Accessibility Tools


      

       1

       Niekada nemėgau tranzuoti. Net jaunystėje tatai mane žemindavo: stovėti iškėlus ranką, akimis ryti atlekiantį automobilį, o paskui žvilgsniu lydėti nunyrantį tolyn. O ypač pastaruoju metu, kai žmogus, neturintis kokios nors transporto priemonės, paprasčiausiai laikomas skurdžiumi: sėdėk namuose arba kulniuok pėsčias, tarytum sako abejingi vairuotojų veidai. Kur velnias neša?
       Bet štai stoviu užmiestyje ir kilnoju ranką. Merginoms geriau sekasi: ką tik atėjo, užtraukė po porą dūmų, kilstelėjo rankas, išsišiepė iki ausų – ir nurūko. Pro mane automobiliai prašvilpia, tarsi būčiau pakelės stulpas – mosuok nemosavęs.
       Nebūčiau ryžęsis šiai kelionei, jeigu ne telefono skambutis – nelauktas, netikėtas. „Radom jūsų pavardę tėčio užrašuose, – pasakė moteriškas balsas. – Vakar jis mirė. Gal atvažiuosit?“ Ant popieriaus skiautės užsirašiau adresą, nors tą valandėlę neketinau judėti iš namų.
       Kai išgirsti tokią nesmagią naujieną, beveik visada atrodo, kad mirtis ką tik praėjo pro šalį. Kuo artimesnis žmogus miršta, tuo arčiau tavęs ji prakėblina: žemės kvapas, puvėsių dvokas, senų, užsigulėjusių drabužių tvaikas, kruvini vakaro atšvaitai ant dalgio ašmenų. Valandėlę sulaikai kvapą, suvoki: praėjo, šį kartą praėjo. Tik tamsus mirties žvilgsnis nuslydo tavo veidu. Gal jau įsidėmėjo? Turi jai nusilenkti, pamąstyti apie ją, nelyg apie seniai mylėtą moterį, kurios atvaizdas metams bėgant dyla, blėsta, pasimiršta, o šios nekviestos viešnios – vis ryškėja. Tad, norom nenorom, privalai užmegzti su ja ryšį, pradėti komunikuoti, kaip sako jaunimas, kad prisijaukintum ją, neklaiktum ir nešiurptum kiekvieną sykį, kai ji praeina pro šalį. Gal net supratingai šyptelėtum. Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, į miegą belaikį ji rengia mane…
       Su Albertu Žadeikiu labai artimi draugai nebuvome. Tiesa, kadaise studijuodami, beveik prieš penkiasdešimt metų, gyvenome viename kambaryje pas tokią atklydėlę iš Baltarusijos Subačiaus gatvėje, Vilniuje. Čia pat Filharmonija, Aušros Vartai, stiklinė turgaus halė, dieną naktį dunksinti traukinių stotis, pravoslavų vienuolynas, Dailės muziejus. Kai anuos metus prisimenu, nežinia, kodėl prieš akis sušmėžuoja pilka spalva. Tik ankstų žiemos rytą Aušros Vartuose žibėdavo žvakės. Bet mūsų ten netraukė. Praeidavome pro senutes, klūpančias ant šaligatvio, tarsi pro purvino sniego gurvolius. Už Aušros Vartų trinksėdami lėkdavo sunkvežimiai, siautėdavo drėgni vėjai, dvelkdavo pabėgių derva, sklisdavo turgaus kvapai.
       Niekaip negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau sutikęs Albertą. Tikriausiai prieš kokius dešimt metų kur nors Vilniuje. Tąsyk turbūt ir užsirašė knygelėje mano telefono numerį. O štai dabar jo dukra, kurios niekada nesu matęs, paskambina ir praneša negerą žinią. Kodėl turėčiau trenktis į kažkokį miestelį netoli Veisiejų? Kad pasižiūrėčiau į svetimą skausmą? Juk jau seniai niekas manęs su Žadeikiu nebesieja. O ar kada siejo?
       Kol taip svarsčiau, atslinko ir pietų metas. Ir tada į galvą tvokstelėjo mintis – turiu važiuoti! Juk ne veltui toji, kuri išsivedė Albertą, užsiminė jam apie mane! Ką jai reiškia šimtas ar pusantro šimto kilometrų? Turiu nulenkti jai galvą, turiu pabuvoti ten, kur ji neseniai stabtelėjo savo kelyje.
       Paskambinau į stotį. Informatorė pasakė, jog ką tik išvažiavo paskutinis autobusas, kitas bus rytoj anksti rytą. Mane apėmė pyktis – turiu būtinai šiandien važiuoti! Kad ir tranzu! Joks atsitiktinumas negali sumaišyti kortų, kai žaidi su giltine!
       Ir štai aš tranzuoju kartu su jaunimu. Gerai dar, kad oras puikus: pavasariop žaluma. Gal dešimt jos atspalvių: kiekvienas sprogstantis miško medis skirtingai žalsvas, smaragdinis pasėlių laukas, ant kalvelių, kur daugiau pašildo saulė, sodriai žaliuoja žolė, įlomėlėse – retesnė, pramaišiui su rusvais pernykščiais kuokštais. Pakelės liepos – vėl kitokios: mat jos alsuoja automobilių išmetamomis dujomis. Aš irgi kvėpuoju smogu, – net akys ašaroja.
       Nuo miesto atkaukši dar trys mergiotės. Kažin kodėl jos taip mėgsta tranzuoti: labai skuba, neturi pinigų, ieško pažinčių? Kvatoja net susilenkdamos. Gal joms patinka provokuoti? Bet kuris vyras, net toks kaip aš, pirma paims jas, o ne mane. Sako, pasaulyje įsivyrauja jaunystės kultas: akys, lūpos, nosytė, vešlūs plaukai, daili figūra, ilgos kojos. Ką gali sudominti žilas pensininkas, storastikliais akiniais pasibalnojęs nosį?
       Staiga pro mane pralėkęs prinokusių vyšnių spalvos automobilis sucypė stabdžiais, stabtelėjo ir ėmė riedėti atgal. Mergiotės šoko prie jo, stvėrė už durelių rankenų ketindamos suvirsti į vidų. Tuojau atšlijo: matyt, vairuotojas joms kažką pasakė. Prabangus fordas sustojo ties manimi, durys plačiai atsivėrė.
       – Prašau!
