serelyte renata       Moteris, sudėjusi rankas į skreitą, sėdėjo besileidžiančios saulės šviesoj ir žiūrėjo, kaip prie kojų palengva sėlina šaltas namo šešėlis.
       Pagirio dobilienoj lyg iš aukso išlietas stabas stovėjo karvė, rami, matyt, pamelžta ir pagirdyta, tik retkarčiais mosteldavo švytinčia uodega, vaikydama mašalus, kurie tarsi pragaištingojo metalo dulkės sūkuriavo aplink raguotą galvą.
       Moteris pasislinko. Namo šešėlis, ką tik dūręs jai į šoną aštriu kampu, pasiliko vietoje, tik smaigalys blykstelėjo kaip peilio ašmenys.
       Moteriai toptelėjo, kad senatvė veikiausiai panaši į sočią karvę dobilienoj: gyvulio akys šiltos ir seklios kaip smėlėtas kūdros duburys, virš vandens tarsi vėlės plakasi didelės pilkos peteliškės, ir jų tiek daug, kad sunku įžiūrėti negilų duburio dugną.
       O paskui moteriai dingtelėjo, kad jos gyvenimas nėra pernelyg nusisekęs.
       „Nei tų vyrų per daug, nei jų malonės ženklų, – pamanė pasitraukdama šalin nuo šalto šešėlio smaigalio. – Gali tai kaip lietaus šuoras – nepataikei laiku atsistoti, ir džiūk kaip pelynas po balkiu...“
       Malonės ženklais ji laikė pasisėdėjimus lauko kavinėse siurbčiojant raudoną vyną kaip karštą kieno nors gyvastį, gėles – dienų atspindžius, aukštakulnius batelius, kurių smailūs kulniukai caksėjo į grindinio akmenis kaip mažiausių paukštelių snapai, liūdną rugpjūčio šviesą artėjančiame prie žemės danguje.
       Moteris buvo laiminga, pati to nežinodama, nes malones dovanojančiuosius slėgė tai, kas pasikartoja – dangus, pragaras, dievai, angelai ir moterys.
       Bet laimingoji sėdėjo susirūpinusi ir nejuto, kaip per basas kojas braukia minkšti ir dulkini angelo marškiniai.
       Jai skaudėjo širdį, kad kaime likęs brolis iki šiol nepasidarė nei akmentašiu, nei karstadirbiu. Netgi staliaus pameistriu nesugebėjo įsitaisyti. Prieš akis jai kartais šmėkšteldavo aukštas vyras pilku kostiumu, švariai nusiskutęs, nekvepiantis „Kenzo pour homme“, bet ir nesmirdintys nešvariomis kojomis bei česnaku. Jis buvo itin nekalbus ir nesišypsojo, bet moteriai vaizdinys patiko, tuoj pat būtų šokusi virti jam kavos.
       O tam, kuris neseniai išėjo į miestelį, net nenusiavęs sunkių kerzinių batų ir nenusivilkęs marškinių su išplitusiomis kaip piktžaizdės prakaito dėmėmis, kavos ji nė nemanė siūlyti – juolab su grietinėle ir šviežiais sausainiais.
       Vienkiemis geso po tuščiu dangum kaip vilkdalgio žiedas tamsai užplaukus, ir moteris krūptelėjo prisiminusi plytinį namą miesto pakrašty, vienišą troleibuso balsą vidurnakty, šviesos ratą ant atskleistos knygos.
       Jai pasirodė, kad toji būtis tariama, ir rytoj, išvažiavusi – vienkiemio, ji neras nei plytinio namo, nei troleibusų stotelės prie jo.
       „Tai kur aš tada važiuoju?..“ – pagalvojo nebesigindama šešėlio, kuris gulė ant kelių kaip sunki švino plokštė.
       Karvė sumykė, jai atsakydama, ir moteriai pasidarė nejauku, išgirdus senatvės balsą taip arti.
       „Ne, ne, niekur aš nevažiuoju, – išsigandusi pamanė. Kodėl turėčiau keisti tai, kas tikra, į sapną?..“ Atsibudus apima toks nemalonus jausmas – atrodo, lyg iš karštinės patalo būtum pakilus, bet sveikata atrodo laikina ir jėgų grįžimas nedžiugina.
       Viešpatie maloningas, bent jau tas Simonas būtų akmentašiu pasidaręs. Dailintų smiltainio plokštes ir juodą granitą, kapinių akmenys giedotų po skaptu kaip atogrąžų gėlės. „Nesvarbu, kad jų giedojimą tik aš ir tegirdėčiau“. Mirtis, sėdėdama ant skapto dar nepaliesto luito, blyškiu nagu pastuksentų per seniai užgesusią, bet lūpose tebelaikomą cigaretę, ir pelenai kaip pilki miltai nubyrėtų į mėlynos suknelės sterblę, tarsi į užšalusią vandens akį.
       Širdį jai nusmelkia neaiškus graudulys, ir moteris, semiama prieblandos, sunkios ir tirštos, dukslios tartum audeklas, pajunta, jog yra pasiilgusi plytinio namo, šviesos rato ant rašomojo stalo ir lovos raudonu užtiesalu. Kavos puodelio ant žemo staliuko ir peleninės nudaužtu kraštu, ištikimai tebesaugančios kelias pageltusias nuorūkas. Vėl nėra karšto vandens, ir paklodę, kurią moteris skubiai pakeičia, teks, susukus į gniutulą, įkišti į tuščią prieškambario spintelę. Jisai guli tylėdamas, nors ką tik deklamavo Bilhaną, ir moteris, atsisėdusi ant lovos krašto, nugara jaučia nykstančią nukirsto medžio, šilumą.
       „Aš pati norėjau būti malonės ženklas“, – moteris susigūžė ir įtraukė pečius; jai atrodė, kad prietema iš minkšto audeklo gali kaipmat persikūnyti į svyruojantį ir girgždantį sausuolį.
       Bet pasaulis jau turėjo susikūręs savo malonės ir pragaišties ženklus. Jam nereikėjo aistringų Bilhano posmų.
       Reikėjo akmentašių, karstadirbių ir kaspinrašių, liūdnų kalijų ir nekaltų lelijų, palankiai nuteiktos mirties, jinai nelakstys kaip maro dvasia, iškišusi geltonas iltis, ne, ji lankysis tartum neįkyri ir supratinga kaimynė, vienąkart – degtukų, kitąsyk – druskos.
       Šilti smėlio kauburėliai kapinėse.
       Tu – mano vėstantis karstas, pusdievis mediniu falu, graudi lietuviška dulksna, rojus po nuodėmės. Mus kiekvieną minutę gali užklupti rūsčios Dievo akys.
       Rytoj aš sugrįšiu į tikrąją būtį, tegu ji ir bus panaši į karštinės patalą, o nykus troleibuso balsas vidurnaktį neprimins teisingumo angelo trimito.
       Sausos lūpos, drėgna paklodė.
       Kitokia vienatvė.
       Ne vilkdalgio žiedas ners į prieblandą, ne romi senatvė šauksis iš saulėlydžio nutviekstos dobilienos.
       Ant plytinio namo palangės tūps šešėliai, nepanašūs nei į paukščius, nei į angelus, žmogaus kūriniai, nerandantys poilsio vietos. O viduje švies tik raudonas lovos užtiesalas, tik cigaretes ugnele tamsoj.

 

       Sidabrinis liūdesy, aukso lietau, matinis perlo baltume, šaltas vidurnakčio šilke – metaforos, tolimi vaiduokliai, uždenkit savo sparnais tą niekingą ugnelę.

 

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.