Tęsinys. Skaityti pradžią

JIS. Na, aš taip konkrečiai apie tai nemąsčiau, bet štai, žinau tiksliai, vieną stabą tikrai turiu.

JIS. Ne, jų turbūt yra ir daugiau, tiesiog aš paprasčiausiai negalvojau apie tai, tačiau vieną stabą tikrai turiu.

JIS. Tada aš pradėsiu. Žinai, turiu vieną problemą, aš „neužsivedu“ su nemylima mergina.

JI. Viskas labai paprasta. Pagrindinė problema ta, jog tu miegi su moterimis, kurių nemyli. Patikėk, tai pagrindinė problema.

JIS. Palauk, bet juk visi vyrai taip elgiasi, netgi patys ištikimiausi, jeigu tik neturi problemų su sveikata, jie miega su nemylimom moterim. Tai absoliutus faktas. Tačiau mano problema ta, jog su nemylimom aš neužsivedu.

JIS. Užsiveda. Pavyzdžiui, mano draugas. Nuolat miega su kuo papuolė ir visada užsiveda.

JI. Na, tada čia kažkas viena. Arba visi vyrai, tarp jų ir tavo draugas, itin greit įsimylintys žmonės, pajėgūs įsimylėti nemylimas moteris, arba tu turi problemų su sveikata.

JI. Tada čia veikia „sąžinės kompleksas“. Vadinasi, tu turi sąžinę, sveikinu.

JI. Taip, žinau, neturi. Tai yra, dabar nežinau, vadinasi, turi. Todėl, kad su manim, pavyzdžiui, viskas kitaip.

JI. Aš miegu su įvairiais vyrais, tačiau kiekvienam jų jaučiu tam tikros meilės jausmą.

JIS. Visa tai reiškia tik tiek, jog tu, skirtingai nei aš, nemiegi su nemylimais.

JI. Išeina, kad taip. Klausyk, o štai tu sakai, kad miegi su nemylimom, o kaip tu tai darai?

JI. Taip. Labai gerai įsivaizduoju. Guli sau tamsoj ir galvoji: jis impotentas.

JI. Iš tikrųjų jis tavęs tiesiog nemyli. Bet, žinai, moteriai geriau galvoti, kad vyras impotentas, negu apie tai, kad jis tavęs nemyli.

JI. Aš turėjau įvairių vyrų, ir su visais viskas buvo okei, ir, ko gero, tu iš jų buvai vienintelis, kuris taip pat kaip ir kiti kalbėjo apie meilę, bet seksas mudviem nenusisekė.

JIS. Pasakyta: „neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami“, ir pasakyta tai atminties neturėjimui pateisinti. Kitais žodžiais, jeigu nušaus medžiokliniu šautuvu kieno nors mylimą žmogų, tai nenuteisti šaulio galima tik vienu būdu – užmirštant žudiką. Suvisam užmiršti šautuvus, žudikus ir mylimus žmones. Bet nevaizduoti, kad užmiršai, o užmiršti iš tikrųjų, susikurti smegenyse klinikinę amneziją. Ir štai, kai Aleksandro iš Serpuchovo uošvė pagaliau sužinojo, jog žentas darže užkapojo kastuvu jos tikrą dukterį, tai kitą dieną po teismo užmiršo apie jo egzistavimą, tuo pačiu liovėsi teisusi savo dukters žudiką ir tuo pačiu nebeteisė jo daugiau griežtu motinišku teismu.

JI. „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami“, kitais žodžiais, pamirškite savąjį teismą, kaip pamiršo jį Aleksandra iš Maskvos, gavusi už nusikaltimo slėpimą dvejus metus laisvės atėmimo. Ir jeigu jūs dabar paklausite, ką ji veikė ir kur buvo nuo tokios dienos ligi tokios, tai ji net nemirktelėjusi atsakys: „Neatsimenu“.

