ARIVEDERČI, ROMA

 

Dantį jai užtaisė. Ji išėjo, o saulė dar tik gerai po pie­tų. Veronika sukiojosi gatvėje vis čia pat, netoli dantų gydytojo namų, ir svarstė, ką dabar daryti. Ar pirmiau­sia pražingsniuoti gatve, kur jie su Kostu gyveno, ar pa­sidairyti parke, kur mėgdavo pasėdėti ir paganyti akis? O gal imti ir įsimaišyti į šeštadienio turgaus minią ir pa­siklausyti, kaip pardavėjai šūkaudami reklamuoja savo prekes. Taip, ji nusileis ta gatve į pakalnėlę ir eis į turgų. Kai važiavo danties taisyti, tai pagalvojo, jog derėtų ap­lankyti labiausiai pažįstamas miestelio vietas, o gal ir brangiausias iš tų metų, kai čia kasdien skubėdavo į darbą. Pirmiausia jai rūpėjo praeiti gatve, kurioje trejus metus išgyveno, žvilgtelėti į langą, pro kurį stebėdavo tą mažąjį aplinkos pasaulį – pievelę kitoj pusėj, parduotu­ves kairėje, namus ir jų stogus, praeivius. Jei noras dar nebūtų išdulkėjęs, tai ją trauktų ir parkas, į kurį reikia pavažiuoti autobusu, nes pėsčiom per ilgas kelias. Jai gaila būtų varginti kojas.

Bet apie turgų atvažiuodama ji ir nepagalvojo. O da­bar, nusileidusią gatve pakalnėlėn, ją patraukia kita vie­ta. Jeigu Veronika pasuks pro aikštę kuria nors gatve į vakarus, pirmiausia pamatys biblioteką, iš kurios jie su Kostu imdavo knygas. Ateidavo šeštadienių popiečiais, pirštų galais čiužinėdavo apie lentynas, skaitydavo au­torių pavardes ir knygų pavadinimus ir pašnibždom tardavosi, ką pasirinkti. Tas tylus vaikščiojimas ir šnibž­dėjimas Veronikai vis primindavo bažnyčią. Atimk len­tynas, sustumk jas į pasienius, ir, žiūrėk, kilstelėsi akis -kunigas. „Dominus vobiscum” arba „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus” sukalbės prieš pamokslą! Bibliotekos pasta­to kampo apvalumas ir jo kolonos prie laiptų jai dary­davo didelį įspūdį.

Į biblioteką šiandien ji, aišku, neis – nėra ten ką da­ryti, bet tame sodelyje galėtų pasėdėti, pasigrožėti ro­žėmis ir krūmeliais, kai viskas žydi ir žaliuoja, paukš­čiukai purpsi nuo šakos ant šakos. Tie paukščiukai daugiausia ir patraukdavo jos dėmesį. Ji sėdėdavo, vi­sur pilna saulės, ir, rodos, viskas snausdavo panirę į tą šiltą geltonį, o čia tau čirkšt, čirkšt, suspurdės, pabėgės pievele pilkas mažas sutvėrimėlis, o kiti atsišauks krū­muose. Tylus ramus pasaulis snaudžia, o tie mažutėliai skardena, tarytum būtų drąsūs milžinai. Šiandien sau­lės taip pat pilna. Tai ji praeina pro bibliotekos pastatą ir pasuka į sodelį, čia taku apsuka ratą, kaip visada da­rydavo, ir atsisėda taip, kad saulė šildytų jai nugarą, o ji matytų vejelę, krūmus ir medžius Didžiosios gatvės pu­sėje. Viskas čia taip pat, kaip visada, ir ji pradeda galvo­ti, kad ir paukščiukai turbūt tie patys, kuriuos jie abu su Kostu čia matydavo ir girdėdavo.

Iš čia ji nužingsniuoja į turgų ir ieško pažįstamų vei­dų. Šita storulė jai atsverdavo obuolių, ir ji paprašo sva­ro tų geltonųjų. Šįkart sveria jauna šlakuota mergaitė, nes storulė patarnauja kitam pirkėjui. Veronika pastovi ties didžiuliu vežimu, kuris prikrautas paklodžių, už­klotų, pagalvėlių, skarų ir kuriame pasilypėjęs ilgaūsis žilas prekybininkas skuba girti pigų pūkinį užklotą. Ne penki svarai, ne keturi penkiolika, ne keturi su puse, net ne keturi, bet trys penkiolika! Kas nori, tegu ima, nes šiandien paskutinis toks geras ir pigus, o jis atvažiuos tik kitą šeštadienį, ir kas dabar nepaims, tai turės visą savaitę gailėtis.

