Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininko Valentino SVENTICKO kalba premijų įteikimo iškilmėse

       Nepriklausomybės dienos išvakarėse teikiama Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – svarbiausias ir svariausias mūsų valstybės apdovanojimas menininkams.
       Už tai, kad ji įsteigta ir gražiai skamba, – dėkui piliečiams ir valdžiai.
       Kas nėra gavęs šios premijos?
       Kristijonas Donelaitis.
       Manoma, kad giesmes, dabar vadinamas poema „Metai“, jis sukūrė tarp 1765 ir 1775 metų.
       Giesmių rankraščius išsaugojo Jonas Jordanas, o nuorašus, kurie irgi labai pravertė, – Johanas Holfeldas.
       Susirinkome buvusiuose Vyskupų rūmuose, taigi prisiminkime, kad tie trys vyrai tarnavo ne tik raštui, bet ir Bažnyčiai.
       Remdamasis minėtais rankraščiais ir nuorašais, „Metus“ lietuviškai ir kartu vokiškai pirmą kartą parengė ir išleido Liudvikas Rėza, poetas, folkloristas, kritikas ir vertėjas, tuo metu – Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas.
       Išleido 1818 m., taigi praėjus nuo giesmių sukūrimo maždaug tiek metų, kiek jų dabar yra Aidui Marčėnui.
       Kokią čia lekciją pradėjo tas plikšis, – bus spėjęs pagalvoti, tarkim, Gintaras Varnas.
       Norėjau pasakyti, kad dabartinėje Lietuvos valstybėje Kristijonui Donelaičiui sektųsi geriau, nes jei ne minėti „viežlybieji“ raštininkai, jo giesmės tikrai galėjo pražūti įvykių ir laiko srautuose.
       Veikiausiai dabar jis, Kristijonas Donelaitis, kurtų savo giesmes gavęs valstybės stipendiją (prašymus rašyti mokėjo), dėl galimybės jas tuojau išleisti varžytųsi leidyklos, poetas važinėtų į tarptautines knygų muges ir premiją iš Prezidento rankų čia tikrai gautų. Greičiau patektų ir į UNESCO „Europos literatūros šedevrų biblioteką“, – o pateko prabėgus 159 metams nuo pirmo „Metų“ išleidimo. Greičiau ir bosas Vladimiras Prudnikovas Kristijoną kaip personažą įkūnytų operoje.
       Taigi dabar yra geriau. Ir visuomenė turi teisę sakyti – duokite šedevrų, greičiau!
       Kas yra šedevrai, – atsakys laikas visagalis, o premijų komitetas, svarstęs nustatyta tvarka pasiūlytas 24 kandidatūras ir apsisprendęs dėl jam leistų devynių, gailestaudamas galėjo visgi džiugiai pasakyti, – mūsų menuose turtų yra daugiau negu galimybių praturtinti kūrėjus.
       Kaip tvarkėsi komitetas?
       Lankėm teatrus, koncertus, parodas, peržiūras, skaitėm knygas, kritikų vertinimus, kas pirmadienį posėdžiavom. Komiteto nariai yra aukštos kvalifikacijos prityrę vertintojai. Bet išklausėme dar septyniolika visų kultūros ir meno sričių ekspertų. Ginčijomės, tarėmės, balsavom. Laikėmės premijos nuostatų. Nuo kitų, kitokių premijų šią skiria nacionalinis statusas, suma ir šit koks akcentas: skiriamą „už reikšmingiausius pastarųjų 5 metų <…> kūrinius“. Taigi turime atpažinti ir skatinti ryškiausius naujus procesus, judėjimą pirmyn. Yra gražiausia, kai žmogus įvertinamas savo kūrybinio pakilimo arba įspūdingo pasireiškimo laiku.
       Komitetui atrodo, kad greta dar galėtų atsirasti tokios pačios vertės nuopelnų premija, skiriama už ilgametį įnašą.
       Suprantame, kad mūsų sprendimai nėra Dievo žodis. Jie yra tam tikro laiko tam tikra teisybė, trokštanti objektyvumo. Tuo, ką nusprendėme, mes dabar tvirtai tikime. Laureatų sąraše talentingi kūrėjai ir įvairovė – menų, kartų, geografijos, krypčių ir lyčių.
       Ko kartais nesugeba įvertinti amžininkai? Jeigu kalbėtume labai rimtai, prisimindami ilgametę menų istoriją, – tyliausių talentų ir narsiausių reformatorių.
       Dar vienas amžinas klausimas – kūrybos ir visuomenės sąveika. Šiandien jis keliamas vėl. Prieš pusšimtį metų, priimdamas Nobelio premiją, Albertas Camus tvirtino, kad menininkas „visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apseiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti“.
       Čia pakartosiu, ką 1900 m. rašė dailininkas, kompozitorius ir, taip, ir rašytojas M. K. Čiurlionis: „Bet reikia turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų (savo) keliu“.
       Baigiant – trumpas linkėjimas laureatams.
       Prieš 300 metų Gumbinėje išleista pirmoji lietuviška pasaulietinės grožinės literatūros knyga – Jono Šulco išverstos Ezopo pasakėčios. Yra ten pasakėčia apie dvi peles – vieną, kukliai gyvenusią, kitą prašmatniai. Jos pabaiga 1706 m. skambėjo taip: „Ir į didžios palaimos rūpesčius, ir nežinomas širdies tūžmas neįsivesdinki“.

       Lietuvos Respublikos Prezidentūra,
       2006. II. 15