JIS. Nes verčiant iš kažkokios senkalbės „neteisti“ ir reiškia „užmiršti“, o iš kokios konkrečiai kalbos, aš irgi nepamenu.

JI. O dar „neteisti“ reiškia „nežiūrėti“. Tačiau kokiam vertime ir iš kokios kalbos, aš irgi neatmenu.

JIS. Ir jeigu manęs paklaus: „Apie ką pats taip ilgai kalbėjai ir ką norėjai tuo pasakyti?“, aš atsakysiu: „Nežinau, kadangi man amnezija“.

JI. Ir jeigu manęs paklaus: „Kokia tavo pasisakymo esmė ir ką tu norėjai tuo pasakyti?“, tai aš atsakysiu: „Nesuprantu, ko jūs klausiat“.

JIS. Ir jeigu man pasakys: „Atsakyk mums, kas toji mergina raudonais plaukais ir plonais rankų pirštais? Ar tik ne apie ją pats sakei, jog tai „Deguonis“, aš atsakysiu: „Nežinau, kas ji ir ko ji nori, o ta mergina, apie kurią pasakojau, pasimirė prieš porą metų nuo važinėjimosi pačiu mažiausiu pasaulyje „Velnio ratu“. O jeigu jus domina mano nuomonė apie tą Sašą iš Maskvos, tai aš pasakysiu vieno Dievo žodžiais: „Tegu mirusieji laidoja savo miruolius“.

JI. Ir jeigu man pasakys: „Atsakyk mums, kas tas vaikinas, užkapojęs žmoną darže, ir kas jam dabar?“, tai aš apskritai neatsakinėsiu, kadangi manęs tai visiškai nedomina, o tas, apie kurį aš pasakojau, pasimirė prieš porą metų dėl to, kad atėjo rugpjūtis, mirtiniausias mėnuo žemėje.

JIS. Ir jeigu tu atėjai į baletą ir lauki, kada uždainuos, tai tuščiai leidi laiką, nes bebalsiai yra tie vyrai ir tos moterys su baltais triko.

JI. Ir jeigu tu atėjai į operą ir lauki, kada tos dainuojančios storos figūrėlės prabils žmonių balsais, tai tuščiai leidi laiką, nes neišmokytos jos reikšti savųjų jausmų paprastai.

JIS. Ir jeigu tu galvoji, kad visa, apie ką čia buvo kalbama, turi kokią nors loginę prasmę, tai verčiau nueik į baletą. Nes esama pasaulyje keleto baletų, kur žmonės su baltais triko dainuoja.

JI. Ir jeigu tu laikai, kad anapus profesijos slypi tikri išgyvenimai, tai ieškok jų operoje, kur tuklios moterys vaizduoja princeses, o pagyvenę senukai jaunus įsimylėjėlius.

JIS. O kai aš paklausiau savo pažįstamos: „Kaip tu manai, kur yra pats didžiausias „Velnio ratas“ žemėje?“, tai ji atsakė: „Nežinau“, o aš pasakiau, kad Londone, ir tai tokia pat tiesa kaip ir tai, kad aš pats sukausi juo draugų būryje.

JI. O kai aš paklausiau savo draugo: „Kur mūsų šalyje yra Mirties slėnis?“, tai jis atsakė: „Nežinau“, o aš pasakiau, kad Kamčiatkoj, ir tai tokia pat tiesa kaip ir ta, jog aš pati skridau ten malūnsparniu.

JIS. O kai mano pažįstama paklausė manęs: „Kaip manai, kur yra pats mažiausias „Velnio ratas“ pasaulyje?“, tai aš atsakiau: „Nežinau“, o ji pasakė, kad jos rankoje ir, parodžiusi baltą tabletę ant delno, pasiuntė ją vidun.

