Kai kurios istorijos ir kultūros paralelės
Šiame tekste lietuvių personalioji eseistika tiriama lyginant ir ieškant paralelių su pasaulyje jau susiklosčiusia personaliosios eseistikos tradicija. Pasiremsiu antologijos „Personaliosios esė menas; antologija nuo klasikinės epochos iki dabarties“ sudarytojo amerikiečio Phillipo Lopate'o (beje, taip pat personaliojo eseisto) įvadu1. Lyginsiu P. Lopate'o įžvalgas ir ilgos, Michelio Montaigne'io ar net Senekos laikus siekiančios tradicijos apibendrinimus su tuo, ką per trylika metų (nuo Rolando Rastausko pirmųjų esė 1993 m. nuorodų) pavyko padaryti personaliesiems eseistams ir jų tyrinėtojams Lietuvoje. Šiek tiek praplėsiu lietuvių personaliosios eseistikos sudėtį: iš „auksinio penketuko“ ją paversiu „septintuku“. Kartu su jau ne sykį aptartais R. Rastausko, Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės ir Alfonso Andriuškevičiaus tekstais nagrinėsiu ir Kęstučio Navako esė rinkinį „Gero gyvenimo kronikos“ bei Giedrės Kazlauskaitės esė, publikuotas knygoje „Aštuntoji diena“.
P. Lopate'as personaliosios esė žanrą apibūdina panašiai kaip Bilas Rorbachas, teigęs, kad personaliojoje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu ir kad personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo autorius2. P. Lopate'as taip pat nurodo, kad personalioji esė yra neformaliosios (skirtingai nuo formaliosios, t. y. mokslinės, politinės, kultūrinės ir t. t.) esė atmaina, kuri sutelkia dėmesį ne tiek į racionalius išvedžiojimus, kiek į stilių ir rašančiojo asmenybę. Personaliosios esė tekstu plaukia, anot vaizdingo Elizabeth Hardwick posakio, paties rašančiojo – solisto asmeninis parašas3.
Vieną iš personaliosios esė ypatybių P. Lopate'as nurodo jos intymumą. Esė autorius tarytum kalba tiesiai skaitytojui į ausį, patikėdamas jam viską – nuo paskalų iki išminties. „Pasidalydamas savo mintimis, prisiminimais, troškimais, skundais ir keistybėmis, personalusis eseistas užmezga santykį su skaitytoju, dialogą – draugystę, galbūt pagrįstą susitapatinimu, supratimu, pasitikrinimu ir bičiulyste“4. Ar tai reiškia, kad personalieji eseistai yra monologistai, nerandantys su kuo pasikalbėti ir priverčiantys juos išklausyti skaitytoją? P. Lopate'as taip nemano. Anot jo, personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono laikų. Personalioji esė – tai tam tikra literatūrinė komunikacija.
P. Lopate'as atskiria personaliąją esė nuo autobiografijos. Autobiografinių memuarų autorius, jo nuomone, juda linijine kryptimi, vis giliau panirsta į naratyvą, kaip ir romane neišvengiamai įtraukia psichologinius ir socialinius įvykių aspektus. Personalioji esė rašoma, kitaip nei autobiografija, ciklais. Eseistas visuomet pradeda nuo prielaidos, kad skaitytojas su jo tekstu susiduria pirmą sykį. Todėl eseistas nevengia pasikartojimų. Pridurčiau nuo savęs – personalioji esė gali turėti tam tikro „džiazavimo“ elementų. Prie tos pačios temos galima nuolat grįžti rašant vis naujas esė ir renkantis skirtingas prieigas. Šiuo atveju P. Lopate'as pabrėžia būtiną autobiografinių detalių pakartojimą, kad skaitytojas susigaudytų, apie ką rašoma. Linijiniame pasakojime tokie pakartojimai trikdytų naratyvinę logiką, o esė žanre jie neišvengiami.
Personaliosios eseistikos žanras, anot P. Lopate'o, siekia graikų ir romėnų klasikinės kultūros laikus. Ne tik formaliomis, bet ir personaliosiomis esė jis laiko kai kuriuos Senekos laiškus („Apie triukšmą“, „Astma“, „Scipio vila“), Plutarcho tekstą „Paguoda jo žmonai“. Esė rašymo tradicijų jis neaptinka afrikiečių ir arabų literatūroje. Arabai „aš“ atverti gali nebent poezijoje. Tačiau Japonijoje jau X a. personaliąją eseistiką galima įžvelgti Sei Shonagog dienoraštyje. Kinijoje Tang dinastijos klestėjimo laiku esė rašymas buvo būtina kariškių egzamino procedūros dalis. Kai kurie jų pasirinkdavo rašyti literatūrines esė. Šiuolaikinėje kinų literatūroje taip pat esama eseistų (Lu Hsun). P. Lopate'as ryškiausiu personaliosios eseistikos klasiku nurodo, kaip įprasta, prancūzų eseistą M. Montaigne'į (1533–1592). Po M. Montaigne'o esė žanras iš Prancūzijos persimetė ir suklestėjo Didžiojoje Britanijoje. Tai gali turėti kažką bendra su anglams įprasta ekscentriškumo tolerancija ir anglų rašytojams būdingu polinkiu komiškajai ironijai, teigia P. Lopate'as5.
