vingiavos ant aistros žarijų mergina.
Kaip traukiams amžino magnito,
Širdies kąsniuks į jos akių upes įkrito.
Aš vadeles paleidau rankai...
Ir vis karščiau
Aš bučinių graužtukais ją barsčiau.
Ir jau
Jaučiau,
Kad pievos pievose paskendę anka.
O ten,
aukštai,
mėnulis siaučia
Ir žvaigždės ūžia.
Ir dangus didžiausią
Įtraukia gūžį.
Kaunas, 1923 m.
Himnas mergelei
O magnetingoji,
Tu lelijingoji,
Vienintele mergele!
Tu nežinai,
Kad mano kraujo aušros dirgsnius kelia
Tau apipinti pintinai.
Aš tavo meilią aržią ir gumbuotą,
Įsmigusią į mane karšto kalno trikampiu,
Kaipo kaminkrėtis aprūkusiąją šluotą,
Į savo širdį - būdą šuniškai tempiu.
O lelijingoji, vienintele mergele!
Aš vis pasekomis taviem žingsniam einu,
Kad tau į jausmo tiltą laužiant kelią,
Galėčiau tau po kojų išsilieti Nemunu
Ir bangomis sušukti degamomis:
Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę -
Laižysiu šėlstančiomis letenomis
Karštuos krantuos suveltą tavo girią.
Duok savo lūpų nenuvytusiąją grožę
Burnų rave
Per Kauno dulkes žiburiuotą rožę
Aš įbučiuosiu į tave.
Išglostysiu kiekvieną tavo plauką,
Kur raitosi ir kur auksinis.
Tavi glėbiai į save mane traukia,
Kad mane šiurkštų savo minkštume skandintų.
O lelijingoji, vienintele mergele!
O kokie vėjai tavo šiaurės pietų
Gaivingi vėjai, telegrafo vielom susinarstę,
Stebuklus daro tarp laukų, odos ledu aplietų,
Palaidotajai mano širdžiai kūno karste.
Įkūnija tikrai
Vaiduoklį - mane tavo akys,
Tie du liūliuojantieji ežerai,
Kur maudausi ir pūškinuos aš, vaikas girtas ir patrakęs.
Ir kaip žuvis, ištroškusi kasdieninio vandens,
Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų,
Prašau tik tavo raumenų gaisrų,
Kurie gaivinamai mane apsems...
Kaunas, 1924 m.
Miestiškai
Nejaugi miesto smegenų ir kraujo šmotas,
Užkaltas gyvas akmenų ir geležies narvuos,
Nejusiu aš ir vasaros, rugiais liepsnotos,
Ir rudenį išsirpus mano šnervės nesuos?
Jauna aistra ar nepaims nuvalkiotų, vienodų
Ir jau suakmenėjusios širdies užukampių,
Mergelės šypsena angoj akių ir sielos sodo
Nenardys tarp blakstienų, kitados smailių, tamprių?
Aš miesto paimtas nelaisvėn kaip Verhanas.
Juodais aksomais apsitraukus miestui vakare,
Tamsybių triukšmo jūroj pro elektriškas liktarnas
Aš jausmo trotuaruos plaukioju kaip Dantė pragare.
Aš gatvių ir gatvelių nuobodulio nukamuotas,
Nuo saulės atsiskyrėlis aš pastovus.
Brendu aš pro miškais sustojusias dirbtuvių dūmų šluotas,
Plaukau per miesto dulkių bangų ristuvus.
Aš šoku gaudžiant, spiegiant fabrikų švilpukams,
Sukuos mašinų ir šekštarnių sūkury.
Ir ošesio pusnynams stogų plaukus veliant, sukant,
Aš nardausi tramvajų ir vagonų dubury.
Žalėja žiemos suglamžyti sodų sijonai
Ir didesniais šešėliais stiebiasi namai,
Ir musių ir uodų virpa milijonai...
Kaipgi man nekvėptelėjus erdvingai ir linksmai?
Kad net ir varlės meilės padegtoj ekstazėj kurkia,
Kad sieksniniais snapais bučiuojasi gandrai
Ir verdančiam, putojančiam aistros duburky
Pavasariuojasi visi aktingai ir bendrai!
Kaunas, 1924 m.
„Keturių vėjų pranašo“ dieną
Kaunas šiandien girtas
Ir linguoja savo žilą galvą apvalainą.
Ir laimėjimo mėnulis, jį patampęs,
Išsiūbavo ir išliejo visą Kauną gatvėmis.
Nešini vėliavomis
Eina. Eina.
Šmėklos ir apuokai, į pakampes!
Ir sustingusiojo jausmo katilui išvirtus,
Norų viralas liūluoja saulės spalvomis.
Gyvos gatvės,
Gatvės girtos,
Gatvės grįstos galvomis.
Po plakatų girią vėjai iš mirties garažų,
Ore atsipalaidavimo himną grąžo.
Mamyte,
Kam čia tiek daug žmonių?
Ir sniego
Tiek daug?
Man nieko
Nematyti!
Cit, nešauk!
Tur būt,
Taip turi būt?
Ech,
Kur mano akys?
Kaip balta!
Žiūrėk!
Gal ta,
Kur be palto
Ir kur išsišiepus,
Magys
Laiko liepas?