JI. O kai mano pažįstamas, savo ruožtu, paklausė manęs: „Kur mūsų šalyje yra dar vienas Mirties slėnis?“, tai aš atsakiau : „Nežinau“, o jis pasakė, kad čia – pelynų lauke, ir pasileido lauku. O kadangi buvo alergiškas pelynams ir išgyveno paskutinę alerginės astmos stadiją, tai, nenubėgęs ligi lauko vidurio, parpuolė ant žemės, šokėjai jo krūtinėje sustojo, ir jis užmigo amžinu alergišku miegu.

JIS. O kadangi tabletė pasižymėjo dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu ir mano pažįstamai tos medžiagos buvo kategoriškai uždraustos, tai ji parpuolė ant žemės, šokėjai jos krūtinėje sustojo, ir ji užmigo amžinu psichotropiniu miegu, tarsi sudužusi į druzgus, krisdama iš paties mažiausiojo „Velnio rato“.

JI. Ir jeigu tu atėjai į operą ir galvoji, kad viskas, apie ką čia buvo kalbama, turi bent kokią nors loginę prasmę, tai verčiau nueik į baletą. Nes pasaulyje esama keleto baletų, kuriuose žmonės su baltais triko dainuoja.

JIS. Ir jeigu tu atėjai į baletą ir galvoji, kad anapus profesijos slypi tikri išgyvenimai, tai ieškok šitų išgyvenimų operoje, kur tuklios moterys vaizduoja princeses, o pagyvenę senukai jaunus įsimylėjėlius.

JI. Ir kai nori papasakot apie draugą, žuvusį vidury pelynų lauko, tai kalba apie meilę Saniokui iš mažo provincijos miestelio.

JIS. O kai nori papasakot apie merginą, apsinuodijusią tabletėmis, tai kalba apie Sašą iš didelio miesto.

JI. Ir kai kiti klausia: „O kas ji tau?“, tai atsakai: „Neatsimenu“, kad neteistum.

JIS. Ir kai klausia: „Kodėl pamiršai viską?“, tai pirmąsyk sakai tiesą: „Todėl, kad man amnezija“.

JIS. „Neduokite, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms“. Ir nepaduokit susitikę kiaulę jai rankos, kadangi šiandien jūs paspausit kanopą paršavedei, o rytoj patikėsit, jog kiekvienas žmogus privalo ginti vien tik savo tėvynę. Melas! Nes „tavoji tėvynė“ – tai riebi kiaulė, pasipuošusi perlų vėriniu, nupirktų už pinigus tavo gimdytojų, kurie padvėsė mėgindami nusitempti į aną pasaulį servantą su čekišku krištolu.

JI. Nesutinku, kadangi mano tėvynė – tai kupranugaris, kuriam, kaip žinia, vis dėlto lengviau pralįsti pro adatos skylutę, negu kieno nors gimdytojams nusitempti į aną pasaulį servantą.

JIS. Sutinku, kad kupranugaris geriau už kiaulę, tačiau kiaulė, kokia šlykšti bebūtų, nekalta dėl to, kad gimė kiaule, o štai kupranugaris visiškai atsako už tai, kad jis kupranugaris.

JIS. Tokia pat nesąmonė kaip ir tavo pasakojimas apie pelynuose uždususį žmogų, kurio tu ir pažinoti niekada nepažinojai, o kalbėjai apie jį tik tam, kad dar kartelį pabrėžtum, jog ir tau nesvetimi žmonių išgyvenimai.

JI. Ir tai kaip du vandens lašai panašu į tavo pasakojimą apie merginą, prisišniojusią psichotropinių tablečių ir romantiškai žuvusią neegzistuojančiam „Velnio rate“.

JIS. Sutinku dėl merginos, tačiau nesutinku, kad „Velnio ratas“ neegzistuoja.

„Velnio ratas“ parke. Parke, kur kultūra ir poilsis valdo žmones. O parkas mieste, miestas valstybėje, valstybė žemėje, žemė – tai riebi kiaulė, aplink galvą kuriai apvyniotas perlų vėrinys. O perlų vėrinys ir yra „Velnio ratas“, sukies, sukies aplink kiaulę kabinoje iš grynų perlų.

