Skema_virselis Jis tikrai atrodė lyg poetas. Aukštas, garbiniuotais plaukais ir sukauptais veido raumenimis. Jis elegantiškai dėstė savo ilgas kojas. Ne per daug sulenkdamas per kelius, iš lėto jas prilipindamas prie šaligatvio plytų ir vėl atlipindamas. Buvo malonu stebėti jo žingsniavimą. Jis kėlė manyje pasitikėjimą pasaulio harmonija.
Tiesa, jo veido raumenys! Jie buvo taip prasmingai sugrupuoti, kad atrodė, poetas nuolatos svarsto gilius kosmogoninius klausimus. Aš net įtariau jį filosofija. Prasivėrusios lūpos galėjo paskelbti ką nors triuškinančio, atidengiančio. Neoegzistencializmą, neotomizmą, vis vien ką.
Tačiau kai poetas prabildavo, sakiniai išsliuogdavo paprasti:
– Popiet lis.
Arba:
– Onutė perkepė antį.
Aš užmiršau jums paaiškinti, kad visa vyko Vokietijoje, stovyklinėje eroje. Onulė turėjo gerbėją. Gerbėjas spekuliavo ir pajėgė savo damai atvežti lauktuvių antį. Kai gerbėjas apsilankydavo poeto kambary, pastarasis tardavo:
– Einu į komitetą. O jūs čia paflirtuokite. Ir neperkepk anties, Onule.
Ir poetas palikdavo porą bent dvejetai valandų.
Antis perkepdavo. Onulė pakeisdavo batelius šlepetikėmis, o gerbėjo kaklaraiščio mazgas buvo iš naujo, stambiau, perrištas, ir iškrakmolytų marškinių apykaklė kiek suglamžyta.
Aš netikėjau, kad tie sakiniai, kuriuos ištaria poetas, būtų tiksli jo mintijimo išraiška. Tuo laiku aš persiskaičiau psichoanalitinių knygų ir galvojau, kad pats banaliausias žodis turi labai įdomų pamušalą. Aš net tikėjau: banalumas – didžioji išmintis.
Vieną kartą mudu ėjome vokiško miestelio šaligatviu. Vidury gatvės stovėjo policininkas ir tvarkė judėjimą. Poetas staiga nužingsniavo į policininką, rankoje laikydamas cigarečių dėžutę.
Jis pasiūlė rūkymą. Policininkas ištraukė cigaretę ir atidavė pagarbą.
– Mane čia visi pažįsta. Reikia palaikyti santykius,– paaiškino man poetas. Ir nusišypsojo lyg kūdikis, kuris žaidžia su savo kojomis.
Aš mėgau šį jo švelnų vaikiškumą. Poetai turi būti vaikiški, kad galėtų rašyti vaikiškas eiles.
Pirmą kartą nusivyliau poetu kirpykloje. Aš varčiau žurnalus, o jį kirpo. Ir kai baigė, kirpėjas, net neatsiklausęs, pradėjo raityti replėmis jo garbanas.
„Jos dirbtinės! Viešpatie, jos dirbtinės!", suspurdėjo karti mintis.
Ir tą kartą aš išdrįsau paklausti, kaip jis rašo savo eiles. Žiūrėjau į poeto sudėtas garbanas, o jis, atsikosėjęs, dėstė:
– Tai lyg atnašavimas. Pirmiausia aš sutvarkau stalą. Zinai, trupiniai, silkių kaulai. Onulė skundžiasi širdim. Ir – užkloju stalą švaria staltiese, kurią atsivežiau iš Lietuvos. Ir tada... vaikštau aplink stalą. Vaikštau, vaikštau, ir vis nedrįstu prisėsti. Tai nėra paprasta. Atsisėsti ir rašyti eilėraštį!
Vienas mano draugas, kuriam papasakojau apie šią poetinę uvertiūrą, pastebėjo:
– Todėl ir negali prisėsti, nes nežino ką rašyti.
Bet aš ne per daug pasitikiu savo draugu. Jis – cinikas.
Vis dėlto po kirpyklinio įvykio pradėjau įdėmiai skaityti poeto eiles. Ir jos man pradėjo nebepatikti. Kiekviena strofa buvo švari, lyg toji staltiesė. O ant staltiesės nebuvo nieko.
Jei ant jos gulėtų trupiniai arba silkių kaulai? – pagalvojau.
Si mintis man pasirodė antipoetiška, ir aš ją nuvijau. Viena supratau. Žavėjausi poeto eilėmis, kol žavėjausi jo garbanomis.
Mudu nebesusitikdavome.
1954
„Vienybė“ – 1954.VII.2. – Nr 26.
Antanas_Skema