I

       …Ak, kokia tvanki naktis…
       Naktis, kuri neatneša palengvėjimo, vėsos, miego palaimos.
       Jeruzalės akmenys, dieną gėrę negailestingai kaitrią saulę, dabar patys skleidžia sausą, alsią kaitrą.
       Tvanku rūmuose. Bet nėra atgaivos ir čia, erdvioje kolonų apsuptoje terasoje.
       Apačioje tebešurmuliuoja miestas, kuriame žmonės gyvena susigrūdę, vienas prie kito – kaip ir jų ožkos aptvaruose… Žmonės čia nemėgsta švarios vėsos. Jie bijo erdvės, nes bijo vienatvės. Jie gali gyventi tik minioje.
       Vos juntamas oro dvelksmas – dar ne vėjas – atneša miesto kvapus. Kilnūs aliejų, mirtų, kiparisų aromatai maišosi su žmogaus prakaito, gyvulių išmatų, pridegusios alyvos, česnako ir kitokiais kvapais. Prie jų neįpratusiems užgniaužia kvapą. Bet čia – Rytai…
       Ir ilgesinga fleitos melodija susipina su monotonišku asilo bliovimu…
       O gal ne nakties tvanka kalta, gal dienos vaizdai neleidžia užmigti ir nurimti?.. Nes vos tik užmerki akis, suribuliuoja žmonių minia, veidų jūra, pražiotų burnų juodylai. Ir tas ramus, giedras veidas, nustebusios klausiančios akys…
       Nuleipę sustingo kiparisai, mirtos krūmai, vos matomi balzganoj mėnesienoj. Viskas rūmuose ir aplink juos sustingo, nejuda.
       Todėl taip gerai matyti žmogaus, sėlinančio link terasos, šešėlis.

       II

       …Ak, Levi, Levi… Levi Matai…
       Tavo rankos įpratusios skaičiuoti pinigus – drachmas, dinarus. Gal tavo rankos ir kalamą neblogai laiko, pergamentą gerai margina.
       Bet jos tikrai neįpratusios durklo laikyti. Ir ne tau nužudyti mane – kareivį, raitelį, Sidabrinę Ietį. Poncijų Pilotą, Judėjos prokuratorių. Nors tu ir du kartus už mane jaunesnis.
       Rankos, viską lemia rankos. Mano rankos – kareivio rankos. Joms paklūsta ir kardas, ir durklas, ir ietis… Dar paklūsta!
       Aš šiandien jas nusiploviau rėkiančios, banguojančios minios akivaizdoje. Jos švarios – mano rankos. Ir – stiprios, dar – stiprios…
       Ir be reikalo tu mane norėjai nužudyti, Levi. Kadaise tu rinkai mokesčius ir visi tave keikė. Ir dabar keikia, nes tu kartoji savo Mokytojo žodžius, kurių jie nenori išgirsti, o išgirdę – suprasti. Bet gal viskas pasikeis, Levi? Ir už tuos žodžius tave šlovins ir tavo atminimą gerbs? Gal bus taip… Kas žino?
       Tikrai be reikalo norėjai mane nužudyti. Nes savo Mokytojo tu vis vien neprikelsi. Mano mirtis netaptų jo gyvybe. Ir svarbiausia… Ar verta jį prikelti, ar verta jį žadinti? Jei reikės – jis pats prisikels. Jis taip sakė…

       III

       …Ak, kad nors vėjas papūstų… Ne nuo miesto, o iš kitos pusės – nuo kalnų… Gal tas vėjas atvėsintų įkaitusią galvą, atgaivintų nuvargusį kvėpavimą… Svarbiausia – nupūstų tą bjaurų Rytų miesto kvapą.
       Bet ne – nepučia vėjas nuo kalnų, nė nedvelkia.