Esė žanro ryšys su kultūros ar sociumo ypatybėmis yra neabejotinas, tai rodo ir faktas, kad personalioji esė Lietuvoje suklestėjo tik nepriklausomybės laikais. Kai kurioms amerikiečių personaliosioms esė įtakos turėjo Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau gamtos meditacijos (W. Berry, E. Hoagland, A. Dillard). Tačiau didžiulę įtaką šiam žanrui daro ir laikraščių kultūra. Viena populiari personaliosios esė kryptis išsikristalizavo iš humoristinių stulpelių laikraščiuose tradicijos (R. Benchley, J. Thurber, D. Parker, H. L. Mencken, H. H. Broun, F. P. Adams). Kita – džentelmeniškai elegantiška, sekanti Franciso Scotto Fitzgeraldo įvesta džiazo epochos kultūros tradicija – atspindėjo „New Yorker“ stilių (E. B. White, A. J. Liebling, J. Mitchell). Laikraščiai „Partisan review“ ir „Commentary“ kultivavo energingą ir kovingą esė rašymo stilių. Pokario metu, prisimena P. Lopate'as, eseistas buvo suvokiamas kaip viešas intelektualas, galintis pasisakyti apie viską, pradedant politika ir kultūra, baigiant asmeninio gyvenimo klausimais. Amerikiečių literatūra irgi, pasirodo, turėjo personaliosios esė „aukso amžių“ (M. McCarthy, E. Wilson, L. Trilling, H. Rosenberg, R. Warshow, I. Howe, E. Hardwick, A. Kazin, L. Fiedler, J. Baldwin, S. Krim, G. Vidal). Todėl personaliųjų eseistų atsiradimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir lyg iš niekur nieko čia atsiradęs literatūrinis reiškinys. Personalioji eseistika – bendra pasaulio literatūros kryptis bei tendencija.
Išpažinties privatumas ir garbingumas
Kad tarp rašančiojo esė ir skaitytojo įvyktų dialogas, anot P. Lopate'o, rašantysis turi patraukti skaitytoją savo garbingumu. Eseistui būtina nuoširdžiai atsiverti savo skaitytojui, pelnyti jo pasitikėjimą. Tačiau rašytojas – tik žmogus. O žmogus, teigia P. Lopate'as, remdamasis psichoanalizės tiesomis, yra save apgaudinėjantis ir racionalizacijas kuriantis gyvūnas. Kaip žinoti, kada rašytojas apgaudinėja savo skaitytoją, nes meluoja pats sau, o kada jis yra atviras ir nuoširdus? Juk tai, ką mes galvojame ir sakome apie save, gali būti labai tolima tam, kas mes iš tiesų esame. Sigmundas Freudas teigė: mes apjuosiame save idiosinkratiniais naratyvais, kurie apsaugo mus nuo realybės. Be jų negalėtume išgyventi. Gal tą patį daro ir personalusis eseistas? Anot P. Lopate'o, personaliajam eseistui būti nuoširdžiam galima tik skeptiškai vertinant savo paties garbingumą. Kuo daugiau eseistas savo tekste demaskuoja racionalizacijų, tuo labiau jis darosi teisingesnis ir nuoširdesnis. Mano požiūriu, svarbi yra P. Lopate'o išskirta kalbos jungtis „kiek įmanoma“. Kritikas, pats būdamas eseistu, žino, kad visiškai atviras, net ir labai norėdamas, negali būti nė vienas eseistas. Tam priešinasi, pasakytų psichoanalitikai, rašančiojo gynybiniai mechanizmai. Tačiau pastanga būti atviram reiškia sėkmingo personaliojo esė rašymo sąlygą. Todėl personalieji eseistai skatina rašantįjį nusiimti kaukes (M. Montaigne, W. Berry), išsklaidyti iliuzijas (W. Hazlitt). Personalusis eseistas kiek įmanoma privalo apnuoginti savo sielą. Kad personalioji esė nusisektų – ji turi likti šiek tiek pažeidžiama. Skaitytojai sunkiai priima savimi pasitikinčius ir patenkintus autorius. Paradoksalu, konstatuoja P. Lopate'as, bet personalusis eseistas turi atverti skaitytojui savo išdavystes, netikrumą ir nepasitikėjimą savimi.
Personalieji eseistai, teigia P. Lopate'as, dažnai kuria teksto intrigą, pripažindami savo neišmanymą ar kokį nors fizinį bei psichinį netobulumą. Kartu jie kuria atvirą problemą ir ima tirti asmenybės ribas. Taip Natalia Ginzburg prisipažįsta skaitytojui, kad ji negalinti prisiminti garsių aktorių pavardžių, Charlesas Lambas – kad neturįs muzikinės klausos, o Maxas Beerbohmas aiškinasi savo nesugebėjimą suprasti filosofiją. Lietuvių personalieji eseistai skverbiasi net giliau, nevengdami kritiškai pažvelgti ir į savo pasakotojų asmens tapatumo gelmes: „Mane apsėdusi vienatvės didybė, vienatvės megalomanija, vienatvės patologija, ekshibicionizmas, iškrypimas vienatve <...>“6, – mąsto apie save S. Parulskio esė „Geltona padangės dėžutė“ pasakotojas. „Man jau beveik šešiasdešimt. Be to, dar turiu stuburo problemą, kuri darosi kaskart svarbesnė (iki šiol svarbiausia būdavo galvos problema). Todėl esu tikras, kad jau niekados neįlipsiu į aukšto medžio viršūnę. O kitados…“7, – medituoja ties amžiaus užbrėžta riba kūnui A. Andriuškevičiaus esė „Niekados, kitados“ pasakotojas. Savo asmenybės ypatybes apmąsto ir G. Radvilavičiūtės pasakotoja esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“: „Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis – dalykiškai arba laikantis etiketo. Kantriai užsiklijuoti žiemai langus. Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti, supykusi, gailinti, mylinti – esu visiškai pažeidžiama“8. „Negaliu skaityti, ir šis jausmas ypač klaikus. Nepaskaitau nė trijų eilučių – nesutelkiu dėmesio. Jūs to negalit suprasti, nes jums taip niekad nėra atsitikę“9, – perteikia skaitytojui ištikusią negalią G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. „Nerašau romanų, nes esu silpnas ir senas. To silpnumo neslepiu“, – skelbia R. Rastausko esė „Sakinio kloaka“ pasakotojas.
