Accessibility Tools

      Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) – poetas avangardistas. 1924 m. išleidęs eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ (1924) – skandalingiausią literatūrinį debiutą išprovokavo daug triukšmo, buvo apkaltintas pornografija. „Jo „Himnas mergelei“ taip šlykštus, kad jo doram laikrašty net pakartoti negalima. Dvokia pornografija ir jo „Naktibalda". Tuo „naktibalda" esąs ne kas kitas, tik pats Šemerys. Nė kiek nerausdamas, jis pasakoja, kaip pamatęs mergą savo „akių vilyčias į krūčių kalvas besmeigęs“, kaip „rankai vadeles paleidęs“, kaip „bučinių grauž­tukais ją barstęs“... (Adomas Jakštas). Tuo tarpu 1926 m. išleistame rinkinyje „Liepsnosvaidis širdims deginti“ jaučiamas jau kiek atvėsęs modernumas. „Naujai išleistas jo „Liepsnosvaidis“ skiriasi nuo „Grana­tos“ tuo, kad jame nebėra pornografijos. Jos vietą čia užima patriotizmas. Lietuvos sargyba, Vilnius, Vytis, Geležinis vilkas, mūs tėvynei daromos skriaudos, tai yra dalykai, apie kuriuos Šemerys bando čia dainuoti. Bet dainuoja jis savo pamėgtuoju modern-dekadentišku, anarchistiškai futūristišku tonu“ (Adomas Jakštas).


 
Kalvis
 
 
Mano būstas - tai ne rūmai,
Mano būstas - kalvė suodina.
Mano smegens - žaisdras, protas - dūmai,
Kūrinys - ketaus liepsna.
Iš manų giesmių girdėt ne laimė,
Mano noras - plieno gabalai,
Mano atdūsis, užtverts aklai,
Žaižaruoja pats savaime!
 
Jau nebečiulpdamas saulės sunkų
Ties aprūkusiuoju priekalu,
Pasiėmęs kūjį šiurkštų, sunkų,
Karštą geležį kasdie kalu.
Įžūliai vyzgena dantyse man piūklai,
Dūmai debesiuojas akyse
Ir žvarbus plaktukas tauškia ties ausia,
Ir gyvi sau slankioja lietaus pabūklai...
 
Savo klyksmo aš nebedainuoju
Ir alksmais aš nieko nebejaudinu,
Ir tik papročiu senuoju
Savo piramidę nuo vėžlių ginu...
Savo žaizdro žaižaryne
Aš ugnikalnį jaučiu;
Jo dumblu liepsningu ir sparčiu
Kopos būsią kapą man nupynę.
 
Mano būstas - tai ne rūmai,
Mano būstas - kalvė suodina.
Mano mintys - gluodinų prilipą krūmai,
Kūrinys - ketaus liepsningoji daina.
Tvinsta kalvėj troškios dujos.
Aš iš žaizdro su džiaugsmu
Žydras kibirkštis imu
Ir nešu aš ten, kur degs su manimi kartu jos..
.
Kaunas, 1921 m.
 

 
Gyvavaizdžiai
 
Mus žemė – amžinasties amžinas lygmuo;
Erdvėj prapuola ji, kaip vandeny akmuo...
 
Dangus ir žemė – dvi kitoniški sriti –
Mes žemę žinom; skliautai – mūs nepažinti...
 
Kas ten – mintis per amžių amžius nerami,
Kurios mes esame aklai kankinami...
 
Tik saulė – motina šios žemės ir anos.
Ir žvaigždės – sesės mūs visatos amžinos.
 
Anas pasaulis – dvasių gyvata tyra.
Šisai gi kupinas baisių ydų yra...
 
Kaitriam dienovidy daiktai patirti čia,
Naktovidy gi ten gilia dūsuoja paslapčia...
 
Ką čia akimirka patyrėm neramia,
Ten buvo prasidėję amžina ūksme...
 
