Išnuomoti skirtasis Šventarių kambarys ilgesnį laiką vėl stovėjo tuščias. Paskutinysis nuomininkas dingo dienos metu, kada nieko nėra namie, iš automatinio aparato išplėšęs už elektrą pinigus, kiek pats jų buvo sumetęs už šildymą ir virimąsi, ir susiglobęs užklotą ir paklodes. Tas atsitikimas išgąsdino Veroniką – daugiau jau jokio svetimo žmogaus į savo namus! Bet kambarys gražus, daug jame saulės, ir reikia sąžinės turėti jį tuščią laikyti. Tas apsivogęs gyventojas pridarė nuostolių, ir juos reikėtų išlyginti: kambarys pradirbo, tai tegu kam­barys ir atidirba.

Šiaip ir taip apsisvarsčiusi, Veronika pakabino skelbimėlį, kad išnuomojamas kambarys, o vakare prie jos namų durų sustojo jaunas tamsoko veido vyras.

Veronika iš pradžių jo išsigando. Ką sakys kaimynai, kurie nemėgsta spalvotųjų? Tuojau pat atgijo mėsinin­kas Kingas, neapkentęs svetimšalių. Kingo nebėr, bet niekas nežino, kiek tose gatvėse gyvena jo vienminčių. Tas jaunasis vyras, matyt, ne tik svetimšalis – jis iš anų žemynų, kurie buvo reikalingi kolonijų laikais. Įsileisi tokį, tai ir žiūrės žvaira akim kaimynai j tavo namus. Va­karais tavo gyventojas pareis, rytais išeis, ir net visi pra­eiviai, ne tik kaimynai, matys, kad čia gyvena nekenčia­masis. Bet ir toks turi kur nors gyventi, jie irgi žmonės. Ji nesitikėjo, kad toks gali ateiti. Jai rūpėjo apsisaugoti nuo tokio šaladrako, kaip tas paskutinysis. Tokio ji da­bar saugosis. Bet šiuo akimirksniu reikia apsispręsti, ar ji priims tamsų spalvotąjj. Jeigu ji sakytų, kad kambarys jau užimtas, tai meluotų, išsisukinėtų, būtų veidmainė. Veronika ne toks žmogus.

– Lentoje prie parduotuvės radau skelbimą, kad iš­nuomojamas kambarys, – pasisveikinęs tarė vyras.

– Taip, – patvirtino Veronika.

– Ar aš galiu užimti jį?

– Taip, – atsakė Veronika ir nuvedė jaunuolį į antrąjį aukštą, aprodė priekinį kambarį, pasakė, kur namuose kas yra, ir varžydamasi pratarė kainą. Ji paprašė penke­tu šilingų daugiau. Taip ji stengėsi atsikratyti būsimuo­ju gyventoju. Jeigu jam bus per brangu, tai išeis. Taip, visi turi kur nors gyventi, bet ar ji gali viena atlaikyti prieš visą prietaringąjį pasaulį? Be to, pakeldama nuo­mą, ji pagalvojo apie tą galimybę, kad ir šitas gali pa­griebti ką nors iš jos namų ir dingti. Jeigu jis taip pada­rytų, tai jau iš anksto tokiais smulkiais primokėjimais būtų išpirkęs dalį nuostolių. Žiūrėdama į jaunuolio vei­dą, Veronika netikėjo, kad jis galėtų apsivogti. Matyt, noras atsikratyti verčia ją kelti nuomą. Bet svarstyti ji neturi laiko, nes jaunuolis sako:

– Gerai, – ir Veronika paprašė, kad jis užrašytų savo pavardę ir kur ligi šiol gyveno. Tas jaunuolis – Čanda Bahadur Menon, indas, atvažiavęs studijuoti, bet įstri­gęs fabrike.

– Lady, ar nebijai, kad aš spalvotasis? – paklausė jis. – Jau antras vakaras, kaip ieškau kambario.

– Nebijau, – atsakė Veronika. – Kodėl aš turiu bijoti?

– Niekas nenori mūsų. Sakau, gal tamsta manai, kad aš baltasis.

– Ne, nieko nemanau. Pinigai visų man vienodai ge­ri, ir visi turi kur nors gyventi.

– Taip, taip, – pritarė indas ir netrukus atsinešė savo lagaminus, ir nuo to vakaro prasidėjo jo gyvenimas Ve­ronikos namuose. Susikraustęs jis užėjo į virtuvę papra­šyti žiupsnelio arbatos.

– Gerai, pone Menonai, – tarė Veronika ir puolėsi prie dėžutės su arbata.

