Svetimose kapinėse
Kryžiai, kryžiai – pūvantys, sukrypę,
Su gauruotom šimtmečių barzdom –
Elgetos, klupą prieš amžinybę, –
Tik jinai kurčia raudom, maldom.
Ko jūs troškote iš šio pasaulio?
Jums ramybės buvo negana?
Gniaužkite ramybę savo saujoj,
Graužkit ją. Ji jūsų. Amžina.
Jums žvaigždžių, medalių neužteko? –
Nužarstys rudens dangus.
Jūs dar panešiosite ant kaklo
Šimtamečių liepų vainikus.
Kaip ten po žeme mūs žemės tiesos,
Kaip ten meilė, džiaugsmas, pinigai?
Kaip ten po žeme – ar išsitiesina
Mūsų į save lenkti nagai?
Buvę viens kitam tik svetimi,
Vis stipriau prie vienas kito spaudžiatės...
Nužėrėjo baimės naktimis
Fosforas fejerverku jūs griaučiuos...
Saulės fakelas – vidur dienos,
Ir žolė ant plokščių užsiropščia.
Senkapiuose, krūmuose liaunuos,
Tarsi angelai baltuoja ožkos...
Verba, Algirdas. Pakelės žalumos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
***
Kažkur išskrenda mūs šuliniai,
Ir kaip žmonės jau skirias velniui,
Šokę savo šaunias vestuves
Be manęs, be tavęs...
Ant laukų ir ant pelkių kiaušinių
Tupi paukštė – plėšri, geležinė.
Prie pražystančių gruody sparnų
Prisiliesk – neatplėši delnų.
Aš žinau, kad tai vaikiška baimė,
Tik pelėdos tuose svirnuose,
Tiktai spragilo seno dvasia
Besuūkčios kombaine...
Eina lažą šventoji ugnis,
Čiulba ulba laidų vėrinys.
Seną arklį, į laisvę paleistą,
Bloškia vėjas lyg šventą paveikslą.
Nužėrėję klojimuos šilkais.
Mano seserys virto vaikais.
Tėve, pilkas nuo amžių ir darbo,
Ko vilies iš ekrano sidabro?..
Mes išeinam į miestą lyg mišką,
Tavo duona nubarstę takus...
Kas nuvys dabar paukščių pulkus,
Kurie tupia ir sulesa viską?
Verba, Algirdas. Pakelės žalumos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Dvi pasakos apie karalių
1
Dingęs žiedas
Išskroskite gražuolę gulbę...
O, kad jinai paspringtų bulve.
Taip, žibalo jai pilkit, žibalo –
Dar prakeiktoji žiba...
Išplėšk lakštingalai ausis –
Iš proto varo kliedesys.
O dar geriau -iškirsk medžius,
Ir ji nukris, ir ji sudžius.
Kabinkit ant dangaus tinklus –
Ir uodas, ir žvaigždė įklius.
Atverkit miestuose kloaką –
Tegul per dangų srutos teka.
Už kojų karkit seną briedį, –
Te nelabasis susirietęs
Man visą šviną atrajos –
Vėl kulką liesime iš jo.
Karalius paupy prisėdo
Ir rauda stebuklingo žiedo.
Be jo jis ne karalius, o
Tik mirtingasis, tik piemuo.
2
Karalius skrenda
Karalių liūdesys kaip maras
Pakirto ant storos šakos.
Ir jis panoro kaip Ikaras
Pabėgt nuo žemiškos traukos.
Karaliaus skambanti krūtinė
Platesnė dar negu sėdynė.
Kai šokčioja jo karūna –
Į žemę sulenda diena.
Bei vaškas, tas Ikaro vaškas?
To valkatos dar tebeblaško
Po žemę pelenus kvailus.
Jau sugalvojo jis sparnus –
Jis ne kvailys, kad leistų kepinti
Ant saulės savo kepenis.
Ir kirvį atvelka tarnai,
Ir šaką kerta skubinai.
Vaikai ir žąsys riečia sprandą, –
Karalius skrenda!
Verba, Algirdas. Pakelės žalumos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Paskutinis sniegas
Lyg ryto miegas – griūva sniegas
Beforme ir lipnia mase.
Daiktai nuo savo formų bėga,
Ir seniai skraido sapnuose.
Plasnoja tiltai. Šviečia oras.
Ir juokas spindi tarp nakties...
Ir džiaugsmas mūsų toks besvoris –
Be praeities ir atminties.
Jis mano liūdesio šile
Toksai šviesus, toksai nelauktas.
Ir rankos, geros kaip tyla,
Per mano veidą, mano plaukus.
Vėl murzini miškai sutvisko,
Ir gera taip, ir taip graudu
Man nuo žinojimo, kad viskas –
Apgaulė gegužės naktų.
Verba, Algirdas. Pakelės žalumos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Senos moterys
O, tie venų mazgai
Lyg žalčiai, kolonas apvynioję.
Tai ne kojas neša takai,
Tai takus neša kojos.
Šios žemės karuos ir siaubuos
Daugiau išlydėję nei grįžę,
Jau jums horizontas, nuo kryžių
Prasidėjęs, siūbuos.
Lyg skardą sulankstė kūną,
Nubėgo burna tolyn.
Ramus prijaukintas plėšrūnas –
Alkis ir troškulys.
Po rudenio saule geltona
Tuščių laukų traškesys.
Ir moterys senos linguoja
Tarytum aguonos,
Išbirusios sau pro akis.
Verba, Algirdas. Pakelės žalumos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.