– Tu gi pati norėjai egzotikos, – į priekaištą atsako jis.– Kokia čia egzotika mylėtis karste?! – ji bando demonstruoti nepasitenkinimą pašiūre, kurioje nebuvo taip jau blogai (ne tik matosi, bet ir girdisi jūra), jei neatsižvelgsi į šito architektūrinio darinio patogumo ir kainos disproporciją.
– O tau tai niūri kasdienybė? Dulkintis karstuose.
– Žinai, tu savo pornografines siaubo fantazijas pasilaikyk draugeliams prie sidro, – jis atsisėda, o veide kaip moka, taip užrašo: įsižeidžiau, išeinu! Tačiau švelnus jos delnas nusileidžia jam ant nuogos krūtinės:
– Nedrįsk dabar pabėgti. O taip pat: rūkyti, knarkti ir, tuo labiau, kasytis užpakalį!
– Klausau! Gulėsiu su tavim, švelniai glostysiu tau petį, – jo ranka švelniai slenka žemyn. – Neknarksiu ir nerūkysiu... – jo ranka jau taip žemai, kad žemiau ir nereikia... – Teisingai supratau?..
– Kaip tik tai,– murkė ji, – ko reikia.
– O tu pažadėk, kad nepašoksi ir nenubėgsi knistis dvokiančiose vandenžolėse – rinkti gintarų. Tų sudužusių Jūratės rūmų šukių, – pastarąjį poetizmą palydi pašaipos grimasa jisai.
– Ir pašoksiu, ir nurūksiu, ir rinksiu! Sudužusių Jūratės rūmų skeveldras!
– Tu gali man atsakyti rimtai? Čia rimtai. Kodėl jūs tai darot?
– Ką darom? Kapstomės dvokiančiose jūržolėse?
– Kodėl jūs visos renkate gintarą? Pasipisate ir visos urmu rinkti gintaro.
– Taip jau ir visos!
– Tas man ir nuostabu – pasipisa ir – rinkti gintaro. Ką, čia jūsų ritualai tokie?
–Visos, su kuriom tu mylėjaisi, po šito bėgdavo rinkti gintaro?
– Visos.
– Ir daug tu tokių turėjai?
– Aš tau ne koks pagyrų puodas visada juodas.
– Tai tu nori pasakyti, kad šitos mergos,– jos pirštas įsminga į plyšį tarp pašiūrės lentų, – ir anava tos besikapstančios senės, jos irgi?
– Ką irgi?
– Jos irgi ką tik pasipiso?
Jis atsidūsta, lyg mokytojas, kuris penktai klasei tą pačią dieną aiškina tą pačią temą:
– Šita pasipiso, šita nesipiso. Šita pasipiso, šita, a, šita – tik petingas, šita ne, šita ne, šita – kur ten jau jai!..
– Na va, tu pats ir atsakei – ne visos jos tokios!
– Tai taip išeina, kad mano teorija neteisinga?
– Išimtys taisykėje tik patvirtina taisyklę, – staiga ji pakeičia taktiką.– Nesinervink, viskas gerai, aš pajuokavau. Visos mes post coitum renkame gintarą. Vi-sos. Sos.
– O tos, kur ne prie jūros? Ką jos renka?
– Na, jos renka ...kankorėžius.
– Kankorėžius? O kodėl kankorėžius?
– Todėl, kad kankorėžiai yra beveik kaip gintaras.
– Kaip tai?
Čia jau jinai dėsto kaip minėtas mokytojas:
– Aiškinu: iš ko pasidarė gintaras? Iš sakų. Iš kur tie sakai? Iš spygliuočių medžių...
– Sakai? – pertraukia jis.
– Sakau, – nesutrikusi tęsia ji. – Kokius dar mes žinome spygliuočius medžius?
– Kaktusą! – smeigia jis.
– O dar? Pušį?
– Kų?
– Kų, kų – arielkų! Tu ką, aukštaitis? Tema spygliuočiai. E... – sufleruoja. – E... – atsidususi. – Eglę.
