Gyvąja amerikiečių literatūros legenda vadinamas rašytojas Philipas Rothas per penkis dešimtmečius trukusį kūrybos laikotarpį parašė 32 knygas, kurios pelnė net 24 prestižinius apdovanojimus – Nacionalinę knygų, Nacionalinę kritikų, Pulitzerio, Bukerio ir kitas premijas. Literatūros kritikų ir skaitytojų pripažinimą pelnė kandžiai juokinga amerikietiško gyvenimo būdo kritika ir savita Amerikos žydų tapatybės analizė.
Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias Ph. Rotho romanas. Autorius buvo kaltinamas ne tik seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Dorovingi kritikai šią knygą niekinamai vadino „masturbacijos romanu“, o žydų ortodoksai – „komunistuojančio gojaus skiedalais“.
Pagrindinis knygos (anti)herojus – religingoje žydų šeimoje užaugęs jaunas, gražus ir respektabilus Naujojo Džersio žmogaus teisių komisijos darbuotojas – iš tikrųjų yra dėl sekso pamišęs ir nuolatinio kaltės jausmo kamuojamas neurotikas. Jam labai patinka „šiksos“ – ne žydų tautybės merginos, tačiau mylėtis su jomis žydui negalima! Iš čia ir kyla visos neurozės, atvedusios nelaimėlį ant psichoanalitiko kušetės ir privertusios prapliupti pajuokos, ironijos bei sarkazmo kupinu srautu.
Romanas, kaip ir pats jo herojus, – dvilypis. Tai ir psichologiškai gili tradicijų suvaržyto žmogaus tragedija, ir be galo šmaikšti Amerikos žydų gyvenimo parodija. Jam puikiai tinka ir bendresnis apibrėžimas: tai ironiškas perspėjimas bet kuriai žmonių bendruomenei, statančiai akliną atskirties sieną tarp „savų“ ir „svetimų“.
Portnojaus skundas (ištrauka)
Daugelis žmonių ra miausiai vaikšto JAV gatvėmis. Ir aš jūsų klausiu: kodėl nesu vienas iš jų? Kodėl dabar negaliu būti toks, koks būdavau centriniame lauke, „Jūros bičių“ komandoje? Ak, būti centrinio lauko gynėju, tik gynėju – ir niekuo daugiau!
Bet esu šis tas daugiau. Taip jie sako. Esu žydas. Ne! Ne! „Aš ateistas!“ – šaukiu jiems. Aš niekuo nesusijęs su religija ir tikrai neketinu apsimetinėti tuo, kas nesu! Man nesvarbu, kad tėvas jaučiasi vienišas ir jam reikia manęs. Noriu likti ištikimas sau, todėl, atleiskit, bet teks su mano apostaze susitaikyt! Ir nesvarbu, kokie artimi su tėvu tapome gedėdami mamos – tiesą sakant, jos histerektomija, man regis, buvo tyčia paversta VS vien tam, kad išmuštų iš manęs visą ŠA. Vien tam, kad vargšas išsigandęs berniukas vėl nuolankiai taptų paklusnus ir bejėgis mažylis! Nerandu jokių Dievo buvimo įrodymų, jokio žydų geranoriškumo ir dorybių tame, kad go-do-ti-niau-sias žmogus visame Niuarke „ištisą pusvalandį“ prasėdėjo prie mamos lovos. Jei būtų išnešęs jos antį, maitinęs šaukšteliu, gal būčiau ir suabejojęs, tačiau ateiti pasėdėti pusvalandį prie lovos? O ką jis daugiau sugeba, mama? Taukšti mirtinai išsigandusiems žmonėms lipšnias banalybes jam maždaug tas pat, kaip man žaisti beisbolą! Jam patinka! O kam nepatiktų? Mama, rabinas Varšau – storas, pasipūtęs, irzlus sukčius, apimtas šlykščiausios didybės manijos, Dikenso personažas. Jei stovėtum šalia jo autobusų stotelėje ir nežinotum, koks jis go-do-ti-nas, pagalvotum sau: „Dieve, kaip siaubingai jis dvokia rūkalais!