Kai iš spindinčios gatvės įsukome į kavinės kiemą, jame po žiemos buvo tuščia ir šiukšlina, viskas apleista. Keletas varganų stalų, medžio stuobrys, jį apsivijęs sausas vijoklis – nudžiūvęs ar nušalęs. Šalia stuobrio – pažaliavusi kūdra, toks neva baseinėlis su plūduriuojančiais lapais ir išskydusiais popiergaliais. Šiaip puvėsiai ir trūnėsiai mane traukia, jie kelia nostalgiškus jausmus, bet dabar – saulės šviesoje – visa tai buvo pernelyg ryšku ir grubiai lindo į akis. Dangus per daug žydras, šiukšlės – agresyvios, stuobrys – visiškai ne vietoje. Nenorėjau jo matyti.
       Vasarą ši vieta būna jauki, todėl ir pagalvojau, kad čia reikia kalbėtis apie visokius subtilius kultūros dalykus. Prasmingi pokalbiai pakylėja žmogų, leidžia atsiplėšti nuo sunkios gyvenimo konkretybės. Jie turi būti malonūs, atpalaiduojantys ir neįpareigojantys. Svarbu žmonių buvimas kartu, o visa kita – temos, problemos, idėjos, stalai, stuobriai ir baseinėliai – tik bendravimo priemonės. Pokalbio dalyvis yra vertingas pats savaime, juo būtina gėrėtis ir neprimesti jam jokių savo problemų. Kitą kartą jo nė neprisišauksi, o pats su savim ne ką tepasikalbėsi.
       Todėl prasmingas pokalbis reikalauja padoraus išsilavinusio pašnekovo ir kokios nors pakenčiamos vietos, kad pašnekovų dėmesio neblaškytų visokie pašaliniai subjektai. Geriau, kad jų pokalbio visai niekas nematytų.
       Sukdamas į kiemelį galvojau, – gražiai čia nusiteiksime, stipriai susikaupsime, ir pati aplinka prabils į mus. Daiktai juk kažką kalba žmogui, – jei tik moki įsiklausyti į juos, įsižiūrėti. Jie paliudija tavo buvimą – kol matai daiktus, tol egzistuoji.
       Neturėjau paruošęs savo pašnekovei jokio esminio pranešimo, jokios įdomios minties, o vienu metu – išvydęs tą bjaurų šiukšlyną – apskritai suabejojau: kam man reikalinga ši rafinuota komunikacija? Žmonėms reikia bendrauti, bet ne visada ir nebūtinai.
       Įsitaisęs prie lauko staliuko sukinėjausi šiaip ir taip, mėgindamas atspėti: kokie žodžiai šioje aplinkoje būtų tinkamiausi, ko iš manęs laukiama. Pašnekovė sėdėjo priešais ir tylėjo. Nors kultūringų žmonių pokalbiai turi būti abstraktūs ir atitrūkę nuo gyvenimo, visgi impulsą jiems turi duoti kokia nors konkreti gyvenimo detalė, įspūdis, aplinkybė. Pokalbiui reikia preteksto ir motyvo. Todėl vis dairiausi aplink – kas čia mus galėtų įkvėpti subtiliam neįpareigojančiam pokalbiui?.. Kur tie į mus kalbantys daiktai?
       Priėjo apsiblausęs barmenas, liūdnas ir nekalbus. Patikino mus, kad kavinė tikrai veikia, pažadėjo atnešti kavos. Nepatikėjau, kad atneš, bet atnešė. Atrodė, jam verkti norisi matant kitų žmonių laimę. Iš šalies tikrai turėjome atrodyti gražūs. Atsipalaidavę, nerūpestingi, spontaniški. Tik dar kažko trūko. Kažkokių ypatingų žodžių, kurie tiktų prie mūsų ir įprasmintų šią nykią aplinką. Mes čia turime pasijusti prasmingi.