       Prie vairo sėdėjo ne koks įmitęs raudonskruostis vyriškis, o liesutė mergina – beveik tokia pat kaip ir šitos, trypčiojančios šalikelėje. O gal dar jaunesnė.
       – Prašau, – pakartojo, – nuvešiu, kur jums reikia.
       – Ar čia taksi? – sutrikęs paklausiau.
       – Ne. Bet vis tiek sėskitės.
       Kai įsirabždinau į vidų, ji pridūrė:
       – Užsisekite diržą. Štai čia. – Po valandėlės atsisuko ir labai rimtai į mane žiūrėdama pasiteiravo: – Kur jums reikia?
       – Toli. Į Lazdijų rajoną.
       Mergina linktelėjo galvą:
       – Nuvešiu.
       Vis dar negalėdamas atsikvošėti, pamėginau išsiaiškinti situaciją:
       – Gal aš jums negalėsiu sumokėti tiek, kiek paprašysite. Žinote…
       – Man irgi ten reikia!
       Iš jaunos mergaitės negalėjai tikėtis tokio rimtumo. O gal buvo labai susikaupusi? Netrukus įsitikinau, kad ji neprityrusi vairuotoja – visą laiką žiūri į kelią, tvirtai spaudžia vairą, kojos įtemptos, nugara nesiremia į sėdynės atlošą. Gerai, kad nelėkė kaip akis išdegusi.
       – Nesirūpinkite, viskas bus gerai, – pajutusi, kaip nepatikliai žiūriu į ją, pasakė mergina. – Užsinorėjau pasivažinėti, tad man vis vien kur traukti. – Ji žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo – tą akimirką atrodė visiškai vaikiška: – Mano vardas Sesilė.
       – O mano – Kleopas.
       – Įdomus vardas, bet aš jūsų taip nevadinsiu. Gerai?
       Atmosfera, regis, atšilo; įsitaisiau kiek įmanoma patogiau. Svarbiausia, kad važiuoju; kokia šlykšti būtų buvusi nuotaika, jeigu būtų tekę grįžti namo.
       – O jūsų tėvai? Ar jie nepasiges? – žinojau, kad galiu įžeisti merginą, bet vis tiek pasidomėjau.
       – Jie – Maldyvuose.
       – Kur jie yra?
       – Indijos vandenyne.
       – O tu ten važiuot nenorėjai? – paklausiau jau daug familiariau.
       Sesilė turbūt pamanė, kad mano amžius leidžia taip kalbėti ir net būti šiek tiek įkyriam.
       – Man po poros savaičių – abitūros egzaminai. Turiu mokytis. – Mergina įtariai nužvelgė mane. – Tikiuosi, jūs ne mokytojas? Mano tėvai norėjo pailsėti nuo visko… ir nuo manęs.
       – Kiekvienam savi malonumai, – sumurmėjau neva tolerantiškai.
       Sesilė nieko neatsakė, tik kaire ranka brūkštelėjo ant kaktos užkritusius plaukus. Reikia manyti, kad ji turi vairuotojos pažymėjimą, pagalvojau.
       Tolumoje žaluma pradeda tamsėti, mes lekiame į ją, dangus miglojasi, oras pakvimpa drėgme, ir štai pirmieji lietaus lašai jau kerta į automobilio stiklą. Netrukus ūžteli liūtis: ji priartėjo teškėdama į asfaltą, sutratėjo ant fordo stogo ir užliejo iš visų pusių. Vanduo žliaugia langais, pašėlusiai šoka ant kapoto, šniokščia po padangomis. Mus užkritusią prieblandą tik retkarčiais praplėšia priešais atlekiančių automobilių žibintai. Santėmis ir fordo salone. Šią valandėlę esame atskirti nuo pasaulio. Gal todėl artimesni?
       – Sustokime, – siūlau.
       Mano nuostabai, mergina sukteli į šalikelę ir išjungia variklį. Sėdi nuleidusi akis, galbūt drovėdamasi, o gal nenorėdama, kad žvilgsnis nukryptų į mane. Šviesūs plaukai apkritę pečius ir skruostus, matau tik nosies galiuką. Ant pakaušio supintos kelios koketiškos kasytės.
       – Ar dažnai taip darai?
       – Ką darau? – pasižiūrėdama į lietų, paklausė.
       – Vežioji keleivius… tokius pensininkus?
       – Pirmą kartą. – Sesilė atsisuko ir nusišypsojo. Jos dantukai reti, veidas pablyškęs, lūpos plonos. Iš tiesų ji – ne gražuolė. Gal tik mano akims maloni. Ypač jos plaukai.
       Bet staiga mane nusmelkė mintis: šią mergiotę, dar beveik vaiką, kažkas graužia.
       Pamėginau atidžiau į ją įsižiūrėti. Sesilė neramiai krustelėjo, tačiau neatsigręžė.
       Gal po dešimties minučių pradėjo giedrytis. Liūtis turbūt prarado jėgą. Išsisiautė jaunatviškai, išsidūko, sumaišė visas žalias spalvas į vieną, priplakė žiemkenčius, nuplovė asfaltą, nuprausė neseniai išsprogusius medžius. Dar valandėlę tvyro pilkšvai žalsva migla, bet netrukus prayra, ir smagiai šokinėdami per lauką siaura juosta atlekia mūsų link saulės spinduliai.
       Sesilė įjungia variklį, mes vėl važiuojame. Padangos čiuža šlapiu asfaltu, užsilikęs vanduo žaidžia su atidumiančių mašinų ratais: lašai kyla aukštyn, blyksi, lekia lanku į šonus. Dangus vis šviesėja, skaistėja, ima krištoliškai spindėti, tarsi būtų ką tik rūpestingos rankos nušveistas.
       – Kodėl neklausi, kur važiuoju?
       – Turbūt kažkas svarbaus atsitiko.
       – Mirė mano senas draugas.
       – Taip ir pagalvojau.
       – Kodėl? – iš tikrųjų šiek tiek nustebau.
       – Vyresni žmonės be svarbaus reikalo nekeliauja. Ir dar po pietų.
       – Dėl to ir sustojai?
       – Na… gal ne visai dėl to, – nutęsė mergina.
       Man pasirodė, kad ji kažko nepasakė. Arba nenorėjo pasakyti.
