Viktorija Vosyliūtė – Riva (g.1990) – poetė, prozininkė, žurnalistė, įvairių respublikinių kūrybos ir skaitovų konkursų dalyvė, laureatė, organizatorė. Prižiūri literatūrinį – kultūrinį blogą jaunimui – www.menlapis.visiems.lt. Kūryba publikuota „Nemune“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose. Priklauso Jonavos poezijos klubui „Šaltinis“. Jonavoje leidžia literatūrinį puslapį „Žodžiai“. Straipsniai publikuojami „Alio Jonava“, „Naujienos“, „Jonavos kraštas“, „Nemunas“, „lrytas.lt“, „Pašvaistė“. Administravo naujienų portalą, taip pat yra literatūrinio puslapio rasyk.lt administratorė. Nuolat kuria utopijas ir bando jas įgyvendinti. Paprastai viskas baigiasi eilėraščiu arba seilėraščiu. Dažnai nieko protingo nepasako, o jei ir pasako – tai nepamena. „Papildyk mano sąskaita“ – įsakmiai prašo autorė viename savo kūrinių, kitame mini, kad skambučiai iš anapus brangūs ir užsimena, kad dievas kartais pasikrauna mobilųjį. „Galite žaisti, manipuliuoti, braukyti, įsivaizduoti, kad tai slaptasis kodas 869555966“.
po-Ė-tai
mūsų galvose
veisiasi diasporos
viena iš jų poetai -->
puotaujantys poetai
putojantys poetai
ir galbūt poetizuoti tipai
kurie neskraido o važiuoja
ir už viską moka
mano galvoje veisiasi
miniatiūrinė mamutų civilizacija
kuri užgožia
potraukį likeriui
gyvenimui
ir šiaip afišuojasi
tarsi būtų ponas
dominuojantis genas
ne visi poetai rašo
kai kurie poetai seilėjasi
ir ne visi rėkia
bet daugelis garsiai šneka
kad mes arčiausiai dievo
mes arčiausiai
mes
nedavasingai apie rytą
dar taip nebuvo
eilutė užmuša eilutę
pabundi
įsikerti į koją
ir negali nustoti
ją aprašinėti
prie upės vyrukas
su alaus buteliu
ne mano tėvas
prie upės butelys
su ne mano tėvu
ne mano upė
prie tėvo su buteliu
pabundi
įsikirtai į save
ir negali mirti kai
tik eilutė užmuša
eilutę
ji šįryt su prijuoste
ji šįryt apsirišo prijuostę taip
kad klubai priminė
suglamžyta palapinę
bet
taip jau buvo
apie drakonus
mano drakonas serga
miega ir nesikelia
valandos švilpia pelenuose
mano raudonasis drakonas
prunkščia tiesiai ant pilies sienos
įkrantėse palieka pėdutes ir uodegą
kartais nešinas skraistėmis ir svetimų kūnais
prie vartų įsitaiso drakonas iš kitos karalystės
bet aš žinau
tik mano drakonas
serga
tik mano drakonas neturi vieno pirščiuko
ir danties kurį jam išmušiau už tai kad nemokėjo
gerti iš puskrantės upės
kad nemokėjo priimti tavo drakono
iš
svetimos
karalystės
Skau(/)du (2)
argi nebūtų gražu
jei tavo merdėjantį
kūną įdėtų į pripučiamą
valtį ir paleistų
upe
ir paleistų
nes tu visada
skaudėdavai paryčiais
kai raminamųjų veikimas
buvo sustojęs
kai laikrodžiai aikčiodavo
iš pasitenkinimo, kad
alsuoji košmarą
juk būtų gražu
nes aš laisvas
laisvas fazano sparno kritimas
tik paryčiais
o dabar
šitas karvelis rudas
ir nemoka skristi
ir tu primeni jį
toje fotografijoje iš kaleimo
tame alsavime
kuris nebe toks lengvas
kaip užtaisas iš šešiolikos
šaudmenų
skausmų serija 157.
