Pagaliau sulaukėme tikrojo literatūros, muzikos, dailės, filosofijos, viso meno, visos kultūros ir civilizacijos kritiko. Tikrojo meistro. Nepaisančio garsių vardų, neapsiribojančio kokio nors nupiepusio literato rašliavomis arba bažnytinio dailininko teplionėmis, viską matančio vienu žvilgsniu, kertančio tiesiai ir iš peties. Daugiau beveik neturiu ko pridurti, nes pjauti šuns šėko pavaromas Beethovenas ir Habsburgai, Mozartas ir kaizeriai, Düreris ir popiežiai, Heideggeris ir visi dievai. Tad aš, paprastas pizdukas, tuojau pat suteikiu žodį Senajam Meistrui.
     Castor&Pollux
.
     Ištrauka iš romano „Senieji meistrai“

     Iš tiesų nuo pat vaikystės nieko nekenčiau labiau nei muziejų, kalbėjo Rėgeris, iš prigimties esu muziejų nekentikas, bet tikriausiai būtent dėl šios priežasties ateinu čia jau daugiau nei trisdešimt metų, tiesiog leidžiu galioti šiam neabejotinai mano intelekto ir charakterio nulemtam absurdui. Kaip žinote, aš juk einu į Bordonės salę ne dėl Bordonės ir netgi ne dėl Tintoretto, nors "Žilabarzdį vyrą" laikau vienu pačių nuostabiausių kada nors nutapytų paveikslų, iš tikrųjų į Bordonės salę einu dėl to suolo, dėl idealaus šviesos poveikio mano emocinei būsenai, dėl idealių temperatūros sąlygų (...).