       Valandėlę įsižiūrėjau į tolumą. Ten vėl plytėjo miškas. Ir tada mintimis persikėliau į savo jaunystės miestą. Tiesiog nejučiom, be pastangų. Vilnius, kai į jį įvažiuodavai iš Ukmergės pusės, būdavo raudonas. Autobusas pupsėdamas leisdavosi žemyn į centrą, ir vis daugiau būdavo raudonų mūrinių pastatų. Paskui perkirsdavo dalį senamiesčio ir, tvoksdamas karščiu bei virpėdamas, sustodavo senoviškoje ankštoje stotyje. Joje visada būdavo pilna žmonių, pasirengusių kur nors keliauti. Tamsiaveidžiai vyrai, netgi vasarą užsimaukšlinę storo audeklo kepures, rusiškas skaras apsimuturiavusios moterys, čigonai su rudaakiais plikabambiais vaikais, lenkiškai murmančios senutės, burnojantys apskurę paaugliai, tikriausiai besitaikstantys ką nors nugvelbti, o ne kur nors keliauti. Ir kvapai: dulkių, prakaito, trūnijančių plytų, ankštumos, troškintų kopūstų, dienąnakt nenusivelkamų drabužių, kerzinių batų. Rėksminga, šaiži kalba ragindavo kuo greičiau palikti šį babiloną.
       Kelionė į Vilnių prasidėdavo kaime. Vakarėjant tėvas kinkydavo arklį į ratus, į juos įkeldavo kartoninį lagaminą, kuriame būdavo paltis lašinių, kepalas naminės duonos ir daug obuolių; tekdavo vieškeliu, o kai kur ir šunkeliais nukramenti dvidešimt kelis kilometrus iki Biržų. Pakeliui sutemdavo, arklys vis taikstydavosi eiti žingine, kur nors miško keliūkštyje ratai imdavo šliurpti valkas, medžiuose kažkas juoduodavo ir krebždėdavo, retkarčiais pasigirsdavo tolimas stūgavimas, gal ir vilko, arba čia pat, pagriovyje, kaži kas verksmingai sukniurkdavo. Tėvas sakydavo, kad taip šnekasi kadaise čia gyvenusių žmonių vėlės, tik nereikia jų išsigąsti arba kaip nors kitaip su jomis prasidėti.
       Biržuose autobusų stotis būdavo užrakinta, tekdavo lauke ant suoliuko laukti. Sėdėdavau apsikabinęs lagaminą, dar kupiną namų jaukumo ir atminties, ir klausydavausi tamsos: netoliese pliuškendavo ežeras, kažkur grodavo akordeonas ir dainuodavo liūdnas girtas balsas, šlamėdavo seni ligoninės medžiai, po cementiniais antkapiais gulėdavo rusų kareiviai, vaiduokliškai juoduodavo evangelikų reformatų maldos namų bokštas. Po gerų dviejų valandų pradėdavo rinktis laimingieji vietiniai keleiviai. Atšniokšdavo rasotas autobusas, viduje užsidegdavo šviesos, pagyvėdavo daugiausia jauni balsai. Paskui visą likusią naktį tekdavo trinksėti per Lietuvą: Vabalninkas, Kupiškis, Anykščiai, Utena, Ukmergė. Kol ryto šviesoje suraudonuodavo upių santakoje glūdintis Vilnius...
       „Padėk man! Gelbėk!“ – staiga išgirdau tęvą prislopintą balsą. Apstulbęs apsidairiau. Kas čia galėjo šaukti? Nejaugi Sesilė? Ji atidžiai žiūrėjo į kelią, regis, net nemirksėdama, jos mažytės rankos tvirtai spaudė vairą. Net negrįžtelėjo į mane. Nejaugi tas balsas – iš praeities? Keturiasdešimt šešerių metų senumo? Neįtikėtina! Gal praradau laiko nuovoką, pasiklydau nežinia kur nugarmėjusiuose metuose? Nerandu kelio sugrįžti? O gal ir nenoriu…

       2
       Paskui pasigirdo styginių kvarteto muzika. Ne, tai negalėjo būti praeitis: pavasario popietė, per Dzūkijos pušynus lekiantis fordas, šviesiaplaukė, mėlynus džinsus mūvinti mergina, atkakliai žiūrinti į kelią, ir aš kaip ir visi vyresnio amžiaus žmonės, balansuojantis ant laiko ribos, – visiškai lengva sugrįžti į vaikystę arba įsivaizduoti save mirusį ir palaidotą, gal net po dešimties ar trisdešimties metų. Atrodo, muzika – kažkurio romantiko, tikriausiai Franco Šūberto.
       – Mėgsti tokią muziką?
       Sesilė kryptelėjo petį.
       – Čia jums, kad nenuobodžiautumėte.
       – Ačiū. Ar čia „Mirtis ir mergelė“?
       – Gal. Reikėtų pažiūrėti.
       Veikiausiai ir toliau turėjau kalbinti merginą, bet tylėjau. Ne, nebijojau, kad palaikys be paliovos tarškančiu suvaikėjusiu seniu. Tiesiog vis dar nepajėgiau suprasti, kodėl ji mane veža. O gal norėjau, kad pati pasakotų. Apie save, draugus, pažįstamus. Kad ir nevisišką teisybę. Juk taip netikėtai susitikus, visai nebūtina sakyti vien tik tiesą. Galima ir pašmaikštauti. Parodyti save geresnį, išmintingesnį, patrauklesnį. Arba atvirkščiai. Gal ji visai ne Sesilė, o Marytė arba Aldutė? Jeigu paklausiu, o ji atkirs: „Žmogau, kas tau rūpi, ko domiesi mano draugais ir pažįstamais?“ Ne, neatrodo, kad supyktų.
       – Seneliui labai patikdavo tokia muzika, – Sesilė atsargiai žvilgtelėjo į mane ir vėl sužiuro į kelią.
       – Patikdavo? O dabar?
       – Žiemą jis mirė.
       – Aha.
       Naujas mirties priminimas man buvo visiškai neskausmingas, tolimas, abstraktus, neįgijęs individualių bruožų. Kai kuriems žmonėms mirtis yra beveidė, jie nė nenori į ją įsižiūrėti: tegu sau kiūto kur nors pasąmonės kertėje nelyg koks džinas senoviškame butelyje.
       – Tuo metu gulėjau ligoninėje, sirgau plaučių uždegimu, ir į laidotuves manęs neišleido. Užtat kartais atrodo, kad senelis nemiręs.
       – Gal taip ir geriau.
