slepikas tylosslepikas tylos


UŽKALBĖJIMAS


              Zorro (Gerardui Beltranui)

viskas tegrįžta atgal – vaisiai susitraukia į žiedus
    į grūdus žolė
tesustoja ant savo stiebų nužudytos
cukrašvendrės
viskas tegrįžta atgal – žodžiai pavirsta į vėją
    o vėjas į tylą
viskas tegrįžta atgal – tekila į mėlynąsias agavas
    vardai į lūpas o ežerai vėl į
debesis

grifams reikia mėsos o gyvatei pieno
rankoms reikia akmens ašmenims ašmenų
vorui reikia rudens o rudeniui vaisių
viskas tegrįžta atgal ir būna
kur būta rudeniui reikia vandens vandeniui lūgnės

viskas tegrįžta atgal – tesustoja ir ilsis

kirsk man į petį gyvate – petį aš atiduodu
kirsk man į ranką gyvate – ranką aš atiduodu
kirsk man į kepenis sese gyvate –
neškis mano plaučius ir stemplę
kojas mano ir mano liežuvį

šok man per petį laukine kate
šok man per burną laukine kate
šok per rankas man laukine kate –
viskas tegrįžta atgal – Zorro tegul pareina
viskas tegrįžta atgal – tegul jis sėdi už stalo
viskas tegrįžta atgal – lyžteli druską nuo rankos
viskas tegrįžta atgal – pasiimki ligas gyvate
viskas tegrįžta atgal – nuovargį vore išgydyk
viskas tegrįžta atgal – kate paimk silpnumą
viskas tegrįžta atgal – grife atryk sveikatą

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



HAREMAS MIEGA

visos jos keistai panašios, dažniausiai rudaplaukės
kiek kitokios nei miestuose, kiek kitokios nei negyvi
                                              žiedlapiai
jas reikia pridengti nuo šalčio norint išsaugoti vaistines
                                              jų savybes
vitaminus ir mineralines medžiagas

reikia labai atidžiai sekti mėnulio fazes ir zodiaką
tyrinėti skersvėjus ir drėgmę, ieškoti slaptų priešų,
                                              apginti
nuo neprašytų svečių, nuo raudančių motinų,
                                              nuo kasdienybės puvėsių
laiku genėti jų norus ir savimeilę, išmokyti keletą
                                              fokus marokus

netikėti jų ašarom ir lyrika, įpratinti būti kantriom
supažindinti su morale ir kitais panašiais dalykais
pvz., askeze ar religija, įtikinti, kad svarbiausia
                                              yra laukimas
net ir tada, kai vienintelis aukso lietus prašniokščia
                                              pro šalį

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



TO BE OR NOT TO BE,
MISTER NOSTRADAMUS?


Šekspyras miręs. Kas jo gedi? Niekas.
Jis praeities šešėliuos. Rangos sliekas
po vasaros lietaus, po kanonadų
griaustinio. Bitės renka medų
iš mirtinų žaizdų, iš kraujo, dulkių,
iš mirusių daiktų, kuriuos paliko
dievai ir žmonės. Draskosi skalikai,
užplūsta debesys ir lietūs mirtį dulkia
ant mūs galvų.

Nesantaikos žiema, sparnus išskleidus,
vėl rengias puotai. Stingdo ledas veidus
įgąsdintų karių, atpratusių nuo kardo.
Pilotas tardytojas vėl karalių tardo,
kamantinėja, juokias, plaunasi rankas,
jo juokas akmenim ant mūsų krinta,
jau kiekvienam po trinką pagaminta
ir išraustas griovys, kuriam užkas
mūs kūnus.

Toliau linksmiau – ateina pabaiga,
sušvis danguj šėtono uodega
ir užgiedos gaidys – išnyks pasaulis.
Šekspyrui kas? Jam svetimos apgaulės
šitų laikų, šitos keistos planetos,
lėktuvo, laivo, plausto ar namų,
kur tiek erdvės ir šitiek svetimų,
kur tėvo šmėkla nebetekus vietos
kerštui.