Kokia tokių asmeninių atsivėrimų prasmė? P. Lopate'as tvirtina, kad eseistika kaip žanras remiasi žmonių prigimties bendrumo prielaida. Jau M. Montaigne'is rašė: „Man svarbiau gerai pažinti save, o ne Ciceroną. Jeigu aš būsiu geras mokinys, tai mano asmeninė patirtis bus pakankama pasidaryti išmintingam. <...> Kas prisimena savo patirtas ir grėsusias nelaimes, įvairiausius nuotykius, kurie jį stumdė iš vienos vietos į kitą, tas ne tik rengiasi naujoms savo gyvenimo permainoms, bet ir mokosi suvokti savo tikrąją būtį. Cezario gyvenime nerasime pamokomų pavyzdžių daugiau negu mūsų pačių gyvenime. Ir valdovo, ir valstiečio gyvenimas visada yra žmogaus gyvenimas, kupinas įprastų staigmenų. To niekada nereikia užmiršti“10. Iš tikrųjų, kai eseistas kalba tarsi apie save, jis kalba ne apie save, o apie bet kurį žmogų galinčią ištikti patirtį. „Tai reiškia, kad kai jis kalba apie save, jis kalba, iki tam tikro laipsnio, apie mus visus“11.
Nuo minimalizmo link sudėtingumo
Personalusis eseistas, samprotauja P. Lopate'as, mėgsta viską, kas smulku. Abrohamas Cowley prisimena Horacijų ir teigia, jog labiausiai jis mėgstąs smulkius daiktus, mažą linksmą namą, mažą draugų būrį. Lietuvių personalieji eseistai taip pat labai poetiškai medituoja kasdienybės smulkmenas. „Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus“12, – konstatuoja S. Parulskio esė „Daiktai“ pasakotojas. R. Rastausko esė „Mano trispalvė“ švelniai aprašoma vilnonė kepuraitė, gulinti ant krėslo tarytum ištikimas šuo. Pasakotojas nusako skaitytojui jos spalvas, kurios lemtingai atliepia tautinės vėliavos simbolikai. Sužinome, kokios raidės puikuojasi jos mažyčiame herbelyje ant kaktos. Pasakotojas nepatingi patyrinėti net ir siūlų, kuriais išsiuvinėtos raidės, spalvos – ji, pasirodo, esanti pilka. K. Navakas esė „Kavinių vienatvė“ ir „Kavinių draugystė“ medituoja ties kavos puodeliu ir apmąsto kavos gėrimo ritualo prasmes atsitiktinėje kavinėje. Kita jo esė („Stalo apologija“) skirta baldui, dar kita – mansardai („Mansarda be balandžių“). Arba pasakotojas tiesiog su žiūronais tyrinėja kitame name pro langus atsiveriantį pasaulį („Eagle vision“).
Eseistai pastebi ne tik buities daiktus, bet ir įvairiausius smulkius gyvūnus. G. Kazlauskaitės esė „Aš sveikstu“ skaitome: „Ant palangės radau vabalą. Žalią ir blizgantį. Jis gulėjo it negyvas, bet, kai paėmiau ant rankos ir papūčiau, prisikėlė iš mirusiųjų. Jis ropojo mano pirštais ir megztiniu. Nešiojausi po skrybėle ir visiems rodžiau. Vadimas pasakė, jog tai skarabėjus“. Vienoje S. Parulskio esė pasakotojas aprašo pro jo langą įskridusią vapsvą. Jis nepuola jos vaikyti ar traiškyti, kaip pasielgtų koks nervingas vakarietis, o stengiasi viską įsižiūrėti. Nusako net vapsvos dydį – „7,65 kalibro“. Svarsto jos strateginio judėjimo ypatybes. Lygina su vištomis ir moterimis13.
Personalusis eseistas yra mažos formos meistras. Personaliąją esė galima būtų interpretuoti ir kaip eilėraštį, parašytą proza. „Neturiu nei visa aprėpiančios grafo Tolstojaus sąmonės, kuri leistų pakilti virš Lietuvos žemėlapio, nei kombinatorinių Cortazaro alias Karvelis sugebėjimų. Esu sakinio eilinis. Sakinyje mano laisvė ir mano išsigelbėjimas. Teksto korpuse – mano prapultis. Manoji mūza – sakinio bitė. Kokia ji menka, palyginti su didžiųjų amžiaus provokatorių dinozaurais“14, – autoironiškai ir taikliai apibūdina eseistinio žanro ypatybes R. Rastausko esė „Sakinio kloaka“ pasakotojas. Eseistas visada šiek tiek akiplėšiškas, pripažįsta P. Lopate'as, ir kaip tik todėl, jog jis suvokia, kad jo tekstai nepatenka į literatūros rato centrą. „Eseistas, kitaip nei romanų autorius, poetas ar dramaturgas privalo tenkintis prisiimtu antrarūšio piliečio vaidmeniu“, – teigia E. B. White'as. Toliau jis pataria ir konstatuoja: „Rašytojas, kurio žvilgsnis gludinasi sekdamas Nobelio premijas ar kitus žemiškuosius triumfus, geriau tegul rašo romanus, eilėraštį ar pjesę“. O kaip eseistui? – paklaustume. „Eseistas liks klajoti be tikslo, tenkinsis savo laisvu gyvenimu ir džiaugsis tais malonumais, kuriuos kažkaip teikia nedisciplinuota egzistencija“15.
