1980 m. Nidos klubas išleido K. Barėno suredaguotą Dešimtąją pradalgę. Jos pradėtos leisti 1965 m. Bendradarbiais pasitelkdamas daugumą išeivijos rašytojų, K. Barėnas atliko didelį darbą. Paskutiniame 482 puslapių tomelyje randame apie 35 autorių didesnių bei mažesnių kūrinių. Iš vyriausios kartos rašo: V. Alantas, St. Santvaras, A. Tulys (miręs), G. Tulauskaitė, P. Orintaitė; iš vidurinės kartos: K. Bradūnas, B. Raila, J. Kralikauskas, Alė Rūta, J. Gliauda; iš jauniausios: T. Venclova, L. Andriekus, Pr. Visvydas, I. Joerg, A. Landsbergis, K. Almenas, A.T. Antanaitis. Vyriausios kartos atstovas St. Santvaras pažeria 32 ketureilius apie Dievą, žmogų, buitį, meilę ir mirtį. Subrendusio amžiaus pergyvenimų gausa ir talentingo poeto įgūdžiai priverčia susimąstyti prie ne vieno pro akis sklandžiai slystančio rubajato (Aidai, 1980).
RUBAJATAI
Dievas, Žmogus, Būtis, Meilė, Mirtis
I
Dosnusai Tėve, tu man davei gėrybių gausą:
Akis, dantis, kruopelę išminties ir dvasios klausą.
Davei ir moterų — gražių, klastingų ir dorų.
Kodėl nedalioj vieną palikai, lyg medi sausą?
II
Rūsčiom rudens dienom girdžiu galvoj audrojant maištą:
Kodėl gi laimė, į žmogaus dienas ateidama, taip gaišta?
Kodėl tyriausia meilė būna prakeikta kaip paleistuvė?
Kodėl dori darbai klampioj velnių baloj pragaišta?
III
Nelengva žmogui Dievo prigimti suprasti,
Paikam sunku Ir Jo buvimo pėdsakus atrasti.
Patsai žmogus savy — pati klaidžiausloji giria.
Kada Ir kas tą painią lygti pabandys ižspręsti?
IV
Laisvėn paleisti, mes esame laisvi žmogaus vaikai.
Dažnai, dažnai gyvenimą patvarkome paikai.
Laisvės tiek davei, kad mes galėtumėm sukurt nelaisvę.
Ir Tu — kvailiojimų dykynėj mus kaip avinus vaikai.
V
Aš panašus į varganą dirvono svėrę.
Rudens vidrai į nebūtį nutrenks mane, glėbin nutvėrę.
O Tu esi Valdovas sielų, saulių, žemių, vandenų!
Dėkoju, kad mane nors ta menka žole sutvėrei.
VI
Kaip vertint žmogui savo vienkartinę lemtį?
Berods, mylėti reikia netgi ir nelemtį.
Tik sugebėk, o Broli, džiaugtis tuo, ką pakelėj randi,
Nes atkils diena — ir ta pati lemtis ateis tave ištremti.
VI
Be šypsnio aš žvelgiu į žmogiško likimo rimtį.
Dažnam, tur būt, ir nereikėjo gimti.
Bet jeigu kam jau lemta perplaukt sūkuringą upę —
Nejaugi tu galėtum jam tą pramogą atimti?
VIII
Ar tu gimei anksti, ar gimsi tu vėlai —
Išneš tave į nebūtį šventi ar nusikaltę angelai.
Jei prekė būtų ji — antros jaunatvės nenupirks vargdieniai,
Bet jos negaus ir turtais apsikrovę asilai.
IX
Chajamai, kaip tu nepabūgai raganai aštriu batu įspirti?
O, kaip gražiai mokėjai tu pajuokti mirtį!
Ir aš norėčiau jos veidan smagiai nusikvatot,
Nes juk tikrai nėra už ką jos dalgio girti.
X
Jeigu aš, sulaukęs jau vėlybo rudenio baltų varsų,
Tik prie akmens rakinamas šuva esu,
Tai, Viešpatie, kaip čia yra su žmogumi ir laisva jo valia?
Tur būt, netrukdomas aš negalėčia paganyt net ir kvailų žąsų.
XI
Tu grakšti kaip stirna, tu kaip angelė dora —
Esi giedri ūliojančio pavasario aušra!..
Ir tau mažai testinga — tik gailesčio ir meilės sieloj!
O gal tokios, kaip tu, visai nėra?..
XII
Žaibai tavy subliksi — jausmai it viesulai įtūžę.
Tada tu man labai žavi, manų dausų sauluže!
Audra išdraiko dulkes, ašaros nuplauna langus —
Ir mūsų meilės mirksniai kaip gaisrai praūžia.
XIII
Pabūkime drauge svaigiam svajonės svaiguly —
Tikrovė — laimės ir vilčių grobikė brutali!
Dar taip nedaug prlskynėme kvapniųjų sodo vaisių...
O gal ir vėl tu paskendai iliuzijų vylingam kvaituly?
XIV
Mane kankina, bara ir kamantinėja:
Kokį burtą slepia savyje manoji Dulcinėja.
O aš, pelė po šluota, gyvenu tik išgąstim,
Nes regiu, kad jos širdis kasdien labiau suakmenėja.
XV
Daugel kartų kaip vaiduoklis aš ėjau pro tavo langą.
Tava širdies giedra man lyg erdvių paskliautė žvanga.
