sadunaite_danguole Danguolė Sadūnaitė (g.1931) – vyresniosios egzodo kartos poetė. Gimė Amaliuose (Kauno r.), 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Detmoldo ir Greveno (Vokietija) lietuvių gimnazijose. Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Velso universitete studijavo vokiečių ir anglų literatūrą. Nuo 1963 m. gyvena JAV. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė „Ateityje“, vėliau bendradarbiavo su „Europos lietuviu“, „Lietuvių dienomis“, „Aidais“ ir kt. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Vasaros medžiuose“ (1961) pasižymėjo tematikos ir stiliaus originalumu. Vėlesniuose rinkiniuose „Kai tu arti manęs“ (1965), „Tu esi mano žemė“ (1968), „Laiškai Dievui“ (1970), „Pakeliui į Emmaus“ (1974), „Baltas Ievos medis“ (1977, Lietuvių Rašytojų Draugijos premija) vyrauja „religinė komunikacija“ su gamta: gėlė, lapas, medis – Dievo atspindžiai. Keisti, nekasdieniški vaizdai ir religiniai simboliai derinami su intymaus paprastumo tonu.
D. Sadūnaitė išleido tris eilėraščių rinkinius anglų kalba: „To Regions of No Admitance“ („Kraštai, kur draudžiama įžengti“, 1968), „Recollections of a Childhood“ („Vaikystės atsiminimai“, 1971) ir „And There Was the Moon Throwing Stones at Birds“ („Ir buvo mėnulis, svaidęs akmenis į paukščius“, 1978). „D. Sadūnaitė atstato žmonių iškreiptą pirminį santykį su gamta – ne jos pavergimas, o jos kontempliavimas ir per ją susitikimas su visatos Leidėju – Didžiuoju Sodininku. D. Sadūnaitė – iškili moderniosios religinės poezijos atstovė susitelkimo bei kontempliacijos keliu eidama laisvu eiliavimu reiškia gilų žvilgsnį į visatą bei jos Kūrėją.“ (Vladas Kulbokas)
sadunaite_zeme
LAUKIMAS
Staiga
tavo kūnas įgauna
saulės pavidalą — — —
ir plaukai stiebiasi,
auga
sparčiau už anemones — — —
Vakar buvai gėlė
vienoje vazoje;
šiandien gi matau tavyje
dvi vazas
ar tris — — — — — —
Vėjui pučiant, linguoji
kaip žydintis vaismedis — — —
Esi taurė,
sauganti kraujuje
naująją atžalą — — —
Jauną
Kančios dalininką
Gyvmedy — — — — — —
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
* * *
Tu esi ta šviesa,
kuri prižadina mane
kas rytas — — — — —
Įaugau į tave.
(Tebūnie!)
Tarytum saulė
kad įauga į medį
pavasarį — — — — —
Žaliais lapais:
gintaro liepsnom — — —
(it žaidžiančių vaikų
rateliais)
jį apgaubdama — — — — —
. . . . . . . . .
Kaip saulė
kad išaukština medį,
tu mane išaukštinai.
Nors tavo šakos
ir nukryžiuoja.
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
ŽEMYNE
Aš turiu svečią
savyje.
Šešėlį uolos
dykumoj — — —
Jūros platybėj
Jis kloja sau guolį:
Pokalbį nori pradėti
Su Nemirtinguoju — — —
Jūros platybėj
Jis kloja sau guolį. — — —
Šoka su Nemirtinguoju.
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
TU ESI SNIEGE — — —
1
Tu esi sniege
ir virš sniego — — — —
Kai esi sniege,
kalbi
apie grožį — — — — —
Baltą laukų
žydėjimą — — — — —
2
Pilkajam medy
matau Tave
kantrų ir ištikimą — — —
Naktį
esi pravažiuojantis
traukinys — — — — —
3
Tu šūktelėji man
per plokščias lygumas.
(Tylai atgulus
iš visų pusių.)
Paliesdamas namus
jaukumu.
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
TYLA
Tyla,
kurią tu atnešei
kaip orchidėją — — — —
gaisru
išaugo. . . . . . . .
Žiemos saulėleidžiuos
užpildydama
visas tuštumas.
Tik, kai naktis,
it juodas vario
paukštis,
atsimuša
į vario langą, — — — — —
Sakau jai:
„Atgręžk mane į saulę“.
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
TU ESI MANO ŽEMĖ
Tu esi mano žemė.
Į siaurą tavo stuomenį
remiasi sunkios mano pėdos.
Kiekvieną rytą
diena nusilenkia man tavo veidu — —
ir kas naktį mano plaukai,
tos liaunos lietaus atžalos,
išsilieja tavo sapnuose — — — — —
Tavyje atradau
visą vasaros perteklių.
O vienkartine dovana!
lapų šviesuliai ir gėlės — — — — —
Ir tiktai dabar, pirmą kartą,
rudeniui atėjus — —
kai maniau, jog su saule esu tavęs
nebetekusi — —
į kietą, suakmenėjusį medžių liūną
bežiūrėdama,
supratau — —
kaip giliai,
kaip neatšaukiamai toli
esi įsišaknijęs mano kraujo gyslose.
Sadūnaitė, Danguolė. Tu esi mano žemė: – 1968
Išleido Juozas Kapočius
Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė, 361 W. Broadway, So. Boston, Mass. 02127