       Mėginant susivokti savyje ir besidairant po visokius prišnerkštus kampus iš vienos tokios kertės išlindo tamsi vargeta ir prisiartino prie gretimo stalelio. Atsargiai prisėdo ant kėdės krašto.
       Vos pamatęs ją, tuoj nusigręžiau. Mano pašnekovė buvo tikra priešingybė, panaši į rojaus paukštę: raudonu auksu tviskantys plaukai, blyškiame veide lyg du gilūs ežerėliai spindi akys... Didelis kontrastas tam juodam siluetui. Apie kontrastus nutariau nekalbėti.
       Stengiausi dabar žiūrėti į pašnekovę kitomis akimis, lyg pirmą kartą ją matydamas, ir galvojau – iš kur tokie rojaus paukščiai atsiranda? Kokie jų įpročiai, kuo jie minta? Bet šie spėliojimai pokalbiui taip pat netiko.
       Tamsioji moteriškė apsiblaususiam barmenui paaiškino, kad čia jai – kaip invalidei – duoda išgerti karšto vandens. Pranešė šią žinią rimtai ir kažkaip iškilmingai. Su pakiliomis intonacijomis balse, net suklusau. Matyt, kadaise buvo linkusi įsakinėti. Kur dabar ilsisi tasai, kuriam buvo įsakinėjama? Barmenas abejingai atnešė jai net ne vandens, o arbatos. Vargeta nurimo ir ėmė žiūrėti į mus. Žiūrėjo ir pusbalsiu stebėjosi. Kokie žmonės, kokie jie gražūs...
       Man tai nepatiko. Pasidairiau į puvėsius bei trūnėsius prie tos kūdros – nuo jų sklido tolimas nykus praeities kvapas. Nykstanti praeitis, kuri niekada galutinai neišnyksta, o vis prikelia miglotą atmintį ir palaiko mano tapatybę. Kodėl visą laiką aš esu tas pats aš – nuo pradžios iki galo? Kas mane sieja su tuo nelaimėliu iš praeities? Juk taip smarkiai pasikeičiau, nors tuos pasikeitimus sunku parodyti. Neįmanoma pamatyti, kas ten, viduje, vyksta. Dvasios gelmė – kaip kokie tamsūs vandenys, paslaptingi ir tylūs. Visi gyvenimo įvykiai ten pranyksta be jokio pėdsako.
       Įdėmus vargetos žvilgsnis trukdė man susikaupti. Nugręžiau žvilgsnį į kitą pusę. Gerai įsižiūrėjęs, ten, prie šiukšlinos kūdros, prie to neva baseinėlio, pamačiau išsišėrusį katiną. Bjaurybė snūduriavo saulės atokaitoje, pasislėpęs tarp sausų žolių ir šiukšlių.
       Klaikus tai buvo katinas – purvinas, neaiškios spalvos, piktai užmerkęs akis. Nebuvau tokio matęs, nežinojau net, ką galvoti. Pokalbiui toks motyvas visiškai netiko.
       Atsigręžiau atgal, jau ketindamas pradėti pokalbį nuo bet kokio – gyvo ar negyvo – daikto, bet į mane vėl spoksojo vargeta. Tikra šiurpė: nušiurę plaukai, dėmėti rūbai, melsvi skruostai. Šviesiai mėlynos, išblukusios akys, kaip žibutės ankstyvą pavasarį. Man tos akys kėlė asociacijas: jos priminė vyturėlių čirenimą giedrame lauke virš pavasario arimų. Jau daug metų negirdėjau vyturėlio čirenimo. Iš praeities liko tik kvapai ir daug visokių paklydusių minčių. Sunku jas besurinkti ir surikiuoti į rišlų pokalbį, nes visos atrodo kaip ne mano. Tiesiog visokios galvoje užsilaikiusios šiukšlės – plūduriuoja be jokio tikslo ir prasmės.