kai skauda
ji prisidega nuo žvakės
nuo bokšto prisidega aušrą
ir išeina atsidaryti sąskaitos
į liūtį
jei tu miręs – pakelk ragelį
jei čia eilėraštis – tu miręs
kai dilgsi
nebūtinai tai dilgelės
bet būtinai tai peršti
kai peršti
nebūtinai tai peršalimas
gal tiesiog toks vakaras --->
kai tu gyvas
jei tu gyvas – niekada neatsiliepk
pokalbiai
iš anapus
brangūs
stotinis
čia tik dangus atsikrenkščia bokštais
tik dievo akys atsimerkia ant viso kūno
ir teka banalia žalėkaita teka
ir teka nes teka
nes neskęsta --> žaidžia
juodais kvadratais laiko panagėse
čia tik dangus tankėja
atsitrenkdamas į Guliverio kepurę
tik dangus plaukia nes plaukia
nes neskęsta
kaip skęsta lūpdažiai moterų rankinėse
---> ir ---> ir -->
po truputį apmiršta
nes - teka - teka
mergelės ir vainikėliai
folkloro seilėse
čia tik dangus pamiršta atsikvėpti
tik dangus tik d tik a
bet ne tak
nes nereikia
ši drobė nesveika
ši drobė nesveika
čia tik naktis įrašyta į kasetę
Kad daugiau niekada
Negalėtum jos paleisti
Ši drobė pamišus
Jei Tu esi mergaitė
Pabeldi į turėklą
Ir per tave prašliaužia
Septyniskart daugiau
psicho oazių
šis rūbas nereikalingas
Jei Tu esi berniukas
Pabeldi į turėklą
Ir sakai
- nėra ko bijoti
tik tarp kitko
Jūs žudėte mūsų vaikus ir moteris
Iš tolo
Jūs buvote tik tarp kitko ir kitkas
Buvo tik
kraujomaišos
Kraujo maišelis kai donarystė
Skambėjo gėdingiau nei kaltos
Moterys
Jūs rišotės mūsų laužais
Drobėmis
Nuo kojų lig kojų
Nuo pamėlusių pirštų
iki pamėlusių pelenų
Kol žodis apvaisina frazę
mes būname tik tarp kitko
Nes niekas kitas negalėtų nukirpti
Virkštelės
Eilėraščiui
aš manau
aš manau, kad
praeis laikas ir mes
vienas pas kitą
tyliai sugrįšim
it bruknės lapeliai
pamiršę, kad jie
arbatoje
it šlapios kregždės
sukritusios į lietvamzdį
tau kreivas mėnulis
pro įskilusį stiklą
man nimfa pamiršusi
visus rašytinius šaltinius
tikrai manau, kad praeis
laikas ir kava tyliai pabėgs
nuo kofeino
tyliai nusirengs savo abitą
it vienuolė juodumą
ir aš būsiu rifas
o tu karšta žvaigždė užsigesinusi
į plėšrūnišką mano krūtinę
Coliukei (dd.v.m.)
Šitoj aikštėj
Per mažai skausmo
Per mažai skiemenų moteriai
Su salotiniu apsiaustu per mAžai
Moteriai per mažai moteriai tarp
Kurios įtemptų stygų įstrigo kregždutė
Ir kelios aukso monetėlės
Mažytei širdelei
Užrakinamoje dėžutėje kurioje
Slepiasi lapkričio šlepetės lego namelis
Ir moteris per maža moteris kad skaudėtų
Taip kaip rakinami rūsiai ir verkiantis
Vynas ir tik taip kaip priešdėlis glaudžiasi prie
Šaknies taip moteris glaudžiasi prie smulkmenos
Šitoj aikštėj
Per mažai skaudulio
Per daug linksnių damai
Su pasteliniu skėčiu per daug ilgesio
Per daug ilgisi ji tiesiog per daug ilgisi
Dusulio
gyvenk po manim
gyvenk po manim
kai mirsiu galėsi nuplėšyti
kojų plaukus ir pasistatyti
pašiūrę
dabar skauda
veneriškai moteriškai
gyvenk po manim
ten sveriami
tik tie kurie nežino
būdvardžio sausrai
gyvenk po manim
čia jau tūkstančiai
žvirblių gyveno
tūkstančius akių užmerkė
kvapius elfus prisijaukino
užsiskaudėjo
Abejingai moteriškai
nusigyveno
po manim
kaip ir
nieko nebus
kaip ir nebus nieko
nusileis burtai
ligos kišenėje
ir sirgsi moterimi
už trisdešimt dviejų
kilometrų rytojus moka