– Menonai? Taip iškilmingai? Lady, vadinkite mane vardais. Aš esu kuklus, mažas žmogus, paprasčiausias darbininkas, – ir jis trynė rankas.

– Gerai, Čanda.

– Čanda Bahadur, – papildė Menonas.

– Tegu būna Čanda Bahadur, – tiesdama jam arbatą, atsakė Veronika, ir jai patiko, kad tas Menonas toks mandagus. Už arbatą dėkodamas jis nusilenkė. Dėl to Veronika dar šūktelėjo: – Ar daugiau nieko tau netrūks­ta, Čanda Bahadurai?

Jis grįžo iš koridoriaus į virtuvę, linktelėjo ir tarė:

– Pieno neturiu. Nespėjau užsisakyti, – ir skėstelėjo rankom.

Ta mandagybė vis labiau veikė Veroniką. Gal rankų skėstelėjimas ir nėra mandagumo ženklas, gal tik nuo­lankumas, gal rodymas beviltiškumo, kad esi patekęs bėdon, bet Veronika, atiduodama vos prapiltą butelį pieno, net nepagalvojo, kad ji švaistosi. Čanda Bahaduras nepasisiūlė grąžinti. Pieno jis net ir neprašė, Veroni­ka iš geros širdies aprūpino jį tuo buteliu.

– Matyt, kad neturtingas, – sakė Veronika savo vyrui ir sekmadienį pasiūlė naująjį gyventoją pakviesti pietų. Ji išsiaiškino, kad Čanda Bahaduras pietauja fabriko val­gykloje, o rytais ir vakarais – ką prarijo, tas gerai, o jei nieko nėra – jam irgi gerai. Tegu žmogus pavalgo skaniai ir sočiai nors vieną kartą. Dar ji pasiklausė, ar jis mėgsta mėsą. Taip, Čanda Bahaduras valgo mėsą. Tai Veronika iškepė mėsos, ir padažas jai išėjo karališkai geras, ir prancūziškų pupelių ji pašildė svieste, ir abrikosų nupir­ko užsigardžiuoti. Tegu sočiai ir skaniai pavalgo.

Tie pietūs buvo lyg ir pradžia tampresnio ryšio. Po jų Čanda Bahaduras Menonas pasidarė lyg savas žmogus. Jis nesėsdavo kartu su Šventariais prie pietų stalo, bet at­kreipė Veronikos dėmesį į savo kraštą. Didelė ta Indija, ir jis sekmadienį po pietų, patogiai įsitaisęs minkštasuolyje, pasakojo ir pasakojo. Didelė ta Indija, ir joje pilna stebuk­lų. Paimkim tas šventąsias karves, kurios vaikščioja nelie­čiamos. Veronika apie jas buvo skaičiusi žurnaluose ir laikraščiuose, bet Čanda Bahaduras pasakojo gyvu žo­džiu. Arba tie neliečiamieji. Arba didieji miestai, kur žmo­nės gatvėje gimsta ir gatvėse miršta. Arba mėšlas, kurį in­dai renka ir naudoja kurui. Turtingam indui gyvenimas – pakka! Veronika stengėsi ne tik įsidėmėti, bet ir išmokti tą tobulumą reiškiantį žodį. Pakka, pakka! – kartojo ji.

– O ar tavo gyvenimas ten buvo pakka? – paklausė ji.

– Mano tėvas jau senas, – netiesiogiai atsakė jis, – ir aš turėčiau pasiųsti jam pinigų. Bet... – ir jis skėstelėjo rankomis.

– Bet kas?

Tada Čanda Bahaduras atvėrė nacionalizmo kupiną širdį. Britai, prakeiktieji tie! Praeitą savaitę jis fabrike susiėdė su prižiūrėtoju dėl pastabos.

– O žinai, ką aš padariau, lady Šventariene? Aš švilp­telėjau kaimynui ir paklausiau, kiek laiko. Prižiūrėtojas dėl to užsiuto. Sako, tu, matyt, nenori dirbti. Aš žinau, ko jis rėkė. Aš juodas, tai jis ir rėkė!

– Nesąmonė! Tu, Čanda Bahadurai, nesi juodas.

– Aš juodas! Pažiūrėk į mane, lady. Aš tikrai juodas.

– Nesąmonė! Jei tu juodas, tai ir aš juoda. Indai, ang­lai, lietuviai, vokiečiai – visi giminės, visi kadaise suda­rė vieną tautą. Argi tu nežinai? Ar mokykloj tau niekas nesakė?

Čanda Bahaduro pyktis trumpam atvėso. Jis ramiai klausėsi Veronikos pasakojimo apie indoeuropiečių prokalbę, ir jo akyse augo nuostaba.

