J.G._Ballard_fotoJ.G._Ballard_foto        Jamesas Grahamas Ballardas (1930-2009) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų romanistų, klasikas, savo kūryba paveikęs šiuolaikinę literatūrą ir kultūrą. Žurnalas „Times“ jį įtraukė į įtakingiausių XX amžiaus britų rašytojų penkiasdešimtuką. Garsiausiais autoriaus romanais laikoma 1973-iaisiais išleista „Avarija“ (Crash) ir pusiau autobiografinis romanas „Saulės imperija“ (Empire of the Sun, 1984).

 

 

        Įžanga

 

        Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravavusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai – seksas ir paranoja.

        Mūsų praeities, dabarties ir ateities sąvokos yra vis labiau koreguojamos. Kaip praeitis, kalbant socialiniais ir psichologiniais terminais, tapo Hirosimos ir branduolinio amžiaus auka, taip ir ateitis beveik liovėsi egzistuoti, praryta visa ėdančios dabarties. Mes jėga susiejome ateitį su dabartimi, ji tapo tik viena iš daugelio mums atvirų gyvenimo alternatyvų. Pasirinkimo galimybių vis daugėja ir mes gyvename beveik infantiliame pasaulyje, kur kiekvienas poreikis, kiekviena užgaida, ar tai būtų gyvenimo būdas, kelionės, seksualiniai vaidmenys, ar tapatybės, gali būti tučtuojau patenkintas.

        Norėčiau pridurti, kad jaučiu, jog realybės ir fikcijos santykis per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė. Šie du dalykai pasikeitė vaidmenimis. Mes gyvename pasaulyje, valdomame pačių įvairiausių fikcijų – masinės prekybos, reklamos, politikos, besielgiančios it reklamos šaka, televizijos, užbėgančios už akių kiekvienai originaliai reakcijai į patirtį. Mes gyvename milžiniškame romane. Rašytojui vis mažiau būtina išrasti grožinį, pramanytą savo romano turinį. Fikcija jau supa mus. Rašytojo užduotis dabar – išrasti realybę.

        Praeityje mes visada manėme, kad mus supantis išorinis pasaulis atstovauja realybei, kad ir kokia ji būtų trikdanti ir miglota, manėme, jog vidinis mūsų minčių, svajonių, vilčių, siekių pasaulis atstovauja fantazijos ir vaizduotės karalystei. Šie vaidmenys, man regis, buvo sukeisti vietomis. Pats išmintingiausias ir veiksmingiausias būdas, kaip elgtis su mus supančiu pasauliu, yra apsimesti, kad pasaulis yra visiškai pramanytas, o vienintelė likusi realybės kruopelė egzistuoja mūsų galvose. Klasikinė Freudo skirtis tarp paslėpto ir akivaizdaus sapno turinio, tarp menamo ir tikro dabar turi būti pritaikyta išoriniam vadinamosios realybės pasauliui.

        Koks tad būtų pagrindinis rašytojo, matančio šiuos pokyčius, uždavinys? Ar jis vis dar gali naudotis tradicinio XIX amžiaus romano rašymo technika ir perspektyvomis? Ar jam reikalingas linijinis naratyvas, nuosekli chronologija, ryškūs charakteriai, plačiai apgyvendinę jiems skirtas valdas, turintys galybę erdvės ir laiko? Ar jo siužeto medžiaga yra giliai praeityje nugrimzdusios charakterio ir asmenybės ištakos, neskubrus personažo kilmės tyrinėjimas, pačių subtiliausių socialinio elgesio ir asmeninių santykių niuansų nagrinėjimas? Ar rašytojas vis dar turi moralinę teisę sukurti savarankišką ir uždarą pasaulį, vadovauti savo veikėjams tarsi egzaminuotojas, žinantis visus klausimus iš anksto? Ar gali jis viską, ką nori palikti nepaaiškinta, įskaitant savo motyvus, išankstinius nusistatymus ir psichopatologiją, palikti už kuriamo pasaulio ribų?