P. Lopate'o tezė yra tokia: eseistas, pradėjęs nuo mažo, atranda ir skelbia vis sudėtingesnius ir didingesnius dalykus. Tačiau eseistas gali ne tik išsipažinti ir tarsi atsiduoti skaitytojų teismui. Kitas jo žingsnis skelbia štai ką: „Aš esu ne tik šio poelgio atlikėjas, aš esu jo tyrinėtojas ir komentatorius“. Kaip tik šis neįsipareigojimas formai ir interpretavimo laisvė leidžia eseistui – kaip žmogiškosios patirties interpretatoriui – atskleisti tas įvairiausias plastines subjektyvybės patirtis, kurios praslystų pro stambesnių literatūrinių formų rašytojo žvilgsnį.
Ar personalusis eseistas – egocentrikas?
Paradoksas tas, kad poetai ar romanų autoriai su savo pasakotojais gali susitapatinti daug drąsiau. Jų niekas nekaltina egocentrizmu. Kiekvienoje mano veikėjoje yra dalis manęs, teigia prozininkė Jurga Ivanauskaitė. „Lyrinis herojus išauga iš sapno, – viename interviu sako poetas Aidas Marčėnas, – tik nosį įkišęs į vadinamąją realybę, o autorius – iš vadinamosios realybės, tik uodega sapne. O šiaip jau išpažintinėje poezijoje, kokios esu nemažai prirašęs, jei išpažįsti sąžiningai, jie yra vienas ir tas pats“16. Personalioji esė gali būti interpretuojama kaip poetinė proza. Tačiau čia paradoksaliai pasikeičia „aš“ sakymo kritinis vertinimas.
P. Lopate'o nuomone, priprasti prie pirmojo asmens „aš“ vartojimo ir savo privačių gyvenimo įvykių ar nuomonės atskleidimo nėra taip paprasta. Ir rašytojas, ir skaitytojas kartais gali pasijusti nejaukiai. Dauguma žmonių yra išauklėti galvoti, jog nemandagu pernelyg daug kalbėti apie save. Taip pat nuo pirmojo asmens susilaikoma akademiniuose tekstuose. Personalieji eseistai, rašo P. Lopate'as, neišvengiamai turi būti pasiruošę atremti kaltinimus tuštybe ar susitelkimu vien ties savo problemomis. Iš tikrųjų, ar tai nėra pernelyg didelis susireikšminimas, kai eseistas mano, kad skaitytoją turi sudominti jo maži lyriniai nukrypimai ir smulkūs aprašinėjimai? Eseistas E. B. White'as pripažįsta, kad kai kurių skaitytojų kaltinimus dėl personaliųjų eseistų egocentrizmo jis laikąs teisingais. „Visada žinojau, kad iš prigimties esu įsigilinęs į save ir egoistiškas; tai, kiek aš rašiau apie save, parodo pernelyg didelį dėmesį mano paties gyvenimui, ir nepakankamą – kitų“17. XIX a. anglų rašytojas A. Smithas teigė, kad ne visada kalbėjimas apie save gali būti įžeidžiantis. „Kuklus, teisingas žmogus geriau kalba apie save, negu apie bet ką kita, ir tokia jo kalba yra naudingiausia jo klausytojams“18. A. Smithas įsitikinęs, kad kaip tik „šiame egoizme, šiame nuolatiniame savęs rodyme glūdi eseisto žavesys. Jeigu žmogų apskritai verta pažinti, jis yra vertas būti pažintas gerai“19.
Lietuvių personalieji eseistai taip pat yra apmąstę savo sukurtų personažų galimo egocentrizmo problemą. „Vakar tėvas pasakė, kad esu įsimylėjusi save. Tai didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti. Tai mirtinas įžeidimas. Skaudus dėl to, jog tai tiesa“20, – autoironiškai paskelbia savo įžvalgas G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. „Aš mėgstu smulkmenas sureikšminti, sutirštinti, įsivaizduoju esanti pasaulio bamba“21, – tvirtina G. Radvilavičiūtės esė „Nepakeliama viešumo lengvybė“ pasakotoja. A. Andriuškevičius kai kada rašo personaliąsias esė, kai kada – formalias. Vienoje jų apmąsto esė žanro ypatybes. Personalusis eseistas kaip autorius, jo manymu, privalo turėti tam tikrus duomenis. „Bet svarbiausieji, be kurių neverta net pradėti, yra šie: reikia turėti (auto)biografiją; taip pat literatūrinį talentą; ir dar – pakankamą kiekį ekshibicionistinės drąsos“22. Personaliesiems eseistams nereikia kritikų nuorodų ar atvėrimų. Jie patys suvokia šio vadinamojo ekshibicionizmo bei egocentrizmo literatūrinę prasmę. „Aš galiu sakyti tik „aš“, nes kas yra „mes“ – jau nebežinau, – konstatuoja S. Parulskio esė pasakotojas. – Tarkime, L. Tolstojus buvo romanų, epinio pasakojimo specialistas, N. Gogolis meistriškai išsitekdavo apysakose, A. Čechovui pakako novelės rėmų. Mes jau subyrėję į fragmentus. Ką galiu pasakyti apie fragmentus? Tik tiek, kad aš esu vienas iš tų fragmentų ir tik savo vardu galiu fragmentiškai fiksuoti savo fragmentiškos sąmonės spjūvius“23. Ar subyrėjęs į fragmentus jaučiasi tik šios personaliosios esė pasakotojas, ar tokią pat pajautą ir savimonę gali patirti bet kuris, kiek labiau į savianalizę linkęs šiuolaikinis žmogus? Klausimas retorinis. Šio teksto autorė linkusi rinktis antrąjį atsakymą. Svarbu, teigia P. Lopate'as, rašant apie save suprasti, kad vieno žmogaus patirtis yra svarbi tuo, kad gali pasitarnauti nušviesti plačiau paplitusį žmogaus bruožą ir leidžia skaitytojui pasijausti mažiau vienišam ir neįprastam24.