– Tai aš toks pat baltasis kaip tamsta? Pažiūrėk į ma­no veidą.

– Saulė, saulė, Čanda Bahadurai. Argi tu nežinai, ką padaro saulė su žmogaus oda?

Veronika jau tikėjosi, kad jos kalba paveikė jaunąjį indą. Bet ji dar norėjo sustiprinti įspūdį, dėl to papasa­kojo spėliojimus, kad lietuviai ar nebus tik atsikėlę iš Indijos tolybių į Baltijos pajūrį.

– Ar tu dabar tiki? – klausė ji, bet jaunuolis greit nu­krypo nuo tos temos.

– Jeigu jis baltas ir aš baltas, tai ko jis rėkia ant ma­nęs? – paklausė jis.

– Matyt, tu neprisilaikai tvarkos.

– Kodėl jis ant kitų nerėkia?

– Matyt, tądien tu buvai kaltas, Čanda Bahadurai.

– Aš buvau kaltas, nes esu juodas! Jie valdė mus, lai­kė nieko vietoj ir dabar rėkia.

– Netiesa, – atsakė Veronika, nors ir pati netikėjo, kad indas galėtų jaustis lygiateisis. Bet jos naujojo gyvento­jo karštas nusiteikimas prieš britus jai irgi nepatiko. Dėl to Veronika pavargo ir nebeplėtojo kalbos. Tuo ir baigėsi užsitęsęs popietinis pokalbis. Iki penktadienio Vero­nika buvo susitikusi Menoną tik kartą ar du, ir jie vien pratarė vienas kitam:

– Labas, ponia Šventariene!

– Labas, Čanda Bahadurai!

Tačiau vieną vakarą Kostas anksčiau parėjo iš darbo už Veroniką ir rado stoviniuojantį prie durų Menoną. Jis užmiršo namie savo raktus ir negalėjo įeiti. Veronika su­sidomėjo, ar tik jis nebus pametęs raktų, bet tuomet ji išgirdo durų varstymą. Vadinas, jis turi kuo atsirakinti.

Penktadienį Veronikos gyventojas atbėgo įkaitęs.

– Kas gi tau, Čanda Bahadurai?

– Iš darbo išmetė tas prakeiktas anglas!

– Ar tu vėl susiėdei?

Jis tylėjo ir laikė atkišęs nuomos pinigus.

– Gerai, Čanda Bahadurai, – paėmusi pinigus tarė Veronika, – ačiū už nuomą, bet aš tau grąžinu penkis ši­lingus. Tu dabar būsi bepinigis. O kuo tu kitą savaitę mokėsi?

Nusilenkęs už tuos šilingus, Menonas ramino šeimi­ninkę: jis tuoj eis dirbti. Tuoj, pirmadienį iš pat ryto, jis bėgs į kitą fabriką. Jis jau matė prie to fabriko vartų pra­nešimą: paieškomi darbininkai. Gal ten nebus tokio bjauraus anglo prižiūrėtojo.

– Tu apsiramink, – pasakė ji. – Tu nesikarščiuok, – ir paplojo jam per petį.

Menonas nuėjo į savo kambarį. Veronika dar tą vaka­rą kelis kartus paėjėjo pasiklausyti, ar neišgirs kokio dunksėjimo. Kad jis tik nenusižudytų! Rytą irgi niekas nedunksėjo. Tai priešpiečiais ji prasimetė nunešti jam arbatos ir nuterškėjo su puoduku į viršų.

– Čanda Bahadurai, ar tu dar tebemiegi? – pasibaladojusi paklausė ji. – Kelkis, jau vidudienis, kelkis, žiū­rėk, kokia graži diena.

Širdis jai atsileido, kai išgirdo sumurmant. Tuoj jis at­siliepė ir atšlepsėjo prie durų. Jis pramiegojęs.

– Tai ir guli nevalgęs? Greit mirsi, jei taip darysi. Ar turi valgyti?

– Aš nenoriu. Aš – indas, aš svetimam priešo krašte...

– Palauk, palauk! Ar turi valgyti? –Aš eisiu nusipirkti.

Veronika girdėjo, kai jis išėjo, ir matė, kai grįžo su pil­nu krepšiu. Kai jis atėjo padėkoti už arbatą ir atnešė puoduką, tai pasisakė, kad jau pavalgęs. Dabar jau so­tus būsiąs visą dieną.

– Na, matai. Na, matai, – pritardama kartojo Veroni­ka. – Pavalgei ir prašviesėjai. Turbūt geriau ir jauties? Kol dar ne vakaras, išeik pasivaikščioti.

