Šiemet po labai ilgos per­trau­kos mano ruduo nusi­dažė kiek kito­kio­mis spal­vo­mis nei papras­tai. Neprasidėjo jis spal­vingu krin­tan­čių lapų cirku, nesu­jaukė jo ramy­bės teat­ra­liš­kas sirenų šėlsmas ir grei­čiau­siai nebe­su­vir­pins išskren­dan­čių paukš­čių gies­mių gaida...

Šiemet ruduo buvo kaip reta poe­tiš­kas. Sutikau jį Druskininkuose. O jei atvi­rai važia­vau ten tik su viena inten­cija – vėl iš arti paty­ri­nėti poe­tus ir par­si­vežti tekstą apie Poetinį Druskininkų rudenį. Dar iš stu­dijų laikų buvau išsau­go­jusi pačius sal­džiau­sius pri­si­mi­ni­mus apie nak­ti­nes orgi­jas, kur neti­kė­čiau­sias for­mas įgau­nanti poe­tinė kalba nesu­val­do­mai lie­josi ir iš jau­nųjų ir iš jau pri­pa­žintų poetų lupų, kur net pačios nejaut­riau­sios ausys die­nos švie­soje galėjo patirti žodžiais nenu­pa­sa­ko­ja­mus malonumus.

Bet šį kartą teko pamiršti hedo­nizmą ir pasta­tyti ausis. Ruduo pra­si­dėjo nuo dis­ku­si­jos, kurios tema buvo „Politinis korek­tiš­ku­mas ir poezija".

---

 

 

Šiaip atro­dytų tai visiš­kai neak­tu­ali ir pri­tempta tema Lietuvai, kur poe­zija per daug toli nuo poli­ti­kos ir kas­die­nio gyve­nimo mūsų (na jei ne poe­tai, ne kri­ti­kai ir ne filo­lo­gai mes), o poe­tai daž­niau užsi­daro poe­ti­niam dramb­lio kaulo bokšte nei vie­šai išreiš­kia savo poli­ti­nes ar žmogiš­ką­sias pozi­ci­jas. Todėl nuo­šir­džiai nuste­bau, kai ši dis­ku­sija nuo­lat grįž­davo prie keleto įvykių, kiek nuto­lu­sių nuo poe­zi­jos lauko, tačiau pri­ver­tu­sių pašur­mu­liuoti ne tik Delfio ar Litmenio komen­ta­to­rius, bet ir Lietuvos meno bei kul­tū­ros pasaulį (gal net suskaldė jį į dvi prie­šin­gas stovyklas).

Pirmasis įvykis — tai amžina atilsį Valdo Gedgaudo kri­ti­nis teks­tas „Aš esu pyde­ras, mama! Ir tuo didžiuo­juosi!“ , kuris daliai kul­tū­ri­nės spau­dos skai­ty­tojų pasi­rodė pana­šes­nis į homo­fo­bi­jos apraišką nei į kri­tinį tekstą. Tai sukėlė iste­rišką jų pasi­pik­ti­nimą ir paga­liau pri­vertė bent kelis kul­tū­ri­nin­kus vie­šai pra­bilti apie LGBT prob­le­mas Lietuvoje.

Antrasis įvykis – pro­ku­ra­tū­ros pra­dė­tas tyri­mas dėl meni­nin­kių femi­nis­čių per­for­manso „Po Kudirka, arba patri­ar­chams palie­pus, mums pano­rė­jus“ . Tai kaip vie­šo­joje erd­vėje ir šioje dis­ku­si­joje buvo kal­bama apie ant­rąjį įvykį mano suvo­kimą apie šiuo­lai­kinį Lietuvos kul­tū­ros pasaulį ir kul­tū­ri­nin­kus pavertė schema. Atrodo, kad meno ir kul­tū­ros lauke vyrauja dvi pag­rin­di­nės ten­den­ci­jos. Vieniems menas – tai nekin­tanti, uni­ver­sali ver­tybė, skel­bianti tik tiesą, šviesą ir moralę. O tai kas neati­tinka šių kri­te­rijų nie­kada nebuvo ir nebus menas. Kitiems menas – tai labiau pro­ce­sas. Ir į klau­simą ar tai yra menas, atsako ne tiek pats kūri­nys, o jo kon­teks­tas. Atrodo šio meno kūrė­jams už tobulą este­tiką ir pro­fe­sio­nalų kūri­nio atli­kimą daug svar­biau atkreipti pub­li­kos ir ver­tin­tojų dėmesį į prob­le­mas, pri­versti pir­miau­sia juos susi­mąs­tyti, o tik tada vertinti.