       IV

       …Ak, Klaudija Prokula, žmona mano… Nurimk, eik miegoti. Niekas čia daugiau neateis. Nieko nebeįvyks. Nes jau įvyko, kas turėjo įvykti…
       Tu rytą klūpojai ir apkabinusi mano kojas maldavai pasigailėti to žmogaus. Tu verkei, tu raudojai… Aš pasilenkiau nušluostyti tau ašarų. Ir tavo užverktame veide aš pirmą kartą taip ryškiai pamačiau raukšles, daug raukšlių… Ir veido oda, neįtrinta kvapiaisiais aliejais, atrodė sausa ir apvytusi – kaip lapai rudenį. Tu jau ne jauna, Klaudija Prokula. Kaip ir aš… Nors – ne, aš jau senas. O senatvė neša ne tik raukšles, bet ir išmintį. Skaudžią senatvės išmintį… Aš glosčiau tave ir gailėjau tavęs, Klaudija Prokula. Gailėjau ir aš to žmogaus. Bet aš užgniaužiau gailestį.

       V

       …Atrodo, jaučiu, kad gimsta vėjas…
       Dar – ne vėjas, dar – tik dvelksmas. Ir ne nuo kalnų, o iš priešingos pusės. Toje pusėje yra jūra. Gal šis užgimstantis vėjas atneš jau gimusį lietų…
       Tikriausiai – atpūs lietų. Nes debesys jau užgesino žvaigždes ir mėnulį. Ir rūmus, ir Jeruzalę apgaubė juoda tamsa. O tamsoje išnyko ir garsai, ir kvapai.
       Neliko nieko. Tik pirmapradė begalinė tamsa. Ir aš joje. Vienas…
       Ne, ne vienas. Yra dar mano mintys, kurios neišnyksta nei tamsoje, nei tyloje… Jos išnyks tik tada, kai mirsiu ir išnyksiu aš.
       O gal ir tada neišnyks?

       VI

       …Levi Matai, eik… Keliauk sau… Eik savo keliais. Aš įsakiau tau sugrąžinti tavo pergamentus, kalamą… Eik kur nori, tik – tolyn… Toliau nuo čia, nuo manęs.
       Eik ir nešk savo Mokytojo žodį. Duok tą žodį visiems – ir tiems, kurie jo laukia, prašo, ir tiems, kurie jo nenori girdėti.
       Bet – nekalbėk čia, nekalbėk man.
       Nes tavo sujaukti žodžiai nepanašūs į tavo Mokytojo žodžius. Kol kas – nepanašūs. Ilgai ir sunkiai tau teks juos miklinti ir brandinti, kol jie prilygs Mokytojo žodžiams. Kol pasidarys panašūs į sėklinius grūdus, kurie pasėti gerą derlių duoda.
       Eik, Levi Matai, – ir brandink žodžius širdyje.
       Nes kol kas jie tik jaukia mano sielą – ir žadina abejones. Vėl žadina tas pačias abejones, tas pačias…
       …Ką aš šiandien pasmerkiau: Dievo sūnų ar žmogaus sūnų?..
       Tavo paiki ir sujaukti žodžiai, Levi Matai, vėl viską supainioja.
       Bet aš tikiu, kad tai tavo paikumas, tavo žmogiškoji prigimtis kalba. Nes nelengva Dievo minčiai tapti žmogaus žodžiu. Aš pažįstu kitokias mintis. Ir kitokius žodžius pažįstu. Tačiau tuos kitokius žodžius aš tik jaučiu, negaliu jų ištarti. Prarėkta mūšiuose mano gerklė jų neištaria. Tiktai čia, širdyje, tuščia, kažko trūksta… Gal tų žodžių ir trūksta?.. Neaišku… Šiąnakt viskas tapo neaišku…
       Nors tu, Levi Matai, esi skaidrus. Esi žmogus, žmogaus sūnus…
       Todėl ir tu galėjai išduoti savo Mokytoją. Bet kuris galėjo… Nes jūs visi – tik žmogaus vaikai…
       Be to, ir išduoti nereikėjo! Mes viską puikiai žinojome. Ir Mokytoją pažinojome… Afranijus, mano slaptosios tarnybos viršininkas Afranijus, viską žino.
       Ne, ne viską žino Afranijus!
       Jam reikėjo išdavystės.
       Juk jis galvojo – ir dabar galvoja, kad aš stengiuosi dėl valdžios, dėl viršininkų, dėl vietininko Vitelijaus. Arba dėl paties Romos imperatoriaus Tiberijaus – jo bijodamas ar jo palankumo siekdamas.