Menonas linkčiojo, dėkojo jai, trynė rankas, ir Vero­nika galvojo, kad jis vertas gero žodžio. Jau nebepurkš–tavo ir nebeliejo pykčio prieš anglus. Ką gi tu gali pada­ryti svetimam krašte? Visi stengiasi tave pamokyti ir pabarti, net ir neišmanėliu palaiko ir parodo, kad tik di­delės jų kantrybės dėka tu gali čia gyventi ir dirbti. O ta­sai jaunuolis nesupranta padėties.

Bet Veronikai kilo ir kitas klausimas: ar jis gaus dar­bo? Gerai, tegu jis savaitę ir kitą nesumokės nuomos už kambarį. Bet jei neturės darbo, tai ką gi jis valgys?

– Ar tu gavai darbo? – paklausė ji pirmadienio vakare.

– Dar ne, – ir jis jau bėgo laiptais aukštyn. Veronika nulydėjo jį akimis. Kai jaunuolis jau rakinosi savo duris, ji apsigalvojusi sušaukė:

– Čanda Bahadurai, ateik, duosiu skanios arbatos. Tu turbūt ir pieno neturi. Ateik, turiu skanaus obuolinio kepinio.

Jis tylom grįžo, prie laiptų padėkojo Veronikai už ge­rą motinišką širdį, papasakojo apie savo motiną ir tik tada grįžo prie darbo temos. Skelbimas prie fabriko vartų tebėra: reikalingi darbininkai. Bet jam pasakė, kad jiems reikia specialistų. Jis dar apibėgęs tris fabrikus, bet visur j j, sako, sutinka ir palydi su įtaria šypsena. Juo­das, juodas!

– Eik tu, juodas tu! – suniekino jį Veronika. – Ką tu čia įsikandai? Aš tau sakiau, kad tu toks pat, kaip ir aš.

Bet jis tylėjo. Veronikai rūpėjo tas jo darbo reikalas, bet iki savaitės galo ji nesistengė susitikti savo gyvento­jo. Penktadienį jis atbėgo.

– Aš neturiu pinigų! Kada man liepsit išeiti? Aš turiu tik svarą.

– Kurgi tu eisi? Kur eisi ir ką valgysi? Aš tavęs negaliu išvaryti.

– Aš viską grąžinsiu iki paskutinio peno! Dar ir pridė­siu. Kai tik gausiu darbo...

– Gerai, gerai, Čanda Bahadurai, – pertraukė jį Vero­nika. – Gerai, sėskis. O dabar aš tau pasakysiu dar vieną dalyką. Tu neturi pinigų...

– Turiu svarą.

– Tu neturi pinigų. Šįvakar ateik vakarienės.

Jis atėjo, kartu valgė. Veronika įsakė jam kasdien at­eidinėti pusryčių, pietų ir vakarienės. Pats turės ateiti ir pasigaminti, nes tik vakarienę gaus gatavą. Kai pirmąjį vakarą pamatė, kad stovi nepaliesti kiaušiniai, kumpis ir sviestas, Veronika išbarė Menoną, ir jis raudonuoda­mas prižadėjo vykdyti įsakymą.

– Aš būsiu išnaudotojas, – dar gynėsi jis.

– Tu turėsi grąžinti, – ramino Veronika.

Bet Menonas gavo darbą. Kitas fabrikas priėmė jį. Kelias savaites pašlavinės, pavežios medžiagas, bet yra vilties paskui atsistoti prie mašinų. Jis prarijo savo išdi­dumą ir išėjo. Veronika dar aprūpino jį pinigais – kelio­nei, pusryčiams, pietums. Tik vakarienės vis kvietėsi pas save ir savaitgaliui. Šitaip praėjo dar dvi savaitės, kol jis gavo pirmąjį atlyginimą ir džiaugdamasis sumo­kėjo savaitės nuomą ir dar pridėjo svarą skolai suma­žinti. Jau buvo padavęs du svarus, bet čia pat apsisvar­stė: jam neužteks. Jis iš draugo pasiskolino du svarus iki pirmo atlyginimo, ir dabar reikia atiduoti.

– Iš kokio draugo? – paklausė Veronika. – Ar tu turi draugų?

–Ar atsimenate, anąkart buvo užėjęs ponas, misteris Smitas?

Veronika atsiminė. Tas misteris Smitas storas toks, raudonu veidu baltasis. Jai šovė mintis: kaipgi čia? Ma­tai, juodas, baltas, neapykanta, pagieža, o draugas ir dar toks geraširdis, kuris skolina pinigus, baltasis.

– Iš fabriko draugas?