Bordonės salėje turiu pačias geriausias sąlygas medituoti, o jeigu užsimanau sėdėdamas ant šito suolo ką nors paskaityti, pavyzdžiui, savo mylimą Montaigne'į ar mano galbūt netgi dar labiau mylimą Pascalį, ar mano dar daug labiau mylimą Voltaire'ą, kaip matote, visi mano mylimi rašytojai yra prancūzai, nė vieno vokiečio, čia galiu tai daryti kuo maloniausiomis ir naudingiausiomis sąlygomis. Bordonės salė yra mano mąstykla ir skaitykla. Kartais žmonės stebisi matydami, kaip aš, sėdėdamas ant suolo, čia skaitau savo Voltaire'ą ir gurkšnoju skaidrų vandenį iš stiklinės, jie nustemba, papurto galvą ir traukia toliau, veikiausiai laikydami mane pamišėliu, turinčiu ypatingą valstybinį juokdario leidimą. Namuose neskaitau jau daugelį metų, o čia, Bordonės salėje, skaičiau šimtus knygų, bet tai nereiškia, kad visas šitas knygas Bordonės salėje perskaičiau iki pabaigos, niekada gyvenime nė vienos knygos nesu perskaitęs iki pabaigos, mano būdas skaityti yra toli pažengusio talentingo lapų sklaidytojo, tai yra žmogaus, kuris mieliau sklaido knygą, nei skaito, vadinasi, kuris perverčia dešimtis ar net šimtus puslapių prieš perskaitydamas vienui vienintelį; bet jei žmogus skaito tą vieną puslapį, tai skaito taip nuodugniai, kaip niekas kitas, ir taip aistringai, kaip tik įmanoma įsivaizduoti. Žinokite, aš esu labiau sklaidytojas nei skaitytojas, sklaidyti lapus mėgstu taip pat, kaip skaityti, per savo gyvenimą esu milijoną kartų daugiau sklaidęs nei skaitęs, bet sklaidymas man visada suteikdavo tiek pat džiaugsmo ir tikro dvasinio malonumo, kiek ir skaitymas. Juk taip geriau, mes perskaitome iš viso tik tris iš keturių šimtų knygos puslapių tūkstantį kartų nuodugniau nei eilinis skaitytojas, kuris perskaito visą knygą, bet neperskaito nė vieno puslapio nuodugniai, kalbėjo jis. Daug geriau yra perskaityti dvylika vienos knygos eilučių itin intensyviai ir, kaip sakoma, prasismelkti iki gelmių, nei skaityti visą knygą kaip eilinis skaitytojas, kuris su perskaityta iki pabaigos knyga susipažįsta taip pat menkai, kaip lėktuvo keleivis su ta šalimi, virš kurios skrenda. Juk jis net nemato kontūrų. Šiais laikais žmonės viską skaito tik praskriedami, jie skaito viską ir nežino nieko. Aš įžengiu į knygą ir, įsivaizduokite, tiesiog apsistoju dviejuose trijuose filosofinio traktato puslapiuose, tarsi žengčiau į naują šalį, į gamtos kampelį, valstybę ar žemės lopinėlį, norėdamas iki galo, o ne puse jėgų ir ne puse širdies, tą žemės lopinėlį pažinti ir ištirti, o paskui, visomis pastangomis kuo nuodugniausiai ištyrinėjęs, spręsti apie visumą. Kas perskaitė viską, tas nesuprato nieko, kalbėjo Rėgeris. Visai nebūtina skaityti visą Goethę, visą Kantą, net nebūtina skaityti visą Schopenhauerį; užtenka poros puslapių "Verterio", poros puslapių "Pasirinktųjų giminysčių", ir iš esmės apie abi knygas mes sužinome daugiau, nei perskaitę jas nuo pradžios iki pabaigos, o tai bet kuriuo atveju atimtų mums didžiulį malonumą. Bet tokia drastiška savivarža reikalauja tiek daug drąsos ir tiek daug dvasinių jėgų, kad taip susitelkti pavyksta labai retai, netgi man pačiam retai pavyksta taip susitelkti; skaitantis žmogus yra kaip mėsėdis tiesiog kokčiai rajus, tad susigadina skrandį, sveikatą, protą ir visą dvasinę egzistenciją. Net filosofinį veikalą mes suprantame geriau, jei nepraryjame jo viso vienu kąsniu, o išsirenkame tik vieną detalę, iš kurios, jei nusišypso laimė, paskui suprantame visumą. Didžiausią malonumą mums suteikia fragmentai, kaip ir gyvenimas suteikia didžiausią malonumą tik tada, kai žiūrime į jį kaip į fragmentą, užtat kokia klaiki mums atrodo visuma ir apskritai tobulumas. Tik tada, kai mums pavyksta visumą, tai, kas gatava, užbaigta, paversti fragmentu, kai skaityti imame būtent taip, mes patiriame pasitenkinimą ar net didžiausią malonumą. Mūsų epochos, kaip visumos, jau seniai neįmanoma pakęsti, pasakė jis, ji pakeliama tik tada, kai žiūrime į kurį nors jos fragmentą. Mes nepakenčiame užbaigtumo ir tobulumo, pasakė jis. Iš esmės man ir visi šie paveikslai Dailės istorijos muziejuje nepakenčiami, jei kalbėsiu sąžiningai, jie