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



BLUNKANTI FRESKA. VARIANTAS
Rudens gaudesys


ruduo springsta keiksmažodžiais
kosti, spjaudosi ištežusiais lapais
žvangčioja girtuoklio kišenėse
smulkios monetos ir raktai
nerakinamos palėpių durys –

gerti! pigų
spirituotą senamiesčio lietų
nuliejant po gurkšnį
ligotiems putliems angelams
įžūliai reikalaujantiems centų
saldžiam pyragėliui

dabar – bjauriausios akimirkos –
esi uždarytas tarp
vienatvės ir girto linksmumo
kvailioji asmenuodamas: mirštu
                                     tu miršti
                                     jis miršta
juokies
o kitas žmogus, susisiautęs į tavo
gyvenimą drėgną – skolintą lietpaltį
ilgisi meilės, kuri jį užmuštų

kai tolimo kaimo bažnyčioj
prie kenčiančio pranašo lūpų
prišąla sopranas –

berniukas pakėlęs akis
regi motiną
girdi
kunigo kosulį
tik ne daug ką supranta
keistame rudens gaudesy

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



SKAMBUTIS IRENAI

jos niekas nekvietė – pypsėjo trumpi
šizofreniškai aštrūs signalai
sėdėjau kambary, spausdamas saujoj
pasiskolintą raktą
nuo tolimos jos ausies

skaičiau, tempdamas laiką
svetimus atsitiktinius eilėraščius
apsimesdamas, kad viskas gerai

skolintam kambary, kur už telefoną
moku ne aš
tolimas duslus dundesys, retkarčiais aukštas
spiegiantis juokas – žviegia
ryjamas paršas – alyvuogės
iššoka jam iš akiduobių
iškrinta iš snukio petražolė

nieko neatsitiko, bloga neatsitiko nieko
kas galėjo nutikti, nesąmonė, nieko
nieko tikrai negalėjo, nieko tikrai bloga –
vis kartoju šią mantrą
pypsint svetimam
telefonui

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



LOPŠINĖ MOTINAI

vėl pakartok girdėtus žodžius
kaip vėjas kaip vėjas
kaip akmuo

skurdžioje lūšnoje vakarienė
spragsinčios malkos
sniegas
vilnonė skara ir
tylus akordeonas

jo dantys blykčioja tamsoje
krūpčioja tamsos išgąsdintas kūnas
vienintelis miegas mus skiria
vienintelis sniegas
mus jungia

pakartok man lopšinės žodžius
kaip vėjas kaip vėjas
kaip akmuo
kaip liepsnojantis akmuo
mama

tylintis kriauklės perlamutras
vienintelis žvilgsnis
vienintelė šypsena
kaip vėjas kaip vėjas
kaip tolima akmeninė
melodija
sauganti mus

2002 m. birželio 3-4 d.

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



JEIGU BŪTUM BEPROTIS

                   Herkui Kunčiui


Įsivaizduok, kas būtų, jeigu mokėtum dainuot –
dainuotum gražiai, ak, kaip patiktų visiems
visi tik klausytųs ir niekad o niekad jiems nepabostų
klausytis tavo dainos – – –

Įsivaizduok, jeigu kartą atbudęs baisiai anksti
tada, kai dar niekas nėra atsimerkęs, tada
kai praktiškai nieko dar nėr, išeitum į kiemą
o ten tiktai rūkas ir visa nustebę, juk taip netikėtai
ėmei, atbudai šit ir vaikštai po kiemą, o! net ne po kiemą
juk negi jis ims ir vien tau, vieninteliam tau susikurs
kai tuo tarpu visur dar naktis, kai įmigę dar net gyvuliai – – –

Įsivaizduok, jeigu būtum tu užsienietis, ir jeigu tau reiktų
kažin ko daugiau negu čia kad yra – sakykim, kokios nematytos
degtinės
arba kokio vaisiaus užkąsti tai jūsų degtinei, gal kaktuso
kokio
ar ko
kas padėtų po šiaurės drumzlėtu dangum
nepasiust –
kas būtų tada, jeigu vis tik pasiustum
neradęs nei gėrimo to, nei užkandęs?