– Eglė irgi čia prikišus manikiūrą?
– Eglė iš kitos operos. Taip, eglė. Dar.
– Žinau – maumedis! Kedras, kėnis, pocūgė...
– Oho! Iš kur tu tiek daug žinai?
– Dirbau Švedijoj – sodinom mišką. Anatolijus pusę Švedijos išvartė...
– Nu ir durnius tas tavo Anatolijus...
– Anatolijus... Uraganas Anatolijus.
– Aš ir sakau – durnius tas uraganas Anatolijus.
Jis tęsia, nepatikėjęs tuo, ką išgirdo:
– Tai va, Tolikas ten tūkstančius hektarų miško išvartė, žiaurus vaizdas. Visokias pocūges, kėnius sodinom; aš net išmokau šiek tiek japoniškai: keniši keniši keniši pocugava. Va. O žinai, kaip lotyniškai kupstinis švylys?
– Kas?
– Toks augalas. Švylys, kupstinis. Nežinai? Švilius kupstilius! Tęsk toliau apie tuos kankorėžius, – jis stengiasi ištarti pabrėžtinai, bet švelniai, – kvailute!
– Hm... – ji nesumoja, pykt ar nuleist juokais. – Tie spygliuočiai, kuriuos tu išvardinai, išskyrus kaktusą, – kvailuti – turi kankorėžius. Taigi kankorėžiai yra tolimi gintaro giminaičiai, savotiški protėviai.
– Kankorėžiais visi svaidosi, – padaro atradimą jis, – o gintarais niekas nesimėto…
– Jeigu gintaro būtų tiek, kiek kankorėžių, – mėtytųsi.
– Ir auksu, jei jo būtų tiek, kiek a...a...akmenų?..
– Auksu tai išvis!
* * *
– Ar tu žinojai, kad tavo speneliai kartūs? – jiedu neskubėdami žingsniuoja ties pačia vaterlinija dėl suprantamų priežasčių nesusikibę rankomis. Kartais jo kojas – jis žingsniuoja dešinėje – užlieja vėsus jūros sūrymas.
– Ką sakei? – neišgirdo ji, nes jos ausies kriauklėje greičiausiai užsišniokšta jūros arba jos mintis trumpam bus apniaukęs debesis, kurių virš šio pilko paplūdimio šiądien nors traukiniais tremk, tad nenuostabu...
– Ar tu žinojai, kad tavo speneliai kartūs? – pakartojo garsiau, kad vėjas neturėtų jokių šansų.
– Mano speneliai kartūs? Tu šaipaisi?
– Ne. Niekad neragavai?
– Tu ką!
– Nepyk, moterys kartais pasilaižo savo spenelius.
– Turbūt ne visos.
– Ne visos po sekso gintarus renka. Matyt ne visos ir spenelius pasilaižo.
– Tai kitų speneliai nekartūs?
– Ką aš žinau.
– Ką tu čia paistai, tu mane erzini? – ji apie kažką susimąsto. – O tas kartumas... Jis koks? Tai šlykštu? Ko tu man nieko nesakei? – ji pasijunta nepatogiai. – Tikrai kartūs? – Tačiau tuoj pat pragiedrėja. – Tu mane maustai!
– O tu paragauk! Paragauk!
– Tu ką?!
– Klausi ar kartūs. Tai paragauk ir viskas bus aišku.
– Imsiu čia ir laižysiu savo papą kaip kokia ona, visi juk pamatys.
– Klausi, koks tas kartumas? Tas kartumas jaudina. Aš bučiuoju tavo spenelius, bandau surinkti tą kartumą, visą nulaižyti, nučiulpti, bet jis tik stiprėja. Aš dar labiau stengiuosi, ir mano geismas vis stiprėja, ir aš negaliu, tas kartumas varo mane iš proto… – jis apkabina ją, prisitraukia, lyg ketindamas parversti ir tai pademonstruoti. Ji priešinasi ir patenkinta šypsosi.
