Pristigus žymesnių figūrų, Liaudies Lenkijoje gatvės imtos vadinti net paprastų plėšikėlių vardais, todėl tai gatvei teko Hibnerio, prieškarinės Lenkijos Komunistų partijos teroristo, vardas. Šiandien ši gatvė vėl vadinama senuoju vardu: Zgoda.

       Adresas buvo: Wladyslawo Hibnerio 13-94. Tai buvo mažytis dviejų kambarių butelis su keletu būtinų apyvokos reikmenų vieno iš trijų tuo metu aukščiausių Varšuvos gyvenamųjų namų prie "Rytinės Sienos" vienuoliktajame aukšte. Tik didžiajame kambaryje erdvumo ir jaukumo įspūdį kėlė knygų eilės lentynose.

       Nuo šviestuvo kybojo ant raištelio pakabintas vaikiškas batukas – pirmasis batas Grzegorzo Przemyko gyvenime. Po jo mirties Barbara Sadowska pakabino greta sunkų aulinį batą – paskutinį batą Grzegorzo gyvenime. Nuo tada, kai jis avėjo pirmąjį, iki tada, kai apsiavė paskutinį, nepraėjo nė devyniolika metų.

       Ėjau, išlipęs iš Krokuvos traukinio, nuo Centrinės geležinkelio stoties, per ištuštėjusią Paradų aikštę, ir kai tamsoje išdygo milicijos patrulis, net nelaukiau, kol man įsakys stoti. Jau iš pirmo žvilgsnio buvau įtartinas, nes nešiausi ant peties senovinį verpimo ratelį, kurį nupirkau Barbarai Spiše. Parodykit pasą, nuobodžiaudamas pasakė vienas milicininkas. Kepurių snapeliai jiems ribojo akiratį, todėl jie stovėjo, aukštai užvertę galvas, ir, jei ne raišteliai pasmakrėse, tos kepurės būtų kaipmat nusprūdusios nuo galvų.

       – Kas gi tai būtų? – apsimestinai įtariai klausinėjo jie, nors tikrai buvo matę tokius ratelius gimtosiose Mazovijos trobose. – Čia kas?

       – Tai yra devynioliktojo amžiaus Spišo techninės minties produktas su būdingu ornamentu, – mano atsakymas jiems atėmė norą toliau klausinėti, ir jie tik kruopščiai surašė mano duomenis, o aš nuėjau toliau.

       Devynmetis Grzesius dar nemiegojo, nors buvo jau vėlus metas. Nusivylęs suaugusiųjų dėmesio stoka, jis perstūmė stalą į vidurį kambario, po tuo šviestuvu su pirmuoju gyvenimo batu, lakstė su rakete, žaisdamas pats su savimi stalo tenisą. Kamuoliukas šmėkščiojo tarp mūsų butelių tarsi gyvenimo atspindys, bet jų nekliudė. Kažkaip visi sutilpome – ir Barbara, ir Ryszardas Krynickis, ir Krzysztofas Gąsiorowskis, kurio anksčiau nepažinojau ir kuris dėl drąsos pompastiškai prisistatė: poetas. Poetinė intuicija jam dar nepašnibždėjo, jog tikram poetiniam skrydžiui jis pakils tik po dešimties metų, kaip karinės padėties šamanų įkurtos rašytojų sąjungos valdininkas.

       Tais laikais turėdavome daug laiko, tad sėdėjome visą naktį – ir Barbara, ir Ryszardas, ir aš. Net poetas sėdėjo – nors, priveiktas butelio, buvo užsnūdęs, bet kėdės nepaliko.

       Gretimame kambaryje miegojo Grzesius. Jam buvo likę gal kokie trys su puse tūkstančio naktų. Ar būtų likę daugiau, jei būtų išvažiavęs iš Varšuvos, jei būtų lankęs kitą mokyklą ir jei tą 1983-iųjų dieną nebūtų atsidūręs Pilies aikštėje? Kam klausinėti?

       "Tarsi būčiau atsisveikinusi su miestu", – 1974-aisiais rašė Barbara. Tai buvo jos pirmieji laiškai per daugelį metų, nes daugelį metų nepajėgė rašyti. Bijojo rašyti nuo tada, kai Stanisławas Czyas vieną savo pirmosios knygos apsakymą sulipdė iš jos visiškai asmeniškų laiškų. Niekada nepajėgė to pateisinti. "Tarsi būčiau atsisveikinusi su miestu; ir džiaugiuosi, nes, matyt, apsispręsiu persikraustyti į tokį namelį penkios minutės nuo upės – ir smėlis, ir miškas, tokie žmoniški namai prie Varšuvos. Norėčiau, kad tu apsvarstytum šį sumanymą, noriu, kad man padėtum, nes žinau, kad gerai darau, visada noriu kaip geriau, noriu, kad Grzesius gyventų normaliai, noriu tokio natūralumo".

