Regimantas Tamošaitis. „Kas gera – prisiminkime, kas bloga – tepražus...“– sovietiniais laikais mus įtikinėdavo jausminga daina, vienu metu ir teigdama pozityvią etinę nuostatą, ir patvirtindama psichologinę tiesą. Žmogus yra linkęs ištrinti iš atminties nemalonias, slegiančias patirtis, nes toks yra sąmonės poreikis, gyvybės instinkto diktuojamas savisaugos mechanizmas. Žmogui gyventi padeda teigiamos nuostatos, optimistinės projekcijos, kurios pagražina ir sušildo praeitį, taip pat viltimi nušviečia ateitį. Žmogus yra subjektyvi ir kūrybinga būtybė, savo patirtis nuolat pertvarkanti pagal savo valios poreikius. Jei ta valia pozityvi, jis sugeba įveikti gyvenimo sunkumus, jei negatyvi – jis tampa rakštimi kitiems ir pačiam sau. Mes nemėgstame niurzgų, kurie turi blogą atmintį ir sako nemalonius dalykus, nors tai ir būtų tiesa. Kas iš tos tiesos, jeigu ji nepadeda gyventi? Net ir religija – esminių egzistencinių instinktų saugykla – ragina atleisti kaltes, nesikabinti už blogio... Religija taip pat yra gajaus gyvybės instinkto apraiška, simboline veikla tapęs žmogaus kabinimasis prie gyvenimo.
Minėta sovietinė daina, aišku, nurodo į asmeniškų santykių sferą, iš kurios daugiausia ir kyla visokios teigiamos ir neigiamos patirtys, bet joje išreikštas principas yra universalus, tinkantis ir istorinės sąmonės ypatybėms apmąstyti. Žmogaus santykis su visuomenės istorija yra individualus. Bet kokios mūsų patirtys laike yra konkrečios, unikalios, asmeniškos. Mes visuomenėje gyvename ne abstrakčiai, o konkrečiai. Ir į savo visuomenės istoriją – kaip į savo paties patirtį – esame linkę žiūrėti pozityviai, išryškindami teigiamus momentus, ir kažkur į pasąmonę nustumdami neigiamus. Jei elgiamės kitaip, vadinasi, esame ligoti, pavargome gyventi. Mūsų individuali istorija, tapdama praeitimi, prisipildo nostalgijos, todėl tampa graži, jaudinanti, nepaisant visu protu – o ne jausmu – prisimenamų sunkumų.
Mūsų sveikais jausmais jau spekuliuoja net komercijos pasaulis, viliodamas pirkėją visokiomis „tarybinėmis“ dešrelėmis, ledais, saulėgrąžų pakeliais ir panašiais produktais, ant kurių gražiai švyti raudonos žvaigždės, pjautuvas ir kūjis, herbinis varpų vainikas, klaikiai džiaugsmingi jaunų komunizmo statytojų veidai. Atseit tuomet produktai buvo natūralūs, be jokios sintetikos ir priemaišų. Netiesiogiai peršasi mintis, kad ir žmonės tuomet buvo sveiki – ir fiziškai, ir morališkai. Tarytum nebuvo jokių perversijų, jokių narkotikų, savižudybių, šokinėjimų nuo tiltų. Nes ta reklama imituoja fasadinį sovietinio gyvenimo blizgesį, o ne tikrovę. Bet mes patys tikrai buvome jauni ir sveiki, todėl mūsų laiką primenanti sovietinė atributika kelia labai keistus, sumišusius jausmus. Nostalgija sumišusi su slogučiu. Mes galbūt ir buvome sveiki, bet tik ne sistema. Kai bandau ką nors rašyti praeities temomis, mane dažnai užvaldo iracionali tūžmastis, keista pagieža. Blogų žmonių neprisimenu, bet laikas buvo blogas. Šlykšti buvo valdžia – anoniminis visuomenės kraują siurbiantis TSKP ir LKP vampyras. Tos abreviatūros man iki šiol skamba kaip keiksmažodis, kaip žodžiai, kuriuos ištarti yra ir nepatogu, ir nešvaru. Toks mano emocinis, subjektyvus santykis su sovietine praeitim. Didžiausia vertybė joje buvau aš pats ir dar mano draugai.
Galima manyti, kad sovietinės sistemos galbūt neverta visai nurašyti, – tai juk socialinio teisingumo bandymas. Juk K. Marxas – visgi reikšminga Vakarų civilizacijos figūra. O ir mes – jeigu toje sistemoje kažką veikėme, tai, matyt, darėme iš tautinių ar net krikščioniškųjų paskatų, kurias dabar ir galime atvirai parodyti, paaiškinti, ką mes veikėme ir kokie buvome iš tikrųjų, ką slėpėme savo širdyje. Kas čia tokio, kad kai kas iš mūsų gyveno patogiai? Gal tai ne konformizmas ir ne kolaboravimas, o būtini kompromisai, – tai mūsų tragiškoji kaltė, kuri mus ne tiek pažemina, kiek iškelia kaip kankinius. Remdamiesi tokia logika, kai kurie krikščionybės interpretatoriai net Judo vaidmenį iškelia aukščiau už Kristų: Judas esąs tikrasis kankinys, pasmerkęs save amžiams, tapęs išdavystės įrankiu, kad išsipildytų Kristaus auka. Tas pavyzdys rodo, kad bet koks buvusių įvykių aprašinėjimas yra interpretacija, aiškinimas. O išaiškinta prasmė visuomet palanki pačiam aiškintojui. Nepalankius dalykus reikia išstumti, tiesiog pamiršti.