       …Tamsos karalystė…
       Ir – aš… Vienas… Dangau, koks aš vienas… Vienišas…

       VII

       …Ak, Tiberijau, Tiberijau…
       „Tegyvuoja cezaris! Šlovė cezariui! Šlovė imperatoriui! Ilgiausių metų – imperatoriui. Tegu per amžius būna palaiminta jo valia ir valdžia… Šlovė imperatoriui Tiberijui…“
       Visi taip šaukia. Ir aš – taip šaukiu…
       Nors žinau, kad viskas – melas. Nuo pirmo iki paskutinio žodžio…
       Ir kiti žino. Bet vis vien – šaukia…
       Ir tu pats tai žinai, Tiberijau. Ne veltui persikėlei iš Romos į Kaprėją. Ne persikėlei, o pabėgai. Nes žinai, kad niekas nelinki tau ilgiausių metų. Atvirkščiai – visi laukia tavo mirties. Nori tavo mirties…
       Neilgai jiems teks laukti…
       Nes pūva tavo kūnas, y~ra… Žaizdom negyjančiom plinta tavo negalia…
       Tai, ko nepadarė ga~lų strėlė ir ietys, germanų kardai ir kuokos, padarė Roma. Ištvirkusi, pasileidusi, begėdė Roma. Miestas, kurio šventovėse dievai net nakvoti nedrįsta.
       O gal tie dievai mirė?
       O gal jų niekada ir nebuvo?
       Jeigu gimė, užaugo ir užaugusi išsigimė Roma, tai gal ir nebuvo…
       Roma – amžinasis miestas… Nejaugi išsigimimas – amžinas? Ne, Roma – ne amžina, tokia Roma – ne amžina, negali būti amžina!
       Bet juk ji įveikė tave, Tiberijau!
       Tavo priešai – barzdoti, pikti ir galingi barbarai – tavęs neįveikė. Aš mylėjau ir gerbiau tave, Tiberijau. Ir ne tik aš… Kiekvienas mūsų galėjo savo krūtine tave nuo germano ieties ar kardo užstoti. Ne, mes nešaukėme: „Šlovė Tiberijui!“ Tačiau mes taip galvojome ir jautėme. Tu buvai galingas.
       Ne, ne vien kūnu tu buvai galingas – dvasia buvai neįveikiamas.
       Bet Roma tave įveikė, Tiberijau.
       Ir nesvarbu, kaip ta Roma vadinasi: valdžia, pinigai, cezaris, drachma ar kekšė, vardu Kimelija… Iš pradžių miršta dvasia, paskui – kūnas… Tu jau negyvas, Tiberijau.
       Kas ateis numirti po tavęs – Varas, Klaudijus, Galba? Ar tas jaunas pamišėlis – Kaligula?
       Nesvarbu, nes jie jau dabar negyvi. Nes jie – Romos vaikai.
       Stimpanti vilkė gimdo negyvus šuniukus.

       …Tamsa, visur tik tamsa. Kairėj, dešinėj, viršuj, apačioj… Nei judesio, nei garso – tik dusinanti slegianti tamsa.
       Tokioje tamsoje net asilo bliovimas atrodytų kaip puiki melodija.
       Bet – nieko neliko. Tamsa, mirtis, niekas…

       IX

       …O gal viskas ir yra tik Roma? Ir Roma yra teisybė? O šventykla – be Dievo… Ir Jeruzalėje taip pat kaip Romoje. Šventykloje šeimininkauja prekijai, kurie viską parduoda. Nusipirkite truputį Dievo…
       Ne, negali taip būti. Jeigu dievai mirė, šventykla turi būti nugriauta! Ji negali tapti prekyviete!
       Išvykite prekijus iš šventyklos!
       Dangau, bet juk aš vakar pasmerkiau žmogų, kuris išvijo prekijus iš šventyklos!
       Dangau, bet juk aš jį todėl ir pasmerkiau myriop… Kad visi žinotų ir suprastų, jog šventyklose gali gyventi tik Dievas… Netikros šventyklos turi būti sugriautos…