– Ne, ponia. Aš anądien buvau tarptautiniam klube, ir ten mes susidraugavom su misteriu Smitu. Geras irgi žmogus...

– Anglas?

Menonas patvirtino.

– Čanda Bahadurai, – subruzdo Veronika, – tu ne­kenti anglų! Ar tu pakeitei nuomonę apie juos?

– Jis – geras draugas.

– Kiek laiko su juo draugauji?

Dviejų savaičių draugas. Didelis, geras Čandos Ba–haduro draugas, kuris, rodos, jau nebeprasispraustų pro Veronikos namų duris, jeigu dar kartą apsilankytų... Ar nebus tik tas draugas Smitas iš tų, kurie sukiojasi apie jaunus berniukus? Šitokiems neturi reikšmės nė odos spalva! Na, tegu jis dar ateis...

O jis atėjo tą pat dieną, kai Veronika sužinojo, kad jis yra jos jaunojo gyventojo draugas. Veronika ir duris ati­darė jam, pasiklausė, ko jam reikia, nors atpažino iš ano karto, ir pati susigėdo, kad jos vaizduotėje tas storas bu­rokas buvo dvigubai pastorėjęs. Tarpdury jis neužkliuvo ir siauraisiais laptais užkopė greitais žingsniais. Bet ka­da jis išeis? Veronika sekė kiekvieną sujudėjimą namuo­se, kol tas Smitas išėjo. Įtarimas jai neleido nurimti.

– Geras, matyt, tavo draugas, jei taip ilgai šnekatės, –sutikusi priminė Menonui.

– Geras draugas, – atsakė Menonas ir nuskubėjo į kambarį.

Smitas kol kas daugiau nebepasirodė, ir Veronika jį primiršo. Menonas dirbo ir po truputį mokėjo ne tik nuomą, bet ir skolas. Žodžiu, gyvenimas įėjo lyg ir į kas­dienines vėžes. Veronika pasiklausdavo jį, ar pasirūpina maistu. Jai nepatiko, kai kurią nors savaitę tasai jos Me­nonas susismulkindavo ir skolos sąskaiton sumokėda­vo mažiau, negu buvo žadėjęs. Tada ji galvodavo, kad jis vis dėlto kitoks. Ar ji išdrįstų pradėti derybas, jei būtų kam nors skolinga? Iš paskutiniųjų stengtųsi, liktų ne­pavalgiusi, bet dėl kelių šilingų neaušintų burnos. Menono nuolatinis skolų keitinėjimas visiškai sumaišė ją. Kiek čia jis įmokėjo ir kiek dar skolingas? Skaičiavo vis­ką iš naujo, ir tai ją erzino. Bet ką su juo padarysi?

Ji juokėsi ir pyko, kai Kostas pastebėjo, kad jos gy­ventojas net ir lova nemoka pasinaudoti. Jis gulėdavo ant pliko čiužinio, susisupdamas į abi paklodes ir už­klotus. Kur gi jis miegodavo, kol gyveno Indijoje? Tėvas, sakė, turėjo krautuvę, tai išeitų, kad pasiturintis žmo­gus. O gal Indijoje krautuvės ne tokios kaip čia?

– O kada tu studijuosi, Čanda Bahadurai? – paklausė Veronika, norėdama nuslopinti mintį, kurią Kostas įpir­šo jai dėl to nemokėjimo naudotis lova. – Dabar turi darbą, tai susirūpink studijomis.

– Aš rūpinuos, – atsakė Menonas.

– Rūpinies, bet niekada nemačiau, kad paimtum knygą į rankas.

– Aš parašiau universitetui laišką, paskui pradėsiu ruoštis egzaminams ir vakarais važinėsiu į paskaitas. Tikiu, kad man dabar bus geriau, kai tarptautiniam klu­be įsigijau draugų. – Tą Smitą?

– Smitas yra geras draugas, ponia Šventariene. Gal tamsta netiki, bet jis geras draugas. Vakar jis mane suti­ko prie fabriko vartų, nuvedė į restoraną pavalgyti, ap­mokėjo už vakarienę. Tokio gero draugo aš neturėjau nė Indijoje!

Veronika klausėsi ir nežinojo, ką galvoti. Jei Smitas yra iš tų, kurie myli berniukus, tai Menonas greičiausiai nepasakotų su tokiu pasigardžiavimu apie jo gerumą. Jis gėdytųsi. O jis pasakoja šitaip atvirai ir nuoširdžiai, lyg apie kokį staiga iš dangaus nukritusį plačios širdies baltąjį dėdę.

– Gerai, o tu pasakyk man, kurgi tas tavo gerasis Smi­tas dirba? Kas jis toks yra?

