tekstai.lt

Reda Griškaitė. Mykolo Balinskio pažinimo link

 

 vilniausistorija.jpg

       Mykolas Balinskis. VILNIAUS MIESTO ISTORIJA. – Vilnius: Mintis, 2007. – Iš lenkų k. vertė O. Slavėnaitė ir I. Katilienė, iš lotynų k. vertė J. D. Baronienė. – 475 p.

 

       Štai daugiau nei po šimto septyniasdešimties metų vilniečiai ir vėl su jauduliu gali paimti į rankas ypatingą, nes pirmąją jų miesto praeičiai skirtą knygą – Mykolo Balinskio (1794–1864) „Vilniaus miesto istoriją“ (Baliñski M. Historya miasta Wilna. – T. 1–2. – Wilno: Drukiem A. Marcinowskiego, 1836, 1837), tik šį kartą – lietuvišką jos tekstą. Knyga ne tik solidžios apimties, bet ir tvarkingai parengta spaudai: jaučiamas kruopštus vertėjų – šviesaus atminimo Onos Slavėnaitės, jos kolegių Irenos Katilienės ir Jūratės Dalios Baronienės bei redaktorės Skirmantės Ramanauskaitės triūsas. Negana to, dailininko Romo Dubonio dėka leidinys itin skoningai apipavidalintas, kaip, beje, ir kitos mūsų kultūros paveldui skirtos pastarųjų metų „Minties“ leidyklos knygos. Taigi šio veikalo pasirodymas – ypatingas įvykis visiems besidomintiems senąja Vilniaus miesto, o ir apskritai Lietuvos istorija, mūsų istoriografijos ištakomis. Kitaip tariant, nuo šiol žymusis M. Balinskio kūrinys tapo prieinamas ne tik specialistams. Taip lakoniškai būtų galima nusakyti pagrindinę šios knygos pasirodymo reikšmę. Tačiau žvelgiant plačiau, galima matyti ir kitą šio kultūros įvykio svarbą – tai dar viena galimybė, kartu ir paskata atsigręžti į M. Balinskio asmenybę. Tokiu „atsigręžimu“ būtų galima pavadinti ir šiame leidinyje išspausdintą kultūrologo Vytauto Berenio įvadinį rašinį „Mykolas Balinskis – Vilniaus miesto istorikas“ (p. V–XVI).

       Pastaruoju metu šio istoriko biografija ir kūryba vis dažniau tampa tyrinėjimo objektu. Ir šių eilučių autorei kelerius metus teko kiek įdėmiau pasigilinti į M. Balinskio rašinius. Tiesa, ne į vadinamuosius grynosios istorijos kūrinius (kaip tik tokio darbo etalonu laikytina ir „Vilniaus miesto istorija“), ne į grynąją šubravcų literatūrą, bet į „tarpinius“ tekstus tarp šių ryškių jo kūrybos krypčių, t. y. į vėlyvąją publicistiką, taip pat – recenzinius straipsnius, iš pradžių rašytus Varšuvoje, o vėliau – jau Lietuvoje, Jašiūnuose (žr.: Griškaitė R. Mykolas Balinskis: Kova dėl istorijos? – Vilnius: Eugrimas, 2005). Ir toks susidomėjimas šia M. Balinskio kūrybos sritimi anaiptol nebuvo atsitiktinis. Juk tuomet, pačiame XIX a. viduryje, mūsų krašto literatūroje, mene, moksle, ypač – istorijos moksle išryškėjo tendencijos, ženklinusios naujos epochos pradžią, kai romantizmas pamažu užleido vietą naujam, pozityvistiniam, mąstymui, kai tarp rašytojų ir istorikų, tuomet paprastai vadintų vienu – literatų vardu, prasidėjo polemika ir netgi tikra kova, įgavusi ne tik ideologinę, bet ir tam tikrą metodologinę išraišką. Lietuvoje, tuometiniame Rusijos imperijos Vakarų krašte, net ir uždarius Vilniaus universitetą, iki pat tragiškųjų 1863 m., kaip ir kaimyninėje Lenkijos Karalystėje, gana energingai buvo plėtojama intelektinė veikla, vyko mokslinės diskusijos, tikri intelektiniai mūšiai dėl istorijos. M. Balinskis, buvęs tos kovos centre, labai tiko šiam procesui rekonstruoti.