Be saiko viską tu, besoti, tirt bandai –
Šisai pasaulis – vien anųjų atvaizdai...
 
Tarp dviejų amžinų bedugnių stovint mums,
Gyvenims pereina ir žūsta mūs aklums...
 
Vilkaviškis, 1918 m.
 
 
 
Mano maldyka
 
Kada žydriosios mėlynės skliautai
Ir erdvė siaučiasi skraiste gausinga, –
Tada aukštybė gaužiasi akla,
Kurios varpai, kabodami aukštai,
Padrioskėję skardena, skamba, žvinga, –
Tai maldai šaukia mano maldykla...
 
Gurėti debesų akiračiai
Ir ertmės, skrituliais susikabinę,
Ir virtinė žvaigždynų akyla.
Paslankios klaupkos, stovinčios plačiai,
Erčios užėmę, plotmę begalinę, –
Tai mano paslaptinga maldykla...
 
Beribėj, kur, miglynų apsupti,
Skrajoja pranašaujantys balandžiai,
Gelmėj, kur gimsta būsima diena.
Sujungiančiam būtybių dvi sriti
Himne, kur amžiams dvasios gieda sklandžiai.
Tai mano ten šventybė amžina...
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
 
Naujieji metai
 
Kaip užsidegęs erdvėse oralaivis,
Bedugnėn nugarmėjo metai ištisi.
Ir puvėsiais garuojant jausmo balai vis,
Plevena busimos dienos vėlė šviesi.
 
Sustaptelėjo aržus ir jauni Naujieji metai,
Kaip įdiegti nakties miglyne eržilai,
Kuriems likimas suimties apinasrius užmetęs,
Trūkčiojo sąvaržų vadelėmis aklai.
 
Piestu putoti žirgai stoti ima,
Sutraukydami brizgilus nelaisvės auksinius.
Ir straktelėję truktelėjo mūs laikų vežimą
Į viesulą ir į rimties klonius.
 
Riedėk ir lėk, nenuorama būties vežike.
Pakalnėj – rimasties vieta.
Pasaulio vieškelyj per kliūčių rikę
Lenktynių eibė dumia įūžta.
 
Ir mums nudžiugus ir išgąsčiu ištižus,
Matyt, kaip į sritis kraujuotas ir žvarbias
Pasiekti savo laimės prizo
Laikų vežimai traška, švystelia per nebūties duobes.
 
Kaunas, 1922 m.
 
 
 
Rūpestis
 
Aplinkui siautėja tamsybė,
Aplinkui nertėja sausra.
Ir kaip tvanki vilkų gausybė...
Mūs žemė – skerdykla tikra...
 
Ir rūstūs ritasi ristuvai
Įbingusių erdvės vilnių;
Dienos džiaugsmai yra pražuvę
Tarp siaubo gaudesių nuožmių...
 
Pritvinkęs dujom tirštas oras
Slogina mus, silpnus vaikus...
Ir virpa žemės sluoksnis storas,
Ir girdis gaudesys klaikus...
 
Ir nėr gimimo, nėr mirimo
Mūs šiurpulingųjų sapnų...
Seniai mūs ausys jau užkimo
Dėl gaudesių staigių, dažnų...
 
Vilkaviškis, 1919 m.
 
 
 
Vėlimas svečias
 
Aušrai auksu auštant, vos rasa sumirga, -
Vos rasa sumirga, aš bundu, keliu...
Ir einu balnoti bėrą ristą žirgą, –
Bėrą ristą žirgą tymo balneliu...
 
Pabalnojęs žirgą, aš į laimę joju, –
Aš į laimę joju lūkesčiu spartus...
Nuobradžiai aš nūdau ne vienu rytojum,
Ne vienu rytojum per aistros metus...
 
Ir ūmai išdūmiau į aržingą kelią, –
Į aržingą kelią, į geismų laukus...
Mano žirgas jautė nujautė mergelę, –
Nujautė mergelę – – tapo nejaukus...
 