       X

       …Gal aš neteisus? Gal viskas taip yra ir turi būti? Ir teisus Afranijus, kuris taip sako… Kad taip yra, nes buvo ir bus…
       Tačiau tai reiškia, jog mes visi sergame, jog visi žmonės serga. Nepagydomai serga Roma…
       Ir be reikalo aš pabėgau iš Romos į šitą atsiskyrėlių ir pranašų kraštą. Man atrodė, kad čia – pranašų ir atsiskyrėlių šalis. Taip, yra čia ir atsiskyrėlių, ir pranašų. Tik niekas jų neklauso… Ne jie valdo Jeruzalę, prekijai valdo... Kaip ir Romą valdo. Roma čia buvo visada. Kaip ir kitur, kaip ir visur...
       Roma yra įgimta negalia. Net ne liga – Roma yra prigimtis.
       Ir vietoj Judo Iskarijoto galėjo būti bet kuris kitas. Ir mokesčių rinkėjas Levis, ir žvejys Simonas, vėliau pavadintas Petru…
       …Ak, jo ežeras turėjo būti šviesus ir gaivus. Galėjo būti…

       XI

       …Ak, Simonai, žvejy…
       Tu buvai pirmas, ir Mokytojas tave pavadino Uola. Tu buvai vertas, tikrai buvai vertas išduoti savo Mokytoją.
       Visi jūs – žmonės, nusipelnę pagarbos mokiniai, veri savo Mokytojo.
       Visi jūs… kiekvienas buvote vertas išdavystės.
       …Ak, Dangau, koks baisus pasaulis. Jame ištikimybę pradėti reikia išdavyste, meilę – neapykanta.
       …Taip, aš norėjau, kad savo Mokytoją išduotum tu.
       Nes man labai reikėjo garsios išdavystės. Bet ir greito~s. Nes artėjo Velykos, Jeruzalėn rinkosi maldininkai, žmonių minios. Reikėjo skubėti.
       Neturėjau teisės, negalėjau apsirikti.
       Man trūko laiko.
       Nedrįsau rizikuoti, bijojau.
       Bet, pasirodo, be reikalo bijojau, be reikalo nerizikavau. Per vieną naktį tu, Petrai, tris kartus atsižadėjai savo Mokytojo. Veltui tave Uola vadino.
       Bet prieš savaitę aš to nežinojau. Ir buvau priverstas kreiptis į Afranijų.
       Afranijus pasiūlė Judą Iskarijotą…

       XII

       Aš tada nustebau. Juk Judas – mylimiausias Jo mokinys, protingiausias, gabiausias. „Kaip tik todėl, prokuratoriau, kaip tik todėl“, – atsakė Afranijus.
       Aš juo patikėjau. Afranijus visada sakydavo teisybę. Ypač kai kalbėdavo apie niekšybę. O jis visada kalbėdavo tik apie niekšybes. Arba – tik niekšybes…
       Ir vis dėlto nusprendžiau mesti burtus. Likimas lėmė, kad išdaviku turėjai tapti tu, Judai iš Karijoto miesto. Nors vargu ar likimas taip lėmė… Lošimo kauliukai visada krenta taip, kaip nori Afranijus. Iki šiol nesuprantu, kaip jis tai padaro. Tačiau visada, kai metame kauliukus, laimiu aš. Taip Afranijus įsiteikia man.
       Šį kartą išlošė jis. Jis laimėjo tave, Judai Iskarijotai. Vadinasi, taip iš tikrųjų turėjo būti.
       Afranijus suprato, kad man reikia garsios išdavystės, didelio, garsaus teismo. Ir žiaurios bausmės, kuri visus išgąsdintų. Nukryžiavimo ant kalvos, visų vadinamos Kaukolės kalva.
       Tik nesuprato ir nesupranta, kodėl nukryžiavimo reikia.
       Blogai būtų, jei suprastų. Tada Afranijui grėstų mirtis. Jis žūtų netikėtai, be pėdsakų… Afranijus visus seka. Bet ir jį seka… Yra kažkas, kas ir jį seka. Ir ne tik visaregė Dievo akis…
       O gal jis supranta, gal tik apsimeta nesuprantąs?
       Bet kuriuo atveju Afranijaus mirtis viską išspręstų… Gal ir išspręs, jeigu kitaip neišeis… Tačiau kas narplios tą jo užmegztą Gordijaus mazgą? Ir kam, dėl ko narplioti, jeigu galima greitai ir paprastai… Vienu kirčiu…
       Bet reikia palaukti. Būtinai reikia palaukti. Nes byla dar nebaigta.
       Mokytojo byla baigta. Bet nebaigta jo mokinio Judo byla.

