janavicius-rastaiMano Mylimas Sūnau,
nesu pratęs rašyti laiškų, todėl atleisk, jei mano raštas bus nelabai gražus ir jei nemokėsiu taip gražiai išsireikšti, kaip knygas rašantieji arba taip protingai sudėstantys potvarkius ir aplinkraščius valdininkai. Taip pat atleisk, jei Tave įskaudinsiu duodamas patarimus. Aš tenoriu gero! Žinau, kad tokie kaip Tu nemėgsta pamokslų. Visi, kuriems tik pamokymai reikalingi, jų nemėgsta. Galimas daiktas, jog Tau jie ir nereikalingi. Galbūt mane pasiekiantys gandai yra melagingi, galbūt netiesą žmonės kalba. O jei ir būtų bent lašelis tiesos tose kalbose, gal ir protingiausia būtų j jas nekreipti nė mažiausio dėmesio. Tu, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, esi panašus j ištempta viela šokantį cirko artistą: atsargiai pastatai vieną koją, tarsi norėdamas apčiuopti savo siaurą kelią, trumpai akimirkai susvyruoji ir tik po to lengvais ir stipriais žingsniais perbėgi kiton arenos pusėn. Aš visą laiką laukiau kokio nors ženklo, kuris patvirtintų man, kad suradai lygsvarą, kad Tavo žingsniai tvirti. Bet, deja, laikas bėga, metų našta mane vis sunkiau slegia, o įvairūs gandai ir ypatingai laikysena kai kurių iš ten sugrįžtančių valdininkų mano atžvilgiu manyje kelia vis didėjantį rūpestį. Aš noriu, kad tie pamokymai Tau nebūtų reikalingi ir kartu bijau, kad nepasiektų jie Tavęs per vėlai. Ir žinai, kas mane labiausiai kankina? Tai prielaida, jog aš savo išmintį pervertinu manydamas galėsiąs Tau pagelbėti...
Jau seniai, dar pačioje pradžioje, žinojau tą Tau pavestą darbą dar būsiant per sunkų, todėl ir kreipiausi į Gubernatorių, prašydamas palikti Tave mano vietoje, ir pasisiūliau patsai tenai nuvažiuoti. Mano prašymo neišklausė. Gubernatorius tepasakė negalįs be manęs apsieiti, bet jaučiąs Tau pilniausią pasitikėjimą ir esąs tikras Tave nei jam nei man nepadarysiantį gėdos. Tu jį pažįsti: būdamas nepaprastai geros širdies, jis atsižvelgė į mano amžių ir nebenorėjo man užmesti ano sunkaus ir įkyraus darbo. Bet jis nesuprato, kad Tau dar reikėjo bent porą metų pasilikti įprastoje aplinkumoje, su dvejomis, daugiausia keturiomis egzekucijomis mėnesyje, naudojant taip įprastas kartuves ir atliekant vieną kitą ne per sunkiausią vietinį kankinimą, nes mūsų žmonės yra prieinamo būdo ir neturi to egoistiško užsispyrimo, kaip ano sukilusio didmiesčio gyventojai. Tu dvasiškai dar nebuvai pasiruošęs sudėtingesniems kankinimams, lygiai kaip ir darbui kirviu, nors aš ir dariau viską, ką galėdamas, kad Tave su tais darbais supažindinčiau. Tavo pagrindai geri, bet Tau svetimas masinis darbas. Tu neturi, kaip ir visi jauni žmonės, pakankamai ištvermės ir kantrybės. Tu negali, o gal ir nenori, tuos varginančius mėnesius suprasti kaip laikiną apraišką, turinčią anksčiau ar vėliau pasibaigti. Tuomet ir vėl turėsi laiko ne tik kitiems, bet ir sau.
Esu Tavo tėvas ir galiu susidaryti Tavo sieloje vykstančios kovos vaizdą. Be abejo, Tu kankiniesi. Mūsų kūnais teka tas pats kraujas, todėl noriu, kad ir mūsų likimai būtų panašūs: kad susilauktumei ramios senatvės, kad susikurtumei Tau gėdos nedarančią šeimą, kad viršininkai būtų Tavimi patenkinti ir kad niekad neapviltumei jų pasitikėjimo. Mūsų kilmė siekia toli. Beveik be išimties visi buvome budeliais. Ir pagarsėjome pagrindinai žinančiais savo darbą amatininkais, - kūrybingi kankinimuose ir švarūs egzekucijoje.