       Mergina nieko neatsakė. Styginių kvartetas vis dar grojo Šūbertą, man praėjo noras klausinėti Sesilę apie jos draugus bei pažįstamus ir palengva ėmiau smegti gilyn, gal į save, kol vėl išnirau jaunystės Vilniuje. Valandėlę nieko nemačiau, regėjau kažkokias ūkanas, girdėjau tuščio butelio, paridento akmeniniu grindiniu, kaukšėjimą.
       Ketvirtame kurse komjaunimas ir profsąjunga nusprendė, kad bendrabutis man nebepriklauso, nes nesu labai geras studentas, be to, retkarčiais piktnaudžiauju alkoholiu, vadinasi, turiu pinigų ir galiu išsinuomoti kur nors kampą. Kurso autoritetai žinojo, ką kalba. Kažkas pasakė, kad trečiakursio romanisto Alberto Žadeikio būste yra laisva vieta. Susitikome Skargos kieme, – Alberto anksčiau nebuvau įsidėmėjęs.
       Jis buvo čigoniško gymio vaikinas, kažkodėl visą laiką dviprasmiškai šypsojosi, tarsi žinotų tai, ko kiti nežino. Nužingsniavome į Subačiaus gatvę, pakeliui nupirkau vyno butelį, kuris labai suminkštino buto šeimininkės, keturiasdešimtmetės baltarusės, širdį.
       Albertas Žadeikis buvo kupinas puikybės arba, kaip anais laikais sakydavome, „sirgo didybės manija“. Jam patikdavo niekinti kitus, žiauriai neapkęsdavo rusų, keikdavo juos susiriesdamas (iš tiesų turėjo tam pamatą: jo tėvas mirė Sibiro tremtyje), o man dažnai kartodavo: „Pamatysi, tavo vaikai mokysis skaityti iš elementoriaus, kuriame puikuosis mano eilėraščiai! Ir jie kals juos atmintinai!“ – „Ar nenorėtum palaukti, kol paaugs mano būsimieji vaikaičiai?“ – nusišaipydavau. Nelaikiau jo nė per nago juodymą talentingesniu už save. Gal net atvirkščiai. Ir tai jį baisiai žeidė. Kartą „Naručio“ viešbučio kavinėje begerdami vyną ne juokais susipykome: neištvėręs išrėžiau, kad jis toks pat vidutiniškas žmogelis kaip ir daugelis, ir gana jam pūstis lyg anai antikinei varlei Plauto komedijoje. Čigoniškose Alberto akyse plykstelėjo negraži ugnis. Jis sugriebė nebaigtą gerti butelį ir užsimojo. Dar akimirka, ir būtų tvojęs per galvą. „Liaukis!“ – riktelėjau pašokdamas. Staiga Žadeikis pastatė butelį ant stalo ir paniekinamai mane nužvelgė. Nuo jo marškinių rankovės lašnojo sodriai raudonas moldaviškas vynas. „Eime namo! – sušvokštė. – Išsiaiškinsime vyriškai!“ – „Eime, – nusišiepiau per prievartą, – dar pasigailėsi savo grasinimo, čigone!“ Net blaivus įniršdavo pavadintas čigonu, bet dabar tik žagtelėjo ir trenkė stiklinę į stalą. Prie bufeto tvarkingai susimokėjome už vyną ir, šnirpšdami bei negražiai dėbčiodami vienas į kitą, tarsi jaučiai, varomi į ganyklą, patraukėme Gorkio gatve aukštyn, link buvusio Vilniaus geto.
       Albertas Žadeikis neabejojo, kad yra už mane stipresnis, o aš maniau, kad esu pranašesnis už jį. „Šūdžius!“ – šnypštė jis, o aš jam atkirtau: „Vidutinybė!“ Albertui tai buvo įžeidžiau už visus keiksmažodžius, aš tuo naudojausi. Namuose pirmiausia tvarkingai nusirengėme ir tik tada stojome į mūšį: juk buvome studentai, būsimieji tautos žiedai, o ne šiaip kokie kaimo bernai, tūžmingai daužantys vienas kitam snukius.
       Iš pradžių į šalis išlakstė kėdės, paskui apvirto stalas, ėmė svirduliuoti drabužių spinta, dzingsėti stiklais prieškarinė, lenkų palikta indauja, vėliau pagavo po kambarį lakstyti ir verksmingai girkšėti geležinės lovos, o mes vis negalėjome vienas antro paristi. Staiga į vidų įlėkė dvylikametė šeimininkės dukra, mostaguodama rankomis pradėjo išgąstingai cypti. „Dink iš čia!“ – riktelėjome abu. Tada į kambarį įgriuvo apgirtusi šeimininkė ir paleido keiksmažodžių seriją. Iš jos įnirtingo šūkavimo ir išraiškingo rankų gestų supratom, kad ji savo namuose nepakęs bardako ir kad mudu tuoj pat privalome nešdintis po velnių, kur akys mato. Tai mus gerokai atšaldė, norom nenorom, prižiūrimi Veros Pavlovnos, ėmėmės atstatomojo darbo. Tačiau neišlieta energija kibirkščiavo, kiekvieną akimirką vėl galėjo įvykti trumpas sujungimas. O labiausiai mus kankino neaiškumo jausmas: kuris gi, po galais, turime švęsti pergalę.
       Po kelių dienų, pamiršę nubrozdinimus ir mėlynes, susitaikėme ir nei iš šio, nei iš to įnikome mokytis italų kalbos. Ši buvo energinga, gyva, čiauškanti, nors ir neskambėjo taip tauriai kaip lotynų. Tačiau tai, žinoma, buvo laikinas susižavėjimas: mokantis svetimų kalbų tik pirmos pamokos būna lengvos ir įdomios.
       Žiemą mūsų senamiesčio kieme būdavo niūru: siaučiant pūgai sniegas lėkdavo nuo stogų, užversdavo lauko duris, užlipdydavo langus, pro plyšius skverbdavosi į vidų, netgi vidurdienį kambaryje tvyrodavo pilkšva prieblanda; šeimininkė pamiršdavo pakurti krosnį, nes jai nuo išgerto „vaisiuko“ ir taip būdavo šilta, jos mergiotė pamėlynavusi sėdėdavo kampe prie neatverstų vadovėlių ir retkarčiais imdavo delnais sau per kelius ir šonus ploti. Mudu su Albertu buvome užsigrūdinę, tačiau jis vis dėlto sugebėjo „pasigauti“ gripą: karščiuodamas gulėjo lovoje, o aš jį slaugiau kaip mokėdamas – iš pradžių karštu vynu su gvazdikėliais, vėliau arbatomis ir tabletėmis.
