leonas_svedas Tęsinys. Skaityti pradžią
Leonas Švedas (1918–2003) – poetas, prozininkas, vertėjas, nepritapęs nė prie vienos kolektyvinės rikiuotės. Gimė Smolenske, pulkininko Wilhelmo Schwanto šeimoje. Po metų šeima grįžo į Lietuvą, o 1935-aisiais pasikeitė pavardę į Švedų. 1939 m. L. Švedas baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos, bet studijų taip ir nebaigė. Vilniaus universiteto germanistas, skelbęs savo eilėraščius „Naujojoje romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“, gyveno Ch. Baudelaire‘o poezijos – maištingos nevilties ir tamsių nerimo intonacijų – traukos lauke, kaip ir V. Mačernis ar A. Nyka-Niliūnas, studijavo M. Heideggerio, C. Jasperso, S. Kierkegardo, S. Freudo, J.P. Sartre‘o, T. Elioto veikalus, buvo įteikęs leidykloms du eilėraščių rinkinius „Šauksmas“ (1941) ir „Likimo šalys“ (1944), kurie nespėjo išeiti. Vienintelis iš jaunosios modernistų kartos pasiliko Lietuvoje laukti grįžtančios sovietinės okupacijos, matyt, turėdamas dar šiokių tokių socializmo iliuzijų. Bet 1945 m. rudenį pirmajame Lietuvos rašytojų suvažiavime jam, gynusiam modernizmą, buvo pasakyta, kad su „šituo paveldėjimu“ vokietmečio spaudos bendradarbiai negalės „ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“. 1946 m. išvyko į Lenkiją, kur 1959 m. debiutavo lenkiškais eilėraščiais. Išleido 5 eilėraščių rinkinius ir 3 prozos knygas, kurias aukštai vertino autoritetingas lenkų avangardo poetas ir kritikas J. Przybosis už „dvikovą su prievartos ideologija“.
Vienintelis Švedo lietuviškos poezijos rinkinys Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą buvo išleistas 1963 m. Čikagoje 100 egz. tiražu. Atšlijęs nuo lietuviško kultūrinio gyvenimo, poetas vis dėlto nesiliovė kūręs lietuviškų eilėraščių, dėliodamas juos į tematinius ciklus-rinkinius, pažymėtus 1946 m., 1950 m., 1963 m., 1965 m., 1973 m., 1982 m. datomis. Jie stovi atšokę nuo lietuvių egzodo poezijos pagrindinių arterijų: nėra žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo gamtinių ir kultūrinių simbolių ornamentikos. Atėjęs į literatūrą istorinių griūčių metu, Švedas atsisakė lyrinio jausmingumo, piktai ir bekompromisiškai vertino XX a. visuomenines civilizacijos prieštaras. Pasirinkęs avangardinės tradicijos įteisintą stilių, nuo ironiškų baladiškų siužetų perėjo prie sarkastiškos publicistinės frazeologijos. Jo tekstams būdinga įtūžusio, nervingo, sprogdinančio kalbėjimo maniera, sudėtingas dygliuotų metaforų kontekstas. „Nesusitaikęs su „Europos beviltišku likimu“ ir pats su savimi, Švedas iškyla lietuvių poezijoje kaip kategoriško antikonformistinio apsisprendimo, nepriklausomos laikysenos ir išdidžios vienatvės figūra“ (Vytautas Kubilius).
MOTERS PORTRETAS KAVINĖJE
Ji sėdėjo prieš jį. Ir kaip ji sėdėjo!
Išdidžia laikysena, rankos mostais
lyg tartum pati savimi gėrėjos:
ji sėdėjo taip, lyg sėdėtų soste.
Nebuvo joje beveik nieko, išskyrus
savimeilę, kuri troško turėti
filmų artistą su kūnu atleto.
Reikėjo būti ypatingu vyru,
tokiu, kurio kitos jai pavydėtų.
Atsisėsdama prie staliuko, paklausė:
Ar laukei manęs? Ar labai ilgėjais?
Visoj toj kavinėj ji dominavo.
Jei pasakys, kad ilgėjos,
ji pasijus laimėjus.
Jos įmantri frizūra,
dažytos lūpos, prašmatni suknelė,
pirštai rūpestingai manikiūruoti
ir batukai ant aukštų kulnelių.
Svarbesnis už tiesą
buvo noras dominuoti.
Pagaliau kiekvienas to nori ir ilgis:
ugdyti kitame savo tikslą, puikumą.
