Ieva Gudmonaitė (g. 1990) – poetė, prozininkė, rašo esė, fotografuoja ir tapo. Šv. Kristoforo vidurinės mokyklos abiturientė. Baigė Vienožinskio dailės mokyklą. Ketina studijuoti tapybą. Būna ant cerkvių, kongresų rūmų stogų ir kitur. Kūryba publikuota "Šiaurės Atėnuose", "Naujojoje Romuvoje", "Literatūroje ir mene", ant apleistos kavinės "Provincija" (kuri yra Palangoje) langų ir šen bei ten. Kelis kartus yra tapusi „Poezijos pavasario jaunųjų poezijos skaitymų“ , „Jaunųjų filologų konkurso“ laureate, laimėjusi Algimanto Baltakio premiją. Dainuoja kur papuola, kai pamato pianiną – groja. Sako, kad avangardą. Kartais eina pasivaikščioti po miestą, ilgai užtrunka. Naktį Vilniuj pasirausia po plytelėmis. „Svarbu viską išardyti, arba ieškoti suirusių. Pastatų, formų, taškų. Jei jau vieną kartą pamatei, tai visuomet ieškosi ir radęs žiūrėsi žiūrėsi. Kol apleistumas ir skylės apgaubs iš vidaus. Tuomet viską matysi taip aiškiai, kad pradėsi kone griūti į save, o griūtis niekada nesibaigs". (Ieva Gudmonaitė)
išrišimas
kelios smulkesnės detalės
pažyra
širdies mėsoj plinta
tamsiomis dėmėmis
dūmus į kraują
gliukozę, jodą
į išryškintą vidaus salą
griūtim į
druskos ir kalio smarvę
plintančią lyg
rūdys regos taške --
pelyja
pelyja iš šonų
iš vieno baltos taško
į kitą
koridorius plinta irgi:
sėdžiu savo
įmagnetintam
kūne ----
***
rūsiai
jų laiptai pabirę pelėsių
erkutėmis
lietūs užbloškę prie pat
vėdinamųjų angų kurios žalios
rūsiai žali dumblo liekanos žavi
ir lėkštas paveikslas nuo jūros kvapo
papilkėjęs
ir gaisras tamsioj dėžutėj
pelių rūmai dega
***
didelė, išblėsus saulė
taip vientisai ertmes užpylė
pro kurias
birūs, traškantys gyviai
iškildavo į žiemos speigą
kai šviesa nuo sniego
ir nuo pasaulio
atsimuša į rudens ovalą
kuris susitvenkė po rūbais
po didelėmis suknelėmis
su kuriomis nenueita
į šventę
***
spyglys lyg užakus
melsvo stiklo kolbelė
prakiūra į veną
sudirgintos kraujo plokštės
srūva
ir dabar jau žinau vardą:
šiugždėjimas
kvepia aistra iš pirmykščio
kūno didelės deivės slenka
įspaudžia nugludintais smalos ruožais
verkiu
Omuo
Į didelę, blankią
ir rūgščią nuo speigo
primato galvą
įskilęs
miniatiūrinis
dramblio kaulo
puodelis
griūtis jo viduje
ir rūgščią nuo speigo
primato galvą
įskilęs
miniatiūrinis
dramblio kaulo
puodelis
griūtis jo viduje
***
mišios
neįžiūriu veidų
smalos gyvūnai buriasi
aplink aukurą
ugnis, paralyžius
iš metų laikų
į didelę sakų griūtį