Ironija ir autoironija
P. Lopate'as reziumuoja, kad personalusis eseistas neišvengiamai atsiduria tarp dviejų polių: kuklumo ir egocentrizmo, universalumo ir ekscentriškumo. Judėti tokia trajektorija jis gali tik apsiginklavęs humoro ir ironijos gebėjimu. Personalusis eseistas, rašo P. Lopate'as, visada kiek akiplėšiškas. Jis turi nuolatos šiek tiek šokiruoti ir provokuoti skaitytoją. Gerai parašytos personaliosios esė pasakojimas nevyksta vienoje plokštumoje. Jis trūkinėja, juda, kaip teigė A. Andriuškevičius apie G. Radvilavičiūtės kūrybą, „kandies judesiais“. Mano galva, personaliojo eseisto kiek ekscentrišką iššūkį skaitytojui atperka jo gebėjimas autoironiškai nušviesti pamatinius įvykių ar aptariamos problemos aspektus.
Autoironija skiriasi nuo ironijos. Vien tik ironiškas esė pasakotojas būtų agresyvus. Autoironija tekstui suteikia žaismingumo. Autorius gali pasijuokti iš viso to, kas vyksta, tik todėl, kad sugeba pasijuokti ir pats iš savęs. Personaliųjų eseistų sukurti pasakotojai nėra pasaulio užkariautojai. Netgi judėdami po pasaulį įvairiomis kryptimis jie siūlo skaitytojui pasižiūrėti į save komišku aspektu. „Įsivaizduokite tipą iš Palangos prie H. H. vartų Montanjoloje“25, – ragina skaitytoją R. Rastausko esė „Collina d'Oro“ pasakotojas, turėdamas galvoje, ko gero, save. „Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“26, – apibendrina savo įžvalgą, tarytum demaskavusią slaptas intencijas, kitos jo esė („Dėlionė „Café Tabac“) pasakotojas. „Potencialus žudikas kartais prabunda ir manyje, kai stebiu, pavyzdžiui, nevykusią aktoriaus vaidybą arba blogą smuikininko griežimą“27, – teigia tas pats R. Rastausko sukurtas herojus esė „Priešais televizorių“, bet vargu ar skaitytojas ims vengti autoriaus, tikėdamasis sulaukti iš jo tokių ar panašių veiksmų. „Kadaise rinkai pašto ženklus, – primena sau K. Navako esė „Kavinių vienatvė“ pasakotojas. – Dabar renki savo paistalus, norėdamas, kad jie tave ištirpintų, atitolintų atsakomybės prievolę“28. S. Parulskio esė „Smulkioji teleologija“ pasakotojas aprašo savo skrydį iš Prahos ir šaiposi iš savęs prisimindamas, kaip jam pavyko lipant į lėktuvą praleisti pirma savęs simpatišką čekę ir medituoja: „Jeigu jau tokioje situacijoje – kai kelnės pilnos siaubo prieš skrydį – dar sugebu būti mandagus, vadinasi, nesu paskutinis šunsnukis šioje žemėje“. Toliau eseistas autoironiškai pašiepia ir savo galimas falocentrines intencijas. Moterų teises ginančios kritikės S. Parulskį turėtų įtraukti į vyro ribotumą giliai suvokusių autorių sąrašą. Jis rašo: „Ji sėdėjo netoli manęs, tik kitoje eilėje, ir aš iš pradžių dar mėginau jai rodyti dantis – vyras, net ir menkiausią paslaugą padaręs moteriai, jaučiasi turįs teisę reikalauti iš jos atlygio, ne, bent jau permiegoti, – tačiau šalia jos atsisėdo toks riebus senis, užimdamas dvi sėdynes iš karto, kad šypsotis taukų maišui nebebuvo prasmės – jos paprasčiausiai nebesimatė“29. „Jei ir toliau eisiu piktyn, – mąsto apie save G. Radvilavičiūtės esė herojė, – manęs išsigąs net elektrikas. Kai norės švelniai prisiglausti, trenksiu jį kaip fizinis laidas“30. „Ką daryti, aš esu davatka. Meldžiuosi lifte, nes kitur neturiu laiko“31, – kiek sarkastiškai praneša skaitytojui G. Kazlauskaitės esė „Naujoji davatka“ pasakotoja.
Aš ir kitas
Lietuvių personaliuosius eseistus jau būtų galima klasifikuoti, suskirstyti į mokyklas. Tai priklausytų nuo pasirinkto kriterijaus. Pasirinkus faktiškumo ir literatūrinės vaizduotės santykio kriterijų, vienus autorius galėtume vadinti „grynaisiais“ esė rašytojais (R. Rastauską, A. Andriuškevičių, K. Navaką, G. Kazlauskaitę), kitus – pusiau eseistais, pusiau prozininkais (S. Parulskį, H. Kunčių, G. Radvilavičiūtę). Pagal tai, kaip autoriaus patirtis transformuojama tekste, juos galima skirstyti į modernistus ir postmodernistus. Postmoderniąją esė rašo tik H. Kunčius, visi likusieji yra modernistai, t. y. paklūsta patirties autentiškumui. Pagal dėmesį anapusiniam pasauliui vėlgi juos sąlygiškai galima skirstyti į „transcendentalistus“ (S. Parulskis, A. Andriuškevičius, G. Kazlauskaitė) ir „sekuliarius“ (R. Rastauskas, H. Kunčius, G. Radvilavičiūtė, K. Navakas).