       XIII

       …Kada gi pagaliau papūs koks nors vėjas?
       Kada gims koks nors garsas?
       Kada nušvis šviesa? Dar negreitai…

       XIV

       …Ak, Judai Iskarijotai…
       Tu tikrai buvai gabiausias Jo mokinys. Galbūt vienintelis vertas Mokytojo. Nes buvai vienintelis pagonis tarp tuzino Galilėjos judėjų…
       Ne veltui Mokytojas patikėjo tau raštų tvarkymą. Ir iždą, visus bendruomenės pinigus.
       Pinigai ir lėmė Afranijaus pasirinkimą. Po to, kai sužinojo, kad godūs ir šykštūs Jeruzalės kunigai tepaskyrė trisdešimt tetradrachmų išdavikui. Godūs, šykštūs ir kvaili Jeruzalės kunigai.
       O aš negalėjau kištis. Nors žinojau, ko niekas nežinojo ir nežino…
       Tada Afranijus ir nusprendė papirkti tave, iždininką. Iždo pinigai turėjo likti tau, Judai Iskarijotai. Ir – liko…
       Tavo draugai, Jo mokiniai išsilakstė, ir visi pinigai liko tau. Gali džiaugtis…
       Bet tu nesidžiaugi, Judai…
       Aš tikrai žinau, kad nesidžiaugi. Sėdi užsidaręs brolio namuose. Niekur neini, net savo mylimos paleistuvės Namos neaplankai.
       Manai, nežinau kodėl?
       Afranijus sako, kad bijai Mokytojo pasekėjų keršto. Be abejonės, bijai…

       O gal dėl kitos priežasties tu užsidarei ir nusiminei?
       Tik šiąnakt man ši mintis atėjo į galvą, tik dabar.
       O gal tu, Judai, ne pinigų norėjai?
       Gal tu norėjai tapti Mokytoju, užimti jo vietą? A?
       Tu pats norėjai būti Mokytoju, pranašu!
       Mokinio, apaštalo vardo ir vaidmens tau neužteko? A?

       Manau, kad to niekas niekada nesužinos. Net aš, net mano Afranijus nesužinos…
       Nes tu, Judai, greit nusižudysi. Maldininkai iš Jeruzalės dar nebus išsiskirstę.
       Pats tikriausiai nepajėgsi to padaryti, teks tau padėti. Paslaugūs Afranijaus žmonės padės tau nusižudyti.
       Manau, tu pasikarsi, Judai Iskarijotai. Afranijaus vyrai labai gerai sugeba padėti žmogui pasikarti…
       Tad gerai, kad tu sėdi užsidaręs. Visi galvoja, kad tu kenti. Gerai, kad taip galvoja…
       Tu nusižudysi… O prieš tai pinigai – krauju apšlakstyti trisdešimt tetradrachmų – atsidurs vyriausiojo Jeruzalės kunigo Kaifos sode.
       Ir visi tai žinos, kad kruvini išdavystės pinigai guli Kaifos sode.