Šiandien nebėra jokio reikalo Tave mokyti mūsų amato paslapčių arba priminti kai kurių plonybių: Tu jas žinai. Mano ausis pasiekę gandai visiškai neliečia Tavo darbo. Priešingai, jie tepatvirtina Tave esantį greitai ir švariai dirbančiu meisteriu. Tačiau tie gandai liečia Tave patį - štai kodėl aš taip nerimauju. Patikimi žmonės man pasakojo Tave kartą piktai surikus: „Užtenka šių budeliškų anekdotų!” Tie Tavo žodžiai mane giliai sukrėtė ir aš viską supratau. Tu esi baisiame dvasiniame stovyje! Tau nebereikia techniškų patarimų. Tau reikia daugiau. Tu pradedi abejoti savimi, Tu pradedi abejoti savo amatu. Atėjo laikas Tau atskleisti keletą tiesų apie tą pasaulį, kuriame gyveni, ir keletą tiesų apie Tave patį. Kaip gera būtų, jei apie tai nereikėtų kalbėti. Tos tiesos turi ateiti nejučiomis, kaip vagys. Man kartais atrodo, jos tegyvena žmonių žvilgsniuose. Kai kunigas, paskutinį kartą sustiprinęs pasmerktąjį, užleidžia mums savo vietą ir mūsų akys trumpai minutėlei susitinka, tuomet budelio ir kunigo žvilgsnių susikryžiavime tarsi atsiranda kažkas stebuklingo - tai kaip tik ir yra toji žodžiais nebeišreiškiama tiesa.
Aš turiu su Tavimi kalbėti, kaip prieš vestuvinę naktį kalbasi motina su dukterimi. Tos tuomet atidengiamos tiesos yra nepaprastai mažos, bet ne vienai motinai kyla mintis: „Aš mokau dukterį to paties, ko mane motina išmokė. Ar tai viskas, ar tai būtina? Argi tie pamokymai nėra juokingi, jei duktė seniai jau viską žino, ir ar jie naudingi, jei ji tobulai nekalta? Galbūt ji žino, kaip šitos tiesos padeda džiaugtis gyvenimu, gal ji žino, kaip patirti laimę, apie kurią aš nieko nesuprantu? Galbūt ji žino, kaip galima gyvenimą palengvinti, tuo tarpu kai aš temokėjau tapti nėščia?” Atmink, yra ir budelių, kurie ta prasme galėtų Tau daugiau pasakyti negu aš. Aš težinau paprastas tiesas ir, jei nebūčiau tikras Tave esant paprastu, sąžiningu žmogumi, Tau niekad laiško nerašyčiau.
Įsivaizduok: platūs, derlingi laukai, pievose rasa spindi, toli mėlynuoja kalnai. Tyrais balsais gieda paukščiai, pirmieji sunkvežimiai atsiranda ant migloto plento. Putojančiomis jūromis plaukia laivai, jų turbinos ūžia, ir mirga daugiaspalvės vėliavėlės. Uostuose šnypščia garai, žviegia keltuvų grandinės. Bulvaruose automobiliai ir šilkas. Milijonai dirba ir ilsisi, gamina ir naudoja, stato ir griauna. Mokyklose išmargina lentas baltais simboliais, ir vaikai klauso, ką jiems kalba mokytojas. Ir kartais jie nežino, ką vienas iš tų baltų ženklų reiškia; tuomet juos bara mokytojas, o tėvai nenuperka pažadėto dviračio. Tokių fragmentiškų vaizdų Tu galėtumei prisiminti begalinę daugybę, kiekvienas būtų toks savaime suprantamas ir įtikinantis, kaip savaime suprantamos ir įtikinančios yra plytos katedros mūruose. Bet, nepaisant to, viskas tėra iliuzija. Tai tik tušti vaizdai. Tiktai tamsiuose kambariuose, už užuolaidų, vyksta esminiai reiškiniai. Tenai so-tinasi vienas kito kūnu vyras ir moteris. Ir panašiai, už aukštų mūrų, dusliai muša šiam pasauliui ritmą budelio kirvis. Tikėk man - tik aistra ir kartuvės daro šitą pasaulį įmanomu. Meilė - kad jis iš viso yra; budelis - kad jis yra toks, kokį Tu jį matai.
Bet kartais mūsų dukterys dingsta už vienuolyno vartų, ir jų motinos nežino, ar džiaugtis ar verkti. Ir budelis kartais pavargsta ir nusigręžia, nes paprasčiausios tiesos sunkiausiai pakeliamos. Bet ne tai teisinga, kas mažiausiai skaudina, ir žiūrėti tiesai į akis reikia prisiversti. Reikia kartais prisiversti likti budeliu lygiai taip, kaip reikia prisiversti tapti motina.
