Stasys Santvaras (1902–1991) – poetas, dramaturgas. Taip pat Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavęs kovose su bolševikais bei Klaipėdos krašto sukilime, Vilkolakio teatro administratorius, Valstybės teatro Kaune operos solistas ir libretistas, studijavęs dainavimą Klaipėdoje ir Milane. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 – į JAV, kur dirbo studentų valgykloje, ligoninės sandėlyje. 1953–1954 m. Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretorius. Išleido eilėraščių rinkinius Saulėtekio maldos (1924), Pakalnių debesys (1936), Giesmės apie saulę ir sielą (1939), Laivai palaužtom burėm (1945), Rubajatai (1978), Saulėlydžio sonetai (1990) ir kt. S. Santvaro poezija tradiciškai vadinama neosimbolistine. Anot D. Satkauskytės, ankstyviesiems eilėraščiams būdingi apibendrinti, alegoriški vaizdai, paviršutiniškas filosofavimas, patetiškas polėkis, nevengiama romantinės stilistikos. Išeivijos metų poezijoje svarbesni tampa prabėgančio laiko apmąstymai, o vėlyvuosiuose eilėraščiuose dažnesni erotiniai motyvai. Dramose Saulytė (1923) bei trilogijoje Minių mylimoji (1926) taip pat ryškios simbolistinės manieros. Buitinėse pjesėse Žvejai (1926-1941), Kaimynai (1944), kaip ir simbolistinėse dramose, siužeto pagrindo tampa likimo išbandymas. Taip pat S. Santaras parašė komediją Moterų santarvė (1943), muzikinę dramą Atlantida (1937-38), išvertė apie dvidešimt operų libretų. Pagal jo originalius libretus sukurtos S. Šimkaus operos Pagirėnai, Kaimas prie dvaro, J. Gaidelio Dana, V. Marijošiaus Priesaika, J. Karnavičiaus Eglė žalčių karalienė, J. Pakalnio baletas Sužadėtinė.