        Aš jaučiu, kad rašytojo vaidmuo, jo autoritetas ir paskata veikti radikaliai pasikeitė. Jaučiu, kad tam tikra prasme rašytojas daugiau nieko nebežino. Jis nebeturi moralinių pozicijų. Jis siūlo skaitytojui savo galvos turinį, tam tikrą pasirinkimų ir įsivaizduojamų galimybių rinkinį. Jo vaidmuo tapo panašus į mokslininko, dirbančio lauko sąlygomis arba laboratorijoje, susidūrusio su nežinomais dalykais ar neištirta vietove. Jis tegali kurti įvairias hipotezes ir išbandyti jas naudodamas faktus.

        „Avarija“ ir yra tokia knyga, kraštutinė ribinės situacijos metafora, beviltiškų priemonių rinkinys, skirtas vartoti ištikus ekstremaliai krizei. „Avarijoje“, žinoma, nesirūpinama dėl išgalvotos nelaimės, kad ir kokia neišvengiama ji būtų, joje aprašomas pandeminis kataklizmas, kasmet nužudantis šimtus tūkstančių ir sužalojantis milijonus žmonių. Ar automobilio avarijoje mes matome blogą lemiantį sekso ir technologijų santuokos ženklą? Ar šiuolaikinės technologijos suteiks mums iki šiol nė neįsivaizduotų priemonių mūsų pačių psichopatologijoms ištraukti į dienos šviesą? Ar šios mūsų įgimto iškrypimo valdymo priemonės išeis mums į naudą? Ar šiuo metu ima atsiskleisti kažkokia iškrypusi logika, daug stipresnė už sukurtąją sveiko proto?

        Rašydamas „Avariją“ aš naudojausi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora. Šiuo požiūriu romanas įgijo politinį matmenį, kuris beveik nesisieja su seksualiniu turiniu, tačiau aš vis dar norėčiau manyti, kad „Avarija“ yra pirmasis technologijomis besiremiantis pornografinis romanas. Tam tikra prasme pornografija yra pati politiškiausia literatūros rūšis, nagrinėjanti, kaip mes naudojame ir išnaudojame vienas kitą pačiais begėdiškiausiais ir atkakliausiais būdais.

        Nereikia nė sakyti, kad pirminė „Avarijos“ paskirtis yra perspėjimas dėl šios brutalios, erotinės, pernelyg ryškiai apšviestos karalystės, kuri vis įtikinamiau vilioja mus iš už technologinio kraštovaizdžio ribų.

 

        J. G. Ballard
        1995

 

 

Ballard_Avarija_-_virselisBallard_Avarija_-_virselis        2 skyrius

 

        Tikrąjį avarijų žavesį aš ėmiau suvokti po savo pirmo susitikimo su Voenu. Ši šiurkšti ir nerimą kelianti mokslininko chuligano asmenybė, judanti į priekį pora kreivų randuotų kojų, daugybę kartų sužeistų viename ar kitame susidūrime, mano gyvenime pasirodė tada, kai jo manijos akivaizdžiai ėmė virsti beprotybe.

        Vieną lietaus nuskalautą birželio vakarą aš važiavau namo iš Šepertono kino studijos ir prie įvažiavimo į vakarinio prospekto estakadą mano automobilis ėmė slysti. Kelias sekundes aš šešiasdešimties mylių per valandą greičiu čiuožiau į priešingą eismo juostą. Kai automobilis trenkėsi į skiriamosios juostos bortelį, dešinė padanga sprogo ir nuplyšo nuo ratlankio. Nevaldomas automobilis kirto skiriamąją juostą ir pateko į greitojo eismo juostą. Prie jo artėjo trys automobiliai, masinės gamybos sedanai, kurių pagaminimo metus, spalvą ir išorinius aksesuarus aš vis dar prisimenu su skausmingu nuolat pasikartojančio košmaro tikslumu. Man pavyko išvengti pirmų dviejų automobilių, sugebėjau tarp jų išvairuoti karštligiškai stabdydamas. Į trečiąjį, kuriuo važiavo jauna gydytoja ir jos vyras, aš įsirėžiau kaktomuša. Vyras, dirbęs Amerikos maisto kompanijos inžinieriumi chemiku, žuvo akimirksniu, išlėkęs pro priekinį stiklą it čiužinys iš cirko patrankos žiočių. Jis mirė ant mano automobilio gaubto, jo kraujas pro suskeldėjusį priekinį stiklą trykštelėjo man ant veido ir krūtinės. Gaisrininkai, kurie vėliau išpjovė mane iš sulankstyto automobilio salono, manė, kad dėl atviros žaizdos aš baigiu mirtinai nukraujuoti.