Galbūt Tau atrodo, kad būti budeliu yra kas nors pikto, ir kad budelio amatas yra blogesnis arba mažiau garbingas už kitus? Gal Tave sužeidė kokio nors pasmerktojo pastaba, gal Tave atstūmė mergaitė, sužinojusi, kas esi? Nekreipk į juos jokio dėmesio. Vienam Tu nukirtai galvą, o karštą kūną ir vėl susirasi. Nei batsiuvio, nei kepėjo, nei gydytojo amatas nėra prasmingesnis už Tavąjį. Rojuje nebuvo nė vieno amato, ir kiekvienas ylos pervėrimas per puspadį, kiekvienas kvapus duonos kepalas ir kiekvienas ligonio centas gydytojo saujoje teįrodo, kad mes jau nebe Rojuje. Siame pasaulyje visi amatai yra vienodai būtini ir vienodai garbingi arba negarbingi. O tokiems svajotojams, kurių visuomet apstu, kurie kažkodėl skelbia teisingumą, reikalaujantį, kad būtų išnaikinti budeliai, kad gydytojai neimtų honoraro ir kepėjai atiduotų duoną alkaniesiems, tokiems svajotojams galvos kertamos visų pirmiausia. Budelis nėra žmogžudys. Budelis yra Didysis Tramdytojas. Ne vienas fantastiškų teorijų skleidėjas ir ne vienas sauvalis dreba iš baimės ir suvaldo savo užmačias, prisiminęs kaukėtą žmogų juodame trikotaže. Ir nemanyk, kad, nebūdamas budeliu, išvengtumei pašaipos ir neapykantos: kiekvienas amatininkas turi dažnai paragauti tos pačios paniekos ir kiekvienas Tau tik patvirtins, jog doru darbu užsidirbti duoną ir būti niekinamu yra vienas ir tas pats.
Man pasakojo, girdi, Tu pasidaręs kažkoks keistas ir taip elgiąsis su pasmerktaisiais, tarsi jų gailėdamas arba norėdamas jiems įtikti. Šituo atveju budelis iš esmės skiriasi nuo bet kokio kito amatininko: jam nėra nė mažiausio reikalo pataikauti klientūrai. Batsiuviai, staliai, mechanikai, vaistininkai -visi gerai žino niekad negalėsią atiduot tobulo darbo, ir turi būti atlaidūs ir mandagūs (nes, negalėdami surasti tobulo amatininko, žmonės ieškos bent sukalbamo ir jiems pataikaujančio). Nekalbant jau apie nuobodų darbą, visi amatininkai kenčia nuo negalinčių mokėti ir todėl priekabių ieškančių ir juos šmeižiančių klientų. Tau gi visi tie nemalonumai atpuola. Tau nereikia stengtis surinkti klientūrą - priešingai, Tavo uždavinys ja atsikratyti. Tu privalai būti neasmeniškas, nes Tu jau nebesi paprastas žmogus. Tu - principas, todėl ir nešioji juodą kaukę. Tu negyveni. Tu esi.
Beje, ar žinai, kad kiekvienas šiandien norėtų tapti budeliu? Man Gubernatoriaus sekretorius kartą prasitarė, girdi, jiems organizuojant tuos darbus, kuriuose ir Tu šiandien dalyvauji, buvo pristigę darbininkų ir patikimi asmenys buvo įpareigoti neviešai surinkti savanorių. Tik įsivaizduok: iš fabrikų ir nuo varstotų, iš įstaigų, raštinių ir universitetų suplūdo kandidatai. Ta žinia mane tiesiog nugąsdino, aš niekad nemaniau turįs tokią stiprią konkurenciją. Todėl gali įsivaizduoti, kas Tavęs laukia, jei ir toliau taip neatsargiai ir vėjavaikiškai elgsiesi, jei tik teisybę man apie Tave pasakoja. Tu pateksi į pasaulį, sklidinai pilną godžių ir nesąžiningų žmonių, besigrumiančių dėl duonos kąsnio, negalinčių nė akimirkai surasti poilsio ir ramybės. Galbūt, kaip tik norintieji patekti Tavo vieton iš Tavęs šiandien šaiposi ir Tave niekina. Tad būk protingas ir nepasiduok.
Tu jau nuo pat mažens buvai ramus ir protingas vaikas. Mes su motina dažnai pasidžiaugdavome Tavimi. Buvai stiprus ir sveikas, paaugęs mėgdavai tylėti, ir Tavęs nedomino nei sportas, nei tušti plepalai, nei kvaili pusbernių pokštai. Tu niekad nesijuokdavai iš silpnesniųjų ir nesinaudojai nei savo jėga, nei subrendusia galvosena, kad kitus išnaudotum ar nuskriaustum. Ne kartą tuomet sakiau motinai: „Žiūrėk, koks gražus budelis auga”.