       XV

       …Ak, Kaifa, Kaifa, vyriausiasis Jeruzalės kunige…
       Ir tu prašei pasigailėti… Šį rytą prašei. Nors vakar pats su visais savo parankiniais, su visu sinedrionu, pasmerkei jį myriop. Ir džiaugeisi nuosprendžiu. O šį rytą jau prašei, kad aš jo pasigailėčiau…
       Ne pats sugalvojai prašyti. Per kvailas esi… Jei būtum gudresnis, vakar bylą būtum kitaip išsprendęs…
       Ne tu sugalvojai pakeist nuomonę. Tavo gudrusis uošvis Anas sugalvojo.
       Jis suvokė, kad nukryžiuotas vyras yra panašesnis į pranašą, negu apspjaudytas ir pasigailėtas žmogus.
       Bet nepavyko tavo gudriajam uošviui ir tau…
       Mokytojas jau nukryžiuotas – ant kalno.
       Man atrodo, aš Jį matau. Šviesą, kuri sklinda per tamsą nuo to kalno…
       Tavo uošvis suprato: jeigu žmonės Jį pripažins, visas jūsų sinedrionas taps nereikalingas. Kol laukiama pranašo, kol jo nėra, – pranašaujate jūs. Todėl tu ir prašei Jo pasigailėti.
       O aš pagailėjau Barabo. Jis – toks pats žmogus kaip ir tu. Prieš Dievą jūs lygūs. Prieš Jo Dievą. Nors tu – vyriausiasis Jeruzalės kunigas, o Barabas – vagis ir plėšikas.
       Išrinktoji tauta, pasmerktoji tauta… Kas pasakys, kuris žodis teisingesnis?.. Bet nepripažinę Jo, jūs esate pasmerkti laukti… Laukti žadėtojo pranašo… Tik ar pažinsite, kai jis ateis? Gal jis jau atėjo?.. Įsižiūrėkite į veidą To, kuris yra ant kalno, ant kryžiaus…

       XVI

       …Ak, ant kalno turbūt jau pučia naujas vėjas.
       Atskries jis ir į slėnį, į daubą. Į Jeruzalės duobę…

       XVII

       …Ak, Erodai Antipa, Galilėjos tetrarche…
       Neseniai tavo žmonės nužudė Joną Krikštytoją, kuris taip pat laikė save pranašu.
       Tu, tavo tėvas Erodas Didysis, tavo brolis Erodas Pilypas – jūs visi žudėte pranašus.
       Kiek, Erodai, nužudėte? Aš suskaičiavau trisdešimt… Bet manau, kad – daugiau. Ne visas aukas aš žinau.
       Daug pranašų nužudėte, tačiau blogai nužudėte.
       Nes žudėte slapčia, požemiuose... Taip žudo nusikaltėlius, o pranašus reikėjo aukoti!
       Kryžiuoti ant aukšto kalno. Kad visi matytų…
       Aš taip ir padariau.
       Kryžių, ant kurio Jis nukryžiuotas, mato ne tik Jeruzalė. Jį mato visi, kas nori matyti.
       Aš tikiuosi, Jį pamatys visi.
       Svarbiausia – Roma pamatys.
       Net tie, kurie nenori matyti, nedrįs užsimerkti.

       XVIII

       …Vėjas, vėjas…
       Ak, kaip sunkiai jis šiąnakt gimsta. Silpnas šuoras, vėl tyla. Stipresnis šuoras, vėl ramybė.
       Bet šuorai – vis dažnesni. Ir vis mažiau tylios tvankos, ramybės…

       XIX

       …Ak, Barabai, tau pavyko…
       Tai tu turėjai būti prikaltas prie kryžiaus šalia Dismo ir Gesto. Nes tu – nusikaltėlis.
       O Tas, kurio aš nepasigailėjau, yra nekaltas net prieš žmonių teismą…
       Jis nekaltas. Bet pasaulis – kaltas.
       Ir aš pasmerkiau nekaltąjį, kad galbūt išgelbėčiau kaltąjį.
       Jeigu Jis – tikrai Dievo sūnus, aš – tik įrankis dangaus jėgų rankose. Aš tik atlikau tai, ką turėjau atlikti. Aš nuėjau kelią, kurį nueiti galėjo ir neregys. Aš priėmiau sprendimą, kurį ir nevisprotis būtų priėmęs.
       O jeigu Jis – žmogaus sūnus, tik žmogaus sūnus?.. Tada aš – žmogžudystės bendrininkas, žmogžudys.
       Ne, negali taip būti. Pasaulis blogas, toks blogas, kad dangus turi jį sunaikinti. Turi kilti didelis potvynis, tvanas… Arba – viso pasaulio gaisras. Šis pasaulis turi žūti. Arba turi būti išgelbėtas. Pasaulis bus išgelbėtas, dabar – bus išgelbėtas.
       Todėl Jis ir yra ant kryžiaus.
       Žmogus turi mirti, kad atsirastų žmogaus Dievas.
       Aš tik vykdžiau pareigą, dangaus jėgų man paskirtą.
       Man labai gaila To žmogaus… Visų žmonių žmogaus. Žmogiškojo Dievo pavidalo…
       Bet aš negalėjau, neturėjau teisės jo pasigailėti. Pasigailėdamas Jo, aš būčiau pasmerkęs pasaulį. O tai padaryti gali tik dangaus jėgos.
       Atleisk man, Tavęs nepasigailėjusio… Jeigu Tu – žmogaus sūnus, atleisk. Jeigu Tu – Dievo sūnus, aš atsiklaupsiu prieš tave. Ir melsiuos Tau…