Čia galė­tu­mėt iro­niš­kai manęs paklau­sit, o ką ši pastraipa turi bendro su poezija.

Ogi tai, kad mūsų kas­die­ny­bės prob­le­mos – tai ne gėda, kurią rei­kia nuty­lėti ir apsi­mesti, jog „kul­tū­rin­giems žmonėms“ visuo­me­nės prob­le­mos neeg­zis­tuoja. Tiesiog gar­siai apmąs­to­mos jos išsi­ver­žia iš uždaro tabu rato ir įgyja visai kitas reikš­mes, atsi­randa gali­mybė dis­ku­si­jai. O dis­ku­sija (aš tuo vis dar nai­viai tikiu) — tai ir būdas ir gali­mybė rasti naujų (ir daž­niau­siai daug geres­nių) prob­lemų spren­dimo būdų.

Taigi po tokios dis­ku­si­jos taip tikė­jausi dar ir pri­tren­kian­čio poe­zi­jos pliūps­nio. Bet vis­kas, kas išsi­verž­davo iš poetų lūpų skam­bėjo per­dėm pado­riai, gerai ir tei­sin­gai. Beliko tyliai nusėsti ir kant­riai laukti nak­ties, kada ims siau­tėti jau­nieji. Kadangi nei apie vieną iš jų iki šio rudens nieko negir­dė­jau ir neži­no­jau – lau­kiau spro­gimo. O jie tie­siog ėmė ir patvir­tino mano sme­ge­ni­nėje lizdą susi­su­kusį ste­reo­tipą, jog poe­zija tai labai inty­mus malo­nu­mas, kai didžiau­sią pasi­ten­ki­nimą patiri aki­mis ryda­mas tekstą.

Man patirti malo­numą klau­san­tis dau­ge­lio mūsų poetų ganė­ti­nai sunku. Dažniau tai pri­mena teksto kan­ki­nimą, jį kapo­jant, dude­nant, mono­to­niš­kai gro­mu­liuo­jant, neaiš­kiai arti­ku­liuo­jant ar su patosu, o kar­tais su berei­ka­lingu pyk­čiu spjau­nant iš burnos.

Tada labai rim­tai susi­mąs­čiau tai koks gi turėtų būti tas mano teks­tas apie Poetinį Druskininkų rudenį. Gal labiau imp­re­sija, pri­me­nanti rudens vėjo gai­nio­ja­mus lapus ir šokčio­janti nuo to ką aš paty­riau ar kas ir kaip man pasi­rodė ir kokius jaus­mus sukėlė? O gal šalta ir kul­tū­ringa įvykių išklotinė?

 

Atrodė tarsi būčiau atsi­dū­rusi akla­vie­tėje, kol mik­ro­fono į ran­kas nepa­ėmė Ernestas Noreika.

 

 

Ir tada pasi­pylė… Be prie­kaištų išrep­uo­tas aukš­čiau­sios kla­sės teks­tas vul­ga­ry­bių kra­tinį paver­tęs neprie­kaiš­tingu poe­ti­niu žaidimu žodžiais ir jų reikš­mė­mis. Ir tada man užgimė poe­tinė roko žvaigždė, o šį įsivaiz­da­vimą dar labiau sutvir­tino ran­kose atsi­dū­rusi pir­moji Ernesto poe­zi­jos knyga. Pasirodo jis — ne tik pui­kus šoume­nas, jis — pui­kus poe​tas​.Ir tik tada supra­tau, jog mano teks­tas pri­valo būti apie paša­lai­čio atra­di­mus Poetiniame Druskininkų rudenyje.