Tiktai
Varpas
Piktai
Karpo
Kliedesių karpas.
Ir pro garso tarpus,
Kas gyvas,
Į laimės ofenzyvas!
Jausmo gabalais iškritę,
Giesmės gatvėjasi.
Giesmės aikštėjasi.
Giesmiuojasi lūpų ir akių trimitai.
O miesto rinkos grindinio pilvu,
Pasistiebę ant rimties ramentų,
Savo galvas rankomis iškėlę,
Lyg kepurėmis mosuojam,
Kad gajumo gėlės
Laukimu kreivu
Su raketomis erdvybei trentų
Ryti rykavimų ruoniam.
Kaunas, 1922 m.
Baltijos bangų baletas
Šiauriui šimto vamzdžių ragą pučiant,
Baltija - bangybės balerina,
Baltija - aistros Jūratė,
Baltija - putų lūpom liūstanti Kąstučio,
Kuriam seniai sugriautų gintaro glėbių nebestatė,
Kurio smegenų lovos širdies sakais nebesmilkina.
Vandens marmuro asloj
Lekuojanti merga jūra
Dairos. Mąsto.
Vandenyno tyruos
Žiūri
Vėjo vyro
Apsisukt
Su visu
Aistrumu.
Išvydo
Alsuojantį vėją.
Atalekia
Apsigobus žydrumo šydu.
Aistros rankom glamonėja.
Gašlumo šėltybėj
Su šiaurvėju žvarbiu
Išlėkus į skaidrumo parketą
Vienas antrą
Aistros glėbiu
Tampo,
Mėto,
Sukas,
Trypia,
Sūkuriuojas.
Pašėlimo duburiuos
Raitosi vingiuojas
Ir mėlynumo kertėje
Nertėte nertėja.
Siuntamam žiaurybės šoky
Bangų liemenų lieknumai
Grakščiai grumias
Su vėjo glėbių įžūlumais.
Kaunas, 1921 m.
Litanija
Žeme, skaistėk!
Pasauli, tapk grynas!
Ech,
Visas žemynas,
Kuris kraujuose išsitrinko,
Rengiasi kitais marškiniais.
Žeme, kuri netekai savo tinko,
Remontuokis!
Pasauli, kilstantis vaiduokli,
Laikais pasipuošk žvainiais!
Žeme, lėk laimės luotu!
Pasauli, godumo nukryžiuotas,
Palaidotas pavydo karste,
Prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!
Žeme, kurios krūtinę keršto kalavijas
Tūkstantį kartų išvarstė,
Savo kryžium dabinkis!
Pasauli, rūsiuose spekuliantų varomas,
Pasauli, pagieža pribrinkęs,
Nusiplauk nuskriaustųjų ašaromis!
Žeme, mūsų jūsų motina,
Ar vis dar tavęs milijonų mėsos neprisotino?
Pasauli, karo plakamas,
Varvant tavo žaizdų kraujo latakams,
Ar nežliumbsi, aušinamos audros prašydams?
Žeme, granatų tašoma,
Pasigailėk mūs, tavęs prašome!
Pasauli, mūsų prieglaudos bokšte,
Kad apgintum mus, trokštame!
Žeme, gyvatos kauke,
Užtark mus, tavęs šaukiamės!
Iš granatų arimų,
Nykstant naktiems skydams,
Pasauli, sutraukyk grandines,
Kuriomis esi pririštas prie ydų stulpo,
Ir padaryk, kad nenurimtų,
Kurie dar nenurimo.
Nes, visus tavo syvus
Iščiulpęs,
Klaikumo siaubas
Mus vos gyvus
Laiko apgaubęs!
Žeme, apsižemiuok nauja žeme,
Už save smarkesne!
Pasauli,
Kurs save iš savęs išsirauni,
Būk grynas!
Žeme, skaistėk!
Ir į nutiestas rimties turbinas
Lėk!
Kaunas, 1924 m.
Amen
Dar trokštu pasakyt įžūlų savo žodį
Giesmės, kurią girdėjau žmonėse.
Vaizdus, kurie man buvo pasirodę,
Vaizduoti nūsta mano nuobradi dvasia...
Ir noriu aš jausmais nusiaubti žemės rutulį...
Ir žodžių sąskambiais toli pranešt visus,
Kurie pirmiau manęs pasaulį valdė, o dabar jau jo nenuturi.
Ir dar kurie tik būsimais laikais mane pajus.
Statyčiau žodžiais savo sielai piramidę,
Aukštesnę už visus Horacijų monumentus,
Ir kad, mane ant jos viršugalvio bežėrintį išvydę,
Žmonijos padermės nutrenktų savo saulių ramentus...
Kad mergos lieknaklubės, standžiakrūtės, skaisčiaveidės
Prieš gulant nepamirštų paskaityt mane,
Įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę,
Su manim degtų svaigiame, žėruojančiam sapne...
Paskui... Gal koks tikslus tyrėjas tolimaisiais amžiais
Šią mano knygą, kaip Tutanchamono kapą, atdarys.
Ir, nuodugniai kiekvieno posakio visas raides išaižęs,
Nusišypsos: „Parašė Salys Šemerys.“
Kaunas, 1924 m.