Šiandien Tave dar vertina Gubernatorius ir jo patikėtiniai. Antra vertus, kaip tik tokiems, kaip Tu nėra nė mažiausios vilties ko nors pasiekti viešajame gyvenime. Savo amato ir paskirties atsisakęs - žūsi. Pasaulis šiandien piktesnis negu bet kada, jame tegalioja tuštybė, pavydas, melas ir apgaulė. Tame pasaulyje tebūtumei naivus, visų apgaudinėjamas milžinas. Laimei, Tavęs laukia saugi ir garantuota ateitis dabartiniame, paveldėtame darbe. Darbo niekad nepritrūks. Tu turi visas anksčiau paminėtas geras savybes, be to, esi gražiai sudėtas ir gerai išsivystęs. Kitus pasmerkiantieji mirti nemėgsta surūgusių egzekutorių, o prietaringoji minia, kuriai retkarčiais reikia sutrumpinti ragus ir nukirsti sauvaliaujančias rankas, tiktai džiaugtųsi, jei budeliai būtų išsigimusio kūno ir gyvuliškų veido bruožų. Šitokiais toji amžinai vaikiška minia mus ir norėtų matyti. Tačiau tokie kaip Tu, gražiomis akimis juodoje kaukėje ir galingais raumenimis po juodu trikotažu, suteikia egzekucijoms apeigišką rimtį. Stiprūs žingsniai, švarus darbas ir spindinčios, nekaltos bet kartu žinančios akys -ar gali būti kas nuostabesnio?
Kad sunku Tau turi būti sugyventi su bendradarbiais, aš nei kiek nesistebiu. Žinodamas Tavo kilnų būdą, aš įsivaizduoju, kaip nepakenčiamos Tau jų nešvankios kalbos, neminint tokiais laikais budelio amatan įsibraunančios sauvalės. Tikriausiai Tavo kolegų tarpe yra daug išnaudojančių savo padėtį įvairiausioms nedoroms kombinacijoms, priimančių kyšius ir suvedančių savo asmeniškas sąskaitas su pasmerktaisiais. Ypatingai kankinimai atveria daug galimybių negarbingai praktikai, ir yra net randančių ar ieškančių juose pasitenkinimo. Savaime aišku, aš nė nemanau neigti, kad kiekvienas amatininkas turi džiaugtis savo rankų darbu, bet tasai džiaugsmas neturi būti kūniškas. Tu viskuo tuo šlykštiesi, bet Tave pradeda kaltinti išdidumu ir, jei nepasisaugosi, tie patys žmonės apkaltins Tave savosiomis nuodėmėmis. Savo paniekos jiems niekad nerodyk, priešingai, būk labai mandagus. Turėk kantrybės ir atmink: vieną kartą jiems visiems nukirsi galvas. Jie tik laikinai, iš bėdos priimti ir didžiuma bus artimoje ateityje išnaikinta. Jų sauvaliavimas ir tuštybė juos anksčiau ar vėliau atves pas Tave, ir tuomet Tu visiems išmuilinsi virves. Betgi nemanyk, kad tik budeliai tokie nešvankūs. Klientams išėjus pro duris, ir siuvėjai šaiposi iš šleivų kojų ir įdubusių krūtinių, o dekoratoriai tyčiojasi iš darbdavių prasto skonio ir šykštumo. Tai vis niekam tikę amatininkai, ir tokių visuomet buvo ir bus didžiulė dauguma. Jie neturi jokios ateities ir todėl neverti Tavo dėmesio.
Turbūt Tu kartais pagalvoji apie Dievą ir Jo Įstatymus. Tuomet Tu vieną iš Įstatymų pritaikai sau ir imi abejoti, ar teisingai gyveni... Be abejo, tuo pačiu Įstatymu Tave kaltina priešai? Greičiausiai jau ir pats pastebėjai pagalbinių budelių tarpe esant ypatingai daug piktžodžiautojų ir bedievių. Tai vis žmonės, nesugebą suvokti Aukštesniųjų Įstatymų, tai žmonės, tikį miražais ir nustojantys sielos tiems miražams dingstant. Tai pikčiausieji nusidėjėliai ir piktžodžiautojai. Nusivylę savuoju protu, jie nusivilia dieviškuoju. Tikėk: „Kas kardą pakels - nuo kardo žus”. Tu esi antrasis kardas, o trečiojo niekas nemini. Tad nepamesk tikėjimo, nes niekam Dievas nėra taip būtinas, kaip Tau, ir kur būtų Jo Ranka be Tavęs?