 

Antras atra­di­mas — Mindaugas Nastaravičius, kuris pats pri­si­pa­žino, jog dau­giau rašo apie kaimą.

 

Bet kaip rašo ir dar kaip skaito. Su tokia švel­nia iro­nija, papras­tais, taik­liais žodžiais ir situ­aci­jo­mis, kurios pri­ver­čia kikenti, bet tuo pačiu suvokti, jog šiame tekste vyksta drama. Tokia graudi, bet ir tokia juo­kinga, nes tai lyg ir ne apie tave, bet grie­bia už širdies, nes šios dra­mos vei­kė­jai tokie savo­tiški mar­ti­nai­tiški kukučiai…

 

 

Ir kai toks kuku­čių sie­los gel­mių žino­vas impro­vi­zuo­da­mas užrep­uoja apie miestą, supranti, jog ne tik poe­tai, bet ir poe­zija toks labai gyvas pro­ce­sas, apie kurį dau­ge­lis tie­siog nieko nežino, nes kaž­ko­dėl kri­ti­kai apie tai nieko nerašo.

 

 

Trečias atra­di­mas – Jesus Munarriz.

 

Ispanas. Jau dabar grau­žiuosi nagus, kad ko gero pažin­tis su jo poe­zija apsi­ri­bos šių metų alma­nache išspaus­din­tais eilė­raš­čiais. Nebent atsi­ras ver­tė­jas arba išmok­siu ispanų. Įdomu ar atsi­ras vertėjas?

 

 

Norėčiau kažką dau­giau apie jį para­šyti, bet neži­nau ką, nes jo teks­tai patys pasako viską. Jiems tik­rai nerei­kia komen­tarų. Gilūs, paprasti ir supran­tami. Liejasi, pagauna ir nusi­neša skaitantįjį.

 

TAVO GALIA

 

Tavo galia, kuri yra visur,

tebū­nie neken­čia­mas tavo vardas,

tegul nie­ka­dos mūsų nepa­sie­kia tavo karalystė,

tegul neiš­si­pildo tavo valia

čia, žemėje,

nes dan­gus tau mažai terūpi.

Kasdienės mūsų duonos

šian­dien tu nevogsi iš mūsų,

nepa­di­dinsi mūsų skolų,

nepra­neši kreditoriams,

neleisi mums pakliūt

į val­džios nagus, -

tu užmirši mus amžiams,

amen.

 

KELI ŽODŽIAI

 

Keli žodžiai. Keli tiks­lūs žodžiai.

Materija viduje, širdis viršuje,

siela prie­kyje.

Keli žodžiai.

Keli mylimi žodžiai. Liepsnojantys.

 

VERTĖ ARYDAS MAKŠTUTIS

 

Ketvirtas atra­di­mas – ver­tėja, poetė, dai­ni­ninkė ir roko gru­pės įkūrėja Ana Gerasivoma.

Jos nera­site šių metų poe­zi­jos alma­nache, ji pui­kiai kalba lie­tu­viš­kai, karts nuo karto rezi­duoja Vilniuje ir į rusų kalbą ver­čia poeto Gintaro Patacko eilė­raš­čius. Čia tas keis­tai die­viš­kas varian­tas, kai supranti tą kitą kalbą, o į ją išversti eilė­raš­čiai skamba labai orga­niš­kai ir atrodo, jog tai ne lie­tu­vių, o rusų poe­zi­jos kla­sika. Atrodo, kad su rusų kalba tas gru­bus ir neta­šy­tas ver­li­bras tampa galu­ti­nai išbaig­tas, įgauna tik­rąjį skam­besį. Ir taip neblo­gas lie­tu­viš­kas teks­tas pavirsta gera rusiška poezija.

 

 

 

 

 

Penktas atra­di­mas – Druskininkai rudenį.

 

Foto ir video -  www​.mani​pu​lia​cija​.lt