Veronika, žinoma, nenori ir neima. Ji nori tik pasi­klausyti jo greito ir gudraus kalbėjimo. Tuomet ji dar pasiklauso, kas čia kitas šūkauja. Ten, turgaus gilumoje, moteriškas balsas skamba.

Ji nutaria nevažiuoti į parką – užteks įspūdžių. Dar praeis pro namus, kuriuose gyveno. Praėjo, jos buvusio kambario langas antram aukšte pridengtas užuolaidė­le. Langas, ir viskas. Trejus metus tai buvo jos langas, bet dabar jis panašus į daugelį kitų langų, dėl to Veroni­ka nužingsniuoja tolyn, apsuka didžiulį ratą ir šalinėm gatvėm grįžta į pakalnėlę. Ji nebenori kitą kartą pakelti akių į tą langą. O kol ji kryžkelėmis sukiojasi, jau ir sau­lė sumeta tirštesnius namų šešėlius. Vakaras ateina! Ar važiuoti namo? Kostas dirba ir grįš tik sekmadienio ry­tą, tai kur jai skubėti? Traukinys jau išėjo, o kitas paju­dės po dviejų valandų, o dar kitas išterškės truputį po vienuoliktos. Ne, nėra jai ko skubėti. Dėl to, sukiodama-si tų šalinių gatvių kryžkelėmis, ji sugalvojo aplankyti lietuvių klubą. Susitiks senų pažįstamų, pasiplepės ir priešpaskutiniu traukiniu pardardės namo, jau pavar­gusi, bet įspūdžiai net per kraštus liesis, jų užteks ilgam ir ilgam. Bet pirma ji dar užeina į Lyons užkandinę čia pat prie autobusų sustojimo ir pasiima valgyti. Danties plomba jau nebeišlėks nuo kramtymo, o jei klube kas nors įsiūlys stikliuką, tai Veronika jau turės padėjusi pa­grindą, nepils jo į tuščią skilvį.

Kol ji pasiekia klubą, pro stogus ir medžius matyti jau tik pusė saulės. Ji žvilgteli į didžiuosius medžius kie­me ir lėtai įkaukši vidun. Koridoriuj susitinka pirminin­ką – labas, labas, seniai matyta! Baro kambaryje girdėti šurmuliavimas. Pirmininkas ją palydi.

– Ką, ponia, gersi? – klausia jis.

– Nežinau. Gal nieko, – sako ji ir dairosi. Visur, atro­do, pažįstami veidai.

– Ką iš tiesų, ponia, gersi? – klausia vėl pirmininkas.

– Ką gersiu? Gal stikliuką... – ir ji nesuspėja baigti at­sakyti. – Ką gersi? – dar paklausia jau nebe į ją, bet į ba­rą nusisukęs pirmininkas, o jos alkūnę laiko kažkur ma­tytas vyras ir šypsosi visu veidu. Kur matytas?

-Verutė, ar ne? Veronika Šventarienė, niekada nesi­keičianti, visada žydinti kaip rožė! – ir jis pasilenkia, ir suima, ir pabučiuoja jos ranką.

– Siesikis! Stasys Siesikis! – nustemba ji.

– Tas pats, tas pats, Stasys! Šimtą metų nematyta, amžius neregėta! Aš girdėjau, kad jūs čia gyvenate.

– Ne, mes nebe čia gyvename, – sako ji. – Atvažiavau tik senų vietų aplankyti.

– Malonu matyti! Šitiek metų nemačiau! Žiūrėk, aš jau pasenau ir aptukau – mano veidas plytos prašosi, akys baigia užtinti, švarko nebesusisegu. O Verutė vis ta pati – akutės žiba, dėl tų akučių galėtum visą gyvenimą atiduoti, vergijon parsiduoti, grandinėm pririštas dieną naktį sukti girnas, kardais kapotis, sunkumus kilnoti...

– Vis tas pats Stasiukas – pilnas žodžių, pilnas link­smumo, riteris iš minezingerių laikų, – nutraukia jo kal­bą Veronika. – Ar vienas?

– Vienas, Verute. Toks pat vienas bastūnas ir palaidū­nas. Kitos Verutės nesuradau, o Katrytės nenorėjau. Viena nemylėjo, kitos nenorėjau, tai vienas ir nardau po pasaulį, skraidau kaip paukštelis, kol pakiš kauliu­kus mano po žeme ir užmirš visi. Kadaise buvo metų dvidešimt Stasys, jam giedojo vieversys. O ką išgersim, ponia?

