valionis skrendantvalionis skrendant



BENDRATYS

devyni veiksmai plius dar vienas,
iš vieno veikalo,
bet savarankiški,
su daug veiksmažodžių,
pompastiškais pavadinimais
ir
išnašomis


pasišviesti

sutemsta besikalbant, tuščių butelių daugėja,
o niekaip negalim uždegti žvakės, vis gęsta,
vėjas kyla, iš visų pusių, gerai, kad nežvarbus,
vidurvasaris;
tada I. sako duokit man, šypsodamasi, atlaidžiai,
kaip vaikams, su degtukais, tiksliau,
su žiebtuvėliais bandantiems žaisti,
na, duokit, per mėnesį, ką tik,
išmokau elgtis su žvakėm,
ir uždega iš karto, o vargom visą pusvalandį;
kaip gerai pažinoti ką nors, kas gyveno,
dar geriau, jei tai ji, bet juk čia ne vieta juokauti*,
kai šviesa arba dingsta, arba tenka išjungti patiems,
per antskrydžius, tokios taisyklės,
o tamsoj klydinėt nesinori nei karo metu**,
nei ramybės,
kaip pavyzdžiui, šįvakar, Krokuvoj,
99-ais

_______________
* juokauti, tiesą sakant, praverstų,
nes jei, būna, tyrimai rodo,
kraujas nekoks,
o nėr aiškios priežasties,
pyktis ir įniršis,
o nebuvo aiškios priežasties,
jį sugadino

** nors visai dar neaišku,
ar klausytis moteriškių raudų
išankstinių slėptuvėj, saugiai, geriau,
tuo labiau šviesoje, matant jų
išsigandusius veidus


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



išsiaiškinti

laiškus rašyti greitai ir be braukymų,
nekreipti dėmesio į klaidas,
nes laiškuose, įvairiausių pavidalų,
iš tiesų, kaip man protingi žmonės sakė,
rašyti galima bet ką ir bet kaip,
išskyrus paskutinį sakinį, daugtaškį
ir kai kuriuos kitus skyrybos ženklus,
tik labai atsargiai, neskubant,
kaip kad moterys plaukus žilus,
pirmuosius, stengias išrauti;
pamatę šauktukus juk tampame įtarūs,
klaustukai rašantįjį padeda įsivaizduoti,
o pabaigų, slenkant laikui, įspūdis vis mažėja;
o gavus, prieš skaitant,
apžiūrėti kruopščiai kiekvieną dėmę, brūkšnį*,
kaip katės ant užtiestų stalų,
tarp lėkščių, šakučių, peilių,
kad vaikšto žiūrėdamos po kojom,
tarsi kažko ieškodamos,
tikriausiai maisto,
nors niekada negali būti tikras,
kad viskas taip paprasta,
arba kad nesusižeistų

_______________
* kas vaikystėje patikrinta, galioja:
nustatant ar daiktai tikri,
pirmiau juos išvolioti žemėse, dulkėse,
ir tik po to į burną, kramtyti,
kad traškėtų tarp dantų,
stengtis nuryti, dažniausiai nepavyksta,
bet įsitikinimui to nė nereikia


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



prisitaikyti

stalas vidury kambario, musė*

_______________
* belieka tik skristi, vidurdieniui ryškėjant,
kad ir nemokant, lėtai, nesusikaupus,
o baimę, taip, nėra ko čia slėpti,
aukščio baimę uždengti kita, daug didesne,
bet vis rečiau prisimenama,
ir reikia prisiversti, norint ją apmąstyti,
tik lauke, jokiu būdu ne viduj,
tik keturių vėjo krypčių kambariuos,
kuriuose mus stebi,
ar, kalbant tiksliau, esam stebimi,
pastebimi, matomi, ir neaišku,
ar bijom, ar tik norim išvengti klaidų,
kurių bus, ir bus ne viena,
jei rankos virpės, kai reikia tikslumo,
ištvermės ir greičio,
o šie trys taip retai kartu,
ir virpančios rankos nereiškia,
kad kažkur čia turėtų būti vanduo,
todėl kartais geriau prisiverst, apsimesti,
kitaip tariant, meluoti, sau ir kitiems,
skrendant nelieka pėdsakų,
o oro srovės greitai išsisklaido,
ilgai nesipriešina;
suplėšau vieną lapą, man nepatinka,
nuo medžio krenta kitas