– Aš nežinau.

– Na, matai. Draugas, o tu ir nežinai, – nepatenkinta užbaigė Veronika. – Aš apie savo draugus viską žinau, Čanda Bahadurai!

Tie žodžiai buvo skirti ne tiesai nusakyti, o vien ne­pasitenkinimui stipriau išreikšti. Kurgi tie Veronikos draugai? Ką ji galėtų laikyti savo draugu? Ji susimąstė. Kas galėtų pasakyti, kaip draugystė turi reikštis? Ne jai, ne Veronikai, svarstyti draugystės išraiškas.

Penktadienį Čanda Bahaduras Menonas dar susimo­kėjo nuomą už kambarį ir su Veronika visapusiškai svar­stė, ar jis skolos sąskaiton šįkart galėtų iš viso duoti nors penketą šilingų. Svaro jis jokiu būdu negali, nes rytoj bėgs į knygyną ir nusipirks pirmąjį vadovėlį. Kiek jam tai kainuos? Gali būti, kad pusantro svaro. O Veronika neno­ri skolos priiminėti šilingais, nes tada jai per daug vargo, susimaišo visos sąskaitos. Arba svarais, arba nieko.

– Gerai, šįkart nemokėk, – sutiko ji. Tegu pradeda studijuoti, ką jis čia taip blaškosi! O skolos ji palauks. Svaras ar čia, ar čia.

Rytą ji girdėjo, kai trinktelėjo durys. Jos gyventojas, matyt, išbėgo pirktis knygos. O nusipirkęs vakarais ir savaitgaliais sklaidys puslapius. Kai suims save j rankas, tai gal ir išeis kas nors. Ji juto pasitenkinimą, kad nepa­ėmė skolos.

Jau po vidudienio durys trinktelėjo kitą kartą. Vero­nika galvojo: ar jis užbėgs pasirodyti knygos? Jai patik­tų, kad atneštų parodyti. Ne, užtrinksėjo laiptais j viršų, ir paskui tylu buvo iki pat vakaro. Greičiausiai sėdi ir skaito. Bet netrukus sutemo. Per vakarienę Veronika už­siminė Kostui:

– Gal nueik pažiūrėti.

Dar prieš vakarienę ji tyčia išėjo pro duris ir nuo var­telių pažiūrėjo į antrojo aukšto langus. Ten buvo tamsu, o ji negirdėjo, kad Menonas būtų išėjęs.

Kostas nenorėjo eiti baladotis.

– Turbūt miega.

Tai ji pati palypėjo laiptais ir šūktelėjo:

– Čanda Bahadurai! Ar miegi?

Niekas neatsiliepė. Ji pastovėjo, pasiklausė ir dar šūktelėjo. Tada jau ir Kostas susirūpino. Veronika palau­kė laiptuose, kol vyras prisibeldė. Ji girdėjo, kad Kostas kalbasi, bet nesuprato žodžių. Dabar jau degė šviesa – ji išėjusi patikrino.

– Prasilošė tas tavo Bahaduras Čanda, šiknių koman­da! – grįžęs tarė Kostas. – Prasilošė ir dabar verkia. Taip jau visiškai prasilošė, kad valgyti nusipirkti nebeliko pi­nigo!

– Dar naujas numeris! – atsipeikėjusi šūktelėjo Vero­nika. –Tai jau tas Smitas, aišku, ne kas kitas. Tas didelis draugas išviliojo. Pagavo su pinigais ir ištraukė.

– Ne, ne Smitas, – sustabdė ją Kostas. – Pats prakišo pinigus.

Veronika norėjo tuojau sužinoti visą tiesą ir pati nu­bėgo pas Menoną, kuris tebegulėjo lovoje. Dar, žiūrėk, bjaurybė tas, drybso su purvinais batais, koks bus tas užklotas! Tačiau užklotas Veronikai dabar antraeilis da­lykas: ji žiūrėjo į pasigailėjimo vertą Menono veidą. Ja­me buvo matyti ašarų pėdsakai. Ai, jis atrodo, kaip pri­muštas ir tamsoje paliktas vaikas.

– Kaipgi tau ten atsitiko? – paklausė ji.

Menonas pašoko iš lovos, atsiprašė ir trūkčiojančiu ir verksmingu balsu pradėjo pasakoti. Akyse vėl pasiro­dė ašaros.

– Smitas? Tas rupūžė Smitas? – skubėjo Veronika. – Aš taip ir galvojau, kąd tas storas velnias atneš kokią nors nelaimę!