       Vieną mano pažįstamą žmonės vadindavo Vyturėliu. Dėl jo šviesiai žydrų akių, kuriomis naktį pasišviesdavo kelią namo. Kai žmonės nematydavo, ropodavo šaligatviais keturpėsčias, nes stačiam vaikščioti tamsiomis gatvėmis būdavo per klaiku. Pasaulis jam atrodė per didelis, gatvės – per plačios. Labai bijodavo mėnulio. Nieko nuostabaus: kai turi tokias klaikiai šviesias akis ir smarkiai virpančią sielą, visi daiktai tave gąsdina, viskas aplink kelia siaubą. Tą draugą palikau ropoti savo takeliais, o pats pasukau prasmingo, kultūringo gyvenimo keliu. Tai buvo esminis lūžis, bet negi rojaus paukštei pasakosi visas nesąmones iš savo praeities? Pagalvos, kad esu sulaužytas, palūžęs nuo sunkių kultūros išbandymų. Lūžis yra tik metafora, iš tiesų jis nieko nesulaužė – juk net permainų jokių savyje nepastebėjau.
       Tam Vyturėliui kartais kas nors ant jo takelio juokais padėdavo kokią stiklinaitę ar alaus butelį, ir tada jis sustodavo, net atsistodavo, kuriam laikui išsitiesindavo, lyg atgaudavo žmogišką orumą. Kartą jis pavargo nuo desperatiškos kovos su horizontaliu pasauliu ir nutarė išsitiesinti galutinai – pasirinkdamas virvę. Buvau dėkingas jam už tokį didingą pasirinkimą, sukėlusį daug minčių ir sustiprinusį mano pasaulėžiūros pagrindus.
       Dabar abejoju: ar tikrai pasukau kitokiu – prasmingu gyvenimo keliu? Juk visi daiktai aplinkui tarytum tokie patys? Juk keičiantis žmogui su juo turėtų keistis visas pasaulis? O taip nėra. Net priešingai: viskas aplink tik sensta, virsta puvėsiais ir trūnėsiais. Stebiu tuos permainingus daiktus ir nerandu juose nieko tikro.
       Kodėl žmogų ištiesina vien tik vertikalūs dalykai? Kodėl apskritai vertikalės yra tiesiausios, o visa, kas horizontalu, yra vingiuota, kreiva arba išgaubta?
       Susimąstęs žiūrėjau į pašnekovę. Koks jos vardas? Kuo ji minta? Ar ji yra žmogus? Tos mintys buvo visai kvailos, bet juk reikia kažką mąstyti. Bendrauti gali tik mąstantys žmonės. Gal ir ji ką nors šiuo metu mąsto. Akys juk atmerktos...
       Tikriausiai galvoja apie mane. Bet niekada nieko neatspės. Aš ir pats nežinau, kas vyksta ten, mano viduje. Matyt, nieko nevyksta.
       Mane glumino jos raudono aukso plaukai ir tos gilios, paryškintos akys. Jos keistai spindėjo, slėpdamos liūdesį ir tarytum laukdamos iš manęs kokio džiugaus pranešimo, kuris turėtų viską pakeisti. Tačiau ką jai galėjau pasakyti, kai aplink tiek visokių valkataujančių padarų, godžiai stebinčių desperatiškas mano dvasios pastangas? Lyg tykotų tose mano vidinėse gelmėse prasmingo minties blyksnio, pasiruošę tuoj pat sudoroti bet kokią džiaugsmingesnę įžvalgą.
       Mano žvilgsnis lakstė aplinkui vis neramiau, ieškodamas bent kokio patrauklaus objekto, kuris taptų pirmuoju prasmingo komunikavimo sakiniu. Vėl atsigręžiau į kūdrą – šalia medžio stuobrio iš kitos pusės atsliūkino kitas katinas, dar baisesnis už pirmąjį. Akys kietai primerktos ir kupinos neapykantos, kailis išsišėręs, pašiauštas, styrantis lopais ir dar išmargintas keistomis dėmėmis: žalia, rusva, violetinė. Kaip iš pragaro išlindęs, bjaurybė.