       Vieną vakarą, kai grįžau iš universiteto bibliotekos, kur būdavo šilta ir ramu, Albertas kyštelėjo popieriaus lapą. „Paskaityk“, – sumurmėjo. Pamatęs, kad tai – eilėraštis, nusišaipiau: „Ar čia ne vienas iš tų, kuriuos atmintinai mokysis mano vaikai ir vaikaičiai?“ Žadeikis piktai dėbtelėjo, bet šį kartą nesupyko. Mirtis – mano sesė, ji patalą šiurkštų man kloja, / Į miegą belaikį ji rengia mane; / Ji užvelka baltą marškonį, akis man užspaudžia, / Atšalusią kaktą bučiuoja karštai.
       Kelissyk perskaičiau eilėraštį. Mano galva, jis buvo neblogas, tačiau negalėjau taip besąlygiškai pripažinti, kad Albertui šį sykį pavyko. „Pirmas posmas pakenčiamas, – pasakiau, – o toliau dar reikėtų pagalvoti. Aš tau siūlyčiau…“ – „Ką siūlytum?“ – staiga susidomėjo kambario draugas.
       Ir aš pradėjau siūlyti variantus. Albertas priimdavo juos arba atmesdavo ir pateikdavo savuosius. Sėdėjau prie jo lovos su bloknotu rankoje, rašiau ir braukiau, vėl rašiau ir vėl braukiau. Mus, regis, pagavo transas. Buvome du naivūs berniokai, prisiskaitę įvairiausių literatūrų, tačiau beveik dar nieko nepatyrę gyvenime ir staiga įsimylėję mirtį. Tarsi šviesiaplaukę gražuolę, universiteto pažibą, praėjusią kita gatvės puse ir net nežvilgtelėjusią į mus. Bet mes pajutome ją, įsidėmėjome jos kaktą, skruostus ir lūpas, išgirdome, kaip skambtelėjo nematomas, nerūpestingai ant peties užsimestas įrankis. Jos, mirties, įrankis. Ir taip iki vidurnakčio, kol Vera Pavlovna į kambarį kyštelėjo galvą ir pareikalavo baigti bazarą bei tuoj pat užgesinti šviesą.
       Sesilė kažką pasakė ir sugrąžino mane iš klajonių po praeitį. Turbūt klausė, kur važiuoti. Plentas leidosi žemyn, jį kirto kitas, tad iš tiesų reikėjo rinktis. Apsižvalgęs pažinau Merkinės kryžkelę. Akimirką vėl sušmėžavo pažadinta praeitis. Kiek joje visko! Tarsi būčiau išsiruošęs ne į draugo laidotuves, o praėjusio laiko ieškoti. Tačiau artėjanti kryžkelė neleido nugrimzti į prisiminimus.
       – Suk į dešinę, – pasakiau. – Pervažiuosim Merkinę ir kirsim Nemuną. Ten labai gražu: piliakalnis, upė, o joje – Meilės sala.
       – Atrodo, vaikystėje čia buvau su ekskursija.
       Vaikystėje, šyptelėjau. Tave, vaikeli, nuo vaikystės skiria penkeri ar šešeri metai, – tai nelyg geras sprindis. O vis tiek tau tatai atrodo jau tolimas metas. Kažkas prarasta, bet kol kas dar neskausmingai.
       – O paskui užsuksim į Liškiavą.
       – Atrodo, ir ten tąsyk buvome.
       Turėjau pasakyti, kas mane verčia išsukti iš kelio:
       – Norėčiau pasikalbėti su buvusiais uošviais. Ilgai neužtrukčiau.
       Mergina linktelėjo galvą ir tuoj pat žvilgtelėjo į mane: kiek man metų, jei dar turiu uošvius. Turbūt jai atrodžiau galudienis senelis.
       Kai prieš akis sujuodavo Liškiavos kapinių kryžiai, paprašiau sustoti.
       – Važiuok į miestelį ir apsižvalgyk, – pasakiau Sesilei. – Ten iš tikrųjų labai gražu. O aš čia – greitai.
       Mergina dairėsi, matyt, nesuvokdama, kur ketinu eiti: aplinkui daugiau nieko nebuvo, tik kapinės. Patraukiau tiesiai prie apgriuvusios akmenų tvoros, perlipau per ją ir ėmiau akimis bėgioti nuo kryžiaus prie kryžiaus, nuo paminklo prie paminklo. Kaip seniai čia bebuvau!.. Pralėkė gal jau dvidešimt metų. Tačiau senos kapinės mažai keičiasi: turėčiau surasti. Laikas užvertė kelis mano gyvenimo lapus, ėjimas į pakalnę toks nepastebimas. Apie buvusią žmoną nieko nežinau, mūsų ryšys buvo tartum lynas perkėloje – visą laiką įtemptas, kol galiausiai nutrūko, o mudu likome kiekvienas savo krante. Tikriausiai dar gyva, tikriausiai dar nerasiu čia jos kapo – vaikai būtų pasakę; tikriausiai kur nors glaudžiasi, turi pastogę virš galvos. Bet kodėl panorau pasikalbėti su jos tėvais?
       Po valandėlės stovėjau prie jų kapo; motinos mirties datos taip niekas ir neiškalė. Aš ją vadindavau mama. Turėjau dvi motinas. Nežinau, katrą labiau mylėjau. Atrodo, niekada negalvodavo apie mane – tik apie mus ir vaikaičius. Ir mirdama apgailestavo, kad jiems bus labai liūdna jos netekus. Ačiū, pasakiau, kad mylėjote ir gerbėte mane, ačiū, kad niekada iš jūsų negirdėjau blogo žodžio. Mama, aš nesutikau kito tokio žmogaus kaip tu. Jei ne tavo gerumas, argi būčiau taip ilgai ištvėręs su tavo dukterimi?
       Nuroviau nuo kapo kelias prasikalusias žoles, nurankiojau pušų spyglius. Ar gera ir ramu jums ilsėtis? Ar nebeskaudina prisiminimai? Ar nepasmerkėte manęs, kad pritrūkau kantrybės, nebepajėgiau atleisti pykčio ir melo? O gal visa tai, žiūrint iš amžinatvės, tik beprasmiškos smulkmenos?