– Nuo vaikystės nekenčiu visokių kartėsių, – tęsia jis. – Jau vaistai man buvo... geriau trupinkit kaulus, žarnas vyniokit – karčių vaistų nepriversit nuryt. Bet kai paragavau tavo krūtis...
– Nieko jinai nekarti!
– Iš kur žinai, paragavai? Ė, aš net nepastebėjau, – nusistebėjo jis. – Ir dar kaip karti!
– Nu nekarti, ir viskas! – ji, apsižvalgiusi, ar kas nemato, palaižė kairįjį spenelį. Vargu, ar niekas nematė, bet ji įsitikino ir laukė paaiškinimo.
– O tavo lūpos...
– Tai dar ir lūpos?!
– Aha, lūpos... Sūrios.
– Taip, aha – aš esu sūdyta. Vytinta, blemba! Kad nesugesčiau.
* * *
– Tu privertei mane laižyti savo krūtį, bet bėgti, tai aš tikrai nebėgsiu! Kaip aš bėgsiu?
– Bėgam greičiau, kol dar nėra žmonių! Tu ką, negirdi? Anticeliulitiniai beliašai! Ir dar kaip juokingai šaukia! Ancycyliūlycyniai byliašai! – kvatoja jis ir pasileidžia bėgti.
– Kam tau tie anticeliulitiniai beliašai? – ji stovi, kaip įkasta.
– Šiaip įdomu, – jis grįžta, žiūri jai į akis.
– Šiaip įdomu? – nesupranta ji.
– Aišku! Tu esi kada girdėjus apie tokius beliašus?
– O tu esi kada girdėjęs apie tokį celiulitą?
– Varom, tuoj prisirinks liaudies, reikės eilėj stovėti.
– Ir tu juos valgysi? – jos veidu perbėga pasišlykštėjimo šešėlis, bet, matyt, vos pastebimas.
– Jeigu nebrangūs. Girdėjai? Geras! Čia tai super – jeigu beliašą ant pilvo išlaikai minutę, gauni nemokamai!
– Tai tą stebuklą dar ir ant pilvo reikės laikyti?
– Jo, – džiaugiasi iššūkiu jis.
– Aš?
– Kodėl tu?
– O kodėl ne aš?
– Nenori, nelaikyk.
– Tau leidus.
– Pala... Ar aš tau liepiau... ar aš prašiau tą daryti? Pasakiau: gulkis ir laikyk karštą beliašą ant pilvo 60 sekundžių?!
– Taip nesakei.
– O aš pabandysiu.
– Bet tu neturi celiulito!
– Kuo čia dėtas celiulitas?
– O kuo čia dėti beliašai?!
* * *
Ant jo pilvo rėkia dvi didėlės radonos dėmės, rankose po beliašą, – taip ir keliauja siaurėjančia paplūdimio juosta tolyn. Jinai eina šalia, per pusžingsnį atsilikusi, staiga, neparodžiusi posūkio, pasuka kairėn. Jis tik po labai ilgo akimirksnio pastebi šį manevrą ir nuseka paskui. Aplūžusių medinių balkių takelis bloškia juos į prekiautojų balionais, cukraus vata, sovietine ir nacistine simbolika ir viskuo, be ko egzistencija kurortiniame miestelyje poilsiautojui nepakeliama, glėbį.
– Ė! Žiūrėk! – ji trūkteli už rankos jį taip, kad beliašas, kurio buvo likę tik jaunatis, nukrenta ant dulkėto asfalto. – Čiagi tas, na tas, kaip ten, velnias, užkrito!..
– Ė, žiūrėk, ką padarei! – jis gedi beliašo nuograužos.
– Na kaip ten jį... – bando prisiminti ji.
– Sabonis?
– Koks dar Sabonis?! Tai garsus rašytojas...
– Jei neatsimeni, tai tikrai garsus... O man jis panašus į Sabonį. Plius jis dar namą čia kažkur turi. Arba Javtokas. Jis greičiausiai į Birutės kalną užbėga. Tu manęs išvis klausai?! Greičiausiai užbėgęs pirmą kartą, atleidžiamas nuo treniruotės. O kiti aria visą dieną, gaidžiai.