       Nusisukau nuo to katino, ketindamas rojaus paukštei ką nors pasakyti apie kerintį gyvenimo spalvų grožį, bet ir čia į mane įdėmiai žiūrėjo vargeta. Nenuleisdama nuo manęs akių ji be galo pagarbiai kreipėsi į mano pašnekovę, prašydama kokio smulkaus pinigėlio. Jinai sunkiai vargstanti, alkstanti ir dar esanti nevisprotė. Štai kur pati natūraliausia komunikacija, suglumęs pagalvojau. Ji teikia reikšmę savo trūkumams ir net gali atvirai apie juos kalbėti. O aš neturiu ką pasakyti – ten, viduje, nerandu nei trūkumų, nei pranašumų. Visiškai tuščia. Staiga pasijutau, lyg šiame pasaulyje būčiau koks našlaitis. Aš esu pilka dėmė spalvingame gyvenimo paviršiuje. Visi savaip ryškūs, o aš niekaip nesugalvoju – kam čia gyvenu?
       Pasižiūrėjau į kūdrą – prie jos nusileidęs antrasis katinas be garso lakė vandenį. Ne tiek lakė, kiek styrojo ten ir siurbė vandenį it siurbėlė, lyg norėdamas sutraukti visus žalėsius į save. Koks snukis! Žiūrėjau ir laukiau, kada jis čia baigs. Negalėjau net prasižioti, kol jis ten taip darė. Tačiau nelabasis neskubėjo, siurbė vandenį sustingęs ir piktai užsimerkęs. Antrasis katinas, taip pat užsimerkęs, lyg atkarus sfinksas, tupėjo šalia stuobrio.
       Tada vėl pragydo vargeta, – ar puikūs ponai nežiną, kada nevispročiams padidins pašalpas? Žadėjo valdžia šiek tiek pridėti vargstantiems žmonėms, kad visai nenukvaištų.
       Buvo nesmagu, bet apie pašalpas nieko nebuvau girdėjęs. Net nežinojau, kad jas kažkam duoda. Vyturėlis, prisimenu, niekada negaudavo jokių pašalpų. Išsitiesino pats savaime – be valdžios pagalbos ir žmonių malonės. Matyt, jam padėjo kažkas iš anapus. Juk vaikščiojimas stačiam ir vienišam kartais gali būti nepakeliamas išbandymas. Erdvė tave gali praryti, tamsios gatvės – numarinti bet kokią viltį. Gyvenimas yra painus, pasaulis – klastingas. Šitiek jame kelių ir takelių, ir nė vieno – kuris tikrai būtų tavo. Kai pagalvoju, visi keliai yra baisūs – jie niekur neturi pradžios ir niekur – pabaigos. Jokio galutinio tikslo. Jie visi žmogų veda ir veda kažkur tolyn, kol pagaliau išveda iš proto.
       Nusigręžiau į kitą pusę, kur stovėjo stuobrys, apsikarstęs susiraizgiusiomis gebenėmis.
       Visiškai nudžiūvęs, – staiga iškilmingai pareiškė mano pašnekovė, ir tai buvo pirmieji jos žodžiai. – Niekada neatsigaus!
       Puikūs žodžiai, dievaži, kokios įdomios metaforos! Bet nesupratau, apie ką ji čia kalba. Apie stuobrį ar apie vijoklį? Ką ji čia man nori pasakyti? Pačiupinėjau pirštais susiraizgiusius stiebelius. Mėginau įsivaizduoti besiskleidžiančius pumpurus, tačiau stiebeliai sutrupėjo tarp pirštų. Gal tai buvo gebenė, o ne vijoklis?