dešiniajame plautyje
plinta
šarvojimo salėj
sirpstančios vaizdų blakės
aplipo vieną mano kūno puvėsį
aš buvau mirusysis
šviesa nuo motinos žibintuvėlio
kai ji bandė nuvalyti prikritusius žiedlapius -
dideles baltas tinko plokšteles
nusvirusias nuo veido odos
aplipo vieną mano kūno puvėsį
aš buvau mirusysis
šviesa nuo motinos žibintuvėlio
kai ji bandė nuvalyti prikritusius žiedlapius -
dideles baltas tinko plokšteles
nusvirusias nuo veido odos
***
pleištas
šokis suveltas ant rupių grindų
jos plyšta, betoniniai grūdai sunkiasi
batonas išplyšęs iš formos
lyg šalna sulipdo akis
juntu tik lipnias struktūras
ir smėlį beriamą už drabužių
***
portretas
smulkiom dulkėm įrėžtas vidinėj
obuolio žievelės pusėj
obuolio sniegas
nei vidinis
biriais kristalais užpildė vidurius
šalta
smulkiom dulkėm įrėžtas vidinėj
obuolio žievelės pusėj
obuolio sniegas
nei vidinis
biriais kristalais užpildė vidurius
šalta
***
iš tinko, iš kiauto juodulio
išskilęs baltas debesų kontūras
spiritą pilam
ant riešų
iš tinklainės plotų išeina rega:
sklendžiu per
kaleidoskopinę rudens tamsą
***
purvo dievai taip lėtai
įsirango į pilką samaną
traška sudžiūvę paviršiai
juodi langai išryškina peizažą:
rūsio mišios pasibaigia
pievoje
neišėję išgeria sunką
ir nubrizgusią rudą odą
plešia
***
šiandien yra mano purvo
šventadienis
mano purvo sutemos
taurėje
iš kurios geriu aš
uždusęs vienkiemio šuo
pasiutusi vieškelių gyvatė
totemas prieš saulę
išsilaisvinti
jei eilėraščius kuria tyla
arba triukšmo
planetos
iškilmingos tavo gyvenimo apeigos
lyg laižant
nusvilusius plaukus
vidiniai demonai
pasigėrę rasa
***
užakėję tušti fotografijų albumai
surūkytos nuotraukos
rūšiavosi seniai prieš mūsų akis
beorėse aplikacijų ugnelėse
o mes žiūrėjom į jas
kai už nugarų telkėsi
į raganas panašūs žaidimai:
nekintančiais dėsniais
vairuojamos arklių galvos mediniais koteliais
tamsoj neišblukę
sniego kristalo drabužiai
tai tokia švara
kai ekranuos rodomos
neveikiančių kanalų
aklavietės
pasislėpti tirštuos jų paviršiuos
klausant
kaip šnypščia kaip išanglėja jų sudėtys
buvo karšta ir truputį duslu
kai tarp liepsnojančių bromų jie matavo rankas -
kiek jų netilps į vėjarodžius
ir kai be jokio gesto tie mechanizmai
ėmė putoti ir kisti sutrūkinėjusiais stiklakūniais
ir kaip geltonom jų ašimis
ėmė judėti musės
tai jų pasauliai -
nešalti
vienodi
paupių ir liekanų maita
mylima ir išauganti iki bliuzo
***
viešpatie, kodėl mane apleidai?