Taigi toje praeityje ir mes patys atrodome gražūs, nes buvome jauni ir reikšmingi, kupini vilčių ir galimybių. O dar jeigu buvome reikšmingos politinio, kultūrinio ar šiaip visuomeninio gyvenimo figūros – tai tuo labiau gražesni. Savo prisiminimais kompensuojame tą nereikšmingumą ir užmarštį, kuriai esame pasmerkti naujais laikais, naujomis sąlygomis. Tad kyla poreikis visiems ne tik patiems prisiminti savo praeitį, bet ir visiems priminti savo buvusią reikšmę, parodyti, kokie mes tada buvome puikūs. Žinoma, toks buvo laikas, dramatiškas, bet jis tik padidina mūsų reikšmę, išryškina mūsų herojiškus bruožus. Sovietinis laikas jame aktyviai pasireiškusius asmenis apdovanojo herojiškumo, o kartais ir kankinio aureole.
Gerai, kad lietuvių visuomenė jau kratosi martirologijos sindromo, – ypač jaunoji karta. Bet sovietinė epocha, iškylanti vyresniosios kartos žmonių prisiminimuose – memuarinėse knygose, dienoraščiuose, – ar ne per greitai ji tampa kažkokia mitologine sfera, kurioje išdrąsėję lyg savo namuose ima tvarkytis kai kurių dokumentinių knygų autoriai? Kokia šiandien yra atminties literatūra – kiek joje likę objektyvios istorijos, iš kurios privalėtų mokytis ateities kartos, ir kiek joje yra jaudinančių subjektyvių istorijų? Viskas žmogiška, viskas suprantama ir pateisinama, bet ar viskas nuoširdu ir tikra?
Kokios prisiminimų knygos jums atrodo aktualios, kokius kelia įspūdžius ir koks apskritai yra šiandienos lietuvio santykis su sovietine praeitimi? Kaip ją įsivaizduoja tie, kurie jos nepatyrė, ir kaip ją prisimena gyvieji jos dalyviai, kurių balsas mūsų kultūroje yra neabejotinai reikšmingas?
Jūratė Sprindytė. Šiandien autodokumentiniai žanrai labai suaktualėjo: dienoraštis, autobiografija, memuarai, laiškai suvokiami kaip anksčiau užgniaužtos tiesos proveržis. Bet ar taip iš tiesų yra? Pagrindinis klausimas, kalbant apie prisiminimų literatūrą, visada buvo tas pats: ar jie priklauso meninei kūrybai, vadinamajai fiction, ar dokumentinei, nonfiction literatūrai? Kitaip tariant, koks fakto ir išmonės santykis tokio pobūdžio tekstuose? Kiek visų trokštamos istorinės tiesos čia galime rasti? Tiesos, teisybės problema labiausiai domina ir kalbančius apie memuarinę literatūrą, ir ją skaitančius. Mes žinome, kad tekstas negali būti gryna tiesa, galime kalbėti tik apie nuostatą siekti tiesos arba apie tokios nuostatos nebuvimą. Manau, kad mūsų pokalbis apie tai ir suksis. Išmonės elementų, nukrypimų gali atsirasti ir dėl netyčinių atminties operacijų. Neišsprendžiamą klausimą – ar taip iš tiesų buvo? – dabar literatūrologai bando performuluoti kitaip: kodėl ir kokiu būdu, kokiomis teksto strategijomis autorius savo pasakojimą pateikia kaip tikrovę? Kaip faktinį, įvykusį, buvusį dalyką. Nuo mūsų patiklumo ir pasirengimo priklauso, ar mes juo tikime, ar įtariame mistifikaciją, ar atsiminimus priimame kaip epinį pasakojimą apie praeitį, ar tik kaip subjektyvų įspūdžių barstymą. Aš, tarkim, memuarus norėčiau skaityti kaip kultūros tekstus. Bet iš karto turiu pasakyti, kad tos kultūros – elementarios kultūros, jau nekalbant apie kultūrą kaip sistemą, – memuaruose yra mažoka. Kaip kraštutinį atvejį galiu paminėti Godos Ferensienės „Vakar ir šiandien“, kur kultūros lygis yra apgailėtinas, tiesiog bobiškas.
Virginijus Gasiliūnas. „Charibdės“ išleista G. Ferensienės prisiminimų apybraiža, regis, rašyta lygiuojantis į žurnalus labai blizgiais viršeliais ar į dienraščių priedus á la „Gyvenimo būdas“ (ne atsitiktinai 2-ame leidime pridėta paantraštė, kad „papildyta dar pikantiškesniais faktais, nutikimais bei nuotraukomis“). Skaitant šią knygą nenorom prisiminė posakis, kad meilė akla. Algirdo Ferenso asmuo išties vertas dėmesio, bet įžvelgti priežastis, kodėl jis nusižudė, tai ne perrašyt žinutes iš spaudos apie mirtį ar dedikacijas iš dovanotų knygų...