       Taip, neatsigaus, pritariau pašnekovei, – tiesiog buvo kvaila nepritarti tokiai aiškiai tiesai. Matyt, toji mano pašnekovė yra linkusi kalbėti aksiomomis. Nepaneigiamos tiesos teikia tvirtybės, pasitikėjimo. Tema įspūdinga, bet nežinojau, kaip ją plėtoti. Gal pasakius jai, kad daiktai atsiranda, daiktai išnyksta? O gal jau sukti mintį link tų katinų ar link tos vargetos? O gal nudžiūvusių daiktų metafora kokiu nors būdu jai siejasi su mano vidiniu pasauliu, kurio niekas iki šiol nėra nei matęs, nei girdėjęs? Jis tarytum neegzistuoja, ten nėra kas veikti – ten aš esu vienas.
       Ši tema man nepatiko, – kalbėjimas apie tuštumą nei ką nors tau prideda, nei atima. Nėra ten tikro džiaugsmo nei prasmingo liūdesio. Kaip kūdikėlių rojuje...
       Nevykęs pašnekesys. Dabar jos abi tylėjo ir stebėjo mane. Viena iš kairės, kita iš dešinės. Viena tamsi, kita – spindinti. Tačiau vienu metu pasirodė, kad jos susikeitė vietomis. Bet pasaulyje niekas nepasikeitė, nieko neįvyko. Niekas net nepastebėtų, kad tos moterys susikeitė. Kaip buvo dvi, taip ir liko, gražiai papildydamos viena kitą. Apskritai viskas čia vyksta kažkaip nepastebimai.
       Išdrįsau pažiūrėti į tą antrąjį katiną – ar jau baigė lakti? Pagaliau pasisotino bjaurybė, prisisiurbė žalėsių, tupėjo nekrutėdamas, visas sustingęs ir stipriai užmerkęs akis. Velnio katinai, abu užsimerkę, bet kažko laukiantys – niekada tokių baisių nesu matęs.
       Ten pat prie kūdros stovėjo apsiblausęs barmenas ir žiūrėjo į tamsų vandenį. Čia seniau buvo auksinių žuvelių, – pasakė lyg mums, lyg sau pačiam. – Nė vienos nesimato...
       Laukiau, ką jis dar pasakys, kokių čia dar paslapčių sužinosime, bet tas žmogus tylėjo. Įsižiūrėjęs mačiau: buvo panašus į susimąsčiusį kinų mandariną, jo lūpos tyliai krutėjo. Ką jis ten taip krutina, ką ten suokia jo blyškios lūpos?..
       Prisliūkinau arčiau, įsiklausiau, palenkęs galvą į jo pusę. Jo akys buvo stipriai užmerktos, atrodė smarkiai įsigilinęs į save ar tarytum kažko klausėsi. Užsimerkiau ir aš, panūdęs išgirsti – ko jis ten taip klausosi?
       Ir išgirdau: iš kažkur sklido tylus garsas, kuris iš pradžių girdėjosi kaip zvimbimas mano paties ausyse, paskui – lyg sklistų iš to žmogaus vidaus; tai buvo stulbinantis balsas, užburiantis bangavimas, tarytum seniai pamirštos dainos melodija, kurią traukė aibių aibės mažyčių kūdikėlių. Atrodė, kad ji plaukia iš begalinių tolių, kyla iš nesuvokiamų gelmių, gal net iš tos kūdros žalių vandenų. Norėjosi šokti į sidabru siuvinėtą chalatą plačiomis rankovėmis ir suktis, suktis ratu – be galo ir be krašto...
       Dar stipriau užmerkiau akis ir dar labiau įsiklausiau: duslioje melodijoje palengva ėmė ryškėti plonyčiai sidabriniai žodžiai, kurie pynėsi į keistą, iškilmingą giesmę:

       Horizontaliame pasaulyje visi pavidalai banguoja, mainosi, keičiasi... Daiktai atsiranda, daiktai išnyksta...

       Šiaurės Atėnai 2005-10-15 nr. 769