Kiek žmogiškų paslapčių Jis Tau atvėrė! Kiek kartų matei, kai Tau užsimojus, krūpteli virpantys pečiai, kiek kartų jau Tave ištiko vilties galutinai nustojęs žvilgsnis! Kai man, Tavo senam tėvui, kartais užeina sunkios dienos, kai varginančios mintys atima miegą, tuomet, dievaži, tasai kiekvienam budeliui taip gerai žinomas paskutinis krūptelėjimas, tasai nesąmoningas sprando pasipriešinimas, nulenkiant pasmerktojo galvą ant bloko, mane atgaivina ir sustiprina. Ir tuomet aš meldžiuosi: „Dėkui Tau, Viešpatie, kad ką kitiems parodai kartą gyvenime, man parodai kasdien”. Kas miniai įvykis, mums, sūnau, tėra vyksmas. Mums nereikia kartoti memento mori”. Žvilganti mirtis nuolat kabo mūsų kambaryje ant sienos.
(Beje, ar Tu gerai prižiūri įrankius? Visad nuplauk žibalu tuojau po darbo ir, gerai nušluostęs, ištrink švaria, skysta alyva.)
Praeis dar keletas metų, ir Tu įsigysi tą tikrą, neklaidingą budelio akį. Tai sugebėjimas peržvelgti žmogų, tai Dievo dovana. Užteks Tau tik trumpai žvilgtelėti į nepažįstamą, ir žinosi, kaip jis elgtųsi ant ešafoto. O, kaip daug išdidžių, griežtais balsais ir karališkos laikysenos vyrų yra aukštų valdininkų, generolų, mokslininkų ir šiaip garsenybių tarpe, bet tik budelis žino, kokie menkučiai jie pasidaro, kai reikia mirti! Tuomet tik išryškėja jų tuštybė ir dvasinė menkystė. Vieni verkia ir draskosi, kitiems siaubas pakerta kojas ir vilkte reikia juos užvilkti laiptais. Kaip pelų maišus. Kiti vėl įsitveria kunigo sutanos, kaip vaikai motinos žiursto. Vėl kiti tik paviršutiniškai ramiai laikosi, nors iš jų veido ir judesių tiesiog trykšta dvasinė silpnybė. Tuomet net mažiau prityrusiems pasidaro aišku, kad tik gėda, ne pažintis, apvaldė jų protą. Yra ir artistų, su perdėtu lengvumu užbėgančių pakopomis, nes jų tuštybė net ir mirtyje ieško viešo triumfo. Pastariesiems nėra didesnės bausmės kaip tyli, slapta egzekucija. Po paskutiniais savo marškiniais jie virpa, o jų kaktos aprasoja kaip pirtyje. Labai retai, bet pasitaiko ir tokių, kurių judesiai ir žodžiai yra ramūs ir tvirti, kaip ir visomis jų gyvenimo dienomis. Tuomet jauti - tas žmogus žino tiek pat, kiek ir Tu, gal net ir daugiau. Ir budelio širdyje gimsta gili pagarba. Ar tu žinai, kad nėra puikesnio laurų vainiko, kaip toji budelio pagarba?
Mano senelis, tiesa, sakydavo, kad tokiam žmogui mirštant, išryškėjas ir budelio asmuo: kai kurie, esą, įsiunta, tarsi pavydėdami. Tarsi kažko brangaus nustodami...
Galbūt aš ir be reikalo Tau apie tai rašau. Aš noriu Tau parodyti stulpus, ant kurių visata pastatyta. Žinau, kad žmogui to nepakanka. Dar ir šiandien, senatvėje, kartais staiga kažko pasiilgstu, ir man atrodo, tarsi kažką labai svarbaus būčiau praleidęs. Galimas daiktas, kad ir plačiųjų masių gyvenime yra šioks toks turinys, galimas daiktas, kad ir jų dienos nėra visiškai beprasmės. Tačiau atsikratyk tų minčių. Tu turi viską, ko žmogui reikia: šiltą moterį, kad atvėstum, ir šaltą vyną, kad sušiltumei. Duona ant Tavo stalo baltesnė už daugumos ir stalai Tau visur padengti. Būk tad stiprus ir neabejoki.
Nesijausk vienišu.
Aš Tave suprantu, Tavimi didžiuojuosi ir už Tave meldžiuosi.
Wenrworthville, 1961.
Vytautas Janavičius. Raštai: romanai, pjesės, laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.