Jei negali klasta, tai viliojančiu žvilgsniu,
po kauke užuojautos, paguodos, kilnumo.
Bet niekas supratimo be meilės nenori
ir paguodos be meilės taip pat niekas,
tik to svaigulio, kurio plaštakė siekia,
lėkdama į liepsną nesuvokiamo altoriaus.
O kiekvienas erotikos be supratimo
troško, erotikos be paguodos,
kiekvienas meilės — to aklo veržimosi
savo viltį iš kito tamsos išvaduoti.
Nenori paguodos, nes paguoda pažemina,
nenori supratimo, jis nuvertina gyvenimą.
Ir kada pasakydavo jai komplimentą,
matė, kaip jos akys laimingai blizga.
Jos laikysena buvo lyg režisuota.
Stebėjo triumfuojantį jos egoizmą
ir, jausdamas įtampą kaip prieš spektaklį,
galvojo, kad ji jam, be abejo, duotų —
ir juto neaiškiai daug žadančią naktį.
O jos išdidumas jam drąsą atima.
Jis būtų pasiuntęs velniop tą valdovę,
bet ji jame budino gašlų patiną
ir buvo puiki akrobatė lovoj.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
PORTRETAS PONO DOOLITTLE SU GAIDŽIU
Jūs, pone Doolittle, nusipirkot gaidį.
Gaidys kas dieną džiaugsmingai pragysta.
Jus, pone Doolittle, kankina nuobodumas.
Gaidys nuobodulio nepažįsta.
Jūs ieškojot vedybose saugios institucijos,
o radote rūpesčius ir šimtą problemų.
Jūsų gaidys neturėjo problemų.
Gaidys turėjo haremą.
/ Tiesą sakant, tai tas pats instinktas,
tik gaidys savo patelėmis žaidė. /
O jūs ant abstrakčių koturnų įžengę
į moralinę sritį, pralenkėt gaidį.
Rezultatas: jūs užsidarot vienuolynuos,
užsirašot į partijų aparatą,
maitinat dvasią politika, mokslu,
rašot knygas arba lošiat šachmatais.
Reikia pripažinti, kad tai didelis triumfas:
nugalėti savo žvėrišką prigimtį.
Manau, kad kankinio karūną nešioti
yra daug sunkiau kaip vištas apvaisinti.
Tik jūs nuolat ieškojot nuodėmių atleidimo
pas kunigą, vadą, kurie jus išgano.
Gaidys gi išpažinčių nepaisė
/ Mens sana in corpore sano /.
Jus tikėjot į gydančią darbo terapiją,
į dogmų, idėjų, kultūros jėgas.
Gaidys gi laikė per nieką sublimaciją.
Gaidys turėjo vištas.
Kai numirsit, jūsų bičiuliai prie kapo
praeitį moralės tinkluose filtruos.
Gaidys gi paniekins jūsų mirtį
ir gedulą, nes gaidys trimituos.
Asmeniškai visgi pateisinčiau gaidį:
kuriems galams tie varpai ir raudojimai,
jei visi jie širdies gelmėje džiaugias,
kad jūs, o ne jie ištiesė kojas.
Gaidys nusikreipia nuo tų ceremonijų,
neužjaučia nieko, nesigaili nieko,
pakels tik snapą ant jūsų kapo
ir išdidžiai užgiedos kakarieku!
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
PONO SAULAIČIO INTYMI IŠPAŽINTIS
Prieš paauksintą veidrodį ant mažo staliuko
tūbelės su kremais, lūpų dažai,
žirklutės, pincetai, dėžutės, buteliukai,
acetonas, prašmatnūs prancūzų kvepalai —
visas seksualinių ginklų arsenalas,
kosmetinė pramonė, kuri formuoja
moters savęs dievinimo idealą.
Jos nuostabus grožis, atimąs drąsą,
priklausomumas nuo žavingo jos kūno...
Bet jis stengės netapti vergu, pataikūnu
jos klastingų vilionių, gundančių dvasią,
nes ne kartą tramdė geismą ir norus
prieš despotiško kūno kaprizingą altorių,
kai į vonios pusę nukreipdamas ausį
jos myžimo gundančios muzikos klausės
ir stebėjo savo gašlume sumišęs
obscenišką nuogumą patelės fetišuos,
įslinkęs slapta į vonią žavėjos
apatiniu sijonu arba lūpomis lietė
šilkinių kelnaičių tamsiausią vietą,
kurios vonioje ant virvės kabėjo.