Grįžtant prie Jūratės temos apie atminties literatūrą. Reikia neužmiršt, kad tai yra traumuotos atminties prisiminimai. Psichologai (Danutė Gailienė ir kt.) tai jau pradėjo tyrinėti. Kaltė, atgaila ir panašūs dalykai veikia prisiminimus, ir juos reikėtų skaityti bandant suvokti patį prisimenantįjį. Kaip, tarkim, Jūra Avižienytė perskaitė Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus. Tik ji perskaitė juos praėjus atitinkamam laikui nuo parašymo ir pasirodymo. Tokio pobūdžio prisiminimai įdomiausi tada, kai randi būdą įsismelkti šiek tiek giliau nei paviršinis faktų paminėjimas ar jų nutylėjimas. Kad gyvenimo pabaigoj prisimintum, kas tau buvo skaudu, ką bloga esi padaręs kitiems, turi būti šiek tiek linkęs į mazochizmą, savo žaizdų draskymą. Bet – ar galima tikėtis, kad žmogus, turintis polinkį į mazochizmą, sovietiniais laikais galėjo aukštai pakilti karjeros laiptais? Todėl reikia turėti galvoj ir atsiminimų autoriaus psichinę struktūrą. Ką jis buvo pasiekęs ir t. t. Žodžiu, tas atsiminimų skaitymas savotiškas, man atrodo, mes dar nesam geri jų skaitytojai, dažnai teieškom tų „pikantiškesnių faktų, nutikimų“. Nesame pasirengę įskaityti tekste slypinčių tikrųjų prasmių. O jų yra netgi tuose atsiminimuose, kurie dabar iš pirmo žvilgsnio mums atrodo neįdomūs. Jie kol kas mums nieko nepasako daugiau, nei mes ir taip žinome. Juos reiktų prakalbinti.
Vytautas Rubavičius. Leisiu sau sugrįžti prie pradinės atminties temos ir tam tikrų jos ypatumų. Kas atmintis yra ir kaip ji veikia? Atmintis yra ne kokia ypatinga saugykla, buvusių įvykių, nutikimų bei suvokinių sandėlis, o vyksmas, galintis pateikti neįtikėtinų dalykų. Atmintis veikia menant ir įmenant. Menant įmintus pėdsakus ir įmenant jų paslaptis. Atminties veikimo niekada neįsisąmoninsime jau vien dėl to, kad negalime nei valdyti atminties ir užmaršties sąsajų, nei galimybių perminti praeities įspaudus. Mano galva, atmintis veikia panašiai kaip kalba – ji tau leidžia susikurti valdymo iliuziją, be kurios neįmanoma įtikinama ištartis. Atminti visada reiškia įminti minklę ir įminti į atmintį. Kai mes sakome, kad praeitį galima atsiminti teisingai ar neteisingai, tai mes atminčiai primetame ganėtinai paviršutiniškus, tačiau neišvengiamus ir būtinus savo įsivaizdavimus, savo suvokimo bei įsitikinimo rėmus. Atmintis veikia ne pagal savus, nuo mūsų nuslėptus ar mūsų išsikeltus tikslus – tik prisimenant palaikomas žmogaus tapatumas. Neteigiu tapatumą esant stabilų moralinį, dorovinį, užgyventu biografiniu pasakojimu grindžiamą savivaizdį – tapatumai nuolatos kuriami ir perkuriami. Tačiau sykiu išlieka tam tikra tapatumo apibrėžtis, kaip ir pasakyme „aš tapau visai kitu žmogumi“. Nelygu karjera, įgytas išsilavinimas, tekę išbandymai bei išgyvenimai, nelygu naujos perskaitytos knygos, vienų ar kitų žmonių apie tave išsakyti atsiminimai. Pavyzdžiui, perskaitęs kokio artimo draugo atsiminimus, juose gali pasirodyti sau nepaprastai šlykštus. Bet juos skaitydamas vis dėlto kaip nors pasikeisi ir pats, pradėsi kitaip vertinti save, pasikeis tavo santykis su žmonėmis ir, žinoma, keisis tavo savivaizdis. Atminties veikimas tiesos aspektu yra labai painus. Tiesos paieškos būdingos prisiminimui, tad tiesos atšvaitai neišvengiamai krinta ir ant atsiminimų, tačiau ne tiesa juose yra svarbiausias dalykas, o savaip suvokiamas bei išgyvenamas teisingumas, pasiteisinimas ir pateisinimas. Visi šie dalykai susiję, atmintyje ir atsiminimuose jie grindžia ar nuslepia vieni kitus. Juk dokumentų prikaišytais atsiminimais, kuriuose primygtinai peršama tiesa, dažniausiai siekiama pasiteisinti ir pateisinti. Esama ir kitos svarbios sąsajos – pasiteisinti ir teisti. Juk teisindami save dažnai nejučiomis imame teisti kitus, šitaip bandydami išvengti pripažinimo ir atgailos. Todėl atsiminimuose iškeliama tiesa dažnai yra kelias teisti kitiems. Prisiminimais siekiama teisinti, sustiprinti, įtvirtinti savo dabartinę būseną. Labai mažai žmonių ryžtasi išpažinčiai, kuri taip pat yra savitas atsiminimų literatūros žanras. Labai mažai žmonių, kurie savo atsiminimais ir išpažintimi atsisakytų buvusio savęs, nutrauktų su juo ryšius, atmestų tą save kaip apgailėtiną subjektą ir pripažintų padarytus blogus darbus. