sadunaite_vasaros_medziuose



OBELIS

 

Tyliai tylutėliai renkasi šešėliai

Liejas pilnatis.

Pagal sodo taką, pasaką jau seka

Sena, žilagalvė tėvo obelis.

Kas ateis, kas paklausys?

Tyliai liejas pilnatis.

Melsvu rūku puošta, balzganai apjuosta

Iš dausų aukštųjų, atbrenda naktis.

Ji sustos, ji paklausys —

Ak, nurimki, pilnatie.

Ar apie motulę ir jos šventą veidą —

Kai rūpintojėlį puošė rugiagėlės, varpos, ramunėlės

Po dienos darbų?

Argi apie brolį dobilus kai pjovė

Ir dainas dainavo ant laukų plačių?

Apie mano sesę, apie ją — Sirtautę —

Palangoj rymojant, sau svajas svajojant

Ir kasas dabinant, rūtomis svaiginant,

Drobeles nuaudus iš melsvų linų? — — —

Verkia, virpa obelis; temsta, niaukias pilnatis —

Ak, tai pasaka laisvų laikų —

Gintarais bučiuotų praeities dienų.

Šventas veidas ašarom nuklotas, pančiais surakinta

        motinos ranka;

Nuaidėjo brolio dainos per šlaitus Šilotos —

Merdi, glūdi Nemuno dugne.

O sesers svajonės seniai išblaškytos, išdarkytos kasos,

        rūta ne žalia,

Vai ne, mano pasaka ne ta.

Švinta, kyla pilnatis — rymo, klausosi naktis — — —

— Laisvė tėviškėn dar grįš —

Sušnabždėjo obelis.

Tyliai tylutėliai sklaidosi šešėliai,

Tuoj aušra nušvis.

Kyla rūkas pamažėli, gimsta balsas vieversėlio —

Darganas vijoklis svyra: šaltos rasos žėri,

        byra — — —.

 

Sausis ‘56 m.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961

 

 

 

AR NEBEŠOKSl?

 

Pavlova

Šok!

Drebulė šoka prietemio danguj —

Iškeldama jam baltą kaktą.

(Šoki trapiai . . )

—   —   —   —   —   —   —   —

Irisai virpa mano delnuose:

(Paukštės vėjuos),

Šok laimės liepsnele —

 

Pavlovą

Šok!

 

Vasaris, ‘61.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961

 

 

 

VASAROS MEDŽIUOSE

 

Mirgančioj lapų tankmėj

Laša saulė.

Ir trykšta šešėliai

Ant dulkino kelio:

Mėlynai – žali,

Violetiniai.

Tykšta ir supasi —

Lapų tinkle,

Bičių duzgenime

Supasi . . .

Supa mane —

Kol Esu

 

Vasaros medžiuose.

 

Liepa ‘60 m.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961

 

 

 

LEVANARDA

 

„Vo aš, kad ir menks žmogelis būdams, nemokyts, vo dēl­to,

bedrožinēdamas sava Šventousius, apmisliju anu gyvenimą ir

noru, kap nors vis arčiau pri anų.“

 

                                    (SENAME DVARE, Šatrijos Ragana.)

 

Vės greitasparnis unc užt nepaliov,

Auksą žvaigždelės aukšta tebmirgčioj.

 

Kap stos mamunėle,

Kels seungalvėl

 

Unkštų rytelį,

Kryžiaus dijnelėj

 

Trobelę čystai iššloute,

Ajerais pabarstyte —

 

Dijvo mūkelę

Gelsvom rūtelėm

Nukaišyti.

 

Na eik, Dijvulėli,

Su pirm spindoulėlu

 

Pro tumsų lungelį

Į mūną dūšelę

 

Ir pra mūna runkas, mūna vargą

Bylok į žmonijs sava.

 

Kovas ‘59 m.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961

 

 

 

VIENATVĒ

 

Vienumoje atsiveria mano gyvenimas.

Liepžiedžių tyloje siela atgimsta,

Beldžiasi į žalesį, kaitriąją žemę

Ir kaip lakštingala kad pragysta

Rytmečio rasoje,

Ir pilnas rasos yra josios

Lakštavimas —

Ji prakalba tyloje.

 

Tylus yra jos kalbėjimas:

Meilesnis už vaiko čiulbavimą,

Už vėjo atneštą juoką —

Dvelkia,

Senomis dievystės gyslomis

Srovena — — — — —

Čia tetervinu užtemdydamas mėlyną orą;

Įsigiedojusia liepa pakvipdamas;

Dygia žolele sudejuodamas —

Gilyn,

Amžinybėn,

Kur sudegusi aš, išnykusi sau —

Meilėje turiu tikrąjį buvimą.

 

Vienumoje atsibaigia mano gyvenimas.

Viešpaties tyloje.

 

Sausis ‘59 m.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961

 

 

 

VASARA

 

Kai morkos išbėga į sėklą

Ir žemė suskerdėja skaudriom prarajom —

Ateinu j tave, o vasara,

Kaip vyras į savąją moterį:

Užglaudai,

Ir atoilsiui —

Giliam būties apmąstymui.

 

Kai vėjas varsnoja vynmedžio lapais,

Ir dulksta ore saldus neveikimas —

Mes glaudžiamės, gūžiamės

Siekiame —

Ar nepagausime Meilės kvapties.

 

Kovas ‘60 m.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961