Uldis buvo toks didžiulis, jog netilpo į kadrą, ir jo veido nuotraukoje nėra, bet gerai jį atsimenu per visas dvidešimt penkerių metų miglas. Buvo barzdotas, bepročio akimis.

       1976-ųjų vasarą Rašytojų sąjunga man pasiūlė vykti į Čekoslovakiją. Verčiau čekų literatūrą, tad šis sumanymas manęs nenustebino, ir net pajutau palengvėjimą, kai pagalvojau, jog galėsiu pasislėpti Prahoje. Laikai buvo tvankūs. Šalį lyg kokie voratinkliai pamažu apraizgė – paramos toliaregei Giereko politikai ir Ursuso bei Radomo chuliganų smerkimo demonstracijos. Žmonės buvo varomi į stadionus, virš kurių kilo į debesis kurčias pranešėjo su mikrofonu šukuojamų balsų ūžesys: paaartijaaa - Gieeerekaaas, paaartijaaa – Gieeerekaaas, paaartijaaa – Gieeerekaaas. Sėdėjau ant suoliuko ir stebėjau iš stadiono po mitingo traukiančias minias. Visi nešėsi vėliavėles ir plakatus ant pagalių, ir atrodė, lyg saulei kepinant eitų kasti sniego nuo gatvių. Vieni neslėpė palaimos, kiti įniršio ir pažeminimo, dar kiti nevilties. Kažkas švystelėjo savo plakatą į gretimus vilkuogių krūmus, kažkas nešėsi jį namo atminimui arba kad panaudotų reikalingą fanerą, kažkas stovėjo susimąstęs, pasirėmęs į vėliavėlės kotą ir nejučiomis jį sukiojo, kol šis visai dingo po balta-raudona drobe, tuomet paleido kotą, ir pasirodė, jog jis stovi ant kanalizacijos grotelių, o vėliavėlę tuojau pat prarijo čiurlenančios nuotėkos.

       Pajutau palengvėjimą, kai pagalvojau apie Prahos stogus, ir mintyse jau keliavau po Mala Stranos aludes. Man neatėjo į galvą, jog Rašytojų sąjungos valdininkas galėjo susipainioti. Klaidą pastebėjau tik lėktuvui nusileidus Bratislavoje: buvau nusiųstas į slovakų kalbos vasaros mokyklą.

       Į tokius kursus suvažiuodavo studentai iš viso pasaulio. Jie keldavosi auštant, saulei kepinant mokydavosi dainelių apie žvirbliuką, garsiai dudendavo skaitymėlius egzotiška kalba apie plėšiką Rumcaisą ir poilsio valandėlėmis, budriai vadovo akiai stebint, lankydavo įmones – pirmūnes. Daugelis šių studentų vakarais užsukdavo į mano kambarį, nes jau buvo girdėję apie neramumus Lenkijoje ir norėjo žinoti smulkmenas. Visuomet pasirodydavo ir vienas iš organizatorių – atidžiai klausydavosi ir stengdavosi viską įsiminti, kol jį išversdavo iš kėdės mano atsivežta "vyborova".

       Ten susipažinau su Uldžiu, poetu iš Latvijos, taigi iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos. Buvo pirmą kartą gyvenime išleistas į užsienį, tačiau visiškai neturėjo teisės vežtis pinigų ir, kol jam nepavyko gatvėje parduoti laikrodžio, negalėjo sau atleisti, kad neturi kuo atsidėkoti už lenkišką degtinę.

       Uldis, kaip ir daugelis tenykščių poetų, galėjo susišnekėti lenkiškai. Išmoko tą kalbą, kad galėtų skaityti originalo kalba lenkų poeziją, net buvo pradėjęs ją versti ir didžiavosi, jog jam pavyko išspausdinti keletą Miłoszo vertimų, nes ši pavardė tenykščiam cenzoriui nieko nesakė. Jis buvo susipažinęs ir su lenkų literatūriniu gyvenimu, ir iš jo sužinojau, jog Latvijoje jau prieš keletą metų grupė jaunų poetų domėjosi mūsų kovo įvykiais bei Čekoslovakijos rugsėju, ir jie nesąmoningai perėmė poetiką, artimą mūsų Naujajai Bangai.

       Tuo metu dirbau "Studento" redakcijoje ir tuojau pat nusprendžiau, jog turime išversti keletą šio poeto eilėraščių, – abu kartu padarysime pamatinį vertimą, kurį, prieš spausdindamas, nušlifuosiu.

       Darbas buvo nuobodus: Uldis garsiai deklamavo latviškas frazes, kad išgirsčiau jų melodiją ir rimą, paskui aiškino kiekvieno žodžio visas prasmes, ko galima iš to žodžio tikėtis, ir neviltingai ieškojo tinkamos formos, o aš jam nesėkmingai sufleravau. Iš nevilties jis kartais griebdavo mane už atlapų, pakeldavo į orą ir bejėgiškai blaškydavo, tarsi norėtų iš manęs išpurtyti tą vienintelį paslėptą žodį, veriamai rėkdamas, trankė kumščiais tvirtas spintos duris, o paskui, versdamas iš kojų žmones koridoriuje, lėkdavo į parduotuvę litrinio vyno butelio ir, tik grįžęs, akimirką nurimdavo, tada mes stumdavomės toliau…

aš grabe gulėdamas kalba kalbėdamas
aš grabe gulėdamas rankom
mojuodamas grabe gulėdamas
aš grabe gulėdamas dar garsiau
švilpdamas dar riebiau kalbėdamas
aš grabe gulėdamas ranka stiklinės
siekdamas matai kaip dreba ranka.

       Tad per keletą dienų spėjome išversti keliolika eilėraščių (prie jų vėliau praleidau daug neviltingų naktų). O po tų kelių dienų buvau iškviestas į vasaros kursų organizatorių biurą, ir man buvo paskelbta, jog turiu tuojau pat palikti Čekoslovakijos teritoriją ir daugiau nebesitikėti čia įvažiuoti, nes boikotuoju dainavimo pamokas bei įmonių – pirmūnių lankymą ir net nuodiju pažangius studentus iš Vakarų priešiška, antisocialistine propaganda.

       Uldis manęs laukė prie oro linijų biuro, ašaros krito į jo tankią barzdą. Iš solidarumo jis taip pat veržėsi grįžti iš šios pirmosios ir galbūt paskutinės savo kelionės į užsienį, o paskui, kai išsiunčiau jam išspausdintus eilėraščius, dar keletą metų rašė man laiškus, kurių niekada neperskaičiau, nes nepajėgiau atstatyti raidžių ir žodžių prasmės griuvėsių jo paslaptinga lenkų kalba ir sakinių reikšmės. Vis dėlto atrašinėjau į jo laiškus, bet vėliau įsivyravo tyla. Galbūt po 1980 metų tarybinis paštas juos boikotavo?

       O Uldis Berzinis? Ar tebegyvas? Ką jis veikia dabar? Gal yra žymus latvių dainius? O gal tik nepriklausomos Latvijos kultūros ministras?

       Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
       Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.