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad tokioms išpažintims ryžtųsi valdžios ragavę ar ją savo rankose laikę vyrai – jų atmintis šiuo metu stengiasi visaip pateisinti nugyventą metą, tad ir susikurtą bei išlaikytą politinę ekonominę galią. Jau sakiau, jog man atmintis panaši į kalbą, tad drįsčiau teigti atmintį didžia dalimi esant naratyvinę. Vaikai auga ir bręsta klausydami ir pasakodami istorijas. Suaugusių atminimai – juolab išspausdinti – yra nulemti literatūros žanro taisyklių bei tam žanrui būdingo pasakojimo pobūdžio. Atmintis struktūruojama kaip kalba ir tam tikri pasakojimo žanrai. Joje mus nepastebimu būdu veikia girdėti pasakojimai, skaitytos knygos, literatūrinės konvencijos, o ypač – bibliniai vaizdiniai bei simboliai, kurie suteikia žmogaus prisimenamam gyvenimui prasmės bei vertės. Vienaip skaitytume karjeristo pasakojimą ir visai kitaip – karjeros kilimo prisiminimą, paremtą vertinimu „jis kantriai nešė savo kryžių“. Dar labiau atsiminimus suliteratūrina redaktoriai. Todėl atsiminimus reikėtų laikyti savitu literatūros žanru ir mokytis juos tinkamai skaityti, atsižvelgiant į atminties veikimo, taip pat tiesos–netiesos problemų spendžiamus spąstus. Derėtų galvoti ir apie tai, kaip tie atsiminimai veikia skaitytoją. Jie skaitytoją veikia daug paveikesniu „tiesos režimu“, nei ta atmintis, kuri tuos atsiminimus ir sukūrė. Skaitytojui visokie atsiminimai atrodo labiau dokumentiniai nei literatūriniai tekstai. Iš to kyla labai daug problemų. Juk jeigu susiklosto tokia padėtis, kai stokojama patikimų istorinių atmenamo meto tyrinėjimų, tai po kurio laiko net istorikai atsiminimuose aprašytus įvykius ima vertinti kaip tam tikrus istorinius ar dokumentinius faktus. Beje, mūsų istorikai iki šiol deramai netaiko literatūrologinių analizės būdų, jie linkę į tekstus žiūrėti pro „faktų akinius“, pasitelkę tiesos–netiesos kriterijų. Žmogus aprašo išgyventus dalykus, vienus nuslėpdamas, kitus pagražindamas, trečius pavaizduodamas teisingai. Tad prie atsiminimais perteikiamų tiesos imitacijų prisideda ir istorikų bei literatūrologų iš tų atsiminimų traukiamos tiesos (taip pat ir netiesos) imitacijos. Nesakau, kad atsiminimus rašantį žmogų valdo siekis apgauti, suklaidinti ar ką nuslėpti, nors ir tokių ketinimų nedera atmesti. Atmintis visada selektyvi, o žmogui būdingas polinkis pateikti gražesnį savo įvaizdį. Kol kas neteko skaityti Lietuvoje parašytų atsiminimų, kuriuose būtų pasakojama, kaip žmogus moraliai degradavo kildamas valdžios ar akademinės karjeros laiptais, kai niekšiškai jis skundė valdžiai savo kolegas ar įsiteikdamas stengdavosi numatyti galingųjų įgeidžius. Tokie atsiminimai vargu ar įmanomi psichologijos požiūriu. Nebent sąmoningai „laužant“ atmintį ar nutarus negailestingai „išvilkti save į dienos šviesą“. Tačiau ir tam turi susiklostyti palankios socialinės aplinkybės – išnykti buvusios socialinės priklausomybės ryšių tinklas. Nors iš šalies žvelgiant pripažįstama, jog valdžios siekis ar įsitvirtinimas valdžioje ne taip jau retai žlugdo žmogaus dorovinius principus, tačiau tokių memuarinių paliudijimų stokojama.
J. S. Bet jei autorius laiko save kultūros žmogumi, jis turėtų būti bent minimaliai sąžiningas ir nujausti, kad gali būti demaskuotas. Mes turime kalbėti apie rašymo kultūrą, apie kritinės refleksijos lygį, mūsų mentaliteto kokybę. Ir kai sakei apie adresatą, reikėtų konstatuoti, kad yra turbūt trys adresatų rūšys: pirmieji gyveno toje pačioje epochoje ir patys yra liudytojai, nes sukosi panašiose sferose kaip ir atsiminimų knygų autoriai, todėl gali atpažinti visas tas apgaulę kuriančias simuliacijas ir pasverti, kokia ten yra melo dozė. Kiti skaitytojai besąlygiškai pasitiki, atsiminimus laiko pažintiniu (tikrovišku) tekstu ir viską priima „už gryną pinigą“. O treti iš viso knygas vartoja pramogai ir nesuka sau galvos dėl tiesos iškraipymų. Jiems gali būti įdomus pats pasakojimas, jie į tekstą žiūri be abejonės ir be distancijos. Kuo labiau iš gyvenimo trauksis gyvi praeities liudytojai, tuo daugiau bus tokių trečio tipo skaitytojų. Todėl būtina rengti panašius į mūsiškį pokalbius, nes nūdien suklestėjęs atsiminimų žanras per menkai reflektuojamas. Privalome kritiškai įvertinti tokią literatūrą, brėžti kažkokias jos suvokimo gaires, nes melo čia visgi daugoka. Kaip Vytautas sakė, niekas savęs nevaizduos blogai, tai psichologiškai neįmanoma. O Regimanto pastebėjimas apie beveik nesąmoningą praeities romantizavimo nuostatą dar sustiprina pasigražinimo, išsibaltinimo linkmę. Romantizmas mūsų sąmonėje susijęs su pozityvo ženklu. Ta romantiška meilė praeičiai... Kaip Alfonsas Bieliauskas ir teigia vienoje iš savo knygų: aš noriu išlaikyti karo ir pokario romantiško komunisto įvaizdį. Jis tą ir daro, ir gana sėkmingai.