Andai su šypsena tu bėgdavai mane sutikti tekina.
Koks velnias nūdien mudviem perskirt nurezgė žabangų?
XVI
Pajūry rinkdavom kriaukles, kai būdavo giedra,
Kai tik pamiršdavom, kad laimė apgauli ir nedora...
Dabar abudu bėgam atskirom į šaltą žemės guoli, —
Graudaus pasigailėjimo verta kvailių pora.
XVII
Kiek sykių su manim bandei Jau atsiskirti?
Kiek nuoskaudų ir sopulio abu turėjome patirti?
Nėra prasmės gesinti ugnį širdyje,
Beprotiška skubėt į mūsų meilės dievo mirtj!
XVIII
Atsiklaupkime abu ir melskime Priapą,
Kad apvaisintų jis kiekvienų meilės žiedo lapą.
Beprasmė bus sapnų, kvailiojimų ir siekių pilnatis,
Jei, nieko nepagimdę, mes turėsime atgult į kapą.
XIX
Sunku man perskaityt stebuklą tavo nuostabių akių:
Ten tiek žavumo, gundymo ir nerimo minčių nykių!
Ir puolu aš į ežero slaptingai žydrą gelmę —
Ir gal į laimės žiburį, o gal į prapultį plaukiu...
XX
Atkilo štai visų šventųjų ir švenčiausių jų diena!
Prie skobnių sėdi pranašai ir gan dažna šlovinga jų žmona.
Kažin, ar toj puotoj matysiu aš nors vieną savo draugę,
Nors ir regiu, kad spindi ten graži ir gundanti šv. Magdalena.
XXI
Sakai, gyventi vienai šalta, liūdna ir baisu.
Mažai, mažai tokiam skurde palaimos ir šviesų!..
Bet Ir vienatvėj kelki galvą išdidžiai į brėkštančią padangę,
Gal jau rytoj ir laimės, ir paguodos bus pakankamai gausu.
XXII
Neužgesinama audra dar siautėja širdy!
Ką sako Dovydas pro amžių prieblandas, ar tu girdi?
„Meilės stebuklą Viešpats man padarė".
Ir maudos mano siela to stebuklo atspindy.
XXIII
Iš kur atkyla barbarai į žemės paukščių taką?
O gal tik blogio ir niekšybių upės mūsų dvasioj teka?
Sugriauna barbarai žmonijos taiką, meilę ir svajonę, —
Lyg patys nežinotų, kad jie kerta savo išlikimo šaką.
XXIV
Nuo pat aušros, pakinkęs traktorių ar sartį,
Eini tu piktžolėm apžėlusių dirvonų arti.
Ir ką, o Broli, tu už savo prakaitą pelnai?
Belaisvio duonos trupinį ir slogų dvasios kartį.
XXV
Kaip dažnai ir kaip kvailai tu pamiršti, žmogeli,
Kad žemė tik visatos dulkė — ne amžina, ne visagalė.
Jei buvo jos pradžia, tai bus ir pabaiga.
Ji dar žydėdama erdvėm keliauja, bet jau rytoj užgesti gali.
XXVI
Politikai sutūpę kaip gaidžiai ant iškilmingų laktų,
Lyg veidmainiavimų, suktybių ir melų dar nepakaktų.
Aistra valdyt ir engti žmones — nuostabūs nuodai!
Manam dvare skalikai alkani tokių patiekalų nelaktų.
XXVII
Kiek sykių tu mane jau apgavai, o Laime!
Kiek sykių liūty permirko vilčių javai, o Laime!
Kiek dar tu man rengi patyčių ir kančių, o Laime!
Kokia beširdė ir melagė man buvai, o Laime!
XXVIII
Dingsta laimė. Dingsta meilė. Dingsta ir daiktai.
Tad kokia prasmė blaškytis ir burnot piktai?
Atriskit, vyndariai, statinę seno vyno —
Lai džiaugsmu sualda ir žmogaus dvasia, ir dangiški skliautai!
XXIX
Ar girdite, kalnai? Pegasai žvengia po žydriu atolo stogu!
Nepaiso dainiai perteklių, net spiauna į gyvenimą patogų.
Ir trubadūrai suremia kardus — net ugnys tyška!
Ir taip, save pamilusi puikybė, žudo net ir kilnų žmogų.
XXX
Įžiebiau degtuką. Stebiu, kaip jo ugnelė bėga tekina.
Tolygiai pro akis praskrieja ir giedra, ir dargana.
Laimingi tie, kurie pajėgia pasigaut paguodos mirksnį.
Visi daiktai, visi vargai — degtuko greitai blėstanti liepsna.
XXXI
Bičiuli, man gerokai nesmagu jau į tave žiūrėti:
Tu vis bandai pripilti vandenio į rėtį!
O gal gi tu ir ne visai beprotiškai darai —
Gal ir nebloga viltį ir svajonę šiam sapne turėti?..
XXXII
Žeme Žemynėle, kartais man skausmingai gėda!
Visi mes gaunam iš tavęs kviečių derlingą pėdą.
Ir negi tavo perteklių ir derlių nebūtų mum gana?
Kodėl žmogus, kodėl žuvis ir paukštis čia viens kitą ėda?..
Dešimtoji pradalgė: literatūros metraštis. Redagavo K. Barėnas. Londonas, Nidos knygų klubo leidinys Nr. 100, 1980.