       Be abejo, tuomet, gilinantis į M. Balinskio kūrybą, kilo ir klausimų, iš kurių bene pagrindinis buvo toks: kur glūdi M. Balinskio fenomeno paslaptis? Kodėl ir praėjus tokiam nemenkam laiko tarpsniui jo tekstai mums atrodo vis dar įdomūs? Kokia M. Balinskio neblėstančio populiarumo ir nemažėjančio autoriteto priežastis? Ir antras, iš dalies su pirmuoju susijęs, klausimas: kodėl, turint omenyje ką tik minėtas aplinkybes, M. Balinskis, viena įdomiausių ir įtakingiausių mūsų XIX a. asmenybių, tik praėjus daugiau nei 130 metų po jo mirties sulaukė pirmos rimtos, apibendrinančios studijos? Turiu omenyje 1995 m. Varšuvoje paskelbtą literatūrologo Romualdo Narunieco monografiją (žr. Naruniec R. Michał Baliñski jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe „Semper“, 1995)?

       Į pirmąjį klausimą atsakyčiau taip: M. Balinskis buvo ne tik istorikas. Visą savo gana ilgą gyvenimą jis stengėsi būti ne tik istoriku siaurąja šio žodžio prasme, bet ir, kaip pats sakė, „visuomenine būtybe“ (publicznym czlowiekiem). Toks buvo jo turiningo gyvenimo credo. Tai negalėjo neuždėti antspaudo jo tekstams. M. Balinskio tekstai todėl ir yra kitokie. Dar 1834 m. laiške Juozapui Ignotui Kraševskiui (Kraszewski) jis rašė, kad rinkti istorinę medžiagą, tyrinėti praeitį mano esant ne kuo kitu, kaip savo „pilietine pareiga“ (žr. Naruniec R. Michał Baliñski jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – P. 30). Tas išskirtinis visuomeniškumas susiformavo dar ankstyvoje jaunystėje, be abejo, šubravcų aplinkoje ir ne be didžiulės jo uošvio – biologo, chemiko, mediko, publicisto, filosofo, visuomenės veikėjo, Vilniaus universiteto profesoriaus – Andriejaus Sniadeckio (S ´niadecki, 1768–1838) įtakos. Ir paskutiniuose M. Balinskio tekstuose kalbama ir apie „ližės jėgą“, ir apie pareigą saugoti šubravcų dvasią iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Iš tikrųjų šubravcų istorija ir Lietuvos istorijos (ne tik mitologijos) tyrinėjimai yra nepaprastai susiję. Nepaisant išorinio humoristinio apvalkalo „šubravcų reikalas“ buvo labai rimtas, toli gražu ne pokštas. Jau Stanislovas Moravskis (Morawski) pažymėjo: keista, kad draugija pasivadino Šubravcų, t. y. Nenaudėlių vardu, nors jos nariai, „visi iki vieno priklausė krašto dvasinio gyvenimo elitui“ (Moravskis S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. – Vilnius: Mintis, 1994. – P. 399). Be abejo, šie žodžiai labai tiksliai tinka ir M. Balinskiui – jis buvo mūsų dvasinio gyvenimo elitas, ir ne vienus dvejus metus, ne vieną ir ne du dešimtmečius, bet beveik pusę šimtmečio: nuo 1817-ųjų, pirmųjų rašinių žurnale „Wiadomoúci Brukowe“ puslapiuose, iki paskutinio savo darbo, baigto leisti jau po jo mirties – 1864–1865 m. pasirodžiusių prisiminimų apie Joną Sniadeckį. Tai buvo žymi figūra to meto mokslo ir visuomenės pasaulyje. Autoritetas, į kurio žodžius buvo įsiklausoma ir Varšuvoje, ir Vilniuje. Nes M. Balinskis buvo ne tik visapusiškai išsilavinęs, bet ir turėjo ypatingą Dievo dovaną – tobulą ironiją. Iš tikrųjų, tai buvo asmenybė, dariusi didžiulį poveikį mūsų kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, priklausiusi visoms įmanomoms – legalioms ir nelegalioms – draugijoms. M. Balinskis bendradarbiavo ar vadovavo visiems pagrindiniams lenkakalbiams Vilniaus (kurį laiką – net ir Varšuvos) kultūros leidiniams. Šios asmenybės gyvenimo datos sutapo su epochų griūtimi, arba, atvirkščiai, – ženklino naujų epochų pradžią. Gimęs 1794 m., t. y. vos ne pačiais paskutiniaisiais Lenkijos ir Lietuvos valstybės egzistavimo metais, M. Balinskis mirė 1863 m. gruodžio 22 (pagal naująjį kalendorių – 1864 m. sausio 3) dieną (žr.: Виленский Вестник. – 1863. – №147 (24 декабря)).Beje, istorinėje literatūroje jo mirties data kažkodėl pateikiama vis kitaip, dažnai – klaidingai...