V. R. Su savo prisiminimų tomų tomais? Su savo „paliudijimais“ ir „pasiteisinimais“?
J. S. Taip, ir tai A. Bieliauskui yra net ne atsiminimai, o paliudijimai – daug stipresnis žodis, simptomiškas tokių tekstų kodavimas. Todėl ir reikia aiškiai kalbėti apie panašias iš atsiminimų knygų kyšančias dviprasmiškas tendencijas. Ir nesuversti visko tik minėtai atminties mechanizmų specifikai, nors ji aptarta teisingai.
V. G. Vytautas mėgino išsiaiškint, kaip atsiminimai veikia skaitytoją, bet yra paprastesnis klausimas: kiek mes jų perskaitę, ką su kuo galime lygint? Per 2005-aisiais išėjusių knygų aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pasakiau, kad mane nuvylė Liongino Šepečio prisiminimai. Kodėl? Todėl, kad prieš tai buvau skaitęs buvusio L. Šepečio pavaldinio, trumpai dirbusio LKP CK, Vlado Butėno atsiminimus, kurie taip ir vadinasi: „Cėka: kelias į 1988-uosius“ (Vilnius: Gairės, 2003) ir dedikuoti „Lietuvos komunistų partijai – Tarybų Lietuvos kūrėjai ir duobkasei“. Kas svarbu, ką reikia fiksuoti, lemia ir profesiniai įgūdžiai – šitų atsiminimų autorius yra žurnalistas, be kita ko, dar ir poetas, satyrikas. Kaip žurnalistas, jis negali išsiversti be konkretybių, be detalių. Jos jam yra svarbesnės nei visokie apibendrinimai ar politinės abstrakcijos. Dėl to ši knyga, manau, yra labai vertingas šaltinis, norint pažint LKP CK, kaip dar valdančiosios jėgos, specifiką paskutiniais jos egzistavimo metais. Čia galima sužinot ir bufeto valgiaraštį, ir kas kada ką sakė ar kokia kalba kalbėjo. Apskritai įdomesni atsiminimai tų žmonių, kurių tiesiogiai neslegia aukštos valdžios našta, – jiems nebūtina teisintis, jie gali savo egzistenciją pagrįsti kuo kitu, o ne užimtom pareigom. Beje, knygos „Cėka“ pabaigoje autorius svarsto, kodėl jis rašė tuos prisiminimus. Kodėl nusprendė juos leisti nelaukdamas, kol žmonės, apie kuriuos rašoma, numirs. Tokie dalykai taip pat komplikuoja atsiminimų rašymą, – rašantysis tarytum tampa atsakingas ne tiktai pats už save, bet ir už kitus, jų vaizdinį. Sakydamas, kad tu blogai jauteisi dirbdamas ten ir ten, pasakai ne tik apie savo savijautą, bet ir apie tą įstaigą: „Terši lizdą“. Tu jau vertini ne tik savo gyvenimą, bet ir visą politinio elito grupę. Man tikrai V. Butėno atsiminimai buvo įdomesni negu L. Šepečio.
Ir dar. Išties, kaip sakė Jūratė, prisiminimų suvokimas priklauso nuo to, kokie žmonės juos skaito. Bet kodėl vienos knygos skaitomos, aptarinėjamos, recenzuojamos, o kitos nesukelia jokio rezonanso? Pagalvojau: jeigu L. Šepečio atsiminimus būtų išleidusi ta pati leidykla, kuri leidžia kitų buvusių Lietuvos komunistų partijos veikėjų – didesnių ar mažesnių – knygas, t. y. „Gairės“, kuri neturi tokio reklamos smagračio ir tokio skaitytojų pasitikėjimo, kokį turi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, ar jie būtų ant kiekvieno kampo linksniuojami? Yra žmonių, kurie skaito „Gairių“ leidžiamas knygas. Yra žmonių, kurie skaito Genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamus istorijos darbus. O susitinka šios dvi knygų srovės labai reto skaitytojo galvoje. Kaip istorikas Arūnas Streikus atkreipia dėmesį, kad L. Šepetys kai kuriuose savo atsiminimų vietose rašo netiesą? Jis pacituoja drg. L. Šepečio pažymą, kuri paskelbta dokumentų rinkinyje „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje“ (išleido kaip tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) arba primena, ką Donatas Katkus yra kalbėjęs apie Operos ir baleto teatrą (ta kalba išspausdinta knygoje „Lietuvos kultūros kongresas“). Viena – ką prisimena žmogus, kita – kas užfiksuota dokumentuose: galima gretinti, lyginti ir daryti išvadas. Bet baisu tai, kad šie tekstai susitinka ir yra gretinami tikrai reto skaitytojo galvoje. Galima, žinoma, ironizuoti L. Šepečio atsiminimus, kaip tai „Kultūros baruose“ darė Almantas Samalavičius, bet vien ironijos čia nepakanka. Toks sugretinimas, kurį pateikė A. Streikus, yra neabejotinai daug svarbesnis, stipresnis. Bet kur toks sugretinimas pasirodė? „Knygų aiduose“, kurių niekada nebūna spaudos kioskuose, ir jei tu nesi „Naujojo židinio–Aidų“ prenumeratorius, tu turi eiti į pačią leidyklą, kad šį tikrai įdomų žurnalą nusipirktum. Štai kokia yra problema – vieni prisiminimai vaikšto vienais keliais, kiti – kitais, o istorikų parengtos ar parašytos knygos – trečiais, ir retai susitinka.