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



sužinoti

o norint, kad pasakytų visą tiesą*,
kitaip tariant, pritrintų, pripasakotų visko,
tik pažvelgus į delną,
naiviai saugot rankas,
kad neatsirastų nereikalingų,
atsitiktinių randų, nubrozdinimų,
nors jeigu pradėsi galvoti,
kas čia netyčia, o kas turi prasmę,
iškart susipainiosi, neišsivyniosi paskui;
kadaise sakiau -
ne visi įbrėžimai turi savas istorijas,
tačiau visos istorijos
turi savus įbrėžimus,
sakei tu, ir buvai teisi;
bet ir aš neklydau, turbūt

______________
*išstatyti pajuokai visus,
norinčius sužinoti, kas laukia,
ot didelė eilė būtų,
ir aš kažkur vidury, įsimaišęs


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



suderinti

ir kai sustabdo mane, beeinantį,
nuomonės klausia,
apie įvairius dalykus,
jei šie svarbūs atrodo, atsakau,
kad klaustų mažiausiai dukart,
bent jau du, nes, būna,
nėra vieno sprendimo*,
o noris atsakyt išsamiai**

______________
* net ir kai viskas, rodos,
aplinkui rūstu, išeitys dvi:
driežai, raukšlėti ir seni nuo gimimo,
ant uolų šmirinėja,nervingai;
vėžlių šlapimu permirkę,
vėžliai guli ir mąsto

** abu variantai geri:
išdalinti sviestą, po lygiai,
kiekvienam ploteliui,
arba tepti bet kaip,
dideliais kąsniais;
duonai visuomet sekasi


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



užsitikrinti

o pamačius kriauklių pardavėją,
prieiti, susipažinti;
tada išbandyti kriauklės aštrumą,
tvirtai jį suspaust, žaizda juk trumpam,
užsitrauks greit,
o randai reikalingi, juk būna,
kad viskas slysta iš rankų,
iš laivų bėga pelės*,
tai bent kiek pristabdys**

_______________
* jei paklaustų kas, kodėl gi ne žiurkės,
nes lyg ir priimta taip,
atsakyčiau: šios juk gudresnės,
tad anksčiau, laiku, pasiplovė

** delnai, švelnūs ir lygūs,
gali reikšti kelis dalykus:
gal jauni dar, gal oda greitai gyja,
o gal nutrinti į turėklus, stalus,
peilius, rankenas, gal rankas


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



tyrinėti

esi godus, jei niekad neišduodi*,
ir kvailas,
nes kaip gi kitaip sužinot,
kas svarbu**

_______________
* nes tie, labiausiai smerkiami ir žinomi visiems,
vardų jų čia nebūtina minėti, juk išdavė labai pigiai,
jei nuomonės laikysimės, jog viskas turi kainą

** įsitikint, prieš važiuojant per tiltą,
kad yra dar bent vienas, grįžimui, jei reiks,
nes sunku tuo pačiu prasibrauti atgal
prieš ton pusėn važiuojančius,
bet kad ir kitu nėra taip jau lengva:
visi tyli ir juda lėtai


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



laukti

kai pagalvoji,
ar ne geriau skaičiuoti laiką atvirkščiai,
ne nuo,
iki,
6,5...3, 2, ir šitaip iki 0,
tik klausimas, o kaip tada*

_______________
* viena klaida, ir galime apsiskaičiuot,
nes, būna, pralaimime mūšius vieną po kito,
kad tik karas nekiltų; tad jis ir nekyla,
nes po tiek pralaimėjimų tik pasiduot


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



pamatyti

kasvakar įdėmiai klausytis žinių, laukiant žinios,
skaityti knygas garsiai, kaip kokioj graikijoj,
kirsti medžius, krūmus, sienas,
perkabinti česnakų ryšulėlius,
kuo toliau, aišku, dėl kvapo,
rašyti prastai nudrožtu pieštuku,
suprast, kad nudrožti geriau trūksta gabumų,
teks prašyti pagalbos
arba specialiais prietaisėliais* naudotis,
piešti ant dulkėtų paviršių,
gintis, beviltiškai,
jei kuri jų grasintų nenustatytu jausmu,
panašiu į meilę,
visiems plastmasiniams kareiviams
nutraukyti galvas, jų arkliams uodegas,
tada žaisti, su jais,
ir kareiviai nemato, nežino, kur taiko,
bet kad ir šiaip dažnai jie nežino,
neįdomu jiems, kol kas,
arkliai patys nesprendžia, kur joti,
bet namo tai jau rastų, kad ir be galvų, uodegų,
ir dar tuos, pasimetusius, galėtų parnešti**