– Aš nežinau.

– Susėskim anam kambary. Susėskim, pakalbėsim, -jis ima Veronikos ranką ir veda pro duris j kitą kambarį. – Sėskim prie šito staliuko. Ai, kaip gera, kad susitikau, tokia šiandien man istorinė diena, kaip prie Žalgirio su Vytautu Didžiuoju. Minėsiu ir minėsiu tą susitikimą, dienos bus šviesesnės ir naktys trumpesnės, ir neuž­miršiu visą gyvenimą. Ką gersim?

Veronika išgers stikliuką vyšninės degtinės, ir Siesi-kis nueina atnešti. Štai koks dabar tas Stasiukas, sena­sis jos garbintojas dar iš mokytojų seminarijos laikų! Dabar jai grįžta anie laikai, kai Siesikiukas šokindavo ją seminarijos vakarėliuose ir lydėdavo namo, o pavasarį prieš egzaminus paskutiniaisiais metais laukdavo prie bažnyčios, kol ji išeis po gegužinių pamaldų, ir jie tada nutaukšėdavo abudu aplinkinėmis gatvelėmis. Stasiui niekada nepristigo kalbos ir juoko. Ji atsimena šiltą ge­gužės vakarą, kai jie pasiekė savo miesto pakraštį, su­kurkė varlės netoliese, sulojo šuo atokesnėje sodyboje, ir Veroniką apėmė troškimas pajusti prietemos tylą. Ji norėjo eiti su tuo berneliu, susikabinusi rankomis, bet tegu būna tylu, tegu niekas neprataria žodžio, tegu tik šuns balsas nuamsi ir įšilusios varlės vandenyje ker-ker-ker. Tačiau Stasiukas vis kalbėjo, kalbėjo, juokėsi, ir dėl to ji nebenorėjo daugiau su juo susitikti, ir po egza­minų pasibaigė nuo ano vakaro staiga atšalusi drau­gystė.

Siesikis grįžo su stiklais. Jis ragino Veroniką gerti.

– Kokie dievai dabar tamstą šičia nešioja? – paklausė

jis.

– Dantis taisiau.

– Argi jūsų apylinkėje visi dantų gydytojai išmirė, kad taip toli važiuojate? Aš pastebėjau, kad dauguma dantų gydytojų vis senukai. Sakai, kad dantis skauda, tai jie ima gręžti visiškai kitoj pusėj. Man net ištraukė sveiką krūminį apsižiopsojęs senukas. Didelį tokį, kaip arklio, net sušilo senis.

– Aš ir atvažiuoju, nes gydytojas labai geras.

– Gera, kad susitikau! Pusę gyvenimo atiduočiau už šį vakarą ir dar pridėčiau priedo. Jau daugiau kaip tris­dešimt metų, kai nesimatėm! Meilė ateina ir praeina, bet žmogaus negali užmiršti, nešiojies širdy paveikslą kaip šventenybę, ir tave lydi paskui visą gyvenimą atsi­minimai, kaip angelas sargas su baltais sparneliais, – jis sugriebė Veronikos ranką ir vėl pabučiavo. Jo stikliukas jau buvo tuščias. Veronikai dingtelėjo, kad jis jau įkau­šęs. Jis ir kartą ir kitą paragino ją greičiau gerti. Veroni­ka tik padažydavo lūpas.

– Ne, bijau pasigerti, – sakė ji, o Siesikis atsiprašė ir nuėjo atsinešti kito stikliuko.

– Toks stebuklingas vakaras, kad neišlaikau, – teisi­nosi jis. – Kaip šventos Kalėdos, kaip Nauji metai, kaip Velykos, kaip visos didžiosios šventės kartu sudėtos, vi­sos religinės ir tautinės. Po šito vakaro man visos šven­tės bus nebe šventės, kai tavo, Verute, šviesaus veido neberegėsiu, šitų akių, kurios šviečia kaip žiburėliai vienišo bastūno naktį. Sakyk, kaip gyveni. Pasakok apie save. Pasakok, aš paklausysiu, noriu girdėti tavo balsą.

– Nėra ko pasakoti, – atsakė Veronika.