JIS. Sukies perliniu „Velnio ratu“ ir šauki iš visų jėgų, šauki tik vienu tikslu – kad kuo plačiau atvertum burną.

JI. Ir meluoji, ir išsigalvoji, ir apgaudinėji pats save, ir darai tai tik vienu tikslu – kad kuo geriau suveiktų plaučiai.

JI. Perluose derinyje su kiaule, o be šito derinio bet kokia prasmė netenka prasmės.

JIS. Prasmė netenka prasmės, jeigu ištari garsiai tai, ką iš tikrųjų trokšti papasakoti.

JI. Prasmė netenka prasmės, jeigu raidėmis rašai tai, ką iš tikrųjų troškai parašyti.

JIS. O kupranugaris skiriasi nuo kiaulės visų pirma tuo, jog jo kuproje šventas vanduo, o kiaulės skrandyje vien tik pamazgos.

JI. Tai kodėl tada, kai zoologijos sode kupranugaris tau spjovė į veidą, tu susiraukei iš pasišlykštėjimo, o kai su draugais kepei šašlykus prie Kliazmos, tai visas spindėjai nuo pagamintos kiaulienos skonio?

JIS. Todėl, kad valgydamas kiaulieną nuo iešmo galvojau apie „dykumos laivo“ didybę, o kada tas „dykumos laivas“ spjovė man į veidą, aš iš karto ištariau žodį „kiaulė“!

JI. Tai koks skirtumas tarp vėrinio ant kupranugario kaklo ir vėrinio ant kiaulės kaklo?

JI. Ne. Ir žinodama, kad dabar tu pasakysi: „Ar galėčiau su tavim permiegoti?“, atsakau: ne, negalėčiau, ir ne todėl, kad negaliu, o todėl, kad tai man ir į galvą neateitų, tu gyveni savo gyvenimą, o aš savo. Ir mūsų keliai už šitos aikštelės ribų nesusikerta.

JIS. Aš ir nesirengiau klausti tavęs apie seksą, manęs šita tavo gyvenimo pusė absoliučiai nedomina, aš tik norėjau pasakyti, kad manęs tu nemyli, bet esi pasirengusi su manim atvirauti. O su mylimuoju tu vargu ar diskutuotum tokiom temom. Lygiai kaip ir aš – valgysiu kiaulieną, nes mėgstu, o aukštinsiu kupranugarį, nes jis kilnumo simbolis.

JIS. „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia“.

JI. „Nekraukite sau lobių danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“.

JIS. Dangus – dėl paties svarbiausio, nes juo žmonės skraido lėktuvais iš šalies į šalį. Ir lėktuvai dėl paties svarbiausio, nes jie kritimais savo įvykdo likimo lėmimą. Ir žmonės dėl paties svarbiausio, nes jie poelgiais savo priartina pasaulio pabaigą.

JIS. Ir karas dėl paties svarbiausio, be karo vyrai neužsiiminėtų fizkultūra, o moterys nesigražintų tam, kad vyrai dėl jų trupintų viens kitam makaules šautuvų buožėmis.

JI. Ir šautuvai dėl paties svarbiausio, nes ginklais skaičiuojami žuvusieji. O žuvusieji, be abejo, irgi dėl paties svarbiausio, nes be žuvusiųjų nebūtų nuostabių paminklų ir kitų meno kūrinių, sukurtų jų garbei.

JIS. Garbė irgi dėl paties svarbiausio, dėl garbės vyrai puola ant peilių ir moterys naikina savo pilvuos dar negimusius sūnus.