man siaubingi. Kad galėčiau juos pakęsti, kiekviename paveiksle ieškau vadinamosios esminės klaidos, šis metodas kiekvieną vadinamąjį užbaigtą meno kūrinį išskaidyti į fragmentus iki šiol visada padėdavo man pasiekti tikslą, pasakė jis. Tobulumas, viskas, kas čia kabo ant sienų su etikete šedevras, ne tik nepaliaujamai grasina mus sunaikinti, jis mus iš tikrųjų naikina, kalbėjo jis. Aš vadovaujuosi mintimi, kad tobulumas, užbaigtumas visai neegzistuoja, ir kaskart, kai tokį čia, ant sienos, kabantį vadinamąjį tobulą meno kūrinį išskaidau į fragmentus, prieš tai šiame kūrinyje ieškodamas esminės klaidos, lemiamos menininko nesėkmės priežasties tol, kol ką nors randu, tik tada pasislenku žingsnį į priekį. Iki šiol esminę klaidą, kūrėjo nesėkmę esu atradęs ir atskleidęs kiekviename paveiksle, vadinamame šedevru. Jau daugiau nei trisdešimt metų šis mano galbūt jums pasirodys niekšiškas metodas pasiteisina. Nė vienas iš šių pasaulinio garso šedevrų, nesvarbu, kieno tapytas, iš tiesų nėra tobulas kaip visuma. Tai mane ramina, pasakė jis. Po teisybei, tai daro mane laimingą. Tik tuomet, kai randame patvirtinimą, kad tobulos visumos nėra, turime galimybę gyventi toliau. Mes neištveriame visumos ir tobulumo. Mums būtinai reikia nuvažiuoti į Romą, kad įsitikintume, jog Šv. Petro bazilika tėra neskoningas statinys, o Bernini'o altorius architektūros bukaprotiškumo įsikūnijimas, pasakė jis. Mums būtinai reikia pamatyti popiežių akis į akį ir asmeniškai įsitikinti, kad jis galų gale tėra toks pats bejėgis, groteskiškas žmogus, kaip ir kiti, kad galėtume visa tai pakelti. Mums būtinai reikia klausytis Bacho, kad išgirstume, kaip jis žlunga, klausytis Beethoveno, kad išgirstume, kaip jis žlunga, netgi klausytis Mozarto, kad išgirstume, kaip jis žlunga. Lygiai taip pat turime elgtis su vadinamaisiais didžiaisiais filosofais, net jeigu jie yra mūsų mylimiausi mąstytojai, pasakė jis. Juk mes mylime Pascalį ne dėl to, kad jis tobulas, o dėl to, kad jis iš esmės yra bejėgis, amžinai ieškantį, bet nerandantį Montaigne'į mylime dėl jo bejėgiškumo, ir Voltaire'ą dėl jo bejėgiškumo. Juk filosofiją ir visus humanitarinius mokslus mes apskritai mylime tik dėl to, kad jie yra absoliučiai bejėgiai. Iš tikrųjų mes mylime tik tas knygas, kurios yra ne užbaigtos, o chaotiškos, bejėgės. Taip yra su visais ir viskuo, pasakė Rėgeris, po teisybei, mes itin prisirišame prie žmogaus tik todėl, kad jis yra bejėgis ir nevientisas, nes jis yra chaotiškas, o ne tobulas. Taip, sušuko jis, El Greco puiku, bet tas gerasis žmogus nemokėjo nutapyti rankos! Ir, tarkim, Veronese puiku, bet tas gerasis žmogus nemokėjo nutapyti natūralaus veido. O dėl fugos, apie kurią aš jums šiandien kalbėjau, pasakė jis vakar, tai tobulos nesukūrė nė vienas iš visų kompozitorių, net pačių didžiųjų, netgi Bachas, kuris vis dėlto buvo ramybės ir kompozicinio grynumo įsikūnijimas. Nėra nei tobulo paveikslo, nei tobulos knygos, nei tobulo muzikos kūrinio, pasakė Rėgeris, tokia yra tiesa, ir ši tiesa leidžia toliau egzistuoti tokiam protui kaip maniškis, kuris visą gyvenimą buvo grynai desperatiškas protas. Protas turi būti ieškantis klaidų, žmogiškų klaidų, nesėkmės ieškantis protas. Žmogaus protas tik tada yra iš tikrųjų žmogiškas, jeigu ieško žmogiškų klaidų. Žmogaus protas nėra žmogiškas, jeigu jis nesileidžia į žmogiškų klaidų paieškas, sakė Rėgeris. Geras protas tas, kuris ieško žmogiškų klaidų, nepaprastas protas yra tas, kuris žmogiškas klaidas randa, o genialus protas yra tas, kuris, radęs klaidas, atkreipia į jas dėmesį ir visomis jam prieinamomis priemonėmis tas klaidas parodo. Taigi šiuo atžvilgiu teisingas posakis, paprastai pasakomas visiškai nesusimąsčius: kas ieško, tas randa. Kas šiame muziejuje, šimtuose šių vadinamųjų šedevrų ieško klaidų, tas jas randa, pasakė Rėgeris. Nė vienas kūrinys šiame muziejuje nėra be klaidos, sakau jums. Galbūt jums tai kelia šypseną, pasakė jis, galbūt jus tai gąsdina, bet mane patį daro laimingą. Aš ne be priežasties daugiau nei trisdešimt metų vaikštau į Dailės istorijos muziejų, o ne į Gamtos istorijos muziejų priešais.