– Laba diena, – užkalbina ji garsųjį rašytoją. – Aš jūsų gerbėja.
Rašytojas šiandien nekalbus. Tačiau įtartinai vešli žilė tarsi pati sako, kad tai ne balta vėliava, o šiašiasdešimt metų – tai labai mažai.
– Jūsų romanai – nuostabūs!
– Ačiū.
– O šitas man sakė, kad Jūs Sabonis!
– Jūsų sūnus turbūt didelis kašio fanatas?
Beliašo valgytojas pagaliau atplėšė akis nuo savo trofėjaus liekanos:
– Ką? Sūnus? Jūs ką! – jo povyza rodė, kad „dabar jau mane laikykit“.
– Bet ką jūs veikiat čia, – tęsė ji, – tokioj vietoj... Su savo knygom?
– Pala pala, ką jis pasakė?
– Juk paprastai tokiose vietose sėdi ir pardavinėja savo knygeles tik visokie šūdžiai nevykėliai savamoksliai… – pareiškė ji ir pasigailėjo.
– Jo, visokie šūdžiai nevykėliai savamoksliai! – patenkintas nubeždžioniavo kašio fanatas.
– Jūsų kolega jums daro blogą įtaką, – diagnozavo romanistas.
– Atsiprašau, aš paprastai nevartoju tokios leksikos, čia iš nustebimo turbūt…
– Jei skaitėte mano romanus, tai sau ir atsakykite, ar aš, kaip jūs malonėjote, visoks šūdžius nevykėlis savamokslis, – pabrėžtinai ramiai dėstė rašytojas, nekreipdamas dėmesio į dvi iš juoko krūpsinčias raudonas dėmes ant pilvo. – Aš sėdžiu prekiauju, stebiu, bendrauju su žmonėmis. Kas čia bloga?
– Puiki idėja... Na, tai sėkmės… – pabėrė ji matydama, kad jos porininkas visai norėtų suleist dantis į rašytoją kaip į tą beliašą.
– Gal, kai būsit laisva, prieikite – paplepėsime, pabendrausime, susipažinsime, gal kokio tauresnio gėrimo… – atsisveikinimui suskubo žilagalvis žaltys, bet jį nutraukė medelių sodintojas:
– Kada jūs rašote savo knygas: dieną, naktį, rytą ar vakare?
Rašytojas su užuojauta pažvelgė į moterį:
– Dieną naktį.
– Na, mes jau einam, mums laikas, mes vėluojam į... – skubino ji. – Sėkmės…
– O jūsų pagrindinis veikėjas – tai jūs pats, ar išgalvotas?
– Ten, kur jam nesiseka su moterimis – išgalvotas, deja, neturiu tokios patirties, o meilės scenose – mano alter ego.
– Alter kas?!
– Alter per šakas! – prarado savitvardą rašytojas.
– Darosi vėsu ir, rodos, lietus kaupiasi...
– Ką? Saulė dangumi ritinėjasi… – nesutiko jis.
– Cha cha cha! – nusikvatojo rašytojas. Ir tai buvo pergalė. Tai suprato visi trys. Pralaimėjusysis šoko į kitą tako pusę, iš kažkokio penkiamečio jūreivio atėmė orinį ir ėmė šaudyti. Ir taškė visus taikinius vieną po kito, pliekė taikliai kaip koks Oldfajerhendas tiro antims per subines, zuikiams per ausis, kad net mažasis apsižliumbęs ir apsisnarglėti spėjęs pyplys nusprendė mesti jūreivystę ir tapti samdomu žudiku. Šaulys atsigręžė į rašytoją. Prie jo staliuko nebuvo nė gyvos dvasios. Visi išsižioję stebėjo balistinį guru. Pagarbią tylą nutraukė tiro šeimininkas:
– Sveikinu. Taip pas mus niekas dar nešaudė... teks atsisveikinti su visais širdžiai mielais prizeliais, bet ką padarysi, o tai guli, dulka... Gal sportuoji? Gal biatlonininkas būsi?