V. R. Jau minėjome vieną labai svarbų dalyką – trūksta mūsų išgyvento meto, kurį vadiname sovietmečiu ir kuriame brendome kaip tarybiniai žmonės, refleksijos bei tyrimų. Sovietinis ir vadinamojo brandaus sovietizmo virsmo laikas nėra rimtai tyrinėtas, nėra iškelti ano meto dokumentai bei duomenys. Kalbu apie LKP CK ir įvairiausių partinių komitetų bei biurų dokumentus. Jie nėra visuomeninės sąmonės „apyvartoje“. Nežinau, kol kas nėra ar jau nebėra. Vienas kitas straipsnis – gerai, tačiau juk praėjo jau penkiolika metų. Tad stokojama profesionalios kritinės refleksijos, kurią turėtų plėtoti pirmiausia literatūrologai ir istorikai – jie turėtų mokyti visuomenę atsiminimų skaitymo meno. Visuomenė kol kas neturi įgūdžių skaityti tokios literatūros. Jeigu stokojama sovietmečio tyrinėjimų, tai galima daryti išvadą, jog akademinio sluoksnio žmonės nejaučia būtinumo apmąstyti visų mūsų išgyventos praeities ir pateikti tuos sąžininga profesionalia savianalize grindžiamus apmąstymus visuomenei. Neskatinant visuomenės suvokti savo praeities, ji tarsi atidedama ir išnyksta iš mūsų patirties. Todėl neturėtume stebėtis, kad paprastas skaitytojas dar ilgai niekaip nesusies „galų“ ir patikliai klausys visokių „paliudijimų“. Padėtis dar ilgai nesikeis, nes šioje srityje nesama rimtesnių poslinkių. Tai – viena problema. Kitas dalykas, kad iš daugelio atsiminimų – ypač iš tų, kuriuos rašo ir valdžios, ir kultūros veikėjai, – jau dabar galime „ištraukti“ bendresnius požiūrius į praeitį, įžvelgti tuos rašančius susiejantį bendresnį požiūrį į savo vaidmenį praeityje. Galime pamatyti bendresnes idėjas ir net pasaulėvaizdį. Viena bendresnių ir labiausiai paplitusių yra „tyliosios rezistencijos“ nuostata. Viena vertus, „tylioji rezistencija“ įmanoma kaip tam tikras elgesys, suvokiant ano meto valdžią, jos žaidimo taisykles ir stengiantis sužaisti savo žaidimą, stengiantis susikurti asmeninės laisvės ar kūrybinės saviraiškos sritį. Galima sakyti ir taip: žmogus stengiasi išvengti valdžios pinklių ir palikti savo laisvos saviraiškos ženklų. Tačiau tokia laisvė vargu ar suderinama su kilimu valdžios laiptais, kitaip tariant, pasitelkiant valdžios žaidimo taisyklių žinojimą karjeros tikslui. Net jei manytume, jog valdžios siekę ir joje įsitvirtinę žmonės laviruodavo stengdamiesi išvengti Maskvos spendžiamų pinklių, vis dėlto liežuvis neapsiverčia tuos veiksmus pripažinti „tyliosios rezistencijos“ apraiškomis. Juk visi vietinės sovietinės valdžios vyrai buvo sąmoningai apsisprendę tarnauti okupacinei valdžiai. Jie tiesiogiai dalyvavo represinės sistemos darbe. Tačiau „tylaus rezistento“ vaizdinys labai parankus – jis padeda tvirtinti naują savivaizdį, o sykiu pateisint nugyventą gyvenimą bei pelnytą gerovę. Minėta nuostata išplito ir tarp akademinio elito žmonių – jiems taip pat norisi pateisinti savo anuometinį partinį aktyvizmą, pelnytą karjerą bei simbolinį kapitalą. Akademinio elito įtvirtinama „tyliosios rezistencijos“ nuostata, kurią iš dalies galima pateisinti darbu išlaikant ir skatinant kultūros bei kalbos savikūrą, savaip palaiko buvusio politinio elito atsiminimuose vis labiau ryškėjantį „rezistenciškumą“. Partinės nomenklatūros veikėjai tampa tikraisiais Lietuvos patriotais, Lietuvos valstybingumo sergėtojais, nepriklausomybės tvirtintojais. Šitai ryšku Vytauto Astrausko ir L. Šepečio atsiminimuose – jie, pasirodo, esą tikrieji Lietuvos patriotai, nes būdami LKP CK sekretoriais galėjo veiksmingai dirbti „Lietuvos žmonių labui“. Atsiminimuose neprisimenamas nei kilimas partinės karjeros laiptais (šitai vyksta lyg savaime, be jokių sąmoningų pastangų, juolab įsiteikimo Maskvos funkcionieriams), nei bendras darbas su represinėmis struktūromis, nei tėvų bei senelių tremties patirtis. Vienų atmintyje išliko tik šlovingos priešinimosi Maskvos funkcionieriams apraiškos, o kitų – tas priešinimasis susiejamas su tautiškumo puoselėjimu ir pagardinamas kišenėse nešiojamais kalėdaičiais, liudijančiais pagarbą Bažnyčiai ir tikėjimui.