       Todėl į antrąjį klausimą – kodėl taip ilgai, nepaisant „gero istoriko vardo“ (kuo, pavyzdžiui, iki šiol negali pasigirti tokie M. Balinskio kolegos kaip Teodoras Narbutas, o iš dalies ir J. I. Kraševskis) – niekas nesiryžo jo asmenybės aptarti atskiroje studijoje – atsakyčiau taip: tokiam darbui ne tik kad nebuvome subrendę, bet ir nejautėme ypatingo poreikio. Nes „dėl M. Balinskio buvo tarytum viskas aišku“, kiekvienas jo kūryboje rasdavo tai, ko norėjo: vieniems jis buvo Vilniaus istoriografas, kitiems – šubravcas, tretiems – brolių Sniadeckių biografas, ketvirtiems – Barboros Radvilaitės istorijos gaivintojas (ne tik literatūros kūriniuose), penktiems – senosios Vilniaus akademijos tyrinėtojas, šeštiems – asmuo, palaikęs ryšius su lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjais. Suprantama, tai ne taip jau ir blogai: M. Balinskio kūryba, nors ir gerokai „išparceliuota“, buvo gyva, ji funkcionavo – beveik pusantro šimto metų. Antra vertus, neturint visuminio požiūrio, buvo daroma ir tebedaroma daug klaidų. Nors, kaip mėginau parodyti ir savo studijoje, M. Balinskis buvo nepaprastai harmoninga asmenybė, turėjęs griežtai apibrėžtą gyvenimo tikslą, ištikimai tarnavęs dar jaunystėje prisiimtiems idealams.

       Dar kelios mintys apie M. Balinskį ir Vilnių. Kaip tik šiame mieste susiformavo jo asmenybė, buvo išspausdinti svarbiausi veikalai, iš kurių bent trys skirti šio miesto istorijai. Simboliška, kad ir mirė M. Balinskis ne Jašiūnuose, kur gyveno paskutiniuosius dešimtmečius ir yra palaidotas, bet Vilniuje, kurio istoriografu buvo ir tebėra vadinamas. Mirė bute, kurį Vilniaus gatvėje, Kazimiero Jelenskio name, nuomojo kartu su šeima. Kaip jau vėliau pabrėžė kitas Vilniaus miesto metraštininkas Mykolas Brenšteinas (Brensztejn), M. Balinskis iš šio pasaulio iškeliavo vienu tragiškiausių Vilniui metu – išvakarėse, t. y. gruodžio 21 (sausio 2) d. visai netoliese, Lukiškių aikštėje, buvo pakartas sukilėlių Tautinės vyriausybės Vilniaus miesto iždininkas Ignotas Zdanavičius (jam tebuvo 24-eri) – žymaus istorijos mokytojo Aleksandro Zdanavičiaus sūnus, ir jo kolega – 27erių Mečislovas Dormanovskis...

       „Vilniaus miesto istoriją“ M. Balinskis rašė ne vienus metus. Yra duomenų, kad pirmąjį knygos tomą baigė dar 1825-aisiais (žr. Berenis V. Mykolas Balinskis – Vilniaus miesto istorikas. – P. VIII). Tačiau, nepalankiai susidėjus politinėms aplinkybėms, skaitytojus šis darbas pasiekė tik.... daugiau nei po dešimties metų. Kaip jau buvo minėta, pirmoji knygos dalis pasirodė 1836 m., taigi vos metais vėliau, kai pradėta leisti T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ (Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 1–9. – Wilno: nakładem i drukiem A. Marcinowskiego, 1835–1841). Įdomu ir tai, kad M. Balinskio knyga, kaip ir T. Narbuto veikalas, buvo išspausdinta toje pačioje šubravco Antano Marcinovskio spaustuvėje... Kad ir kaip ten būtų, šiuo savo veikalu M. Balinskis debiutavo mokslo pasaulyje. Tiesa, metais anksčiau, dar 1835-aisiais, pasirodė jo parengtas „Statistinis Vilniaus miesto aprašymas“ (Baliñski M. Opisanie statystyczne miasta Wilna. – Wilno: J. Zawadzki własnym nakładem, 1835) – iš pradžių rašytas prancūzų kalba, o vėliau papildytas ir išleistas lenkiškai. Bet, kaip pratarmėje rašė M. Balinskis, šis jo darbas buvo skirtas Vilniaus „dabarčiai“, t. y. miesto situacijai ir būklei 1832–1833 metais (ten pat, p. VI). Jau šioje knygoje jis kreipiasi į savo bendrapiliečius – gubernijų ir apskričių bajorų maršalus, dvasininkus, – ragindamas rinkti ir skelbti savo gubernijų, apskričių, parapijų istorinius ir statistinius duomenis – „anglų, prancūzų ir kitų tautų pavyzdžiu“ (ten pat, p. VII).