        Buvau tik lengvai sužeistas. Grįždamas namo po susitikimo su savo sekretore Renata, kuri kaip tik vadavosi iš varginančių santykių su manimi, aš vis dar buvau prisisegęs saugos diržą, kurį juosiausi sąmoningai, norėdamas išlaisvinti ją nuo trikdančios būtinybės apkabinti mane atsisveikinant. Kai mano kūnas trūktelėjo į priekį ir susidūrė su prietaisais automobilio viduje, į vairą smarkiai nusibrozdinau krūtinę, į prietaisų skydelį sutrenkiau kelių girneles, tačiau vienintelis rimtas sužeidimas buvo prie galvos odos trūkęs nervas.

        Tos pačios paslaptingos jėgos, kurios neleido man pasimauti ant vairo kolonėlės, išgelbėjo ir jaunąją inžinieriaus žmoną. Ji beveik nenukentėjo, išsisuko su pora mėlynių viršutiniame žandikaulyje ir keliais išklibusiais dantimis. Per pirmąsias Ešfordo ligoninėje praleistas valandas mano sąmonėje sukosi tik vienas vaizdas – mes akis į akį užrakinti savo automobiliuose, jos mirštantis vyras guli tarp mūsų ant mano automobilio gaubto. Mes žiūrėjome vienas į kitą pro sueižėjusį stiklą, negalėdami nė pajudėti. Jos vyro ranka gulėjo delnu į viršų vos už kelių colių nuo manęs ties dešiniuoju valytuvu. Kol kūnas skrido iš automobilio sėdynės ant mano gaubto, jo ranka atsitrenkė į kažkokį kietą daiktą ir, kol aš sėdėjau, ant jos susiformavo didžiulė kraujosruva – tritono ženklas nuo mano automobilio radiatoriaus emblemos.

        Prilaikoma įstrižo saugos diržo, jo žmona sėdėjo prie vairo, spoksodama į mane neįprastai oficialiu žvilgsniu, lyg klaustų savęs, kas mus suvedė? Jos dailų veidą vainikavo aukšta protingo žmogaus kakta, o akys žvelgė tuščiai ir be atsako, it Madonos iš ankstyvųjų Renesanso paveikslų, atsisakančios priimti stebuklą ar košmarą, gimusį iš jos įsčių. Tik vienąkart jos veide šmėkštelėjo jausmo šešėlis. Kai ji, rodos, pirmą kartą aiškiai pamatė mane, keista grimasa iškreipė dešinę jos veido pusę, lyg kas būtų timptelėjęs nervo stygą. Ar ji suvokė, kad kraujas, užliejęs mano veidą ir krūtinę, yra jos vyro?

        Mūsų automobilius apsupo žioplių ratas, jų nebylūs veidai žvelgė į mus siaubingai rimtai. Po trumpos pauzės aplinkui staiga užvirė pašėlusi veikla. Žviegė padangos, pustuzinis automobilių nuvažiavo link greitkelio krašto, kai kurie sustojo ant skiriamosios juostos. Vakarų prospekte susidarė didžiulė spūstis, kaukė sirenos ir policijos šviesos atsispindėjo nuo palei greitkelį išsirikiavusių automobilių galinių buferių. Pagyvenęs vyriškis peršviečiamu plastikiniu lietpalčiu nerangiai trukčiojo man už nugaros galinių durų rankeną, lyg bijodamas, kad automobilis nukrės jį galingu elektros smūgiu. Jauna moteris su škotišku pledu rankose palenkė galvą prie lango. Ji žvelgė į mane iš kelių colių atstumo, suspaudusi lūpas tarsi raudotoja, spoksanti į atvirame karste gulintį negyvėlį.