– Praėjo šitiek metų, o jai nėra ko pasakoti! Karai, per­versmai, revoliucijos, krito vadų ir karalių galvos, gyvenom ir bėgom, tūkstančius kilometrų movėm neatsi­grįždama, valgėm sausą duoną, ilgėjomės namų, miego­jom ir riejomės, o tau, Verute, sakai, nėra ko pasakoti.

Jo stikliukas vėl tuščias. Veronikos jis neberagino, bet pats neramus sujudėjo kėdėj, pakilo, sugriebė stikliuką ir atsiprašęs nuskubėjo j barą.

– Kaip tavasis Šventaris? Ar geras vyras? – grįžęs pa­klausė jis.

– Vyras kaip vyras.

– Ar labai myli tave?

– Aš nežinau, Stasiuk. Turbūt myli. O šiaip – gyve­nam ir gana. Akių dar neišsidraskėm.

– Ar ir akis draskotės? Jei taip, tai, matyt, nekoks vy­ras. Jei taip, tai gaila, kad mes taip pasimetėm. Ar atsi­meni, kaip lydėdavau namo iš vakarėlių? Nežinau, ką atiduočiau, jei galėčiau susigrąžinti anuos senus metus. Rankutėm susikabinę vaikščiotume vakarais.

– Ne, mes akių nesidraskom, – įsiterpė Veronika. -Vis tiek gaila man anų dienų. Papasakok, kaip gyve­nai.

Veronika susimąstė. Darbas, darbas, paskui bėgi­mas, nes Kostas buvo šaulių būrio pirmininkas ir bijojo pasilikti. O dabar ji ne tik šiaip taip gyvena, bet ir savo namus turi.

– Oi, kaip aš tave mylėčiau! – susijaudinęs šūktelėjo jis. – Mylėčiau kaip mergaitę, šviesią karalaitę, rytą va­karą migdyčiau, nuo sunkių darbelių vaduočiau, ranke­les tavo ilsinčiau, Verute tu, Verutėle, mano balandėle, šviesiausia ir balčiausia karalaite. Mesk tą Šventarį!

– O kurgi aš jį padėsiu?

– Mesk. Išsiskirk su juo.

– Nieko jau nebus.

– Kaip nebus? Aš tavo tą Šventarį kursuose mačiau. Dvi savaites kartu mokėmės ir susitikinėdavom žemės ūkio kursuose. Kuriais metais? Nebeatsimenu! Toks pa­niuręs gaidukas. Metų nebeatsimenu, o tavo Šventario paveikslas išliko. Niūra toks. Nemačiau, kad pajuokau­tų, o pradeda kalbėti, kai reikia rimtus klausimus svar­styti. Ne mano skonio žmogus.

– Man geras.

– Man nepatiko. Sakau, Verutei turi būti nuobodu.

– Man gerai.

Siesikis dar atsinešė stikliuką, šįkart pilnesnį. O Vero­nika jau pradėjo kalbėti apie kelionę į namus.

– Pabūk dar, Verute, – stabdė jis. – Kada gi aš dabar pamatysiu tavo šviesų veidą? Išvažiuosi ir prapulsi, ir man liks tik svajonės. Galvosiu, kad tu kažkur gyveni to­li nuo manęs, prisiminsiu darbe ir namie, dieną ir nak­tį sapnuosiu. Matysiu ir nemiegodamas ir užmigęs tavo akis, tavo lūpas...

– O namo ar nevažiuosi?

– Važiuosiu. Taksį paimsiu, bir-bir-bir, ir stoty.

Ir dabar jie išsiaiškino, kad abiems bus tas pats trau­kinys, tik Siesikio miestelis toliau į pajūrį, dar koks pen­kiasdešimt mylių toliau.

– Važiuosim kartu, – nudžiugo Siesikis ir išėjo ieškoti taksio, o kai grįžo ir kai jie išėję susėdo, jis nenuvaldė pasitenkinimo. – Aš kaip devintam danguj. Verutė sėdi šalia manęs, ir mes važiuojam namo! Aš tave palydėsiu iki pat slenksčio. Išlipsiu tavo stoty ir palydėsiu, – ir jis prisiglaudė prie Veronikos.

– Kaipgi paskui parvažiuosi?