       XX

       Ne, nėra ko abejot. Jis – Dievo sūnus.
       Jis vienintelis viską žinojo iš anksto. Net mano mintis... Ir vienintelis nesijaudino, šypsojosi žiūrėdamas į mus, žmonių vaikus.
       Išsigandę išsibėgiojo Jo mokiniai, būgštavo judėjų žyniai ir kunigai. Net Anas ir Kaifa… Slapčia verkė tie, kurie buvo į jį įtikėję. Žydai džiūgavo ir šaukė: „Nukryžiuoti! Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
       Visi buvo neramūs…
       Jis vienas buvo ramus. Ir sakė man: „Tu nieko negalėtum padaryti, jeigu tau ši galia nebūtų duota iš aukščiau ir – iš anksčiau“. Jis taip sakė…
       Taigi aš atlikau savo pareigą.
       Jo Dievas teisus: pasaulis toks, koks yra, negali egzistuoti, jis turi arba išnykti, arba pasikeisti.
       Roma turi žūti, kad galėtų gyventi pasaulis.
       Jis viską žinojo. Aš buvau tik įrankis. Kaip ir kiti – Kaifa, Judas, Afranijus, Petras…

       XXI

       O jeigu jis – tik žmogaus sūnus?..
       Tad – pranašas, tikras pranašas esu aš? Aš – Poncijus Pilotas, Judėjos prokuratorius, karys, raitelis, Auksinė ietis…
       Tikrasis pranašas – aš!
       Senieji dievai mirė. Naujas Dievas padės žmonėms.
       Žmonės pirmiausia turi sužinoti apie naują Dievą, išgirsti Jo pranašo balsą.
       Pranašo nukryžiavimas, jo išdavystės byla ir yra tie pirmieji naujos melodijos garsai. Būgno dūžiai, variniai triūbų garsai… Ir aš esu šių garsų autorius!
       Bet dar daug reikės Jo pranašo pasekėjų nužudyti, dar daug reikės kankinių, kol pasaulis išgirs naujo Dievo melodiją.
       Tačiau išgirs ir supras. Aš tuo tikiu…

       XXII

       Tik poncijų pilotų daugiau nebus.
       Daugiau nereikės poncijų pilotų.
       Bet kokiu atveju nereikės.
       Nesvarbu, ar Jis Dievo sūnus, ar žmogaus vaikas buvo.
       Ši byla – vienintelė.
       Nes arba nebebus pasaulio ir nebebus jokio teismo.
       Arba pasaulis įtikės Jo žodžiais ir nebebus ko teisti.

       XXIII

       …Ak, lietau, dangaus dovana!..
       Aš jau tavo kvapą užuodžiu.
       Sušnara krūmai ir medžiai nuo vėjo šuorų.
       Ant mano veido nukrinta vėsūs lašai.
       O paskui prapliumpa liūtis, dangus tarsi prakiūra.
       Lietus nuplauna dulkes ir kvapus. Oras vėsta, švarėja. Atgaiva atėjo.
       Lietus merkia miestą, jo apylinkes. Lietus sujungia mane ir tą, kuris yra nukryžiuotas ant kalno.
       Ir aš tikiu, kad šis lietus laimina mane, Poncijų Pilotą, pirmą apaštalą ir pranašą.