gražesnę aritmetiką
vis sirgsi moterimi
ten kur išbandomi
dar nebaigti vaistai
ten užmiega ligos
kitos prijuostėje
ir nebus nieko
kaip ir nieko nebus
vis tiek
pabusi pageltęs
Neskland(u/ū)mai
ir tada tu pasirenki tamsą
perjungi kanalą
ir vėl pasirenki tamsą
kamuolinį žaibą
arba dingimą velniop
rūkymas labai kenkia
greitam jūsų mirties apsisprendimui
ir
tik po to griūva citadelės
nustoja augti citrinmedžiai
ir nieks nenuvalo karaliui kojų
nesusuka cigarilės ar dukart
nesuploja rankutėmis delniukais
įrankiais ašmenimis užrašais
pavadinimais pasiseilėjimais
neužkalba rudens
pasirašyk man ant arterinio kraujo
pasirašyk man arteriniu krauju
rašyk man užkalbėk mano dūmus
užkalbėk mano garvežius po oda
nes jiems sustojus
nutraukiama tamsos transliacija
ir tada nebesvarbu
dėl mirties ar minties
nesklandumų
savižudiškas
tik
nekalbėkit apie ilgesį
nesielvartaukit apie ilgesį
nes ilgesys tik mažas lavonėlis
orų kišenėse
mažas krematoriumas
po kurio vėlės netapo
šerkšno paveikslų
ant dangaus langų
čia šalta
kitaip ir būti negali
kitaip ir nesibūna
pačiam kamputyje užu tvoros
tik surūkykit už mane papirosą
sužaiskit manimi pelenų lietų
bet negerkite vyno
nes prisikelsiu
kaip vynuogynai išliksiu
regėjusieji Kristų
sako
jis buvo nuogas
sako šalta
ir kitaip būti negali
nes
niekad
neatsipirksiu liūdnais eilėraščiais
atsipirksiu mirtim
Seilėraštis
Jei galėčiau pajuodinčiau tave tarsi šriftą
Tarsi šitą eilutę ir regėčiau reklaminiuose skyduose
Apelsinų etiketėse visuose vakaro brūkšniniuose koduose
Tu maras
Omaro kiaute maras
Lakstantis po giraitę
Džinas plaučių pataluose
Atsiprašau
ši prekė svetimšalis
nupiešęs ūsus savo jaukumui
Paleolitinis žvirblis dar nesuformuotomis
Galūnėmis
amEN
Jei galėčiau perrašyčiau knygas su silkės uodega
Kad neįskaitytum šito šrifto ŠITO pavargusio ilgesio
Pamišusio kiekviename skaitmenyje
Aaa MEN
pabaigai
ir aš
išėjau iš juodųjų orchidėjų
sodų
ten šlampančios damų skrybėlės
ten trikampiai su dar neatrastomis
teoremomis
buvau viena jų
paklusni savo begalybei
ir kai naktimis sugesdavo net vyzdžiai
ausis užguldavo besileidžiantys lėktuvai
bandžiau praminti taką
tave praminti riteriu
sau nusivogti skydus nuo neatplėšiamų
vokų
ir
mane laikė juodesne už kaitrą
už alkūnės laikė
ir mane skaičiavo tūkstančiai
išsprendė tik vienas
pabaigai II
pamatuok mano greitį
nusileidau žemiau ą nosinės
nusileidau žemiau Do
tik
kaip pakeičiamas vanduo
akvariumų induose
tik taip
aš pasikeisiu ir tada vėl
pamatuok mano greitį
pirmadieniais
antr/treč/ ketv/ ir po šaknies
pamatuok mano greitį
viršijau
nusileidau žemiau Dantės
žemiau visų pragaro ratų
kur coliukės miega stiklainiuose
ir skaičiuoja
diena po dienos
ir manęs nebus
pabaigai (išsižadėjimas)
išsižadu pabalusios odos
tų slėnių kuriuose ganydavai mano strazdanas
išsižadu širdžių tūzo tėčio vinilinių
plokštelių
tavo mūrų užrauktų ežerų
alkanų durų kurios kasnakt
prarydavo po kelis svetimšalius
ieškodamos kuris ryšulėlyje
iš tiesų neša mirtį
buvau viena tų kurios išsižadėjusios
smegdavo žemiau supurvintų šventraščio puslapių
o atsisveikindamos palikdavo
žemėlapį su klaidingu masteliu
kad keli žingsniai
virstų ištisais šviesmečiais
2009 m.