        Aš sėdėjau tą akimirką nejusdamas jokio skausmo, dešine ranka laikydamasis už vairo skersinio. Vis dar prisisegusi saugos diržu, mirusiojo žmona po truputį ėmė atsigauti. Nedidelė žmonių grupelė – sunkvežimio vairuotojas, atostogaujantis uniformuotas kareivis ir ledų pardavėja – tiesė rankas pro langą, liesdami jos kūną. Ji mostu nuvijo juos ir, nesužeista ranka pakrapščiusi chromuotą užraktą, išsilaisvino iš saugos diržų. Akimirką jutau, kad mes atliekame pagrindinius vaidmenis kažkokios niūrios pjesės kulminacijoje, technologijų teatre, kuriame apsieinama be repeticijų. Toje pjesėje dalyvavo ir šie sudaužyti automobiliai, ir negyvėlis, sunaikintas susidūrimo metu, ir šimtai vairuotojų, lūkuriuojančių už scenos ir plieskiančių šviesomis.

        Jaunajai moteriai padėjo išlipti iš automobilio. Jos nevikrios kojos ir kampuoti galvos judesiai tarsi kartojo iškreiptą dviejų automobilių linijų aptakumą. Stačiakampis mano automobilio gaubtas ties priekiniu stiklu buvo išplėštas iš vyrių ir mano išsekintam protui atrodė, kad aštrus kampas tarp gaubto ir sparno kartojasi aplink mane visur – žmonių išraiškose ir pozose, kylančioje viaduko įkalnėje, oro lainerių, atsiplėšiančių nuo tolimų oro uosto pakilimo takų, trajektorijose.

        Vyras alyvų spalvos oda ir tamsiai mėlyna arabų oro linijų piloto uniforma atsargiai nuvedė jaunąją moterį nuo automobilio. Jos kojomis nevalingai tekėjo plona šlapimo srovelė ir liejosi ant kelio. Pilotas rūpestingai prilaikė ją už pečių. Stovintys šalia savo automobilių žiopliai stebėjo, kaip ant alyva aptaškytos kelio dangos plinta balutė. Blėstančioje vakaro šviesoje aplink jos silpnas kulkšnis suspindo vaivorykštės. Ji atsisuko ir įsispitrijo į mane, mėlynėmis nusėtame jos veide ryškėjo savotiška priešiškumo ir supratimo grimasa. Tačiau aš galėjau įžvelgti tik keistą jos šlaunų sąnarių, iškreiptai atsuktų į mane, formą. Mano atmintyje išliko ne šios pozos seksualumas, o siaubingų įvykių, į kuriuos mes buvome įtraukti, stilizacija, skausmo ir prievartos kraštutinumai, ritualizuoti šio jos kojų judesio, primenančio groteskišką protiškai atsilikusios mergaitės piruetą, kurį aš kažkada mačiau kažkokioje įstaigoje vaidinamoje kalėdinėje pjesėje.

        Stengdamasis išlikti ramus, aš abiem rankomis tvirtai įsikibau į vairą. Mano krūtinę, gniauždamas paskutinį kvapą, krėtė nesilpstantis drebulys. Petį spaudė tvirta policininko ranka. Antras policininkas pasidėjo savo plokščią uniforminę kepurę ant automobilio gaubto šalia lavono ir ėmė plėšti duris. Tiesioginis smūgis sulamdė priekinę automobilio salono dalį, ir durelių spynos užsikirto.

        Greitosios sanitaras įkišo ranką į saloną ir nupjovė man dešinę rankovę. Jaunuolis tamsiu kostiumu ištraukė mano ranką pro langą. Adatai smingant į mano ranką pagalvojau, ar šis gydytojas, primenantis peraugusį vaiką, pakankamai subrendęs, kad turėtų profesinę kvalifikaciją.