       Kas prižiūri jų kapą? – jau eidamas į miestelį pagalvojau. Ponas Dievas? O gal pati mirtis? Juk ji – ne kokia vėjavaikė. Mirtis – mano brolis, ji nusega kardą nuo šono ir ašmenis lūpom bekraujėm nušluosto…
       Prašmatnus prinokusių vyšnių spalvos fordas stovėjo prie šventoriaus, o Sesilės niekur nesimatė. Miestelis buvo tuščias, baroko stiliaus bažnyčia su aukštu kupolu ir keturkampiais bokšteliais stūksojo užrakinta, tik kažkur pupsėjo traktorius. Nukiūtinau įlomin ir staiga pamačiau mergaitę: ji buvo įkopusi į piliakalnį – aplinkos žalumoje ryškiai raudonavo jos vyriški marškiniai, mėlynavo džinsai. Atrodė, kad Sesilė žvalgosi. Bet kodėl nemato manęs? Ar todėl, kad esu lomoje, o jos žvilgsnis klaidžioja aukštybėse? Palengva ėmiau kopti į viršų. Kai stabtelėjau pailsėti, man vėl pasivaideno, lyg kas šauktų: „Padėk man! Gelbėk!“ Vos paspartinau žingsnį, tuoj uždusau, – kad ją kur galas tą senatvę! Ūmai išvydau, kaip mergina iškėlė aukštyn rankas ir pasistiebė. Ką ji ten daro?
       – Sesile! – šūktelėjau.
       Mergina stovėjo vis taip pat ištiesusi rankas ir išsitempusi. Turėjo išgirsti mano šauksmą, bet neišgirdo. Puoliau į priekį, tačiau kluptelėjau ir pargriuvau.
       – Ką darai, Sesile?
       Mergina, vis dar iškėlusi rankas, palengva atsigręžė. Akimirką man pasivaimėjo, kad jos veidas visiškai baltas, o lūpose – debiliška šypsena. Gal ji beprotė? Vakarėjant nei iš šio, nei iš to važiuoja automobiliu per Lietuvą, įsisodina pirmąsyk sutiktą senį, nieko nekalba, nepasakoja nei apie save, nei apie draugus. O ką ji daro dabar?
       Kol atsikėliau nuo žemės, mergaitė priėjo prie manęs. Jos veidas buvo išblyškęs. Atrodė, tartum būtų verkusi.
       – Nemaniau, kad lipsit įkandin manęs.
       – Sesile, ką buvai sugalvojusi? – nosine valydamas žolėtas rankas paklausiau.
       – Norėjau paskraidyti. Juk skraidyt nuostabu, ar ne? – mergina lyg ir paniekinamai vyptelėjo. Tarsi būtų norėjusi pasakyti atvirkščiai.
       Sugrįžome į Liškiavos kryžkelę ir vėl riedėjome į priekį. Man vis nedavė ramybės tas pagalbos šauksmas.
       – Ar tave kas nors įžeidė, paniekino, pažemino?
       – Kodėl? – nusistebėjo Sesilė.
       – Juk nei iš šio, nei iš to nesumanei skraidyti?
       – Ar būtinai reikia, kad kažkas žiauriai nuviltų? Gal aš iš džiaugsmo, – mergina grįžtelėjo ir pamėgino kuo žaismingiau nusišypsoti.
       – Neatrodo, kad tavyje būtų daug džiaugsmo.
       – Tikriausiai jis labai giliai. Gal esu iš tų, kurių kiaurai nepermatysi?
       Gal ir taip, pagalvojau. Juk būna tamsaus stiklo žmogiukų; iš pažiūros jie panašūs į lėles, o iš tikrųjų…

       3
       Kai privažiavome miestelį, jau vakarėjo. Netoli bažnyčios, kaip aiškiausio orientyro, stabtelėjome, ir aš juodai apsitaisiusios moters paklausiau, kur yra Šermukšnių gatvė.
       – Ten, – mostelėjo ji ranka, – važiuokit palei parką, o paskui – dešinėn.
       – Kur gauti gėlių? – paklausė Sesilė.
       – Toj pačioj gatvėj. Dviejų aukštų silikatinių plytų namas. Rasit. Tapilia augina, – ir tuoj pat pasidomėjo: – Ar tik ne į laidotuves?
       Kai galvos linktelėjimu patvirtinau jos spėjimą, moteris pasiteiravo:
       – Ar ne giminaitis būsit?
       – Ne. Senų laikų draugas.
       – Vargšas mokytojaitis, – suaimanavo moteriškė, o aš jos balse nugirdau kažką liūdnesnio ir mįslingesnio nei pati mirtis.
       Šermukšnių gatvėj prie balto silikatinių plytų namo Sesilė sustabdė fordą.
       – Jūs palaukit, o aš nueisiu.
       – Kodėl? – nustebau. – Juk…
       – Man patinka pirkti gėles.
       – Tada paimk pinigų, – ištraukiau iš piniginės dvidešimt litų.
       – Nereikia, – paprieštaravo mergina, – nupirksiu už savus. Jums tikriausiai tai nemaži pinigai, o man jie nieko nereiškia.
       Sesilė nužingsniavo cementinėmis plokštėmis grįstu taku. Pasigirdo šuns lojimas, bet jį tuoj pat nutildė moteriškas balsas.
       Mano galva, mergiotė elgėsi nesuvokiamai: lyg ją kas tampytų už virvučių. Kuriam galui vežiočiau senį, pirkčiau jam reikalingų gėlių? O ką reiškė jos noras nuskristi nuo Liškiavos piliakalnio?
       Prisiminęs, kad teks susitikti su žmogumi, kurį neseniai aplankė kaulėtoji viešnia, pajutau nerimą. Gal nereikėjo važiuoti? – vėl kažkodėl suabejojau. Maža kas buvo veik prieš penkiasdešimt metų… jie čia vieni kitus pažįsta, o nežinia iš kur atsiranda kažkoks žioplinėtojas… svetimų niekas nemėgsta, nes reikia būti santūresniam, jausti, kad tave stebi…
       Išlipau iš automobilio ir ėmiau palei jį vaikščioti. Nenorėjau čia būti, nenorėjau ieškoti keturioliktojo namo. Kam knaisiotis po praeitį, jeigu ji pasidarė skaudi? Kokia prasmė žiūrėti į veidą tam, kuris jau seniai man svetimas? Nesu didelis katalikas, veikiau esu pagonis, nepajėgiantis suvokti žmogaus pabaigos. Mirtis – mano tėvas, jis kala man karstą pušinį, į patalą kietą jis guldo mane…
       Netrukus pamačiau grįžtančią Sesilę. Ji nešėsi glėbį purpurinių rožių. Tamsesnių nei jos raudoni marškiniai. Dešimt, o gal ir daugiau.
