soblinskaite


***
kaip nėščia asilė,
           nešiojanti įsčiose asiliuką,
vidury žiemos –
           vidury didžiulio beprotnamio,
kur pūga netikėta
           prilimpa prie odos,
stoviu

medituoju:
           spjaut man į drėgną mėnulį –
mėnulis
           dar nė vieno nėra išgelbėjęs;
pažvelkit, lunatikai,
           jis kybo dabar
           danguje
ir varvina seilę –
           pavydi

jis pavydi mums mūsų mirties,
           nes žino:
           vidury žiemos,
           vidury didžiulio beprotnamio
           per amžius
reikės jam kyboti

po dangų klajoti reikės
           kaip satyrui
           net tada,
           kai pasauly neliks
           nė vienos nėščios asilės

jis amžinas –
           vadinasi,
aš už jį laimingesnė

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.




nuotaika. I

naktinių drugių lavonėliai ant juodo asfalto,
           mėnulis, tyla, praplasnoja pro šalį lėlys,
nebeldęs ateis ir stovės nesivilkdamas palto,
           stovės palei slenkstį, o lietūs nelis ir nelis

tyla bus be galo, nė žodžio netarsim, taip reikia,
           mėnulis atguls, po truputį dangus eis šviesyn,
norėsiu lydėti asfaltu per ryto giraitę,
           neleis, apsigobęs rausvuoju aušros debesim

eis vienas atgal, bus liūdnas jo žingsnis, netvirtas,
           o man po langais liks tik sausas šių metų ruduo,
stiklinis ruduo, kai net drebulės vėjy netirta,
           ir žolės prie kojų nelyg geležis paruduos

kas naktį tas pats: vanduo lyg užkeiktas nelyja,
           lėlys ir drugys, ir keista nebūtis virš manęs,
sausra begalinė, o akys vis viena pelija,
           ir ėda vienatvė, kaip kirvarpa ėda gegnes

gal mirsiu rytoj, kad ateitų nebeldęs dar kartą,
           burnos lai neatveria, tik lai būna lig galo šalia,
kol bėgsiu per dangų, mėnulio norago išartą,
           sausa kaip šaknis ir kaip liūdesio vynas žalia

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.




nuotaika. II


per dieną lijo, šlapios malkos knerkia,
           tarytum gyvas inkščia židinys,
į vidų siurbiasi naktis kaip erkė,
           ir nejauku, negelbsti net ugnis

akis norėtų perskrosti tą tamsą,
           kuri tokia tiršta lyg vandenai,
o dar kurčia: joje nė šuo neamsi –
           atrodo, niekados negyvenai

negėrei vyno, nežydėjai vyrui
           baltos lelijos žiedu po delnais,
kai mėnesiena ant galvų pažyra
           vaivorykštiniais rojaus spindimais

ir negimdei vaikų, ir nežegnojai
           išeinančių į tolimus kraštus.
tik visą amžių tykiai pratūnojai,
           ištiesusi ledijančius pirštus

į liūdną liepsną – į mažutę viltį,
           kad ji jau šildo rytą virš laukų,
ir kad naktis pradės iš lėto dilti...
– – – – – – – – – – – – – –
vis tiek
vis tiek
vis tiek man
nejauku

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



nuotaika. III

žaliame debesy
           kaip žalioj pakelėj atsisėdus,
sėdžiu kojas nuo griovio
           nuleidusi ir ilsiuos,
baltas dūmas vyniojasi,
           smilksta šalia gelsvas žiedas,
tuoj išauš linksmas vakaras,
           blindės kere sutamsuos
aukštas lizdas, dar vakar sulytas
           ir tuščias kaip miestas,
iš kurio išsibėgau
           į debesį šitą: aiman!
nesuspėjusi net parūkyti dorai
           ir degtuko į šalį nusviesti,
vėl skubėsiu atgal
           ir kartosiu: namų ir namam

kas namai? tiktai būstas,
           tik akmenys, tik atsivėrę
lango kryžiai balti
           su įausta rožės vėsa...
dar pasilenkiu, nuskinu
           dulkiną pagriovio svėrę,
uodžiu gelsvą jos kvapą
           ir lygu apmirštu visa:
ten, kur aukštas, gražus ir saugus
           paukščio lizdas,
patekėjo mėnulis ramus,
           ir nuo jo apvalios pilnaties
sutvaksėjo gyvybė lizde –
           tylutėliai ant samanų šnibždas
volungiukai maži –
           dievaži,
           jie iš mūsų
           vilties

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.




be priežasties

nežinau, kur būsime rytoj,
           šiandien laikas lygu vynas teka,
ten, kur medžiai, gatvės, bibliotekos,
           piktžolės klonelėj neartoj

kai išeisim, oras liks ir rūkas,
           žodis iš žodyno ar tarmės,
liks lietus, kuris stogais varvės,
           ir seniai rašytas atvirukas

virš sodybų dūmai liks tiršti,
           balins viralą viduj, paduos batvinių
vyrui ir vaikams iš alavinių
           dubenėlių (kur jie nukišti?!)

mes ramiai gulėsime po medžių,
           po aukštųjų tujų šaknimis,
jau ta riu su die skie me ni mis
           ir grįžtu, ir vėl dairaus, kur pradžios

nežinau, ar būsime rytoj,
           kokią nutartį iškrės mums laikas,
gal iš naujo sendins ir nuvaikęs
           vėl guldys smiltelėj neartoj

o galbūt iškels aukštyn, į šviesą,
           ištirpdys lyg gintarą vyne,
ir žibės žibukais kamine
           mūsų akys, erdvėse atvėsę

nežinau, kur būsime rytoj

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



***
nuverda balkonuose vasaros gėlės –
           aštriakvapės langų pelargonijos,
šluotražiai šluoja lapus,
           su paukščiais gieda iš ryto,
kiek mums beliko išbūti
           ligi agonijos:
vienas kavos puodelis?
           vienas apsikabinimas?

akytas
spalio dangus prašvinta ant sienos,
           atsimuša veidrodžio mėlyje,
pasižiūri į atverstą vakar
           tebeskaitomą knygą ant stalo,
naktį staiga susapnuoji
           prancūzišką kostiumėlį,
nors žinai, kad tik skudurus
           dėvėsi lig galo

kąra aš seku šitą pasaką?
           šalnos nuvirino viską:
šluotražiai dyla,
           o paukščiai rudenį tyli,
šlapinąs girtas Remarkas
           ant juodojo obelisko,
spjaudo į širdį visi,
           kuriuos tris kartus myli

kiek čia beliko išbūti
           iki agonijos?
mirksnis?
           kavos puodelis?
vienas apsikabinimas?
           rauda kaip sužeistos
aštriakvapės langų pelargonijos:
           nėra čia jokio eilėraščio,
           vien pamėginimas

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.




***
Dobilo lapo liepsnelė dienos akyje,
Ošia ir čeža sudžiūvusios vėsios gubojos,
Viskas yra pabaiga, mes iš lėto keliaujam į ją,
Ilsinam kojas prie upės pas Viešpaties rojų.
Laibu balsu – laibesniu negu smilgos prabyla
Ėdantis laikas į mus per miglojančią tylą.

Šoblinskaitė, Violeta. Basnirčia: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.