– Aš kileris.
– Cha cha cha cha, – nusikvatojo tiro šeimininkas. – Kileris. Čia geras! Pasiimk prizus.
– Koks gražus meškiukas... – ji vėl buvo su juo. O kaipgi kitaip. – Arba tas, delfinukas...
– Duokit va tuos paveikslus, – išsirinko snaiperis.
– Baik juokus, imk šitą mešką...
– Duokit man tuos paveikslus!
– Kaip nori... Nugalėtojo niekas neteisia, – tyliai ištarė tirininkas. – Paveikslus, tai paveikslus. O jūs ko čia visi stypsot? Tiras užsidaro!
– Čia tau, – taiklusis šaulys įteikia jai glėbį paveikslų, apklijuotų gintariukais. Ji nedrąsiai paima. Už jų nugarų rašytojas kvatojasi net pasiraičiodamas. Ji tai girdi. Šaulys atsisuka, pakelia šautuvą, nusitaiko į raštytoją, tada pakelia vamzdį viršun ir paspaudžia gaiduką. Jiedu dingsta minioj. Po dešimties sekundžių ant rašytojo stalo nukrenta negyva žuvėdra.
* * *
– Gal pasimylėkim? – pasiūlo ji. Jiedu guli ant lovos nuobodžiaudami kaip dvi plekšnės dugne.
– O gal atsigerkim arbatos? Beseda vadinasi.
– Arbata? Kokia nesąmonė. Gal geriau pasimylėkim. Geriant tą tavo besedą reikės kalbėtis kaip kokiom senutėm prie sausainių.
– O kuom blogai kalbėtis?
– Geriau mylėkimės.
– Matai, net arbata vadinasi pokalbis? Ji kviečia kalbėtis...
– Negersiu aš jokios arabtos!
– O aš su tavim nesimylėsiu.
– Oi, išgąsdino!
– Galėtume pasikalbėt apie tai.
– Tu ką, psichologas? Ir išvis – iš kur tavo tas nesveikas potraukis kalbėti?! Kalba ir kalba, kalba ir kalba. Kalbėtum sau, tai ne, dar mane už liežuvio tempia!
– O iš kur tas tavo nenumaldomas poreikis mylėtis?
– Klausyk, gal tave džiunglėse rado? Makakos augino, gorilos? Paskui tave aptiko žmonės, kaip Tarzaną kokį arba Mauglį, išmokino kalbėti, bet tau vis negana, reikia prisivyti! Juk 10 metų žodžio burnoj neturėjai... Tai ateisi pas mane, ar ne? Nesakyk, kad nenori.
– Aišku noriu.
– Tai kokios problemos?
– Nenoriu aš vien tik pistis. Užpiso vien pisimasis. Tas mechaninis pirmyn – atgal, vilkt – grūst. Juk ir pabendrauti su partneriu galima. Žmoniškai pasikalbėti.
– Aš maniau, kad čia bajeris tie tavo bendravimo poreikiai, o tu pasirodo rimtai! Tai žinok – neįdomu man su tavim kalbėti. Ne-į-do-mu! Dulkinai mane, viskas buvo puiku, ne tas žodis, fantastika, bet kai pradėjai liežuviu malti... Geriau man tarpkojį liežuvių išmalk dažniau! O tu – kalbėtis! Na apie ką mums kalbėtis? Tu juk apie akėčias, aš apie vežėčias. Ne, tu apie vežėčias, nes dirbi servise, ir vežėčios tau pagal profilį, o aš apie akėčias, tai, tipo, tokios šukos padidintos. Aš per savo gyvenimą tiek prisiplepėjau prisikalbėjau. Ir su moterim, ir su vyrais, ir su seniais, ir su vaikais. Va, iki čia, – ji intensyviai brūžina sau kaklą nykščiu. – Ir jūs, vyrai, ką protingi visi, sąmojingi, šifrinai žvaneckiai, blemba. Tokie kieti, nėra, ką nachui pasiųst! Išdulkintų gerai, iškedentų, tai ne, jiems kalbėtis! – Jis žiūri į jos įniršį, nežinia iš kur atsiradusį, ir nesumoja, ką daryt. Raminti ar leist išsirėkt. – Minties galiūnai! – tęsia ji. – Būtina, matai, sužavėti sąmoju. Ir visi šneka tą patį. Žodis žodin. Matyt, tą patį straipsnį žurnale perskaitė. Ne visoms reikia ausis išūžti, norint įsiversti lovon.