Ne, pasirodo, ne Smitas. Jau kelios savaitės, kaip tuš­čioje centrinės gatvės patalpoje įsikūrė lošikai. Bilietas dešimt šilingų, spustelėk šitą rankeną! Tik dešimt šilin­gų! Metaliniai rutuliukai pasiunta lakstyti, kai paspaudi rankeną, terkšt, terkšt, klankt, klankt, klankt. Jeigu rutu­liukas sustotų ties 24 numeriu, tai tau išmokės 24 sva­rus. Pinigas! Terkšt, terkšt, klankt, klankt, kelios sekun­dės, ir tau krūva pinigo. Jeigu sustos ties 6, 12 ar 18, tai atgausi savo pinigus. O jeigu rutuliukas klankt, klankt ir nutils ties 7 ar 13 – irgi tavo laimė, nes gali gauti gumi­nę pelytę, kuri spūstelėta cypia, arba spalvotą popierinį skėtį, kurio negalima sutraukti, arba... Menonas nebe­atsimena, ką dar galima laimėti, nes jis parsinešė tik dvi pelytes ir skėtį. Ten yra dar visokiausių blizgučių, bet jam padavė tuos daiktus, ir jis parskubėjo namo, nors vieną kartą vis dėlto buvo užkabinęs dešimt šilingų.

– Ar tu toks kvailas, Čanda Bahadurai? – mandagiai, bet su pykčio priegaide paklausė Veronika.

– Aš norėjau išlošti, ponia.

– Visi nori išlošti! – pakėlė balsą Veronika. – Kurgi ta­vo knyga? Kaip tu sulauksi savaitės galo? Kaip tu gyven­si? Kas iš tavęs bus? Žiūrėk, valgyti neturi. Eik čia! Tuo­jau ateik.

Ji nusivedė Menoną j virtuvę, pasodino prie stalo, davė valgyti ir vis barė. Jaunuolis valgė ir tylėjo. Nedrą­siai padėkojęs už vakarienę, pasakė:

– Aš išeisiu. Aš negeras, aš išeisiu.

– Žinai, kad ir išeik. Su tavim daugiau bėdos negu su mažu vaiku. Imk ir išeik, tai visiems bus ramesnis gyve­nimas.

Veronika dar tebepyko. Žioplys nematytas! Jei būtų čia pat motina ar tėvas, tai įkirstų diržų, apšventintų ge­rai už tokį pasileidimą. Dar, girdi, studentas! Tačiau jos pyktis netvėrė nė iki rytojaus dienos. Ji atsivarė tą savo gyventoją pavalgyti ir išdavė jam svarą. Išeisi? Na, ir eik. Liksi skolingas? Doras žmogus šitaip niekada nepada­rys. O jeigu būsi nedoras, tai neškis visą tą skolą, tegu mano akys daugiau nemato nei tavęs, nei tavo pinigų! Taip Veronika barėsi ir iškalbinėjo, bet iš jos balso din­go pyktis. Pyktis buvo seniai praėjęs, ji svarstė, ko toks žmogus vertas.

Ji globojo Menoną iki penktadienio, kol ties Šventarių varteliais sustojo automobilis. Menonas atskubėjo tiesiai pas Veroniką. Gatvėje laukia misteris Smitas, ku­ris žada paimti jo daiktus ir jį patį.

– Ar pas jį gyvensi?

– Misteris Smitas – geriausias mano draugas, – atsa­kė Menonas. – Ponia Šventarienė – motina, o misteris Smitas – geriausias draugas.

– Tau sekasi, Čanda Bahadurai, ir būk laimingas, –palinkėjo Veronika, priimdama svarą skolos. – Neuž­miršk ir mūsų, jei kada būsi netoliese.

– Aš skolą atnešiu. Aš užeisiu kiekvieną penktadienį.

– Gerai, Čanda Bahadurai.

Abu su Kostu jie palydėjo Menoną iki vartelių ir pa­mojavo jam, kai suburzgė automobilis.

– Kažin, ar grąžins pinigus? – balsiai pratarė Veroni­ka. Kostas pakraipė galvą. Kas čia dabar gali žinoti? Jei­gu neprasiloš, gal ir grąžins. Veronika net apsidžiaugė, kad jis išėjo. Kiek daug su juo rūpesčių! Dabar galva pa­ilsės, ramu bus. Kai šįvakar jie išlydėjo Menoną, Veroni­ka matė, kad kaimynės galva kyšojo lange. Gal vien tik iš smalsumo dairėsi, kas čia važinėja, o gal seka, kas gy­vena Šventarių namuose. Vis dėlto Čanda Bahaduras ne baltasis.

Šventariams nereikėjo laukti Menono iki penktadie­nio. Trečiadienio vėlyvą vakarą Veronika išgirdo durų skambutį. Kai ji pravėrė duris, suplukęs visas stovėjo Menonas.