“ Daugiau nėra ką apie jį pasakyti! Šis žmogus kažkada įsikalė į galvą, kad svarbiausias anglų kalbos prasminis vienetas yra skiemuo. Todėl visi jo ištariami žodžiai, net žodis „Dievas“, susideda mažiausiai iš trijų skiemenų. Ak, kad būtumėt girdėję, ką šis žmogus išdarinėja su žodžiu „Izraelis“! Jo lūpose tas žodis ilgas kaip vilkiko priekaba! O prisimenate jį per mano bar micvą? Kaip linksminosi, tardamas „Aleksandras Portnojus“? Kaip manai, mama, kodėl jis visąlaik mane vadino vardu ir pavarde? Kad jums ir kitiems susirinkusiems mulkiams padarytų įspūdį kuo didesniu skiemenų skaičiumi! Ir jam pavyko! Dar ir kaip pavyko! Nejau nesupranti, kad sinagoga jam – uždarbio šaltinis, ir tiek. Ateiti į ligoninę ir postringauti apie gyvenimą (paskiemeniui) pižamomis aprengtiems ir mirties bijantiems žmonėms – jo verslas. Toks pats verslas, kaip tėvui pardavinėti draudimo polisus. Jie taip užsidirba pragyvenimui, ir jei nori žavėtis kieno nors šventumu, žiūrėk pamaldžiai į tėvą, velniai rautų, lenkis jam, kaip lenkiesi tam storam šunsnukiui, nes tėvas iš tikrųjų dirba kaip juodas jautis, o ne įsivaizduoja esantis Dievo pavaduotojas verslo reikalams. Ir nekalba sušiktais skiemenimis! „Sve-ei-kii suu-sii-rii-n-kęę įį sii-naa-goo-gąą“. O Dieve, o Die-ie-ve-e, jei tik apšvieti mus savo veidu, išvaduok nuo rabinų dikcijos! Išvaduok nuo pačių rabinų! Žinai, išvaduok ir nuo religijos, žmonijos savigarbos labui! Dieve šventas, mama, visas pasaulis seniai žino! Kodėl tu nė nenutuoki? Religija – tai opijus liaudžiai! Jeigu tuo tikėdamas tampu keturiolikmečiu komunistu – puiku! Aš – komunistas, ir tuo didžiuojuosi! Geriau jau būsiu komunistas Rusijoje nei žydas sinagogoje. Taip ir rėžiu tėvui tiesiai šviesiai. Šie žodžiai tampa dar viena granata, kuri pataiko jam į pilvą (to ir tikėjausi). Atleiskit, nieko nepadarysi, bet tikiu žmogaus teisėmis, tomis teisėmis, kurias Sovietų Sąjungoje turi visi žmonės, kad ir kokios rasės, religijos ar odos spalvos būtų. Esu komunistas, todėl reikalauju valgyti kartu su pirmadieniais mūsų namuose besitvarkančia valytoja. Grįžtu namo pietauti, pamatau ją ir sakau: „Valgysiu su ja, mama, prie to paties stalo ir tą patį maistą.“ Ar aišku? Jei aš valgysiu pašildytą vakarykštį mėsos troškinį, ir ji valgys pašildytą vakarykštį mėsos troškinį, o ne sūrelį ar tuną iš skardinės, patiektą specialioje stiklinėje lėkštėje, prie kurios nekimba valytojos bakterijos! Bet ne, ne, mama akivaizdžiai nesupranta mano minties. Jai ši mintis pernelyg keista. Valgyti su schvartze? Ką čia šneki?! „Palauk, ji baigs pietauti po keleto minučių“, – šnabžda mama, pasitikdama mane koridoriuje. Bet aš niekados nelaikysiu jo kios žmogiškos būtybės (už šeimos rato ribų) menkesne už save! Po velnių, nejaugi taip sunku suvokti lygybės principą! Jei tėvas dar kartą man girdint išdrįs pavartoti žodį „juočkis“, suvarysiu durklą tiesiai į jo prakeiktą rasistinę širdį! Ar visiems aišku? Na ir kas, kad po darbo spalvotųjų kvartaluose nuo jo siaubingai dvokia ir drabužius tenka vėdinti rūsyje? Na ir kas, kad daugelio jų draudimo terminai pasibaigę ir tai veda tėvą iš proto? Tai dar viena priežastis juos užjausti, velniai rautų, žvelgti su atjauta ir supratimu, nesielgti su valytoja kaip su darbiniu, savigarbos neturinčiu gyvuliu! Ir gojus derėtų laikyti žmonėmis! Juk ne visiems pasisekė gimti žydais. Ne visiems pasisekė taip, kaip mums. Parodykime jiems trupučiuką rachmones. Nes aš pavargau, man jau bloga