– Bet aš jau tave įsiverčiau... Pakabinau...
– Kas ką čia dar pakabino... Gerai, viskas, baigiam, nesvarbu...
– Aš viską suprantu...
– Ką tu supranti? – vėl užsiplieskia ji. – Ką tu supranti? Tu ką nors supratai iš to mano monologo? Nemanau... viską jie supranta. Supratingi tokie! Tai dar gerai būtų, jei man vienai kalbėtum, o tai pliurpi nesąmones kiekvienam sutiktam, man gėdą darai. Reikėjo prie to rašytojo pasišiukšlinti! Vėpla tu. Dabar aš jam akyse pasirodyt negalėsiu.
– Jis iš manęs šaipėsi...
– Pavadino tave mano sūnumi... Nereikėjo man su tavim prasidėti. Blia, kokia nesąmonė! Sušiktas miestas ir visi tie dundukai. Ir pati dundukė! – Jis pasigailėjo, kad anksčiau nesuskubo užkišti nežinia dėl ko prasimušusio geizerio. Jo ranka nusileidžia jai ant krūties. – Ir nelįsk prie manęs! Ne seksas man dabar galvoj. Pats užvedei ant kalbos, dabar srėbk! Sakiau traukis, nes apspjaudysiu nuodingom seilėm.
– Aš tik pasakiau, kad mano poreikiai...
– Tu dar pats nežinai, kokie tavo poreikiai. Tavo amžiuj labai norisi, tik nežinai, ko.
– Aš noriu tavęs.
– Aha, o man pripaišys nepilnamečių tvirkinimą.... Eik tu geriau pas savo klasiokes, joms tikrai patiks tavo plepalai, jos bus apakusios!
– Bet man neįdomu su jomis, jos tik kikena iš visko. O su tavim man labai įdomu. Įdomu kalbėtis...
– Apie ką mes galim kalbėtis, aš tau dar kartą sakau?! Mes kaip toj dainoj. Tau šešiolika, man trisdešimt šeši! Beje, man daugiau. Viskas, rinkis manatkes, vyniok meškeres, – ji griebia jo kelnes ir meta jam tiesiai į veidą. – O tu žinai, kokią didžiausią nesąmonę skėlei? Kad man padovanojai tuos gintarinius paveikslus, – jie vienas po kito skrenda kelnių kryptim. – Didesnės gėdos neįsivaizduoju. Pasielgei kaip juodžiausias serviso gezas. Prie visų! Visas tiras matė, rašytojas. Ar tu suvoki, kad tie paveikslai – pati didžiausia beskonybė, kokią tik galima išrasti. Kičų kičas! O jis iškilmingai juos man padovanoja. Prasmegt iš gėdos norėjau. Nieko gyvenime labiau netroškau – prasmegt, blet‘ skradžiai...
Jis stipriai skelia delnu jai per skruostą. Ji net parkrenta. Užsidengia veidą. Jis susirankioja po visą jų malkinę ištaškytą gintarais inkrustuotą kičą ir išeina. Uždarydamas duris, prisimena kažkur kažkada išgirstą mintį, kad vyru tampama ne pirmą kartą išdulkinus moterį, o pirmą kartą ją primušus. „Kaip baisu“, – pamano.
Jis stovi ant jūros kranto. Laupo iš paveikslų gintarėlius ir mėto juos į bangas ir dvokiančias vandenžoles ant kranto.
Literatūra ir menas, 2008-12-19