        Nerimastinga euforija lydėjo mane iki pat ligoninės. Bandydamas išsivaduoti iš nemalonių pusiau sąmoningų vaizdinių, aš apvėmiau vairą. Du gaisrininkai išpjovė dureles. Numetę jas ant kelio, jiedu įsispoksojo į mane it subadyto toreadoro pagalbininkai. Net mažiausi jų judesiai atrodė schematiški, rankos koduotų judesių seka tiesėsi manęs link. Jei kuris nors iš jų būtų prasisegęs savo grubias saržos kelnes, apnuogindamas lytinius organus, ir įspraudęs savo penį į kruviną mano pažasties plyšį, net šis keistas veiksmas stilizuotoje smurto ir išsigelbėjimo aplinkoje būtų pasirodęs priimtinas. Sėdėjau aptaškytas kito žmogaus krauju ir laukiau, kol mane nuramins, o jaunosios našlės šlapimas žaižaravo vaivorykštėmis po mano gelbėtojų kojomis. Vadovaujantis šia košmariška logika, gaisrininkai, bėgantys prie liepsnojančių sudužusių oro lainerių likučių, savo gesintuvais ant karščiu alsuojančio betono galėtų raityti nepadorius ar humoristinius šūkius, o budeliai galėtų rengti savo aukas groteskiškais kostiumais. Atsilygindamos aukos galėtų ironiškais gestais stilizuoti žengimą į aną pasaulį iškilmingai bučiuodamos savo budelių šautuvų buožes, išniekindamos įsivaizduojamas vėliavas. Chirurgai, prieš atlikdami pirmąjį pjūvį, nerūpestingai raižytų save, žmonos savo vyrų orgazmų metu atsainiai murmėtų meilužių vardus, kekšė, čiulpdama kliento penį, be nuoskaudos galėtų nukąsti mažą audinių gabalėlį nuo galvutės viršaus. Taip skaudžiai man kažkada įkando pavargusi prostitutė, suerzinta mano neryžtingos erekcijos. Tas įkandimas man priminė stilizuotus greitosios pagalbos sanitarų ir degalinių tarnautojų gestus, kiekvienas jų turėjo savo individualių judesių repertuarą.

        Vėliau aš sužinojau, kad Voenas savo nuotraukų albumuose rinko sužeistųjų skyriuje budinčių seselių grimasų fotografijas. Jų tamsi oda atspindėjo slepiamą seksualumą, kurį joms sukeldavo Voenas. Jų pacientai mirdavo tarp dviejų minkštų guminių puspadžių žingsnių, kai judantys jų šlaunų kontūrai susiliesdavo palatų tarpduriuose.

        Policininkai ištraukė mane iš automobilio, tvirtomis rankomis paguldė ant neštuvų. Aš jaučiausi jau atitrūkęs nuo avarijos realybės. Pabandžiau atsisėsti neštuvuose ir nusimečiau nuo kojų antklodę. Jaunas gydytojas, stumteldamas delnu į krūtinę, paguldė mane atgal. Nustebintas jo akyse blykstelėjusio susierzinimo, paklusniai atsiguliau.

        Uždengtą žuvusiojo kūną nukėlė nuo mano automobilio gaubto. Tarsi išprotėjusi madona sėdėdama antrojo greitosios automobilio tarpduryje, jo žmona tuščiu žvilgsniu stebėjo vakarinį eismą. Žaizda ant dešinio skruosto truputį iškreipė jos veidą – pažeisti audiniai prisigėrė kraujo. Jau suvokiau, kad sukibusios mūsų radiatorių grotelės susipynė į neišvengiamą ir perversišką mūsų sąjungos modelį. Aš spoksojau į jos šlaunų apybrėžas. Skersai patiestas pilkas apklotas kilo kaip grakšti kopa, o kažkur po šiuo kalneliu slėpėsi jos gaktos lobis. Šis tikslus pakilimas ir nuolydis, nelytėtas protingos moters seksualumas užgožė tragiškus vakaro įvykius.

 

        J. G. Ballard. Avarija. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2010.

 

       Ballard_Avarija_-_virselisBallard_Avarija_-_virselis