     (...)

     Vadinamosios didžios tapybos šimtai egzempliorių kabo čia, Dailės istorijos muziejuje, kalbėjo Rėgeris, tačiau laikui bėgant ji mums atrodo nebe didi, nebe tokia reikšminga, nes mes ją pernelyg detaliai išstudijavome. Tai, ką mes detaliai išstudijuojame, mums praranda vertę, pasakė Rėgeris. Taigi mes turėtume apskritai vengti ką nors detaliai studijuoti. Bet, deja, mes negalime susilaikyti visko detaliai nestudijavę, tai mūsų nelaimė, tuo mes viską išardome ir sugriauname, po teisybei, jau beveik viską sugriovėme. Vieną Goethe's eilutę, kalbėjo Rėgeris, mes taip ilgai studijuojame, kol ji mums pradeda atrodyti nebe tokia nuostabi kaip iš pradžių, pamažėle mums praranda vertę, ir tada, iš pradžių pasirodžiusi pati nuostabiausia iš visų, galiausiai ji sukelia tik nusivylimą. Viskas, ką detaliai išstudijuojame, galiausiai mus nuvilia. Tai išnarstymo ir suardymo mechanizmas, pasakė Rėgeris, aš įvaldžiau jį dar jaunystės metais nežinodamas, kad tai taps mano didžiausia nelaime. Net Shakespeare'as sutrupa į šipulius, jeigu ilgesnį laiką jį rimtai studijuojame, sakiniai mus pradeda nervinti, veikėjai suyra ir viską mums sugriauna, kalbėjo jis. Galų gale menas mums nebeteikia jokio malonumo, kaip ir gyvenimas, nors tai visai natūralu, nes laikui bėgant prarandame naivumą ir kvailumą. Užtat mes tik tampame be galo nelaimingi, pasakė Rėgeris. Dabar aš jau absoliučiai nebegaliu skaityti Goethe's, kalbėjo Rėgeris, klausytis Mozarto, žiūrėti į Leonardo ar Giotto drobes, nebeturiu tokio sugebėjimo.

     (...)

     Tikriausiai aš sergu, kaip pats vadinu, meno egoizmu, nes noriu, kad viskas, kas susiję su menu, priklausytų tik man, noriu tik sau vienam turėti Schopenhauerį, Pascalį, Novalį ir karštai mylimą Gogolį, tik aš vienas noriu būti šių meno produktų, šių genialių meno fenomenų savininkas, noriu, kad man vienam priklausytų Michelangelo, Renoiras, Goya, kalbėjo jis, negaliu pakęsti, kad dar kam nors kitam, be manęs, priklausytų šių menininkų, šių genijų darbai ir kad dar kas nors jais mėgautųsi, negaliu pakęsti net minties, kad dar bent vienas žmogus vertina Janáčeką, Martinu, Schopenhauerį arba Descartes'ą, man tai veik nepakeliama, noriu būti vienintelis, ir tai, žinoma, yra siaubinga nuostata, pasakė anuomet Rėgeris. Aš esu dvasinis uzurpatorius, pasakė anuomet Rėgeris savo bute. Man labai patiktų tikėti, kad Goya tapė tik man vienam, Gogolis ir Goethe rašė tik man vienam, Bachas kūrė muziką tik man vienam. Kadangi tai yra paklydimas ir netgi baisi niekšybė, aš iš esmės visada jaučiuosi nelaimingas, jūs, be abejo, tai suprantate, pasakė anuomet Rėgeris. Net jeigu tai nesąmonė, kalbėjo Rėgeris, vis tiek, kai skaitau knygą, mane lydi jausmas ir mintis, jog knyga parašyta tik man, kai žiūriu į paveikslą, jaučiu ir manau, kad jis nutapytas tik man, kompozicija, kurios klausausi, sukurta tik man. Šitaip skaitydamas, žiūrėdamas ir klausydamas aš, žinoma, nukrypstu nuo tikrovės, užtat su kokiu malonumu, kalbėjo Rėgeris anuomet.

 

     Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA MIKUTYTĖ