~Mt 11117,14,5
drėgna ir blunkanti provincija
kur gražus kiekvienas
apleistumas
vėjai lyg jūros paviršiaus juoda
pro tą apleistą būseną
rojaus /griūties
lėtosios griūties
devynios dešimtys metų griūties
po jų langais
jie vis dar lanko
neveikiantį kino teatrą
(apleistą)
ir miega
tuose girgždančiuos kadruos
įsirėmę
į savo
ligas
šalia pelėsių
ir liekanų dvaro
kur ir vėl vėjas - būsena uždega
nemegztų
servetėlių
kutus
***
Bevardžiai žmogystos į juodžemio ūkanas kasas
Nuo to jų tarpupirščiai stipriai pakvimpa pelynais
Nuogas krūtines jie sniegan įguldo ir tęsias
Ir pildos per amžius jų miego ir burtų sapnynas
Paskui sužieduotos lėtai mūsų mirštančios lėlės
Nugrimzdo į sunką į tūkstančio niekieno maldą
Kur ryto nėra ir tik kolbos pripildytos smėlio
Kur laša ir laša be nieko vanduo be vardo
Be vardo todėl ne lietus ir ne siaučiančios pūgos
Užmigdantys žvilgsniai mieguisti ir klampūs jų kūnai
Vyniojasi gulasi aikštėn kur laikrodžiai sukos
O vėliau tapo druskomis miego ertmėm ir liūnais
Visos vitražinės gijos spalvom susilieja
Nelieka šio amžiaus per dulksną ne vandenys krenta
nebekvepiant negalios mintys nublunka nuo vėjo
Ir visiškai tuščias rituosi į lapkričio krantą
***
nuo speigų saugančioje
telefono būdelėje ,
kurioje kartais užšąlama
girdžiu gal per laidus
kaip įtrūksta po vandeniu
freska
(iki šiol nežinau
kur mano namai)
- - -
grįšiu į juos
tarytum po tūkstančio metų
atsirasiu elektros laidais
lėtai važiuojančiu
vagonėliu
tą vasarą
kai dangaus žydrumas
kas sekundę
atsikartoja
devintame nugaros
slankstelyje
o aš jau seniai guliu
ant suoliuko griuvėsių
gera - - -
***
šaltuose plotuos
skimbčiojo geležis
ir vėliau jos sukurtose struktūrose
mes klaidžiojom lyg pro
išanglėjusius miestus
bažnytinių smilkalų kvapas
ir neišblunkančios degimo reakcijos sukurtas
pulsas
jeido grimzti į juos lyg į nejaukių karuselių
sukurtą tuštumą
kurion dar prieš vaikystę grūstos
žaislų užuominos
kol sudūmavusių kregždynų
sklendimas
pavirs šviesiai balta askeze
ir ja lyg elektra viduržiemį pratekės
numirusio paukščio relfejas
tiems, kas nemoka lotynų kalbos
fundate dominus
panešėk į užgęstančią sunką
tavo
beraščių
linkėjimų
ekselsis iš pieno
regina
iš nublukusių vasaros plėmų
regina dominus patre
mano plunksnų galiukų
virpėjime
regina, išburk man regina
paskutinėj maršrutų stotelėj
tamsiai mėlyną
venų
eilėraštį
ekselsis
***
verkei
į nugludintą stiklo butelį
pasirėmęs erdve
somnambulas
ir lašėjo
tavo žvaigždžių azotas
į daubas
akių vitražus
***
Ant molo krito tamsa
mes sukomės
prasukom skenduolio vėlę
vanduo sukosi
tas kur mirė apsiautė mus
atsiuntė kirą
didelį skrodžiantį tamsą
molo purviną vėją
aš girdėjau kaip vynas girgždėjo
vėlėsi mums apie gerklas
taip reikėjo
juodam butelį kuris sukosi
ėjo per delnus
ūū ūūū
ir užbaigiam
pilam į vandenį
juodą vandenį
juodą vyną
nustumiam vandenį
bučiuojamės ilgai bučiuojamės
ratu
perduodam
skenduolio žodžius
molas ne tiltas
molas nėra molinis
mano veidas nėra iš molio
kai tapsiu molinė
ateisiu ant molo
o tada
sulauksiu tamsos patekėjimo
o tada
taip juda blaškos į molą vanduo
beprotiškai aidi
dar tada aš ateisiu ant molo
jie stovės ratu kaip anąkart
apsvilusiom pėdom
apsvilusiom pėdom
aš ateisiu ant molo
giedosiu
lyg nebučiau giedojęs
lyg nebūčiau miręs
***
telefono būdelėje
kurioje kartais užšąlama
girdžiu gal per laidus
kaip įtrūksta po vandeniu
freska
(iki šiol nežinau
kur mano namai)
– – –
grįšiu į juos
tarytum po tūkstančio metų
atsirasiu elektros laidais
lėtai važiuojančiu
vagonėliu
tą vasarą
kai dangaus žydrumas
kas sekundę
atsikartoja
devintame nugaros
slankstelyje
o aš jau seniai guliu
ant suoliuko griuvėsių
gera – – –
2008 m.