Vos prijojus svirną, žirgas sudrebėjo, –
Žirgas sudrebėjo – krūpteliau staiga...
Žirgui vos sužvengus, priešais man išėjo, –
Priešais man išėjo lelija merga...
 
Ilgesio žaibais ji padegė man vėlę, –
Padegė man vėlę ir žvilgius godžius...
Aš gaisrėdams jajai kėliau kepurėlę, –
Kėliau kepurėlę ir svaidžiau žodžius...
 
Ji man nė žodelio... Tik nulinkę žvilgiai, –
Tik nulinkę žvilgiai tikino mane,
Kad užgeso džiaugsmo dienos jau atžvilgę, -
Dienos jau atžvilgę sproginių tvane...
 
Kaunas, 1925 m.
 
 
 
Pavasaris ir dar kai kas
 
Toks mėlynas yra dangus
Ir ore nardo aeroplanas.
Ir palei šilą švendrai šlama.
Ir paukštis bastosi baugus...
 
Ji pievoj liuoksi kaip Diana.
O josios žvilgsnis toks smagus
Toks mėlynas yra dangus
Ir ore nardo aeroplanas...
 
Ilgiuosi vienas kaip vulkanas.
Ir noras ima toks staigus
Sulaužyt sąvaržų lankus,
Kad būtų erdvu kaip danguj,
Kur ore nardo aeroplanas...
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
 
Vilktakis
 
Nei žmogus aš, nei vilkas...
Tik vilkiškai urkščiu...
Ir mano kūnas pilkas
Apžėlęs gauru šiurkščiu...
 
O kailį man nuvilks kas?! –
Išvirsčiau berneliu jaukiu...
Nors ir lakstau kaip vilkas,
Nors ir vilkiškai kaukiu.
 
Vidurnaktį ties pat vidurlaukiu
Iššiepęs iltis.
Visus šaukiu
Su savim imtis...
 
Grumiuos
Su velniu ir su angelu.
Save ir juos
Abejingumu aš varginu.
 
Neapgalėjęs viešpatauju
Akimirksniu staigiu trumpu.
Bet visuomet dažniau jų
Neparblokštas sugniuždomas tampu.
 
 
Ir kaip belaisvis suimtinis
Aukštam narve
Krumpliais daužau aš virbų sieną geležinę
Ir graužiu pats save...
 
Ir mėtausi, ir aimanuoju,
Ir man nyku,
Ir spiegiamu, ir širdies skrodžiamuoju
Balsu aš sušunku.
 
Ir visiškai įniršdams,
Lekiu vilku.
Ir stingstant mano sąnariams ir pirštams,
Nuo savęs save aš velku.
 
Ir žvarbingiau, nei vilkas.
Aš staugiu ir kaukiu,
Ir savo vilnų šilką
Su šaknimis aš rauju ir braukiu.
 
Kaunas, 1926 m.
 
 
 
Žiburiuotasis siaubas
 
Mes – žiburiuoto siaubo puolami!
Lyg lietui lyjant, lekiantiems
Ugnim pasivergiant žalčiams,
Žalčiams, lalėjantiems į mūs kiemus.
Ir kiemui mūs žalčiais beknibždančiam.
Ir braižant gluodinams mirties šešėlius.
Ir pleškant mūsų trobesiams visiems.
Mes matėme –
Krauju varvėjant debesius
Ir kylant pažymius baisius...
O viesulą pašėlus
Ugnies stulpus kilnojo degamus,
Ir, apsiliejo, kruvina dėme,
Gaisravo degė mūs rytai ir vakarai...
Ir tvino milžiniškieji gaisrai...
Ketaus pabūklai – lyg ugnies krūtinės –
Padrioskėjo iš savo galios bekraštunės –
Ir kreitėjo... Ir kosėjo ugnim...
Apžėlusios erškėčiais ir usnim
Ir apgobtos tamsybių šydo
Pagairės, paliktos artojo,
Vargais išbujojo,
Verksmais išsišakojo,
Liepsnom išsilapojo
Ir įvijais gaisrais pražydo...
 