       Niekada nesužinosime, ar jis būtų ten turėjęs daugiau laiko, nes nesužinosime, ar milicijos profesionalai areštinėje jį mirtinai sumušė už narsumą, ar keršydami motinai už jos ryšius su opozicija, už tai, kad spausdino savo rašinius apeidama cenzūrą, už dalyvavimą pagalbos kaliniams komitete. Ją pačią saugumiečiai gerokai prikamavo, įsiveržę į bažnyčios pastatus Alaus gatvėje. Niekada nesužinosime, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas sunkiame darbe, ar tikslinga, suplanuota žmogžudystė ir auklėjimo pamoka visiems šalies moksleiviams ir jų tėvams.

       Kol kas abu gyvi. Ji plevena ta žmones traukiančia pilka šviesele. Jam jau dešimt metų, ir jis nuolat ieško klausimų.

       "Balsu skaitome su Grzegorzu tavo iš Kunderos išsaugotą gyvą paveikslą – tą antrąją variaciją mirties tema. Kalbame apie savižudybę, atsisakymą gyventi, klaidingai suvokiamus motyvus ir apie tai, kaip traukia prieblanda. Apie pagarbą kiekvienai gyvybei, apie gyvenimą iš pasirinkimo, apie gyvenimą kartu, laikymąsi už rankų, žemės laikymąsi, apie suvokimą, jog daromės vis vienišesni, apie savęs matymą kituose. Apie viltį – su kuo nors siejamą ir neišsipildžiusią. Vėliau, kad nebūtų taip sunku, apie pažiūrų demonstravimą, apie nudistus ir puritonus. Apie nenatūralumą. Apie laisvę, kaubojus, žudymą, apie tai, kad negali būti žudoma "vardan kažko". Artimas, nepriverstinis pokalbis. Taip nedaug apie tai išmanome. Nuoširdus artimų žmonių bendravimas, pasivertimas kitu, virtimas lėliuke. Ir negalima sutrukdyti tam vyksmui pačiam gimti!"

       O dar tos problemos, kurios tuo metu atrodė svarbios ir kėlė siaubą.

       "Mačiau Grzesiaus sugipsuotos rankos nuotrauką, – žinai tą ligoninę, – ir tas siaubingas siurprizas po gipsu. Pirmasis (nuo rašančiosios dalies) plunksnakočio narys kaip šovinio tūta įsmigo giliai į raumenį, tą žaizdą reikia siūti. Grzesius kasėsi po gipsu, dalis nulūžo ir įsigraužė į tą vargšą sutroškusį kūnelį, o jis, Grzegorzas, bijojo prisipažinti. Ranka suaugo šiek tiek kreivai, bet vaiko kaulai sugyja, nepaisant padarytų daugelio klaidų".

       Ir tuojau pat pradėdavo apie kitką: "Nuoširdūs linkėjimai iš kelionės: Lvovas, Bukareštas, Sofija ir t.t., traukiniai, dulkės, vynas ir Altajus, ir mes patys vieni". "Tampausi su motuše po kažkokias uždarytas cerkves, – priduria jis šleivomis raidelėmis.

       Paskui laiškų nebebuvo, laikas ėmė bėgti taip greitai, kad Grzesius nepastebimai išaugo. Barbara nesikeitė.

       Kai jis mirė, ilgai aplinkkeliais ėjau į Hibnerio gatvę. Sutikau Barbarą prie namų, vedžiojo šunį. Apkabinau ją ir norėjau kažką pasakyti, bet susilaikiau. Važiuok į viršų, pasakė ji, aš dar pasiliksiu. Vienuolikto aukšto koridoriuje budėjo milicininkai, vienas jų antgamtiško ūgio. Jiems kažkodėl buvo įsakyta surašinėti visus, ėjusius į 94 butą.

       – Kokiu reikalu? – klausė milžinas, sąsiuvinyje keverzodamas mano pavardę.

       Bute, pilkšvoje cigarečių dūmų migloje, žmonės vaikštinėjo iš kampo į kampą, tylomis susidurdami vienas su kitu, ir tik vienas transo būsenos balsas nuolat malė ritualinį užkeikimą: antroji Rolisonienė, antroji Rolisonienė, štai antroji Rolisonienė… Po šviestuvu jau kybojo tas antrasis, suaugusio žmogaus, batas.

       "Labai nejauku namie be Grzegorzo ir neregėtai tylu", – rašė ji 1974-aisiais, kai jis buvo išvykęs atostogauti.

       Barbara gyveno dar metus ir keturis mėnesius. Susirgusi, nustojo bėgti nuo mirties. Anksčiau sulaukdavo paramos iš kunigo Popieluszkos, su kuriuo buvo susibičiuliavusi, bet ir jį teko palaidoti.

       Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
       Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.