_______________
* beje, apie prietaisus:
muziejuose visokiausių yra,
pasižiūrėjimui, ir daugelis jų
nė karto nebuvo naudoti

** nebijokit, viskas nepasikeis,
nesusitvarkys savaime;
kiekvienam savo


Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.



užpilti

Darkness
        happens just once.
And then,
        it doesn't matter.
             "Letter to Eros"

gyvenime būna momentų, kaip teko girdėti iš lenkų,
kai karvė svarbesnė už žmogų, nes šalta ir norisi valgyt;
pridėčiau, kai karvelis atsiųstas atneša žinią,
jam tas pats gali nutikti; kad tik netektų gailėtis vėliau;
juk šarvai surūdys, jei kasdieną nešveisi,
tad vaikštom nesaugiom krūtinėm, tinginiai,
tačiau, antra vertus, jeigu bijai, tai jėgos atsiranda,
kuri, kai niršti, išsišvaisto;
išties, tiek karštis, tiek šaltis sujaukia protą;
tą reikalą šliaužiantys gyviai labai paprastai juk išsprendę:
pabūt be odos kas antrą savaitę ar bent jau kas pusmetį,
nes kaip gi kitaip galėtų patarti kitiems,
kad adatų nei prisivalgysi, nei pasėdėsi ant jų,
kas gi klausytų; be to, jos net nedega*;
o tie, kurie teigiat, kad sugriauti lengviau nei statyti,
dažniausiai meluojat, paskaitykit istorijas
ir paskaičiuokit, ar daug kam pavyko
nepalikti, kaip liaudyje sako, akmens ant akmens;
tokia tvarka priimta: jei kas neištvers, nusivils,
sienas nubaltins; tad būna dienų, kai tinkas nedžiūsta,
o norint patikrinti, reikia pritrėšti kandį prie sienos,
baltos kalkės ant pirštų, o, rodės, bekraujis**;

 

kaip sakoma, vienokios išvados, jei krūmai dega vasarą,
ir kitos, jeigu žiemą: tai dievas pašnekėt, tai žmonės
pasišildyt nori, iš pirmo žvilgsnio, nesunku atspėti, kas kada
(nors čia tikrai galėčiau pasiginčyt)***,
juk visur tramvajai panašūs: stovintys šokt priversti,
siūbuoja ritmingai, turėklai jų partneriai, o stabdant
pasvyra į priekį, kai kurie net susitrenkia;
todėl siūlau: 1) apmūryt aplinkui save siaurą plotą,
į viršų žvilgsnį sutelkti pakelkim pakelkim aptemusias galvas
žmonės šneka, jei virš galvos erelis praskris, tikėkis greitos sėkmės;
žmonės daug ką šneka;
2) lošiant kortomis, mesti prastas, kad vėjas nuneštų iš karto,
kol nieks nepamatė, kad šitaip, atleiskit, netyčia,
geras pabaigai saugot ir stipriai prispaust,
tada lieka dėmės, panašios į tas, kurias nuo priekinio stiklo
skystis nuplauna, tiksliau, dar labiau išterlioja;
ir stropiai skaičiuoti, kas jau išėjo, kas liko,
bet čia kas kaip pripratęs, nes laimi tie, neskaičiuojantys;
3) sienas reikia sumūryt,
sutvirtinimus, jei tokius turim, gerai prižiūrėti bent jau kas mėnesį,
gėles gi laistyt pripratę tikrai negalvoja, reikia ar ne, ir kada tai daryti -
dėl potvynio pagal taisyklę atsako ne vien tik vanduo:
kalta juk ir užtvanka, jei neatlaikė

_______________

* ir šiaip gulintys žmonės panašūs į driežus; skirias tik tuo,
kad anie, antrieji, neatmeta rankų ir nesišypso

** gerai, gyvatė, išmokęs slėpti jausmus; yra mums dar kur tobulėti

*** kaip pažiūrėsi: turgelyje gėlės sodinimui, puokštės,
eglišakių vainikai su lelijom, ir bulvės ant svarstyklių - o gal sveriamos gėlės

Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.