V. G. Yra ir dar radikalesnių svarbos įvardijimų. Tarkim, lyg niekur nieko pareiškiama, kad LTSR ministras pirmininkas Motiejus Šumauskas buvo „pirmojo ryškumo žvaigždė, padariusi akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“.
V. R. Galime juoktis, galime nesijuokti, bet tai yra tendencija. Ji vis labiau įsitvirtina. Nėra paprasta kalbėti apie tokių atsiminimų drąsą, tiesą ir t. t. Kalbama apie tuos pačius politinio elito žmones. O juk tas politinis elitas neišnyko. Šiuolaikinė Lietuvos istorija liudija, kad anas politinis elitas išsaugojo ir net sustiprino savo padėtį – ekonominę ir politinę. Pasižiūrėkite į CK sekretorių, vedėjų, instruktorių, įvairaus lygio partijos komitetų ir vykdomųjų komitetų veikėjų sluoksnį. Buvęs sovietinis politinis elitas tapo naujojo politinio elito šerdis. Tad kyla klausimas apie valdžios perimamumą ir apie naujosios valdžios legitimaciją. Ar teisėtai jie dabar yra išlaikę valdžią? Įtvirtinama „tyliosios rezistencijos“ nuostata, kuria grindžiamos žymių komunistinių veikėjų atsiminimų knygos, tik patvirtina, kad valdžią jie perėmė visiškai teisėtai. Kodėl teisėtai? Nes jau ir anais laikais buvo patriotai ir dirbo Lietuvos labui. Psichologiškai juos palaiko ir platesnis atminties laukas – žymesnių istorikų, literatų, rašytojų bei menininkų prisiminimai. Taigi ne vien jie, buvę valdžios žmonės, yra nusipelnę tautai – visas akademinis elitas, gyvenęs ir kūręs šalia jų, LKP CK ir įstaigose veikusių partinių komitetų bei biurų prižiūrimas, sėkmingai atsikratė visų sąžinės priekaištų. Tie atsiminimai neleidžia nustatyti „tyliosios rezistencijos“ reikšmės – kur ji tinka žmogaus gyvenimui okupacijos sąlygomis paaiškinti, o kur visiškai netinka. Mano galva, tyliosios rezistencijos Centro Komitete nebuvo ir būti negalėjo. CK buvo sovietinės okupacinės valdžios įrankis, ir valdžios žmogaus veikimo negalėjo sutaurinti jokios „kitokios“ psichologinės nuostatos. Arba tu eini į valdžią ir su valdžia, arba neini – ir viskas. Jeigu jau dalyvauji – visiškai nebesvarbu, ką tu ten manai, nemanai, kokie buvo tavo tikrieji jausmai ir troškimai. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie sugyvenimo su valdžia strategijas, kurios laikui bėgant gali įgauti ir sąmoningos kultūrinės kūrybos apraiškų. Tų dalykų nėra reikalo neigti. Juk pats sugyvenimas su valdžia įgauna savas kultūrines formas, kurios ima teikti naujų žaidimo su valdžia galimybių. Minėtoje V. Butėno knygoje daug įdomių smulkmenų. Galima nujausti autorių kankinusią problemą, kaip rašyti apie buvusius savo draugus ir bendradarbius, nes juk rašoma apie dabartinį valdžios elitą, apie tuos, kurie perėmė valdžią. O apie juos rašyti gana pavojinga. Manau, kad autorius puikiai suvokia ir dabartinių valdžios žmonių išlaikytą galią, ir jų poveikio galimybes – apšmeižti, nustumti, marginalizuoti jiems neįtinkančius, ramybę trikdančius asmenis. Jie visada gali ištraukti kokius nors dokumentus, surengti niekinimo kampaniją ir pan. Man įstrigo viena detalė – paminėti nuolatiniai L. Šepečio pasivaikščiojimai su tuometiniu KGB pirmininku. Kitas dalykas tas, kad knygoje labai aiški pasakojimo strategija – autoriaus partinė karjera vyksta lyg ir savaime, jis sugeba į karjerinį kilimą žiūrėti „iš šono“, o jau dirbdamas (ir gerai dirbdamas) CK yra vos ne „svetimkūnis“ – apsisprendžia ir nori išeiti dirbti „Valstiečio laikraščio“ vyriausiuoju redaktorium.
