Latvių ir lietuvių literatų saitai užsimezgė seniai, tačiau jie galėtų būti kur kas glaudesni. Kaimynų literatų draugystė, be abejo, gerokai sustiprės po vakaro, sausio 27-ąją surengto Vilniuje, Rašytojų klube. Čia pristatytos dvi poezijos rinktinės su tekstais abiem kalbomis: Knuto Skujenieko „Aš esu toli viešėjęs / Es pabiju tālos ciemos“ ir Sigito Gedos „Sokrats runā ar vēju / Sokratas kalbasi su vėju“. Pirmąją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o antrąją – rygiškė „Nordik“.
Štai prie mikrofono stoja orus žilabarzdis – centrinė renginio figūra. Tai – K. Skujeniekas, poetas, kažkada savo tautiečius pakvietęs „pas leišius gert alaus“, žmogus, ištvėręs sovietinius kalėjimus. Šalia jo – Vladas Braziūnas, kolegos latvio kūrinių vertėjas (latviškai „atdzejotājs“, lietuvio liežuviui nelengvai ištariamas žodis). Skamba posmai dviem kalbomis. Klausytojai gali palyginti abu eilėraščio variantus. Salė reaguoja gyvai, ypač į savitą K. Skujenieko humorą.
Atėjo eilė S. Gedos poezijai. Autoriui susirgus, antrojo skaitovo vaidmens ėmėsi Valentinas Sventickas – ir, reikia pasakyti, visai neprastai. Latviškoji „pusė“ – vėl K. Skujeniekui. Poetas skaito itin subtiliai, ši kūryba jam artima, jis išvertė visą pristatomąją knygą. Ypač puikiai skambėjo eilėraštis „Ars poetica“.
Svečias prisipažino savarankiškai verčiąs bene iš trisdešimties kalbų. Jis gerai kalba lietuviškai, bet versti S. Gedą nebuvę lengva, – net kojas įskaudo, laipiojant prie viršutinėje knygų lentynoje sukrautų Didžiojo lietuvių kalbos žodyno 20 tomų. Poetas padėkojo trims jo knygos vertėjams – V. Braziūnui, S. Gedai ir Jonui Strielkūnui.
– Draugaujame, kartais ginčijamės, bet – svarbiausia – brolybės jausmas nedingsta, – apibendrino latvių ir lietuvių literatūros vakaro dvasią K. Skujeniekas.
– Skaitydamas K. Skujenieko vertimą, geriau supratau ir lietuviškąjį Gedą. Poezijos vertimai dažnai esti simuliakrai. Taigi lietuviai gavo tikrą Skujenieką, o latviai – tikrą Gedą, – pasakė literatūrologas Kęstutis Nastopka.
V. Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, išdavė kelias leidybines paslaptis. Buvo nutiestas savotiškas tiltas. Latviškas tekstas iš Rygos į Vilnių, o lietuviškas – priešinga kryptimi keliavo elektroniniu paštu. Kritikas ypač gyrė K. Skujenieko kalbą: lakoniška, švari, raiški, konkreti. Jo nuomone, kai gretini su kartais plepoka mūsų poezija, toks pranašumas džiugina.
Rygietė kritikė Inta Čaklā, redagavusi S. Gedos poezijos latviškąjį variantą, šį autorių pavadino baltų poetu. Leidyklos „Nordik“ direktorius Janis Juška ir vyriausioji redaktorė Ieva Janaite papasakojo apie savo darbus. Jie leidžia ir detektyvų, tačiau leidyklos pasididžiavimas – kapitaliniai poezijos leidiniai. Pavyzdžiui, užsimoję išleisti K. Skujenieko raštų aštuoniatomį. Laimėję kelis Baltijos Asamblėjos laureatų kūrybos leidimo konkursus, nordikiečiai, be S. Gedos, yra išleidę ir dvikalbę Juditos Vaičiūnaitės knygą. Šių metų planai – analogiška Justino Marcinkevičiaus rinktinė.
Taigi broliai latviai kūrybinės draugystės tiltą grindžia aktyviais veiksmais. Lietuviams belieka pagalvoti apie „atsakomąjį smūgį“.