       – Dabar aš eisiu vienas: turėtų būti netoli. Ačiū tau, Sesile, nežinau, kaip atsilyginsiu.
       – Būsiu su jumis! – staiga neleidžiančiu prieštarauti balsu pasakė mergina.
       – Kodėl, Sesile? – labai nustebau. – Tu ir taip jau daug gero man padarei…
       – Man reikia čia būti! Nežinau kodėl, bet reikia, – nuleidusi akis pakartojo lyg užsispyręs vaikas.
       Suglumęs patylėjau: nesuvokiama, kad normalus žmogus veržtųsi į laidotuves. Dėl manęs? Juolab…
       Kai sulipome į fordą, tarstelėjau:
       – Susišukuok. Taip netinka.
       – Aaa, – numykė Sesilė ir išsitraukusi šukas kelis kartus brūkštelėjo per plaukus. Bet, regis, mano žodžius suprato kaip leidimą ir toliau būti kartu, nes tuoj pat įjungė variklį.
       Riedėjome gal tik porą šimtų metrų.
       – Kaip tave pristatyti? – paklausiau, kai sustojome prie keturioliktojo namo.
       – Sakykit – anūkė. Manau, kad laidotuvėse niekas per daug neklausinėja.
       – Ne, ne vaikaitė, – paprieštaravau prisiminęs mudviejų su Albertu jaunystės pokalbius. – Geriau dukterėčia, jauniausiojo brolio dukra.
       Sesilė dėbtelėjo į mane draugiškai, tačiau nusišypsojo visiškai nelinksmai.
       Niekas nepriėjo mūsų pasitikti, nors palei prieangį rūkė keli vyrai. Jie tik smalsiai žvilgčiojo į prašmatnų automobilį.
       – Eime, – pasakiau, – į laidotuves nereikia kvietimo.
       Kiemas buvo gerokai apleistas, pakraštyje griūvantis atlapomis durimis tvartelis, papuvusiomis lentomis apkaltas šulinys; kažkas neseniai nupjovė užsilikusią pernykštę žolę, antraip būtų atrodę, kad čia niekas negyvena. Vyrai, nutraukę kalbą, nesislapstydami spoksojo į mus, ypač į Sesilę, vis dėlto kažkuris atsakė į pasveikinimą.
       Viduje tvyrojo prieblanda: vienas langas užtrauktas užuolaida, kitas uždengtas tamsia lovatiese – ant jos pakabintas kryžius ir Kristaus paveikslas. Paprastas rudas karstas, galvūgalyje – dvi degančios žvakės, kurių liepsnelės, mums įėjus į kambarį, pradėjo blaškytis tarsi ketindamos užgesti. Viskas, ką galėjau, – tai stovėdamas persižegnoti. Albertas Žadeikis buvo neatpažįstamai pasikeitęs: nuplikęs, pajuodęs, susitraukusiomis raukšlėtomis lūpomis; nežinodamas net nebūtum pasakęs, kad tai jis. Aha, maištautojau, pagalvojau, štai kas liko iš tavo čigoniško gymio ir temperamento, iš garbanų ir nepatiklios šypsenos! Šmėstelėjo vaizdas iš Vilniaus laikų, iš jaunystės – rudos Alberto akys spinduliuoja neapykanta, jis gniauždamas kumščius rėkia ir kažkam grasina; girtas prancūziškai deklamuoja Rembo ar Bodlero eilėraštį ir tyčiojasi, kad nieko nesuprantu. „Primityvas!“ Nurimai, drauguži, beveik piktdžiugiškai pasakiau mintyse. Mirtis ir ne tokius pašėlėlius ištiesina; kur tavo andainykštė puikybė? Kur talentas, kuriuo taip beatodairiškai tikėjai? Esi vargšų vargšas, išsekęs, bedvasis. Niekingesnis nei tos senutės prie Aušros Vartų, kurias apeidavome nelyg sniego gurvolius.
       Kažkas palietė alkūnę. Dar nespėjęs sugrįžti iš jaunystės Vilniaus, žvilgtelėjau į merginą, stovinčią šalia, ir mane nusmelkė idiotiškiausia mintis: tai ji, persikūnijusi į Sesilę, atsibastė pagerbti savo aukos – važiavo prabangiu fordu per pusę Lietuvos, privertė mane klausytis Šūberto, pirko purpurines rožes. O dabar kabinasi man į parankę.
       Girgžtelėjo vidinės durys, ir aš pamačiau einančią mūsų link moterį. Ji paėmė iš Sesilės gėles ir pamerkė į litrinį stiklainį. O man pusbalsiu pasakė:
       – Prašom į kitą kambarį. Ką nors užkąsit. Juk po kelionės.
       Nemačiau reikalo vangstytis, nors nebuvau alkanas. Paprastai per laidotuves nevalgau: argi ne šventvagiška ką nors gromuliuoti, lyg būtume kapo kirmėlės, aklos, valdomos vien tik instinktų. O kiti dažnai atvirkščiai – kerta, kad net ausys linksta, tartum būtų išbadėję.
       Mus pasodino už stalo, prie kurio jau buvo valgyta. Įsipyliau alaus, o Sesilė paprašė kavos, tačiau gavo kažkokio birzgalo, kuriuo turbūt girdomi veršeliai. Negalėjau nė žiūrėti į riebias mėsas, siūlomas šeimininkės; mergina, matyt, iš mandagumo šakute rakinėjo kepsnį.
       – Tai jūs man skambinote? – paklausiau apkūnios keturiasdešimtmetės moteriškės.
       – Vadinasi, jūs – ponas Kliopas? Taip ir maniau. O čia tikriausiai jūsų anūkė? Labai panaši.
       – Ne, – paprieštaravau, – čia mano jauniausiojo brolio dukra Sesilė.
       Mergina blankiai šyptelėjo ir linktelėjo galvą. Jai turbūt buvo keista, kad net per šermenis žmonės meluoja.