– Po vidurnakčio eina kitas traukinys. Tave palydė­siu, atgal į stotį, sugriebsiu traukinį, ir aš namie. Jokios bėdos, Verute. Man vien tik malonumas. Prie vartelių atsisveikinsim, paskutinis sudie, paskutinis pasibučia­vimas, arivederči, Roma, good-bye, God bless you, ir aš namie, palydėjęs savo mylimą po šitiek metų nesimatymo, savo mylimą prie pylimo. Paskutinis sekmadienis, arivederči, Veronika mano miela, – ir Siesikis atsigręžė j Veroniką, suėmė rankom jos veidą ir siekė bučiuoti, bet tuomet sustojo automobilis. Taip, jau stotis, traukinys bus antrojoj platformoj, lygiai dvi minutės, greičiau, greičiau. Veronika ragino jį ir skubėjo. Greičiau, grei­čiau, Stasiuk, traukinys atpūškuoja.

Traukinys jau trūktelėjo ir išjuda iš stoties. Jie sėdi prieš vienas kitą. Siesikis plačiai šypsosi.

– Važiuojam, – sako jis. – Važiuojam, Verute, per kal­nus ir miškus. Gaila, kad negavom laisvų vietų šalia vie­nas kito susėsti. Kiek čia mums važiuoti? Dvi valandos? -Jis tiesia rankas. – Duok, išbučiuosiu rankutes. Duok sa­vo brangias rankutes. Duok, palaikysiu, kad paskui visą laiką jausčiau tavo rankų šilumą ir rytoj ir metų metais.

Veronika apsidairo ir ištiesia jam savo rankas. Kelei­viai dar nevarsto jų akimis, tai gerai, tegu jis palaiko jos rankas. Tik ji nenorėtų būti lydima namo. O gal Kostas anksčiau parėjo iš darbo, tai bus nei šis, nei tas. Kavalie­rius, žiūrėk, atlydėjo Veroniką! Bus tik juoko iš tokio ly­dėjimo, o dar susigalvos užeiti, dar sėdės, dar kalbės. Bet tuomet jis susverdėja, šypteli ir atsitrenkia nugara į sieną. Pramerkęs dešinę akį ir staiga pasilenkęs į priekį, jis sumurma:

– Duok rankutes, Verute. Duok savo mielas rankutes.

Bet jo ištiestos rankos suglemba ir nukrinta jam ant kelių. Jis sujuda, atsitiesia ir palinksta j kampą. Dabar, matyt, jau miegos. Veronika šypteli. Arivederči, Roma! Traukinys jau įsibėgėjęs terkši. Bet Stasio galva kresteli ne pagal jo ritmą. Ta galva suknapsi retais tarpais, tary­tum turėtų savo ritmą. Jai greit nusibosta sekti tuos gal­vos krestelėjimus, dėl to ji pradeda dairytis į langus, už jų kūpsinčius daiktų šešėlius.

Laikas bėga pamažu. Matyt, tas traukinio vienodas trinksėjimas dar jį prailgina ir sulėtina jo bėgimą. Sta­siukas dabar jau prasižiojęs knarkia savo kampe, ir ji jaučiasi viena ir grįžta mintimis atgal į šią dieną. Vietos ir žmonės, vietos ir žmonės, rodos, ritmingai kartoja ir paskubom judąs traukinys.

Artėja Veronikos stotis, ir traukinys sulėtina greitį. Taip, jau šviesos užlieta jos miesto stotis. Ar pabudinti tą didįjį šnekorių Stasį? Pabudinti ir pasakyti sudie? Ar pabudintas jis nešoks eiti kartu su ja iš traukinio? Ji jau­čiasi pavargusi ir nebenorėtų klausytis Stasio trankaus kalbėjimo. Tegu miega. Jis taip skaniai šnarpščia, dar vis pravėręs burną. Arivederči, Stasiuk!

Traukinys sustoja, ir Veronika skuba pro duris. Išli­pusi ji grįžteli ir dar šypteli sapnų karalijoje paskendu­siai galvai. Per stotį ji skuba tarytum vejama, bet gatvė­je sustoja ir dairosi. Tas naktinis autobusas turbūt greit neateis. Ji nukaukši į didžiąją gatvę, nes tiesiai eiti nuo­šaliomis gatvelėmis bijo. Ji skuba, bet jau čia pat ir na­mai. Skuba ji su tuo miegančio Stasio vaizdu akyse. Tiek daug įspūdžių, ji pavargusi, ji gal šiąnakt neužmigs. Bet ji nori greičiau pasiekti savo lovą ir išsitiesti joje. Visi įspūdžiai susivyniojo į didžiulį kamuolį, ir ji nebežino, už ko griebtis ir nuo kurio galo pradėti raišyti. O iš to kamuolio stipriausiai atskamba Stasio kalbos padriki žodžiai.

 

Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.