       Netrukus pasirodžiusi „Vilniaus miesto istorija“ amžininkų buvo sutikta įvairiai – vieni ja nepaprastai džiaugėsi, kiti – rado ir ką prikišti. Tiesa, daugiausia pagyrų pelnė pirmasis tomas. Štai J. I. Kraševskis, recenzuodamas šią knygą leidinio „Tygodnik Petersburski“ puslapiuose, teigė, kad M. Balinskio darbą galima lyginti su pačiais geriausiais visų šalių istorijos veikalais, o Poznanėje leidžiamame žurnale „Tygodnik Literacki“ anoniminis recenzentas priskyrė šią knygą prie geriausių leidinių, tais metais pasirodžiusių lenkų kalba (žr. Naruniec R. Michał Baliñski jako mecenas polskolitewskich więzi kulturowych. – P. 138). Deja, labai greitai M. Balinskio veikalas gerokai nublanko – jau 1838-aisiais, taigi po metų, pasirodė pirmasis J. I. Kraševskio „Vilniaus“ (Kraszewski J. I. Wilno od początków jego do roku 1750. – Wilno: druk S. Blumowicza, 1838) tomas (iki 1842 m. jų buvo išleisti dar trys). M. Balinskio tyrinėjimai kuriam laikui atsidūrė tarytum antrame plane. Kad ir kaip apmaudu būtų konstatuoti, tačiau iš užmaršties šis veikalas vėl buvo deramai prikeltas tik XX a., kai jau kitos „Vilniaus miesto istorijos“ (Vilnius: Mintis, 1968) autoriai iš naujo pažvelgė į M. Balinskio pateiktus faktus. Tačiau istoriko amžininkams dėl jau minėtos priežasties daug reikšmingesni tapo kiti jo darbai – „Užrašai apie karalienę Barborą“ (Baliñski M. Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta. – T. 1–2. – Warszawa: nakład i druk J. Glücksberga, 1837, 1840), bei kartu su Timotiejumi Lipinskiu parašytas veikalas „Senovės Lenkija“ (Baliñski M., Lipiñski T. Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym opisana. – T. 1–3. – Warszawa: nakładem S. Orgelbranda, 1843–1846), ypač – tomas, skirtas Lietuvai.

       Tačiau visa tai anaiptol nemenkina „Vilniaus miesto istorijos“ reikšmės. Ir ne tik dėl ten pateiktų istorinių duomenų. Šiandien šią knygą turėtume vertinti kaip dar vieną žingsnį M. Balinskio pažinimo link. Ypač svarbu tai, kad ši istorija rašyta dar be vadinamojo Varšuvos antspaudo, čia, Lietuvoje, jaučiant tiesioginį Vilniaus universiteto mokyklos, Vilniaus profesūros – mūsų istorijos mokslo grandų, dviejų „didžiųjų Ignotų“ – profesorių Onacevičiaus ir Danilavičiaus – poveikį. Šiandien simboliška atrodo net „Vilniaus miesto istorijos“ išleidimo data – kaip tik 1836 m. gruodžio pradžioje pradėti griauti Pilies vartai (galutinai nugriauti 1837 m. balandį) – bene paskutinis dar ryškus buvusios Vilniaus, anot M. Balinskio, – kelis amžius „vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinės“, šlovės simbolis (p. 2). Ar knygos, primenančios tos šlovės laikus, pasirodymas anuomet nebuvo savotiškas M. Balinskio protestas prieš tuos, kurie visomis išgalėmis naikino jau ir taip menkus jos likučius? Aiškių įrodymų tam vargu ar rasime. Tačiau šio istoriko veikloje atsitiktinumų būta ne tiek jau ir daug...

       Taigi M. Balinskis ir vėl atrandamas – jau XXI amžiuje. Antra vertus, kaip jau minėjau, vis dar iki galo neperprastas ir neatpažintas. Vis dar laukiantis naujų tyrinėjimų. O medžiagos tokiam darbui itin daug. Ne tik tiesioginės (ją beveik visą peržiūrėjo R. Naruniecas), bet ir šalutinės, kontekstinės. Iš tikrųjų į M. Balinskio kūrybą galima žiūrėti ir per šubravcų idėjas (ką mėginau daryti ir aš) arba dar konkrečiau – per masoniškosios ideologijos prizmę, neužmirštant tokių jo aplinkos asmenybių kaip įtakingasis Šalčininkų dvaro savininkas Karolis Vagneris (Wagner) ar jau ne kartą minėtas Andriejus Sniadeckis. Arba – tai itin sunku, bet ir itin įdomu – per skrupulingą, tiesiog anatominę (čia jau paties M. Balinskio mėgstamas žodis) jo tekstų analizę.