Paskui paslapčia savimi bjaurėjos,
stengės išpažinti dvasios nusmukimą
ir jautė prieš protą kaip konfesionalą
liūdną nuotaiką, sąžinės graužimą,
suteršęs platoniško jausmo idealą.
Ar ji jį gundė, kad paneigtų dvasią?
Ar jis ją tramdė, kai tą viską užrašė
ir, norėdamas dvasia apsivalyti,
perkėlė temą į ontologijos sritį:
„Meluok manęs nemylėdama, miela,
nes mylėdama nenorom meluoji taip pat:
be langų į išorę yra mūsų sielos
ir ne ta pati — ta pati kalba.
Aprengiu tave mano siūtais rūbais,
girdžiu tavy mano žodžius įkalbėtus,
bet pamatęs tavy man svetimą būdą,
įtariančiai pradedu tau netikėti.
Kaip valdovas esu patenkintas, atskleidęs
savo mintis tavo vergiškam veide,
bet vos išgirs sau svetimą žodį,
į jokią atgailą netikės niekada,
įtartinai šypsosis, lyg iš anksto žinotų,
kad viskas čia baigias
melu ir klasta“.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
ONTOLOGIJA IŠPRAKAITUOTAME PAPLŪDIMY
Raudonos vilos blykčioja prieš žalią jūrą,
vanduo pamėgdžioja šliužų tingius judesius,
saulės elektrinius gaidžius ispaniškom figūrom,
smėlis išdžiūvusį tabaką, paauksuotai rudą.
Numesdamas kūną, elastingą ir įšilusį,
kaip maišą ant smėlio, kuris jau suliepsnojo,
esu per daug mylintis ir per maža mylimas,
ar atvirkščiai? Degu ir abejoju.
Esu vėl nuogas kūnas, kuris prieš saulę silpsta,
be profesijos, moralės ir be tautiškumo.
Esu bevardis kūnas, bet praeivio žvilgsnio
prikeltas, vėl tampu vardais be kūno.
O dingus žvilgsniui, kūnan nugrimztu —
vėl be tautybės, pareigos ir be vardų.
Kūno šventas kankinys popieriaus baltumo
kepa saulėj vėžiu ir vietos sau neranda,
aklas, kurčias kankinys, be aistrų, be norų,
išmestas iš biurų sausumos į jūros krantą,
daro judesius žuvies, kurią užsmaugia oras.
Galvagaliai, krūtys, pilvagaliai ir kojos
lenda jūros meškoms į snukius, kurie loja.
Medžių žali gaidžiai jau visiškai supyko —
prieš karštį gieda savo žalią kakarykū.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
POZAVIMAS
Užklupo mane susimąsčiusį,
sugriebė už gerklės,
parvertė ant žemės, koja
primynė rankas,
nepaklausė net pavardės,
neleido sukalbėti poterių,
raudona spalva aptaškė snukį,
apipynė linijų ir spiralių tinklu:
kaukolė — tai miesto planas,
matomas iš lėktuvo.
Vartoja teptuką kaip kūjį,
įmuša vinis į delną,
peiliu sukapoja mėsą,
išpjauna akis, neatskiriu
miesto nuo smegenų, aikštės nuo ausies,
važinėja mano nosimi,
šluosto ją į drobę,
krečia mano kūnu pokštus.
Observavimas savęs svetimomis akimis
tampa nepakeliamas.
Supjaustyti nervai rėplioja atgal,
ieškodami centro.
Aptempiu juos odos gabalais,
surenku troškimus ir norus
į nekintamą reakcijų schemą —
dabar matau miesto geometriją,
sprendimų centrą, o aplinkui
tikslias subjekto ir objekto formas.
Iš čia prasideda mano pergalė,
o jo pralaimėjimas.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
DUONOS METAMORFOZĖS
Duona — tai milijardų kojų šokis,
apie ugnį geltonų varpų trypimas.
Duona verčia už save kovoti
tarp bado, karo ir sukilimų.
Siundo mus nuo pasaulio pradžios:
sausų kojyčių geltoną aistrą
užmetus ant mūsų liežuvių gyvačių,
tarp dviejų brolių užkuria gaisrą,
pavydu pjudydama alkano seiles,
tarp dviejų tautų neapykantą sėja.
Duona — tai šokis su blizgančiais peiliais,
kurstąs rankas, protą ir dvasią,
po klastinga kauke marksizmo idėjos —
tautą prieš tautą, klasę prieš klasę.