       – O aš Vanda, buvusi Žadeikytė, – moteris per stalą atkišo stambius nuo plovimo ar skalbimo paraudusius pirštus. Atsistojau ir spustelėjau jos ranką. Man pasirodė, kad duktė nieko nepaveldėjo iš tėvo.
       – Radau tėčio parašyta, kad būtinai turiu jums paskambinti, – tarė šeimininkė. – Jis jums kažką paliko.
       Juokinga, pagalvojau, ką jis galėjo palikti? Bene kokį baldą? Rašomąjį stalą? Tikriausiai įsivaizdavo esąs poetas.
       – Ar jis vis dar rašydavo?
       – Ne. Pastaruoju metu – ne.
       – O anksčiau? Kai buvote maža?
       Moteris valandėlę tylėjo. Gal jai atrodė, kad nedera apie tėvą pasakoti tokių dalykų, o ypač per šermenis, kai dar velionis guli karste už sienos. Bet netrukus pasiryžo.
       – Kiek prisimenu, tėvas visą laiką rašydavo. Užsirakindavo duris, neįsileisdavo nei manęs, nei mamos, būdavo piktas, keikdavosi, šūkaudavo, kartais trankydavo kumščiu stalą arba spardydavo sienas. Mamos kviečiamas neidavo valgyti, sėdėdavo per naktis, o rytą, kai reikėdavo eiti į mokyklą, rasdavome jį užsikniaubusį ant stalo ir miegantį. Mama jį vadindavo „poezijos kankiniu“.
       – Nejaugi nepaskaitydavo, ką parašęs?
       – Kelis kartus esu mačiusi, kaip mama skaito, gūžčioja pečiais ir kraipo galvą. Tėtis dar labiau įniršdavo, vadindavo visus bukagalviais, rėkaudavo apie kažkokias intrigas ir susimokymus, grasindavo parašyti taip, kaip dar niekas neparašė.
       – O jūs niekada neskaitėte?
       – Tėtis neprileisdavo manęs prie savo popierių, – Vanda nuleido akis, – jis nelaikė manęs protinga. Net kai baigiau vidurinę. O kai neįstojau į universitetą ir pradėjau dirbti Druskininkuose sanatorijoje, numojo į mane ranka.
       Įsipyliau antrą stiklinę alaus. Sesilė susiraukusi siurbčiojo gėralą ir, atrodo, šiek tiek nustebusi dirsčiojo į mane.
       – Kai prieš trejus metus mirė mama, tėtis visiškai sukvailėjo, nakvodavo kieme, norėjo pakurti namus. – Moteris vėl patylėjo gniaužydama stambias rankas. – Geriau išgirskit iš manęs, o ne iš kitų. Paskui ėmė gerti. Kartais gal ir per daug. Apsileido, nebesueidavo su žmonėmis. – Ir lyg teisindamasi pridūrė: – Aš gyvenu Druskininkuose, darbas, vaikai, vyras, negali žmogus visur suspėti…
       Man nušvito atmintis. Audronė, Audronė, pakartojau mintyse. Tikrai – Audronė.
       – Ar kartais ne Audronė buvo jūsų mama? – paklausiau.
       – Audronė. Audronė Daujėnaitė, – patvirtino šeimininkė. – Ar ją pažinojote?
       – Šiek tiek… jei ko nemaišau. Pavardės tikrai neprisimenu. Tokia aukšta, šviesiaplaukė, juodomis akimis. Studijavo matematiką. Daug juokdavosi. Kaip susiklostė jos likimas?
       Moteris pasitaisė nuo galvos nuslydusią šilkinę krepo skarelę. Galėjai suprasti, kad ji neryšėdavo skarų, tikriausiai tik atvažiavusi į miestelį apsigobė.
       – Visą gyvenimą mokė vaikus matematikos, o paskui įsisirgo. Nelengvas buvo jos gyvenimas, oi, nelengvas… Vien jau dėl tėvo…
       Šeimininkė nutilo. Prisiminti tėvų santykius jai galėjo būti pernelyg skaudu. Be to, visos šeimos turi visiems neatskleidžiamų paslapčių.
       – Eisime į kiemą, kol dar nesutemo, – pasakiau atsistodamas, – čia pas jus labai gražu.
       – Gražu? – gailiai vyptelėjo moteriškė. – Visi kampai yra, viskas apleista… gėda prieš žmones…
       Saulė jau buvo nusileidusi už namų ir sodų, bet gležni pavasario lapai vis dar švytėjo žalumu. Vakarinis dangaus skliautas geltonavo, turbūt prieš giedrą. Vyrų nebebuvo; liko tik sumindžiota žolė ir nuorūkos.
       – Man reikėtų už tvartelio, – drovėdamasi sumurmėjo Sesilė.
       – Eik, tikriausiai rasi, – pasakiau kaip vaikui.
       Grįžo dvelkdama cigaretėmis.
       – Rūkei? – nustebau.
       – Ar jums gaila? – burbtelėjo, o jos lūpos nervingai krusčiojo. Turbūt ir tėvai už rūkymą bardavo. – Pusę dienos kentėjau.
       – Rūkančios moterys greičiau pasensta, pasidaro negražios, – norėjau ją paerzinti.
       – Aš ir taip negraži, – ironiškai vyptelėjo Sesilė. – O ko jaudintis dėl senatvės? Aš jos nesulauksiu… – ji nusisuko, neva norėdama apžiūrėti kaimynų sode žydinčią akaciją. – O jūs… tą Audronę… mylėjot?
       – Kas tau šovė į galvą?
       – Na… man taip pasirodė… kitaip argi būtumėt ją prisiminęs?
       Vėl buvau priverstas – šiandien jau kelintą kartą – sugrįžti į jaunystės Vilnių. Paprastai vengiu klaidžioti po praeitį: ten neįmanoma ką nors pakeisti; žmogus, žvilgčiojantis per petį atgal, man panašus į astronomą, kuris teleskopu stebi dangaus gilybę, – nesitiki ten nukeliauti, nemano, jog ten kas nors nuo jo priklauso, tačiau kartais gali gėrėtis šviesa, dar atsklindančia nuo seniai užgesusio dangaus kūno. Taip, praeities šviesa, dažnai tik jos spindulys, juodas, smerkiantis ir provokuojantis atgailą, daug ką iškreipia, sukeičia įvykius ir vaidmenis, išblukina arba išryškina spalvas.