JI. Sūnus – dėl paties svarbiausio. Ir dukra dėl paties svarbiausio, juk ne bet kam, ar ne. Vaikai tik dėl to, kas svarbiausia, ateina į Dievo pasaulį. Ir į darželį vaikšto dėl to paties, ir pamokas pravaikšto, ir pinigus iš tėvų vagia, ir rūko pirmąsias savo gyvenime cigaretes, ir apšvarina pirmąjį savo gyvenime butą – visa tai dėl paties svarbiausio.

JIS. Mokslininkai dėl to daro atradimus ir banditai iš automato suvarpo tabako kioską.

JI. Smuikininkai dėl to griežia Mocarto muziką ir filatelininkai renka vertingus pašto ženklus.

JI. Dėl paties svarbiausio prekiauja kokainu, o aš dėl to paties paskandinau šunytį emaliuotam inde.

JIS. Dėl paties svarbiausio šventikai tampa homoseksualistais, o aš dėl to paties dusyk permiegojau su tikra seserim.

JI. Dėl paties svarbiausio artistai filmuojasi kine, rašytojai rašo romanus ir mokytojai vilioja mokines. Dėl paties svarbiausio aš visą savaitę gėriau spiritą vyrų kompanijoje ir dariau viską, ko paprašyta..

JIS. Dėl paties svarbiausio išduodi tarnybos draugus ir miegi su geriausio draugo žmona.

JIS. Dėl paties svarbiausio meti nuorūkas į klombą ir prageri pinigus, skirtus tavo vaiko dviračiui pirkti.

JIS. Ir kaltini, ir skundi, ir kankini dėl paties svarbiausio, dėl ko gi daugiau?

JI. Ir heroiną varinėji venomis, ir vaikštai į Bacho koncertus, ir neregį pervedi per gatvę – viskas dėl paties svarbiausio.

JIS. Ir elgetoms atiduodi paskutinius skatikus, ir politika domiesi, ir venas persirėži, viskas dėl to paties.

JI. Jeigu aš pasakysiu tą žodį garsiai, tai bus vulgaru, ir visiems dėl manęs bus gėda. Geriau tu pirmas.

JI. Tu tikriausiai darželyje su kokia nors mergaite taip žaisdavai: kas pirmas nusimaus kelnaites?

Brangūs draugai! Pabaigai jūsų dėmesiui mes siūlome paskutinę šio vakaro kompoziciją. Jos unikalumas pasireiškia tuo, jog muziką girdės tik atlikėjai, o jūs girdėsite tiktai tekstą. Tekstas pagal muziką, kurios negirdėti. Ir taip:

„Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių? Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus“.

Įeina Atlikėjas, jis klausosi ausinukų.

JIS. O keista, kur aš dabar būčiau, jeigu man per užpakalį nebūtų sudavusi sunki akušerio ranka, ir iš skausmo bei netikėtumo aš nebūčiau padaręs savo pirmo deguonies gurkšnio gyvenime? Kur aš būčiau? O keista, kur aš dabar būčiau, jeigu manęs nebūtų ištraukę iš skalpeliu supjaustyto motinos pilvo? Kur aš būčiau? O keista, kur aš dabar būčiau, jeigu mano motina nebūtų palindusi po mano tėvu ligoninės lovoj, tos pačios ligoninės, kur jis gulėjo su plaučiu uždegimu, o ji dirbo medicinos sesele? Kur aš būčiau? O keista, kur aš dabar būčiau, jeigu mano motina nebūtų dirbusi medicinos sesele, o tėvas nebūtų vaikščiojęs pavasarį be šaliko? Kur aš būčiau? O keista, jeigu mano motinos ir mano tėvo nebūtų buvę, tai kur būčiau aš? O keista, jeigu manęs nebūtų buvę, tai kur būčiau aš? Keista, labai keista, kur būčiau aš, jeigu manęs nebūtų buvę? Nežinau, šito aš nežinau, nežinau! Bet aš tiksliai žinau, jeigu mano mamos ir tėvo nebūtų buvę, tai nesulaukęs ir trisdešimties aš jau būčiau kalėjime, šitą tiksliai žinau, dėl šito neabejoju, taip. Nė kiek neabejoju!