Iš po kalvio pirštų geležies gyvatėm
šnypščia, alkaną priešą pamatę,
įsako kalviui kūjo smūgiais
karams ir grobimams tarnauti,
apgaulingom utopijom, gundančiais šūkiais,
patylom ekonominiais būdais smaugti.
Duona per amžius be perstojo šoko,
pagaliau šėtoniškai šokti išmoko
aliarmų hipnozėj sustirusiuos miestuos,
liepia sau bombomis estradą nušviesti,
krinta ant gatvės, ant kiemo ir stogo
jos kibirkščių purpurinis lietus.
Kruvinais sprogimų nasrais įšoka
ir ryja užtemdytus baimėj miestus.
Duona nuo amžių šoka ir šoka,
iš sotaus ir alkano pykčio mokos,
įkyriai trypia kareivių žygiavime.
Negana jai žemės, į erdvę grūdas
generalinio štabo klastingam planavime.
Duona naikina ir žudo.
Duona priprato šokti gaisre
visame pasauly kaip pragare,
kol į šokį užbūrė
proletariško keršto aistrą.
Duona pirmoji užkūrė
pasaulio gaisrą.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
OMNE VIVUM EX OVO
Kiaušinio konstrukcija
yra ir keturkampė,
trikampė arba
rombo pavidalo:
iš kiaušinio pastatyti rūmai,
stadionai, aerodromai.
Užburtas kiaušinis
ištrykšta iš nario
klastinga bomba.
Išsprūsta iš rankų
ant Hiroshimos.
Kiaušinis, kuris
pasikeičia į žmogų,
ritasi ne ten,
kur jį pastumsi,
ir sprogsta.
Koks konstruktorius
tuo džiaugias?
Koks išsigąsta?
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
GIRTUOKLIS
Tarp išprievartautų taurių ir bokalų,
nuo vyno limpančių kortų juoku
apsėstas žandikauliais kvatoja stalas.
Nedrįsta virš to juoko pakelti akių.
Taurėj su paskendusiomis akimis
praloštas jo gyvenimas,
išlošta širdies liga.
Tarp kekšės kojų įsprausta ranka
iššaukia gerklės pratrintą rizenimą —
ir visi jo troškimai veržias į lytį.
Užbaikit jo pasmerktą galvą žudyti.
Atiduoda save kaip šiukšles pasauliui,
kurio per sunkus jam blaivumo tikslas,
o per lengvas smagumų troškimas.
Kai žiemos šerkšnas gatvėse šliaužia,
sutinka ant grindinio girtą jo veidą.
Vakare sniego pusny jį graužia
sekiojanti kaltė, kuri neatleido:
vaikučiai, laukiantys Kūčių naktį,
ir žmonos unkštimas už smuklės durų.
Taure, paimk jo maldaujančią kaktą,
kurios akys į tave paklusniai žiūri.
Jis trokšta paskęsti tavy iki galo
prie rausvom gerklėm kvatojančio stalo.
Neatimkit iš rankos jam šio pralaimėjimo,
jei jis saldus kaip nuvargusiam miegas.
Laimėti jis jau nebegali nieko pasauly,
kurio per lengvas norėjimas,
o per sunkūs tikslai. Neišgelbės jo niekas.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
HIMNAS BULVĖMS
Gerbiamieji tovariščiai, materializmo išpažintojai,
marksistinio katekizmo davatkos,
sovietų kulinarinio meno esmė
redukuojasi iki patiekalų gaminimo
iš baigtinos, bet kartu ir neribotos
medžiagos — bulvės.
Sovietų virėjai per pusę amžiaus
akceptuoja tą tiesą.
Koks nors tipas Uljanov arba Džugašvili —
virėjas maniakas, matantis pasaulį
aklomis bulvės akutėmis,
pusę amžiaus šeriąs tautą bulviene,
urvinis žmogus, matąs bulvėje Dievą,
virėjas diktatorius, virtuvės Torkvemada,
nematąs naujų patiekalų išradimų,
svajoja:
apie absoliutinę virtuvės valdžią
ir pigiausią tautos maitinimą — bulvėmis,
suprastina gastronomiją iki bulvienės,
pakeičia virimo mokslą
tikėjimu į bulvę,
propaguoja savo patiekalus
piurė, kugelio ar blynų pavidalu,
bet iš esmės tai bulvės,
daugiaakis absoliutizmo siekimas,
bulvė pateisina priemones.
Vietoj kūrybinio patiekalų išradimo
pasmerkia naujų valgių gaminimą,
prakeikia išradėjus,
apšaukdamas juos sabotažininkais, anarchistais,
amerikonų šnipais,
apspjautais reakcijos nykštukais.