Dar vienas eseistų klasifikacijos kriterijus gali būti pasiūlytas remiantis vokiečių meno teoretiku Richardu Mulleriu-Freienfelsu (1882–1949). Jis visus rašytojus suskirstė į du psichologinius tipus: saviraiškos rašytojus ir rašytojus vaizduotojus. Arba į optimistus ir pesimistus. Klasifikacija labai sąlygiška, ribota, tačiau taip galima skirstyti ir mūsų personaliuosius eseistus. R. Rastausko ir K. Navako esė labiau nukreipta į išorinius įvykius, S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, G. Kazlauskaitės pasakotojai savo patirtis linkę interpretuoti remdamiesi intensyvia introspekcija. A. Andriuškevičiaus pasakotojas objektyvumo–introspektyvumo požiūriu tarsi „kabo“ tarp abiejų mokyklų. Tačiau jei pasirinktume dar ir optimizmo–pesimizmo kriterijų, šis autorius pritaptų prie vadinamosios „Šiaurės Atėnų“ eseistų komandos (S. Parulskis, G. Radvilavičiūtė, G. Kazlauskaitė). R. Rastauskas, H. Kunčius ir K. Navakas išreikštų socialiai optimistinę personaliosios eseistikos tendenciją.
Vis dėlto personaliųjų eseistų skirstymas į pesimistus bei optimistus yra sąlygiškas. Nepaisant nuotaikų skirtumų, juos visus jungia jautrumas žmonių tarpusavio santykiams. Pabaigai formuluoju pamatinę šio tyrimo tezę, oponuojančią teiginiui, kad atviras disponavimas „aš“ vardu stumia rašantįjį į tekstualinį ekshibicionizmą, egoizmą ar egocentrizmą. Mano požiūriu, personalusis eseistas yra jautrus subjektyvioms patirtims. Subjektyvumą jis aptinka pirmiausia savyje, jį geriausiai pažįsta, todėl nuosekliausiai aprašo arba jį patį, arba per jį atsivėrusią pasaulio patirtį. Tačiau personalusis eseistas paprastai jautrus ir kito subjektyvumui. Anot amerikiečių postmodernisto ir pragmatisto Richardo Rorty, jį būtų galima pavadinti „stipriu poetu“ arba „liberaliuoju ironiku“. Toks liberalusis ironikas (koks, mano požiūriu, ir yra personalusis eseistas), siekdamas išvengti Haroldo Bloomo pastebėtos anxiety of inluence, t. y. baimės būti tik kitų kopija, kuria naują žodyną, kad savo patirtį galėtų aprašyti naujomis sąvokomis. Bet kaip poetas jis jautrus atsitiktinumui ir kito žmogaus skausmui. R. Rorty nuomone, liberalus yra tas žmogus, kuris mano, kad žiaurumas yra blogiausia, ką mes galime padaryti vienas kitam. Tokiu liberalų dvasiniu tėvu R. Rorty laikė Marcelį Proustą. Netgi Friedrichas Nietzsche, anot jo, būdamas filosofas, pernelyg rūpinosi tobulybe ir nepakankamai gilinosi į gyvenimo atsitiktinumus, kurių gausu žmogaus egzistencijoje. Teigčiau, kad lietuvių personalieji eseistai gali būti laikomi tikraisiais R. Rorty apibūdintos liberaliosios visuomenės rašytojais32.
Personalioji esė yra pusiau proza, pusiau filosofija, teigė P. Lopate'as. Lietuvių personaliuosius eseistus – ir egzistencinės, ir meditacinės pakraipos – jungia rortiškosios, sakytume, dialogo filosofijos prielaida. Tekste „Močiutė su krienais, arba Kas yra eseistas?“ jau rašiau apie tai, kaip personalieji eseistai jautriai stebi sunkiai vargstančius senus žmones33. G. Radvilavičiūtės esė „Nepakeliama viešumo lengvybė“ pasakotoja, ruošdamasi į prezentaciją, mąsto, kad pagrindinių jos tekstų veikėjų šiame vakarėlyje nebus. „Neįmanoma, kad jie būtų. Viena veikėja yra Šalčininkų krašto močiutė. Ji kiekvieną savaitgalį, apsirišusi vilnone skarele, persiuvinėta auksinio siūlo punktyru, prie Halės turgaus pardavinėja krienus. Kaip kantrus paukštis ji stovi lizdelio, susukto iš krienų, vidury. Sekmadienio popietę su šypsena veide nueina, kai supranta, kad niekas krienų neišpirks. Tokių veikėjų daug“34. R. Rastausko knygoje „Kitas pasaulis“ aptikau net dvi tokias senutes. Vieną jų pasakotojas atsitiktinai sutinka bistro ir ją aprašo esė „Nepakeliama žiemos lengvybė“. Senutė nieko neprašo, pasakotojas pats ją prakalbina. „Gal jums padėti?“ – paklausia priėjęs. Senutė judesiu atsako „ne“. Bet jis neatlyžta. „Kur jūsų namučiai namai?“ – stebisi pats, kodėl tęsia šią apklausą. Kitą miniatiūrinę senutę, aprašytą esė „Paskutiniai tūkstantmečio lapai“, R. Rastausko pasakotojas kaktomuša sutinka prie pat savo namų. „Skarelė, paltas, švarios rankos. Ir – taiklus pataikymas! Duodamas bijau žiūrėti į jos susiraukšlėjusį veido lapą, kuris trumpam nušvinta“35. Toliau pasakotojas mąsto apie tai, kad jo pajėgumas duoti sutampa su bejėgyste ką nors pakeisti senutės gyvenime, pavyzdžiui, atsukti laiko juostą atgal, kaip kad buvo sugalvojęs režisierius Derekas Jarmanas. Toliau pasakotojo asociacijos plukdo jį link įvairiausių pasaulio vietų ir kultūros simbolių.