Įsivaizduok, kas būtų tada, jeigu taptum beprotis
kaži kur toli nuo namų, tada jau galėtum dainuot –
tikrai jau išmoktum dainuot –
užmirštum, kad tu nemokėjai, mokėtum daugiau negu reikia –
tapyti ir šokti, ir juoktis
raudotum tada, kai šviesu
ir dainuotum, kai būtų naktis –
dainuotum ir visa tapytum – tapytum ir tiek –
tik aš tai tikrai neklausyčiau nei tavo dainų,
nei tavo tapyba rūpėtų, nes tu man toksai patinki, koks dabar

o įsivaizduok, jeigu būtum beprotis – – – ?

01 03 13-14

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




MANO TĖVAS ŽŪSTA

Kalbininkas apsidžiaugė
kai aš
tada dar studentas
pasakiau
jog gyva iki šiol
Aukštaitijoje forma žūti –
ne mirti
žūti – žvejoti, gaudyt žuvis
mano tėvas žūsta
sakiau
eina žūti (ar žūsti?)

įsivaizdavau valtį ir joj
sėdintį tėvą
ramų
beribėj tyloj
kur šneka tik žuvys

paskui
po keleto metų

netikėtai
sesers namuose
suradau jį sėdintį lovoj –
atsikišę skruostikauliai
nosis aštri
keistai didelės ausys
veidas geltonas

nebesusitiksim
sūnau
išgirdau

švokščiantys žodžiai
sunkiais krešuliais
krito jam iš burnos

bandžiau nuraminti

netikėjau

kadaise sirgom abu
gulėjom gretimose lovose

didžiuliai juodi šapalai
raudonais plačiais pelekais
vėduoja upių duburius
sakė
jie laukia mūsų
paaugsi
išmokysiu žūti tave
nugalėti tuos milžinus
iš sietuvų

mano tėvas žūsta
mano tėvas žūsta
verkiau
netikėdamas
anapusio upėmis

kai parvežė jį namo
kaži kodėl
sprogo vandentiekis
bridom
prieš ledinę srovę
sunkiai vilkdami prisiminimų kupras

didžiuliai juodi šapalai
lėtai nardė
tamsiuose dangaus
duburiuos

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



SRAIGĖ

1.

gyvenimas susideda iš dalių iš šonkaulių
taurės kaulinių bokštų medaus karalystės
upės išlaisvintos iš pavasario
sukaustančio srovę žaliais nesutraukomais pančiais
iš burnos didelio dievo
iš didžiulės karštos gerklės
iš švino iš žalvario mėnesienos
iš švytinčios švino nakties

atstumtoji taip panaši į įžeidžią
slepiančią kriauklėj dantis tokią lėtą
šiaurės tamsių vynuogynų moldavanką
susigūžus tuščioj kiauradugnėj bažnyčioj
tarp klauptų ir išbyrėjusių raidynų:
ar matai apvirtusį grįžulą orioną

apvirtęs pasaulis atsispindi žalioj
akies valstybėj musių rojuj
išvirtęs pasaulis: atomai ir materijos
šilkai raudonieji iškabinti didžiajai gėdai
pirmosios nakties šalnai kraujomaišos
revoliucijai alkanam svetimųjų šėlsmui

azija smėlio maiše vėjo pėdsake
paukščio skelete aš tavęs užkliuvau
dantis išsibarškinau susikruvinau
tavim paspringau sočiu tavo
pasipūtėlišku barbarizmu barikadų
tolimąja pražydusia kaži kur
perkūniškam nuotoly ten net

2.