– Čanda Bahadurai, kas gi tave atvijo dabar taip vė­lai? – Ji matė: šalia jo dunksojo du lagaminai.

– Aš noriu gauti kambarį, labai prašau, neturiu kur gyventi, – jis trynė rankas, ir Veronika matė, kad jau­nuolis jaudinasi.

– O tavo draugas misteris Smitas? –Velnias, ne draugas.

– Sakei, kad didžiausias draugas?

– Aš klydau, ponia Šventarienė. Aš labai klydau. Mis­teris Smitas išvarė mane.

– Gerai, eik, – pasvarsčiusi pasakė ji. – Eik. Kurgi tu dėsiesi naktį! Aš atnešiu raktus. Eik ir nakvok.

Menonas ne tik pernakvojo, bet išgyveno dar tris sa­vaites.

– Aš ieškau kambario, – nuolat sakė jis.

– Gerai. Kai susirasi, tai ir išeisi, – sakė Veronika. Ji neįkalbinėjo pasilikti: eik, eik. O jis ir išėjo. Po to dar du penktadienius buvo užbėgęs skolos sąskaiton atiduoti po svarą. Paskui dingo. Tą trečiąjį penktadienį Veronika dairėsi, klausėsi, niekur nėjo – užbėgs, girdi, Menonas atsiskaityti. Bet jis neužbėgo nei tą, nei kitą, nei dar ki­tą penktadienį. Jeigu nebeatėjo, tai nebėra ko laukti, jau nebepasirodys. O jeigu neateis, tai nereikia nei jo, nei skolos. Dėl tų kelių svarų ji neprapuls. Tačiau kartais ji vis dėlto prisimena tą jaunąjį indą. Čanda Bahaduras Menonas! Pagyveno jų namuose keletą mėnesių – liko tik tolimos Indijos blankus vaizdas, liko ir skola, bet Ve­ronika nebeatsimena, kiek iš viso svarų susidarė. O aukšto ūgio lieknas indas ir dabar gatvėje patraukia jos akį. Ar ne Menonas, tasai Čanda Bahaduras, jos buvęs gyventojas?

O kai vieną vakarą ji grįžo iš darbo, tai rado pakvieti­mą užeiti į paštą atsiimti siuntinio. Jau turbūt metai bus praėję nuo to laiko, kai ji paskutinį kartą matė jaunąjį Menoną. Ne, palauk, bus jau arti pusantrų metų, o paš­te jai įteikė siuntinį iš Bombėjaus, iš Čanda Bahaduro Menono. Siuntinys taip sujaudino Veroniką, kad ji net užmiršo pasirašyti dokumentą – paštininkas turėjo grą­žint ją atgal. Ji nebeištvėrė – nuskubėjo į parką, esantį šalia centrinės gatvės, ir išvyniojo siuntinį. Čanda Ba­haduras atsiuntė jai didelį molinį Budą, ant išgražinto paaukštinimo sėdintį sukryžiuotomis kojomis, su di­džiuliu rutuliu ties galva!

Ar jie minėjo Budą, kai kalbėjosi apie Indiją? Taip, minėjo. Veronika, atsimena, sakė savo nuomonę apie budizmą. Jai patiko Budos mokslas, ir ji sakė, kad Indi­ja laiminga, nes joje gyvas budizmas.

– Kostai, žiūrėk! – džiaugėsi ji dovana. – Matai, mūsų Čanda Bahaduras išvažiavo namo, per sunku jam buvo Europoje. Išvažiavo, atsiuntė dovaną, o laiško vis tiek neišdrįso parašyti, – dar padejavo ji.

Bet netrukus ji gavo ir laišką.

„Ponia motina Šventariene, aš esu Indijoje, savo tė­vynėje. Pirmiausia labai atsiprašau, kad esu skolingas. Aš grąžinsiu, aš tikrai grąžinsiu iki paskutinio peno. Mano tėvas sunkiai gyvena, aš perėmiau krautuvę. Pa­skui aš eisiu dirbti. Aš neužmiršiu skolos. Mano sveiki­nimai Kostui, o tamstą, motina, aš ir sapnuoju tokį tamstos gerumą.

Čanda Bahadur Menon"

Veronika perskaičiusi atsiduso.

– Na, matai, – žvilgčiodama į Kostą tarė: – Visur žmo­nės, visur yra širdies. Milijonai žmonių, ir tik nežinai, kada tu kurį sutiksi. Iš Indijos, štai, tau ateina laiškas, pilnas šilumos! Net iš Indijos.

 

Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.