Eseisto slinktį nuo egocentrizmo prie pagarbos senam žmogui parodo ir S. Parulskio esė „Apsinuodijęs žemės maistu“. Pasakotojas prisimena epizodą, nutikusį banke mokant už butą. Nors jiedu su senuku buvo tik dviese, šiam „būtinai reikėjo glaustytis prie manęs, stumčioti, visokiais būdais patirti kontaktą“, – istorija pradedama kiek atsainiai. Senukas riaugėjo, gargaliavo ir pūtėsi. Tačiau tolesnis pasakotojo sąmonės judesys rodo moralinio jausmo užgimimą, kai atsigręžiama į kitą – svetimą ir bejėgį. „Jam vieniša, – supratingai konstatuoja pasakotojas, – jis nebegali kitaip, jam baisu senti vienam.“ „Ar aš jaučiuosi pranašesnis, ir mūsų amžiaus skirtumas – man palankus argumentas?“ – formuluoja klausimą, kuris gali kilti tik brandžiai asmenybei. Ir atsako: „Ne, mes niekuo nesiskiriam. Viešpatie, juk tai, kas mus skiria, tėra tik pirštų atspaudai, tik niekingas odos gabalėlis, mūsų autentiškumo įrodymas, mūsų kosminis pasas“. S. Parulskis šiuo esė tarytum paneigia R. Rorty, tvirtinusį, jog Immanuelio Kanto etika neugdo empatijos ar jautrumo kito žmogaus skausmui. Kaip tik atvirkščiai. Net ir pasakotojas, kiek ironizuodamas, patvirtina, kad gerbia senuką, nes taip liepia I. Kantas su savo imperatyvais. „Jeigu ne Kantas (aš netgi apsidairiau – ar nestovi kur nors banko filialo patalpos kampe jo kilni šmėkla) – negerbčiau. Tik tuo ir skiriuosi nuo tarakono“36.
Atjauta silpnesniam ir labiau pažeidžiamam nuolatos šmėkščioja ir G. Kazlauskaitės tekstuose. Jos pasakotoja, pati sirgdama, yra dėmesinga kitam žmogui: „Moterį gretimoje lovoje ištinka psichozės priepuolis. Aš mačiau jos sūnų – labai gražus berniukas. Kažkokia antgamtinė jėga išmeta mane iš patalo, ir aš prisėdu ant jos lovos. Glostau rankas. Šneku nesąmones. Prasegu marškinius, nes ji dūsta. Šneku, kad ji saugi. Kad jai nereikia niekur bėgti. Kad priepuolis ją ištiko ligoninėje, o ne kur nors troleibuse. Kad viskas praeis“37. Čia aptartų pasakotojų santykis su žmonėmis pirmiausia yra etinis, atliepiantis I. Kanto ir Emmanuelio Levino moralės filosofijos prielaidoms.
Tačiau Kitas eseistų tekstuose nebūtinai yra užuojautos vertas „mažutėlis“. Eseistas – tai primiausia estetas, jo žvilgsnis platus. Tokį Martinui Buberiui artima dvasia Aš ir Kito susitikimą apmąsto K. Navakas esė „Visai kitas žmogus“. Susitikimas su Kitu joje turi daugiau estetinės reikšmės. Asmenybių bendravimas čia yra lygiavertis, skatinantis pasakotoją gilioms meditacijoms: „Mąstai apie kito gyvenimą, baisu, jog yra gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų“38. Susitikimas su Kitu ir dialogas su juo pulsuoja kiekvieno personaliojo eseisto tekste kaip viena stipriausių vertybinių kūrybos intencijų. Personaliajame esė rašantysis sutinka ne tik savo sukurtą pasakotoją, kažkuo panašų į jį patį, – teksto erdvėje jis nuolatos atsiveria galimybei susitikti Kitą.
Kitas gali būti ir miręs. Mirties tema, šalia vienatvės, – viena iš neišvengiamų personaliojo eseisto meditacinių temų. A. Andriuškevičiaus tekstuose medituojama ties asmeninės, mano paties mirties artumu, kartkartėm iškyla ir mirties, kaip savižudybės, šešėlis. „Kažin kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar – “už ilgo“?“39 – šmėkšteli klausimas G. Radvilavičiūtės pasakotojos sąmonės sraute. S. Parulskis apmąsto mirtį – kaip abstraktų fenomeną – kiek ironiškai, karstus lygina su automobiliais, kuriais važiuosime ir važiuosime amžinybės autostradomis. R. Rastauskas esė „Medžiai žiūri į mus“ amžinybės ir mirties temą subtiliai susieja su medžių simbolika.
K. Navakas esė „Ugnies vertikalė“ užsimena, kad „daugelis mūsų tam tikra prasme esame apsikrėtę mirtimi, nes atmintyje nešiojamės artimųjų mirtį, o sieloje spragą, likusią jiems pasitraukus“40. Nepradingsta mirusieji draugai iš R. Rastausko pasakotojo prisiminimų: „Todėl į klausimą, ar dažnai galvoju apie savo mirusius draugus (vien pernai iš užrašų knygutės teko išbraukti penkis telefonų numerius), visada galiu atsakyti ne tiek mąstymo, kiek sniego griūties kontekste: jie užgriūva mane. Kartais po vieną, kartais – visi drauge. Tai košmaras su pliuso ženklu. Kol buvo gyvi, visada nujausdavau, ką pasakys vienoje ar kitoje situacijoje vienu ar kitu klausimu. Draugystė yra stabilumo apoteozė visoms vertybėms dūžtant. Ji nepriklauso nei nuo dorovės, nei nuo politikos, nei nuo ekonomikos. Ji yra anapus šių sričių. Šiapus ji užsigrūdina, anapus ji patikrinama. Draugystė remiasi žmogiškojo neišsipildymo bei praradimų, o ne laimės tapatumu“41.
S. Parulskio pasakotojas esė „Šiaurinė kronika“ mintimis atsisveikina su mirusiu tėvu, G. Kazlauskaitės pasakotoja mintyse kalbasi su mirusia močiute, G. Radvilavičiūtės – su mirusia savo motina („Prabudimai“). Mama sako: „Nepraskysk. Ne niekieno tu. Nes aš galvosiu apie tave dar penkerius metus“42.