V. G. Ne vieno galvoj turbūt yra toks vaizdinys: Algirdas Mykolas Brazauskas atiduoda tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą (tikiuos, toks pano dar neišaustas Valdovų rūmams), o perskaičius V. Butėno atsiminimus mano galvoj atsirado kitoks: Algirdas Mykolas Brazauskas į šeštadieninę talką Pavilny susirinkusius LKP CK darbuotojus sveikina rusiškai su šia „visaliaudine“ švente. Tarp šitų dviejų įvykių vos dvejų ar trejų metų tarpas. Vaizdiniai iškalbingi, prašyte prašos teptuko, plunksnos ar dar kokios priemonės. Bet visiems A. M. Brazauskas rodosi tik kaip katedrą „dovanojęs“, o jokių CK veiklų lyg nebūta.
J. S. Bet L. Šepečio knygoje tie dalykai yra gana subtiliai išrašyti: jeigu dešinieji būtų žinoję, jie vietoj A. Brazausko į mitingus, į tribūnas būtų siuntę beveidį R. Songailą, tuomet dar buvusį valdžios viršūnėje. Autorius įtikinamai parodo, kaip tomis Sąjūdžio dienomis viskas sluoksniavosi. Visa tai jis, žinoma, aptaria gana „slidžiai“, diplomatiškai, bet yra užuomina, kad dėl neryžtingos dešiniųjų pozicijos galią vėl pasiglemžė buvusieji.
V. R. Dešiniesiems silpnumas dabar gali būti primetamas sąmoningai. Kas mokėjo Lietuvoje valdyti? Kas mokė lietuvius ir lietuvių tautą valdyti? Tie, kas valdė ir kas išauklėjo visą valdančiąją klasę. Sąjūdžio laikais ėję į gatves nei mokėjo, nei ruošėsi valdyti. Sąjūdinės valdžios grupė buvo greitai sugundyta, įtraukta į išlikusią ir veikiai sustiprėjusią nomenklatūrinę sistemą. Paskelbė atsisaką privilegijų, o jau po mėnesio – naujos privilegijos. Vėliau sklypai sklypeliai. Visa tai gražiai paliudija žmogiškus polinkius. Greitai susigaudoma, kad išsilaisvinimas gali duoti daug asmeninės naudos, gali tapti pelningu dalyku. Vieniems labai pelningu, tačiau ir kiti nori iš to gauti kokios nors naudos, užsitikrinti savo ateitį. Tačiau grįžkime prie knygų. Iškalbinga V. Butėno atsiminimų dedikacija: „Skiriu Lietuvos komunistų partijai – Tarybų Lietuvos kūrėjai ir duobkasei“. Kai sakome duobkasei, tai savaip tą komunistų partiją išaukštiname. Bet ar ji buvo Tarybų Lietuvos duobkasė? Ar ji buvo duobkasė ne tik Tarybų Lietuvos, bet ir valdančiosios klasės? Žinoma, kad ne – niekas neužkasta ir niekas nepalaidota. Ta pati komunistų partija keisdama pavadinimus virto socialdemokratų partija ir sėkmingai valdo iki šiol. Tai kas tada atsidūrė duobėj ir buvo užkasta, kas palaidota?
V. G. Na, iš Lietuvos pavadinimo iškrito pora raidžių: iš LTSR liko LR (dar ir dabar kai kur gali pamatyt kabančiose metalinėse lentose tą tarpą, kur SR yra tiesiog nuzulinta). O drg. Rubavičius tapo ponu Rubavičium...
J. S. Ar mes neturėtume šios literatūros kaip nors diferencijuoti? Nes tų nomenklatūrininkų atsiminimai irgi yra dviejų tipų. Vieni – aptakūs, su vadinamąja tyliosios rezistencijos gaidele, ir yra kiti, kurių autoriai rašo savo referentinei grupei neslėpdami savo pažiūrų ir jomis didžiuodamiesi. Tai – tikri, įsitikinę komunistai. Tarkim, Liudvika Lisenkaitė, buvusi Lietuvių literatūros katedros dėstytoja („Būtojo laiko takais“). Ji tiesiai sako, kad Bronius Pranskus Žalionis, proletarinis rašytojas, kurį laiką vadovavęs katedrai, buvo labai šviesus tikras komunistas. Ir tai išspausdinta 2001 metais! Su tokiais atsiminimais, regis, problemų nėra. Sudėtingesnis L. Šepečio fenomenas, kuris svarbus ir įdomus visiems kultūrininkams, taip pat meno žmonių atsiminimų knygos, kurios mums yra pačios aktualiausios, nes susijusios su visu mūsų kultūriniu palikimu (tarkim, kino operatoriaus Jono Griciaus „Vingiai“, Augustino Savicko „Žalia tyla“ ar Laimono Tapino „Prarasto laiko nebūna“). Dar kitokio pobūdžio yra Rimanto Šavelio knyga apie Paulių Širvį, Silvijos Lomsargytės-Pukienės „Dita“. Pastarųjų neslegia konjunktūrinės naštos, kaltės, tiesiog pasakojama apie savo ir kitų gyvenimus. Praeityje įtakingų valdžios žmonių memuarai turėtų būti viešai daugiau diskutuojami.