sadunaite_laiskai_dievui „Nuo pirmosios knygos „Vasaros medžiuose“ iki paskutinės „Baltas ievos medis“. D. Sadūnaitė nenutolsta nuo pasirinktos tematikos, eilėraščio stilistikos, jai vienai būdingos formos. Atradusi savąjį kūrybinį „aš“, lieka jam ištikima. Eilėraščiai – dažniausiai miniatiūros; jose jausmai perteikiami žodžiais, daugtaškiais, punktyrais. Kūrėja teigia, kad jai „patinka eilėraščiai, kuriuose mažai žodžių, glaustas minčių išreiškimas. Aš nelinkusi skaityti perkrautus eilėraščius. Man atrodo, kad eilėraštis su maža žodžių gali daugiau ką pasakyti.“ Kurdama Danguolė įkvėpimo semiasi iš dailės, gamtos. Jos sielai artimi anglų tapytojai, prancūzų impresionistai Monet, Renour‘as, Dega’s. „Mėgstu meną ir galėčiau dailės galerijas lankyti kasdien. Mano eilėraščiuose vyrauja vaizdingumas – tapybiškumas. Nesu linkusi į muziką. Išraiškingesnė man spalva ir jausmas,“ – sako poetė. Ji nutolsta nuo klasikinio ritmo ir rašo laisva forma, koncentruodama dėmesį į vaizdų ryškumą, jausmo gyvumą. Svarbią vietą jos poezijoje užima įvairūs spalvų ir šviesos/tamsos deriniai, tokie kaip „palšas dangus“, „juodas vario paukštis“, „auksinė gėlė“, „purpuro šventykla“, „auksažvynė“, „mėlynas šauksmas“, „perlinės rasos“, „dangus pajuodavusiu veidu“, „džiaugsmas žalčio žalumo“, „vėjas raudonas“ ir t. t.“ (Virginija Paplauskienė)
RUDUO
I
Vasara praeina, nešina
mažų paukščių kaukuolėmis.
Namai ir medžiai svyruoja.
Koks skaidrus oras tampa!
(Tarytum šviesa atsidūrė
pavojun.)
_________ ______ ______
Debesys ruošiasi artėjančiai
kovai.
(Dangus žengia į priekį :
maurodamas, kaip žvėris.)
II
1.
Tai grojantis medis.
Grojantys lapai;
Grojanti žolė. — Grojantis lietus.
Grojantys namai.
Grojantis vėjas.
2.
Ir dangus,
Staiga, vakare —
Šaukiantis : rėkiantis,
Kaip gaisrininkų
mašina.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
RUDUO SODE
1.
Žolė
išbėga į dieną
per siauras duris.
2.
Ir saulė,
(stropi obuolių valgytoja) —
Sėdi
rudenėjančiam sode,
tarp medžių —
kur krentantys lapai :
geltoni,
raudoni
yra pakvietimai —
Į Pokylį,
į nesibaigiančią Puotą.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
LIETAU!
1.
Lietau!
tu išeini ir įeini
iš mano daržo,
į mano daržą.
Tu praleidai naktį
su manim — —
(Gėlių lysvėje išmėginai
savo naujus batukus.)
2.
Jeigu leisčiau :
sutryptumei mane
į gėlės plonumą — —
iki paskutinio kaulo!
Į plonumą lapo.
: : : : : : :
Vėjui bešvilpaujant,
visą naktį
begrojant
Juodą muziką.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
PAVASARĮ
Mėnuo iriasi
danguje,
kaip didelė valtis.
. . . . . .
Leisk man sugrįžti
medžiu.
Aidėti saule.
Nes rankos nebylės.
Ir lūpos
kurčios,
kaip uola.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
NAKTIS KALIFORNIJOJ
Tyloje
kalnai bučiuojasi.
Ir mėnuo
vaikšto,
dykumoj —
Rinkdamas
vynuoges
nuo erškėčių . . . .
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
ŠEŠTADIENIO RYTAS
1.
Aš norėjau
miegoti
miegoti
miegoti.
2.
Tiktai saulė
įsiveržė kambarin.
Nukėlė duris.
(Raudona —
įkaitusi, kaip malūnininkas.)
: : : : : : :
Net pikta!
Dabar turiu keltis ir jas taisyti.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
RYTAS PRIE EŽERO
1.
Saulė patekėjo.
Ir ežeras skuba jos pasitikti —
(Kaip avių banda.)
: : : : :
2.
Prašo
žaislų.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
MINTYS APIE TAVE
1.
Langai suskilę
nuo žvaigždžių čiulbėjimo.
Žvaigždės čiulba,
tarytum geltonos lakštingalos.
2.
Dabar daug kas yra.
Yra rytas.
Žolė skamba žaliu varpu.
Žolė! Žolė!
ji apkrovė mane aukštais mokesčiais.
: : : : : : :
O mintys apie tave,
vargina mane
dieną — naktį,
lyg bičių spiečius.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
PAVASARIS SODE
Dabar,
kada gėlė padaryta —
ranka kraujuoja.
Bet lapas turi bėgti, bėgti:
prašytis,
kad būtų įkeltas į medį,
Aukštai,
kad iš tenai pamatytų vasarą.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970
SU TAVIM
1.
Vynmedžio šerdyje
sproginėja daina —
Kasdieną,
sėduosi su Tavim
prie to pačio stalo;
dalinuosi kėde
ir ąsočiu.
2.
Saulei tekant ir leidžiantis;
. . . . . . .
Kai rytuose
iškyla aušra —
kaip didelis
povandeninis laivas.
Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970