nuo amžino: gojų tas, gojų anas... Visa, kas bloga – gojų, visa, kas gera – žydų! Nejau nesuvokiate, mieli gimdytojai, iš kurių įsčių atsiradau, nejau nesuvokiate, kad mąstote it barbarai? Kad toks požiūris slepia baimę? Pirmoji priešybių pora, išmokta vaikystėje, buvo ne naktis ir diena, ne karšta ir šalta, o ne, tai buvo – gojai ir žydai! Bet, pasirodo, mieli gimdytojai, giminės ir draugai, susirinkę atšvęsti mano bar micvos, pasirodo, jūs mulkiai, siaurapročiai idiotai – o, kaip nekenčiu žydiškos jūsų siauraprotystės! ir jūsų rabine Skiemenie, paskutinį kartą išsiuntusio mane pakelio „Pall Mall“ cigarečių, kuriomis dvokiate, jei dar niekas to jums nesakė, – pasirodo, kad gyvenimo nesutalpinsi į šias pasibjaurėtinas ir beprasmes kategorijas! Užuot verkę dėl „patys žinote ko“, keturiolikos metų atsisakiusio įkelti koją į sinagogą, užuot aimanavę dėl jo, atsukusio nugarą savo tautos sagai, verčiau verkite savo apgailėtinų sielų! Kodėl jums, amžinai čiulpiantiems rūgščią religijos vynuogę, to nepadarius? Žydai žydai žydai žydai žydai žydai!
Esu iki kaklo sotus kenčiančių žydų sagos! Padarykit paslaugą, mieli gentainiai, ir susikiškit kančių kupiną paveldą į savo kenčiančias subines! Aš juk, pasirodo, dar esu ir žmogus!
Bet tu esi žydas, sako sesuo. Esi žydukas labiau, nei pats suvoki ir verti save jaustis nelaimingą, veltui aušini burną... Pro ašaras matau seserį: sėdi ant mano lovos ir kantriai aiškina mano padėtį. Man keturiolika, jai aštuoniolika. Ji Niuarko pedagoginio universiteto pirmakursė – stambi blyškiaveidė mergina, visomis kūno poromis skleidžianti melancholiją. Kartais su kita stambia ir negražia mergina vardu Edna Teper (kurios papai, turiu jums pasakyti, mano galvos dydžio) ji lanko tautinius šokius. Šią vasarą sesuo ketina įsidarbinti amatų mokytoja Žydų bendruomenės centro stovykloje. Mačiau ją skaitant knygą žalsvais minkštais viršeliais – Menininko jaunų dienų portretas. Tiek apie ją ir težinau. Na ir, žinoma, man puikiai pažįstamas jos liemenėlės ir kelnaičių dydis ir kvapas! Ak, tie sąmyšio metai! Kada jie baigsis? Gal žinote bent apytikrę datą? Prašau pasakyti... Kada aš pasveiksiu?
– Ar žinai, – klausia ji, – kur dabar atsidurtum, jei būtum gimęs Europoje, o ne Amerikoje?
– Ne apie tai kalba, Hana.
– Būtum negyvas.
– Ne apie tai kalbam.
– Būtum miręs. Uždusintas dujų kameroj, sušaudytas, sudegintas, papjautas, palaidotas gyvas. Ar žinai tai? Būtum galėjęs šaukti, kad nesi žydas, esi tik žmogus ir neturi nieko bendro su jų kvailu kančių paveldu, kiek tik gerklė leidžia – vis tiek būtum likviduotas. Tu būtum negyvas, aš būčiau negyva ir...
– Bet aš ne apie tai kalbu!
– Ir mama būtų negyva, ir tėtė negyvas...
– Na kodėl tu visada palaikai jų pusę!
– Aš nieko nepalaikau. Tik noriu pasakyti, kad tėvas nėra toks tamsuolis, kaip manai.
Ir ji tokia nėra! Manau, nacių dėka viskas, ką ji sako ir daro – protinga ir nuostabu! Manau, naciai pateisina viską, kas dedasi šiuose namuose!
– Ak, nežinau, – sako sesuo. – Galbūt juos tikrai galima pa-teisinti.
Ir ima verkti. Jaučiuosi esąs tikras pabaisa, nes ji apverkia šešių milijonų likimą, bent man taip atrodo, o aš lieju ašaras tik dėl savęs. Bent man taip atrodo.
Philip Roth. Portnojaus skundas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013.