Įeina Atlikėja su linine suknele, stiklu apsiuvinėtu krepšeliu ir virviniais sandalais, su gražiais brangiais akiniais ir su ausinukais.

JI. O keista, štai, jeigu manęs nebūtų pasaulyje, tai kur aš būčiau? Kurioje vietoje? Galbūt toje pačioje? Galbūt ten pat, kur ir visi, kurių nebuvo pasaulyje? Galbūt tarp tų, kurie dar neatsirado? Tarp tų, kas dar nekvėpavo deguonimi, kas dar neįžeidinėjo tėvų, nedarė abortų, nedalyvavo protesto akcijose ir neburnojo prieš Dievą? Galbūt aš būčiau ten laiminga, ten – kur nėra deguonies bado, ten – kur vandenį, paprastą gėlą vandenį dar nepardavinėja plastikiniuose balionuose? Ten, kur danguj nekaba pilkas, aerozolinis debesis? Kur netirpsta amžinieji ledynai ir kur nedega durpynai, persmelkdami dūmais miestelėnų plaučius, plaučius – Viešpaties sutvertus deguoniui vartoti.

JIS. Ir jeigu parašyta: „Iš vaisių pažinsite medį“, tai ką aš galiu pasakyti apie medį, vardu „Dievas“?..

JI. Ir jeigu parašyta: „Netikęs medis duoda blogus vaisius“, tai reiškia ką?..

JIS. Aš šito medžio vaisius, iš manęs spręs apie tai, netikęs tai medis ar ne?

JIS. Aš vakar, dar tik vakar buvau vienuose svečiuose ir dariau su viena mergina – pasakyt ką?

JIS. Aš vaisius, iš manęs pažins medį. „O netikusio medžio ir vaisiai blogi“.

JI. Vadinasi, tokio vaisiaus kaip aš ir medis toks pat – „iš vaisių spręskite“.

JIS. O vaisiai tie turi savy „Deguonies“, bet ne tą deguonį – O 2, kuriuo pripildo akvalangininkų balionus, o tą, apie kurį šįvakar buvo kalba.

JI. Vadinasi, mano Dievas blogas, labai blogas. Jeigu aš medžio vaisius, ir iš manęs spręs apie jį.

JIS. Deguonis – be kurio nė vienas Dangaus angelas, nė vienas Dievo aplinkos šventasis ir žingsnio nežengs.

JI. Todėl visa, ką aš galiu pasakyti jam: „Dėl Dievo, atleisk man ir neatimk galimybės kvėpuoti, o tai, jog turiu astmą, tai dievai jos nematė“.

JI. Kad tik suvisam nesustabdytų deguonies, štai ko prašau, štai kur matau prasmę...

JIS. ... tik dėl šito deguonies ir sumanytas visas ta sudėtingas ir prieštaringas žemiškasis gyvenimas.

Gyveno kartą mergina Saša. Ji gimė 70-aisiais XX amžiaus metais dideliam mieste. Mokėsi mokykloj, paskui institute, paskui ištekėjo už mylimo žmogaus. Ir atėjo XXI amžius. Gyveno kartą jaunuolis Aleksandras. Jis gimė 70-aisiais XX amžiaus metais dideliam mieste. Mokėsi mokykloj, paskui institute, šeimos nesukūrė. Ir atėjo XXI amžius. Tai Saša ir Saša, trečiojo tūkstantmečio žmonės. Įsiminkite juos tokius, kokie jie yra. Įsiminkite juos kaip seną nuotrauką. Tai Saša ir Saša, ieškoję užnuodytam ore deguonies. Tai ištisa karta. Tai karta, kuriai ant galvos iš kažkur toli šaltame kosmose baisiu greičiu skrieja didžiulis meteoritas.

      Maskva 2002 rugpjūčio 31 d.