Mes – žiburiuoto siaubo puolami!
Mums drebant baikščiai,
Žėrėjo degantys pagaikščiai...
Po plynias plėnys plito,
Žavėjami mirties trimito,
Liūdnai linksmėjom...
Ir klegant laimės atšiauriom nešėjom,
Triukšmingą kėlėm puotą,
Likimui gerbti paaukotą.
Visai dar nepradžiugus mums.
Staiga pakilo degamas ugnies samums.
Ir spiegiamas žvarbusis klyksmas,
Nutirpdęs mūsų smegenis ir gyslas,
Mums perplėšė ausis.
Lyg stabo ištikti –nejučiomis –
Gulėjom kaip lavonai...
Tiktai pradėjus kristi kibirkščiai raudonai
Ant nejausmingų mūsų kūnų
Ir svylant mus plaukams,
Pajutom mes jėgas galiūnų
Ir ėmėm taką tiest laisviems laikams...
Ir kilo sambrūzdis baisus, –
Kas tik krutėjo.
Pradėjo judinti vergybės mūrus.
Ir sienos klibinamos suvirpėjo.
Ir nors tvirčiausiai susikūrus,
Pargriuvo pilis, slėgdama visus...
 
Mes – žiburiuoto siaubo puolami!
Žvarbiųjų jo žvilgių betykomi,
Mes į plačias marias iškrikome.
Aplinkui mus – vien vandens kruvini.
Silpnam laive vienui vieni
Ties pragaištingom uolomi
Mes klaidžiojam po vandenyną...
Pametę veidą skaistų, yną,
Migloti vandenys kuproja
Ir bangų rankomis mūs laivą tvoja.
Muslaivas lekia vėjo pučiamas.
Vandens glėbių liūliuojamas,
Į prapultį likimo stumiamas...
Ir štai... Padrioskėjo perkūniška žaibynė.
Ir jūros susisuko vienu verpetu.
Lyg žemė su dangum į kovą susipynė.
Tik nertėja, tik plyšauja putų ristuvai...
Ir traukia baisūs vandenų čiuptuvai
Sveikesnius žmonijos syvus.
Vilnims ir vėtrai sukimu susitartu
Nuplėšus laivo burę drobe,
Sulūžta stiebai lenkdamies staigiu kartu.
Ir audrai nertėjant įniršus,
Mūs laivą iš visų kraštų apgobė,
Pasistiebę ristuvų viršūs.
Norėdami palaidoti mus gyvus...
Vos sukrankus juodiems varnams
Ir suplevenus nykstantiems sparnams.
Ir irtis silpstant mūsų rankoms.
Ir jūrai pasišiaušus,
Įtyžusių bangų betrankoms,
Mūs laivas į nematomus pakriaušius
Atsimuša ir dūžta,
Trapą, pyška, lūžta...
 
Mes – žiburiuoto siaubo puolami!
Paviršiuj jūrų neužmatomų, gilių
Ties pražūtinga kiauryme
Mes plaukiojam ant sudaužyto laivo šipuliu
Aplink, kur tik pažiūrime.
Apsupus mus gausi gyvačių knypava:
Tik raitosi, tik vyniojasi visos,
Ir, siausti joms tarpusavy įgrisus,
Iš savęs susipynusią gyva
Žalitvorės banga
Sušnypštė puola mus staiga...
Baisiausioms vingėms ir kamuoliais gi
Aplinkui mus apsiraizgę,
Jos ima dusint mus,
Liežuvių dvišakių bučiuojamus...
 
