sadunaite_vasaros_medziuose
OBELIS
Tyliai tylutėliai renkasi šešėliai
Liejas pilnatis.
Pagal sodo taką, pasaką jau seka
Sena, žilagalvė tėvo obelis.
Kas ateis, kas paklausys?
Tyliai liejas pilnatis.
Melsvu rūku puošta, balzganai apjuosta
Iš dausų aukštųjų, atbrenda naktis.
Ji sustos, ji paklausys —
Ak, nurimki, pilnatie.
Ar apie motulę ir jos šventą veidą —
Kai rūpintojėlį puošė rugiagėlės, varpos, ramunėlės
Po dienos darbų?
Argi apie brolį dobilus kai pjovė
Ir dainas dainavo ant laukų plačių?
Apie mano sesę, apie ją — Sirtautę —
Palangoj rymojant, sau svajas svajojant
Ir kasas dabinant, rūtomis svaiginant,
Drobeles nuaudus iš melsvų linų? — — —
Verkia, virpa obelis; temsta, niaukias pilnatis —
Ak, tai pasaka laisvų laikų —
Gintarais bučiuotų praeities dienų.
Šventas veidas ašarom nuklotas, pančiais surakinta
motinos ranka;
Nuaidėjo brolio dainos per šlaitus Šilotos —
Merdi, glūdi Nemuno dugne.
O sesers svajonės seniai išblaškytos, išdarkytos kasos,
rūta ne žalia,
Vai ne, mano pasaka ne ta.
Švinta, kyla pilnatis — rymo, klausosi naktis — — —
— Laisvė tėviškėn dar grįš —
Sušnabždėjo obelis.
Tyliai tylutėliai sklaidosi šešėliai,
Tuoj aušra nušvis.
Kyla rūkas pamažėli, gimsta balsas vieversėlio —
Darganas vijoklis svyra: šaltos rasos žėri,
byra — — —.
Sausis ‘56 m.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961
AR NEBEŠOKSl?
Pavlova
Šok!
Drebulė šoka prietemio danguj —
Iškeldama jam baltą kaktą.
(Šoki trapiai . . )
— — — — — — — —
Irisai virpa mano delnuose:
(Paukštės vėjuos),
Šok laimės liepsnele —
Pavlovą
Šok!
Vasaris, ‘61.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961
VASAROS MEDŽIUOSE
Mirgančioj lapų tankmėj
Laša saulė.
Ir trykšta šešėliai
Ant dulkino kelio:
Mėlynai – žali,
Violetiniai.
Tykšta ir supasi —
Lapų tinkle,
Bičių duzgenime
Supasi . . .
Supa mane —
Kol Esu
Vasaros medžiuose.
Liepa ‘60 m.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961
LEVANARDA
„Vo aš, kad ir menks žmogelis būdams, nemokyts, vo dēlto,
bedrožinēdamas sava Šventousius, apmisliju anu gyvenimą ir
noru, kap nors vis arčiau pri anų.“
(SENAME DVARE, Šatrijos Ragana.)
Vės greitasparnis unc užt nepaliov,
Auksą žvaigždelės aukšta tebmirgčioj.
Kap stos mamunėle,
Kels seungalvėl
Unkštų rytelį,
Kryžiaus dijnelėj
Trobelę čystai iššloute,
Ajerais pabarstyte —
Dijvo mūkelę
Gelsvom rūtelėm
Nukaišyti.
Na eik, Dijvulėli,
Su pirm spindoulėlu
Pro tumsų lungelį
Į mūną dūšelę
Ir pra mūna runkas, mūna vargą
Bylok į žmonijs sava.
Kovas ‘59 m.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961
VIENATVĒ
Vienumoje atsiveria mano gyvenimas.
Liepžiedžių tyloje siela atgimsta,
Beldžiasi į žalesį, kaitriąją žemę
Ir kaip lakštingala kad pragysta
Rytmečio rasoje,
Ir pilnas rasos yra josios
Lakštavimas —
Ji prakalba tyloje.
Tylus yra jos kalbėjimas:
Meilesnis už vaiko čiulbavimą,
Už vėjo atneštą juoką —
Dvelkia,
Senomis dievystės gyslomis
Srovena — — — — —
Čia tetervinu užtemdydamas mėlyną orą;
Įsigiedojusia liepa pakvipdamas;
Dygia žolele sudejuodamas —
Gilyn,
Amžinybėn,
Kur sudegusi aš, išnykusi sau —
Meilėje turiu tikrąjį buvimą.
Vienumoje atsibaigia mano gyvenimas.
Viešpaties tyloje.
Sausis ‘59 m.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961
VASARA
Kai morkos išbėga į sėklą
Ir žemė suskerdėja skaudriom prarajom —
Ateinu j tave, o vasara,
Kaip vyras į savąją moterį:
Užglaudai,
Ir atoilsiui —
Giliam būties apmąstymui.
Kai vėjas varsnoja vynmedžio lapais,
Ir dulksta ore saldus neveikimas —
Mes glaudžiamės, gūžiamės
Siekiame —
Ar nepagausime Meilės kvapties.
Kovas ‘60 m.
Sadūnaitė, Danguolė. Vasaros medžiuose: eilėraščiai. – Ateitis, 1961