Eseistai abejoja Martino Heideggerio teiginiu, kad mirštame visados vieni. Pasirodo, ir gyvename ne vieni, ir mirę liekame kitų atminty. Personalioji eseistika Lietuvoje, ko gero, viena iš socialiausių ir dialogiškiausių literatūrinio žanro formų. Personaliojoje esė susidaro paradoksalus kūrybinės įtampos laukas: viena vertus, joje matome intelektualinę žaismę, autoironiją ir ironiją, išraiškos ir stiliaus lengvumą, kita vertus – vertybių fundamentalumą. Eseistas susitelkia ties subjektyviuoju „aš“, tačiau tokia jo orientacija vienu metu atveria ir kito asmens pasaulį – kaip svarbių vertybių sritį. Jautrumas sau nepastebimai tampa jautrumu kitam.
Eseistui nepakanka mokėti „gražiai“ ir literatūriškai rašyti tekstą. Jis turi pajėgti kažką pasakyti skaitytojui ir kaip asmenybė – pats nuo savęs. Visus personaliuosius eseistus jungia tiesiogiai neišreiškiama esminių egzistencijos ypatybių (gyvenimo neišsipildymo, jo trapumo, baigtinumo) nuojauta, išvedanti tekstą anapus literatūrinės kūrybos rėmų. Kaip tik tai esė rašytojui leidžia išdrįsti prabilti savo vardu ir sukurti tokį pasakojimą, kuris – nepaisant jo fragmentiškumo, atsitiktinumo ir tarsi nereikšmingumo – kažką visgi pasako svarbaus neretam skaitytojui.
______________
1 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. An Anthology from the Classical Era to the Present. – New York, London, Toronto, Sydney, Auckland: Anchor books, 1994.
2 B a r a n o v a J . Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo // Metai. – 2004. – Nr. 11. – P. 116.
3 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. – P. XXIV.
4 Ten pat. – P. XXIII.
5 Ten pat. – P. XLVII.
6 P a r u l s k i s S . Geltona padangės dėžutė // Miegas ir kitos moterys. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 108.
7 A n d r i u š k e v i č i u s A . Niekados, kitados // Rašymas dūmais. – Vilnius: Apostrofa, 2004. – P. 79.
8 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai // Suplanuotos akimirkos. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 33.
9 K a z l a u s k a i t ė G . Tema, po kurios jau tylėsiu // www.bernardinai.lt. Aštuntoji diena. – Vilnius: Bernardinai, 2005. – P. 203.
10 M o n t e n i s M . Esė. – Vilnius: Mintis, 1983. – P. 166.
11 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. – P. XXIII.
12 P a r u l s k i s S . Daiktai // Miegas ir kitos moterys. – P. 119.
13 P a r u l s k i s S . Dulkėmis ir pelenais // Nuogi drabužiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 210.
14 R a s t a u s k a s R . Sakinio kloaka // Kitas pasaulis. – Vilnius: Apostrofa, 2005. – P. 176–177.
15 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. – P. XXXIII.
16 Tarp sapno ir išminties ženklų. Filosofijos kritikė Jūratė Baranova kalbina poetą Aidą Marčėną // Metai. – 2005. – Nr. 11. – P.108.
17 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. – P. XXXI.
18 Ten pat. – P. XXXII.
19 Ten pat. – P. XXXII.
20 K a z l a u s k a i t ė G . Ketvirtoji dalis // www.bernardinai.lt. Aštuntoji diena. – P. 213.
21 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos akimirkos. – P. 143.
22 A n d r i u š k e v i č i u s A . Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis // Rašymas dūmais. – P. 118.
23 P a r u l s k i s S . Banginio šonkaulis // Nuogi drabužiai. – P. 70.
24 L o p a t e P . The Art of the Personal Essay. – P. XXXII.
25 R a s t a u s k a s R . Collina d'Oro // Kitas pasaulis. – P. 102.
26 R a s t a u s k a s R . Dėlionė „Café Tabac“ // Kitas pasaulis. – P. 469.
27 R a s t a u s k a s R . Priešais televizorių // Kitas pasaulis. – P. 149.
28 N a v a k a s K . Kavinių vienatvė // Gero gyvenimo kronikos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 14.
29 P a r u l s k i s S . Smulkioji teleologija // Miegas ir kitos moterys. – P. 65.
30 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Kas man liks tada, kai nebeliks nieko // Suplanuotos akimirkos. – P. 64.
31 K a z l a u s k a i t ė G . Naujoji davatka // Aštuntoji diena. – P. 173.
32 R o r t y R . Contingency, Irony, Solidarity. – Cambridge: University Press, 1989. – P. 192.
33 B a r a n o v a J . Močiutė su krienais, arba Kas yra eseistas? // Meditacijos: tekstai ir vaizdai. – Vilnius: Tyto alba, 2005
34 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos akimirkos. – P. 142.
35 R a s t a u s k a s R . Paskutiniai tūkstantmečio lapai // Kitas pasaulis. – P. 431.
36 P a r u l s k i s S . Apsinuodijęs žemės maistu // Nuogi drabužiai. – P. 150.
37 K a z l a u s k a i t ė G . Tema, po kurios jau tylėsiu // www.bernardinai.lt. Aštuntoji diena. – P. 204.
38 N a v a k a s K . Visai kitas žmogus // Gero gyvenimo kronikos. – P. 10.
39 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros // Suplanuotos akimirkos. – P. 77.
40 N a v a k a s K . Ugnies vertikalė // Gero gyvenimo kronikos. – P. 45.
41 R a s t a u s k a s R . Trys kryptys // Kitas pasaulis. – P. 253.
42 R a d v i l a v i č i ū t ė G . Prabudimai // Suplanuotos akimirkos. – P. 92.