Mes – žiburiuoto siaubo puolami!
Vos Saulė motina
Gaivinančiosiom sultim mus pasotina.
Staiga mes sustiprėjam
Ir skelbiam grumtuves erdvėms ir vėjams...
Ir mes kaip jaučiai grumiamės.
Mes nertėjam, gesinami rūsčios ūksmės
Ir gyvių apsupti, išalkusių, liesų.
Verdenėj nykstamų garsų,
Besišypsojant pragarinei žiūrai,
Įtyžusiai sukriokus jūrai,
Vandens ristuvų puolami neatvangių
Ir liepsnagalvių supami angių,
Kiek tik galėdami, vieku paskutiniu visu
Mes rėkiam laisvės šaukiamu balsu...
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Ar ilgai dar mums laukti
Nebesulaukiamosios valandos?
Ar niekad niekados
Mums gedulių nebesutraukti?
Ir ilgus amžius mus kankinęs
Ar galą nebegaus siaubuns ugninis?
 
Voronežas. 1917 m. –
Vilkaviškis, 1919 m.
 
 
 
Vilniaus saka
 
Miega Didysis kunigaikštis
Gediminas.
Jam vaidinas
Plačios amžių žalčių girių aikštės,
Geležinis vilkas, kurio viduriuos
Šimtas vilkučių slaugia.
Ir jų balsai, suaugę
Amžių jungo rauge
Ir varguos įkyriuos,
Skamba daug skardžiau už platiną.
Ir mato Lizdeiką,
Kurs skatina
Ir pranašauja:
Reikia
Amžių sauja
Įkurti žaižaringą miestą.
Kurio garbės garsai
Išilgai ir skersai
Paliestų
Visus
Pasaulio trūsus...
Ir kuriasi ant pilies pilis...
Lekia amžių taškai...
Pilies bokštas apsvilęs
Svyruoja visiškai...
O jam priešais tyčia
Įdangų
Savo bokštų rankas rango
Už bažnyčios bažnyčia.
Ir šešėliai,
Apsitaisę juodom įkapėm,
Smakrus į aukšlį iškėlę,
Senovę į istorijos leistrus įtepę,
Stato praeičiai kryžių...
Senovinei galiai sugrįžus,
Kyla iš kapo Didysis kunigaikštis,
Ir ten toliau,
Vėl jau
Žvangėdamas surūdijusiais šeriais,
Šimtu vilkučių vilkingas,
Geležinis vilkas vaikšto...
Kažin kas etiketingai,
Atsimušęs į laiko ašį
Ir numetęs žvilgsnį baikštų,
Atsiprašė.
„Kunigaikštis.
Ir vilkas kartu, –
Nepravartu!“
Maldų bangos nenutilo siūbavę.
Iš laidojamų ir dausojamų nepabudo niekas,
Tiktai,
Kai,
Giesmių stulpams išsidriekus
Į gatvių ravą,
Orkestras paleido savo stemplę,
Vilke pabudo senas sapnas.
Iškriko, rėksmo sutraukyta, laidotuvių procesija,
Sulūžo rykavimų kurčia sija.
Stebesių apiprunkšti,vilko šuoliai išsitempė,
Ir jojo geležies šerių rūdys kraujo putom šlapinas,
Atgalios
Pro Aušros Vartus
Veja šuolis spartus
Nesenąją Vilniaus pasaką.
Ir vėl tąso ką
Šimtaliežuvės ir įžūlios
Klegančios minios
Nasrų šakės.
Vėl dunkso miestas apakęs.
Ir vėl miega kunigaikštis,
Smilčių ir ašarų prakaitu apsilaistęs.
Vilkas,
Ilgesiu sukandęs snukį,
Dėbtelia iš pasalų padūkęs:
Visi jojo sudraskyti bus,
Jei tiktai prabils kas.
Kad savo įkurtoje pilyj,
Piliečių vargais pražilęs,
Palaidotas ir jau dabar net suimtinis
Didysis kunigaikštis Gediminas...
 
Kaunas, 1925 m.