sapnai yra tautosaka

guliu ant nugaros plačiai atmerkęs akis
ir verkiu elenytės regiu
didžiulę karvės ausį duobę žarijų

laukiu stebuklo raminančio murmesio
senų lūpų maldos rožinio

tik svylanti mėsa tik

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



SAPNŲ ŽMOGUS


nuo frontonų virsta skulptūros
dūžta molis ir marmuras
skyla sausros nulaižyti paviršiai

tuščia skaistu
skaistykla, skaitykla, miesto griaučiai – pauzė –
nė vieno žmogaus
tik gyvačių išnaros ir avietynai
pagrindinėj aikštėj
dar čiurlena vos gyvas fontanas
aptūptas nebaikščių kuosų

vėjas varto knygų lapus
glosto bergždžią filosofijos vadovėlį –
prarastas laikas – tolima nepagaunama realybė

taip silpna vieniša gera

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




PRAKEIKSMAS
(Poeto Žmonos monologas)


Trauk velniai tavo lyrizmą, asile
           Trauk velniai visus jambus chorėjus
                      Visas gramatikas
Plikabambiai tavo vaikai basi
           Jų akys raudonos ir alkanos
                      ką uždirbai iš poezijos
alkoholizmą ir triperį?

Trauk velniai tavo ašaras, asile
ir visą suknistą giminę
visus rondelius rondo
visas užkandines
ir hamburgus, visas literas
vis kreivas vis žvairas esi
girtas ir dvokiantis
                            ko stovi kaip leninas
                            kirmėle, save graužianti?
Trauk tave velniai ir rupūžės visos
                            ar nors dviratį
                            sūnui pagaliau nupirkai
                            svoločiau?

(Numodama ranka ir nusisukdama.)

                            Užmušt tave maža.

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



LOST, LOST, LOST III


Kieta tavo kambario lova ir Bono plakatas.
Nuo pageltusios sienos jo žvilgsnis – kietas ir šaltas.
Ant grindų susirangęs knarkia perlytas paltas.
Į palangės skardas birželio lietaus staccato.

Kurgi spalvos? Kur magnolijų dilgantis kvapas?
Miestas bijo – girdi? Tai policijos kaukia sirenos.
Geria seniai pilki, šiurpsta parkų žolė. Antenos
Retransliuoja vienatvę. Žydi vazoje krapas.

Tyli durų spyna, ir už durų koridoriai tyli –
Tuščiame kambary, tuščioje tavo lovoje tuščia.
Melsvame butely tyli džinas: prabiltų – užmuščiau.
Klaikiai gaila savęs – girtas protas prabyla: „Debile,

Gerk ramiai, juk pasaulis negriūva“. Bet griūva,
Matau, mano kūnas, nužudytas tylos atsuktuvo.

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.



IŠ PRIEBLANDOS

I

juokiasi juokiasi akmeninis stabas
raudonas liepsnojantis mėnuliaveidis
aklas garsus tuščias
artink tylą mesk tinklus
už mus užmuš

II

tolumoj dulkių stulpas ir
saulės stulpas
jis artėja atnešdamas gausmą ir baimę
pašiaušia medžius ir vandenį
žygiuoja geltonais javų laukais
trimituodamas
mušdamas būgnus

besparnis akmuo

angelas
raumeningomis kojomis išmuša kraterius
akis ežerams akivarams

dideli akmeniniai gyvuliai čia veisiasi
dunda toli
visas plentas
nuo akmeninės erotikos
eretikai apaštalai nusidėjėliai
ryto nužudytieji
auga aukštyn šviesa
auga akmenys
augmenys

apledėjusi sukas suomija
aš stebiu tartum suopis ją
gaublio magija –
anomalija
ja ja
klega svetimos gagos
vokiškai vokiškai
taip panašiai į
ledyno poškėjimą
ja ja ga
baba jaga
joga

Šlepikas, Alvydas. Tylos artėjantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.