Toks šarlatanas, gerbiamieji tovariščiai,
galvoja, kad virimo teorija priklauso
nuo bulvinės abstrakcijos,
užburtas bulvės visapusiškumo rašo
traktatus apie bulvinę materiją,
paskiria visą uždarbį armijai ir milicijai,
totalinės bulvienės gynimui.
O štai virtuvės novatorius — Gorbačiovas,
skelbiąs tikėjimą į bulvę ir kopūstą.
/ Vargšai tikinčių konsumentų pilvai! /
Bet jis taip pat yra tikintis išradėjas,
o kiekvienas tikėjimas į bulvės išmintį
atmeta netikėjimą —
taip kyla tikinčio virėjo fanatizmas
ir jo pasėkos — patiekalų eikvojimas
ir vardan tikėjimo — virimo meno
ir sotumo organoleptikos fiasko.
O permanentine revoliucija, virėjų eksperimente,
gelbėk sovietų virtuvę!
Supermoderniškas kulinarinis menas
nežino universalių receptų
patiekalų pažinimui
ir alkio pasotinimui,
o ruošia atskirais metodais valgius,
išmintingai suderinęs visokius
kraštutinai skirtingus,
diametraliai įvairius,
kas kartą naujesnius,
geresnius ir sveikesnius
patiekalus.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
LĖKIMAS
Lėktuvas ūžimu suskaldo, sutrupina
saugų laiką. Lėktuvas lekia.
Bet ten, kur lekia, dabar jau nelekia.
Jau ten nelekia, kada lekia.
O vis dėlto dar lekia, kada nelekia
/ minties erdvėj /. Lėktuvas, kuris lekia,
tai ne tas, parodytas pirštu, kurio
tenai jau nėra. Lėktuvas,
kuris vis lekia lyg tartum lėktų,
kad nuolat nelėktų. Galiu būti tikras
tiktai, kad lėkė, nors vis dar lekia,
nors kiekvienos minties ketinime
jau nulėkė visai amžinybei.
Mintis lekia paskui jį skubėdama
lyg tartum nuolat vėluotųsi
visam gyvenimui. Ir keista:
kai labiausiai pralėkė, tai dar čia lekia.
Ir tik dabar pradės iš tikro lėkti
tavo erdvingoj vaizduotėj.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
ŽMOGIŠKA RUTINA
Mano šeima ilsisi po darbo
kine. Cirke. Kapuose. Laikrodis
tiksena gyslose, rodyklėmis
nurodo skeletą. Paskubomis
įkemšu kiaušinį, dešrą, sūrį.
Pusiau žmogus, pusiau vakarienė.
Paskui kišu tą viską į moterį.
Kaitinu iki virimo.
Maudausi kūno ar patiekalo padaže?
Toliau projektuoju materiją
į nesvarumo ironiją, žabojančią
ir išjodinėjančią pavergtą planetą.
Vis mažiau šansų ant aptrinto
Pegaso balno su pigmėjo desperacija
hipokritų ir padlaižių minioj,
tepančių vazelinu liežuvius.
Vakare televizijoj veikėjas
su savo klastinga lopšine
prie valdžios lovio atšertas, nupenėtas
rioglinasi ant manęs
/ 120 kilogramų gyvo svorio /.
Po tokiu sunkiu neįtikimu antkapiu
mano duobė panaši į laboratoriją
su slapto klausymosi sistema
ir mechaniškais smegenimis.
Užmingu su atominėmis bombomis prie šono,
bučiuodamas labanakčiai į sprogdiklius
ir palikdamas juos vietoj žaislų anūkams.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
INVENTORIUS
Pradėjau gyvenimą keletą kartų
ir nutraukiau pačiam žydėjime,
buvau studentu, kuris Vilniuje
nenujautė savo gimimo Čikagoj,
darbininku, kuris važinėjo
Western Avenue į American Can
ir visai nekalbėjo su manim
apie Fausto atgimimą
po per daug idealių svajonių,
sportininku, tas vėl pūtėsi
iš išdidumo, nes nubėgo
puse sekundės greičiau už kitus,
nusmaugiau jį anksčiausiai.
Visus juos užkasiau
slaptose cerebrum olose, o jie
iš kapų krapštos, rėplioja į mane,
netiki, kad dar gyvenu,
kad į ką nors tikiu,
drasko nagais, kurie karste išaugo,
išklausau juos kantriai, o kada
šiepias, rodo dantis ir urzgia,
užtrenkiu karsto dantį.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.