Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų mes trys – Martynas Vainilaitis, aš ir čia spausdinamų eilėraščių autorius Arvydas J. Galginas – buvome Griškabūdžio vidurinės mokyklos literatų „asai“. Martynas ir aš per tą ilgą pusę šimtmečio atkakliai brovėmės į viešumą, vienas sėkmingiau, kitas vėl kaip… Iš tos mūsų trijulės tik Arvydas niekur nesibrovė, baigęs universitete germanistiką, nors ir turėjo paskyrimą Vilniuje, grįžo atgal į Griškabūdį, ten iki pensijos mokytojavo, o mokytojaudamas ir slaugydamas senstančius tėvus tyliai rašė ir nelabai kam tuo gyrėsi, net savo artimiausiems draugams. Anais laikais mudu su Arvydu vertėm D. Kugultinovo eilėraščius, kuriuos išleido „Vaga“. Be to, jis yra išvertęs ne vieną prozos knygą. Štai ką pats Arvydas sako apie kelis šimtus neseniai man atsiųstų eilėraščių, iš kurių kai kas čia ir spausdinama: „Eilėraščių nuotaika ir mintis apskritai prieštarauja tiek religiniam, tiek pasaulietiškam požiūriui į gyvenimą: vienatvė, beprasmybė, bejėgiškumas, laikinumas, kančia, mirtis. Bet viena gyvenimo pusė tokia ir yra… Noriu tikėtis, kad nebus per alsu juos skaityti“.

Albinas Bernotas



***

Virš jų kapų – jie užmiršti –
virš jų sodybų – atminty –
taip skaudžiai skamba vieversys,
taip tyliai tirpsta debesis,

o medis vienišas laukuos
lyg žvakė, smilkstanti už tuos
palaidotus čia likimus,
ir sielvartingus, ir linksmus,

mums nesvarbius, pamintus jau,
tik susirišusius tvirčiau
su šia žeme nei aš ar tu,
ant jų dar augę pamatų,

bet jau bėgliai be meilės tos
lig pat mirties – sunkios, šventos –
šiai žemei, medžiui, žolei šiai
ir duonai, kur burnon nešei.

1983


***

Tu neteisus, sermėgiau, visur tu neteisus,
į žagrę įsikibęs, teisiojo – kodėl? – neklausei,
ir nepraverk burnos, nes tavo žodis nemalonus ausiai:
argi svarbaus ką tautai padarei – tik maitinai visus.

Tu neteisus, kad žemės sau kaip moteries, kaip duonos vis geidei,
kad laistei prakaitu su vieversiu pakirdęs,
kad kantriai ją nešeis širdy į mirtį,
kad savo ateitį iš jos tartum kregždė lipdei.

Tu neteisus, kad lyg šykštuolis traukei kąsnį nuo burnos,
kad tavo dienos, tavo naktys buvo kraupios,
kad pagailos meldei, prieš vamzdį atsiklaupęs,
ir to, kur pavergė, ir to, kur, sakės, laisvę dovanos.

Tu neteisus ir šiandien – visados,
kad meilės žemei aikštėse nešūkavai – tau neatleido,
nors tu kasdien ėjai vaga prie jos palinkęs veidu
ir ją minty kartojai kaip žodžius maldos.

1990. III. 13


***

Šitaip toli, jog net atminty lyg rūke
pavidalas jos toks išskydęs, neaiškus:
užsiropštus kalvelei ant kupros pirkia
pasiunčia man retkarčiais laiškus.

Ne vienus jau glaudė šilta jos kerčia,
gal baltus visai, gal truputį raudonus –
tūno ten krosnis burna plačia,
kad neužspringtų kepalu duonos.

Po alksnių rimtų triukšminga laja
už pagaikščių rietuvės, už šlyjančios kūtės
lyg pirmykštė skaidri ir šalta Lakaja
skubriai kasosi šonus į kelmus pakriūtės.

O pievoje liepa it našlaitė viena,
ištrūkus iš glėbio senyvo beržyno,
džiaugiasi žalvarnio šalta daina,
kartodama vėjams, ką matė, ką žino.

Kai vakaras eidamas užsuka čia
į pušynų nuo vėtrų apstotą palaukę,
tylos begalinės prisipildo erčia –
ir kvapą sulaikius pirkia ryto laukia.

Šitaip toli, lyg pasaulio pačiam pakrašty,
pariby žiauraus ir triukšmingo mūs laiko,
kad langai nežiūrėtų pro medį tušti,
pirkia, apkabinus tave, nepaleisdama laiko.

1998. VII. 6


***

Į dangų šovusios lyg gotika siūbuoja tujos,
kai pro šakas jų įsilėkęs spraudžias vėjas,
ir saulės lopinys išblyškęs debesy – kaip tu jos
be galo pasiilgai, rūsčioje žiemos nakty kalėjęs.

Jau krito nuo langų ledinės grotos, atkiloti vartai,
nors žemė dar neatsigavusi, sustingusi, be veido,
bet tu eini su tiek vilties ir džiaugsmo, tartum šitą kartą
tave iš sutemų ir skausmo karalijos visiškai išleido.

2000. IV. 6


***

Verpetai verčiasi putodami ir krenta
per akmenis, šaknim nuslysta
ir trenkiasi galvotrūkčiais į krantą,
ir virpuliuodami prieš srovę grįžta.

O srautas veržiasi šėlus ir drumstas,
be tikslo gainiojasi šapą šapas,
prasmenga be žymės nuo kranto grumstas
ir vožiasi lyg valtis žalias lapas.

Kas slepiama gelmėj – neįmatysi:
tik saulės veidas iškreiptas, suiręs,
tik atspindžiai sraute kreivai nutįsę,
tiktai atodūsiai, atsklindantys iš girios.

1999. V. 19


***

Žmonės,
kai tapsiu
nereikalingas
kaip nesulopomai
sunešiotas drabužis,
patieskit
patižusiam moly
prie tų,
kurie davė gyvybę.

Galbūt
amžinybėje spėsiu
jiems pasakyti
geruosius žodžius,
ištarti kuriuos
gyvenimas buvo
per trumpas.

1991. IV. 28


***

Įdėmiai ir ilgai žiūri –
kažkas pažįstama gelmėj akių,
kažką girdėta man tari:
jaučiuos nejaukiai ir sykiu
lyg priekaištaujamas, lyg kaltas –
iš praeities, iš tolimos, prikeltas
jausmų šešėlis toks blankus
lyg pakeleivis pailsėt sustoja
trumpai ir, užmarštim sunkus,
vėl toldamas liūdnai pamoja.

1996. II. 4