ALIS BALBIERIUS
***
Nieko neradęs
džiaugiuosi – vėjo
gyvybė tarp pirštų
***
Kumšty spygliuotam
kaštono – tobulas
rudas aksomas
***
Tirpstantis sniegas
tavo plaukuos
nebuvau aš
APIE NARUS
Neverta panirti:
žodžių šuliniuos
dugno nėra
***
Tūkstančiai laikrodžių
tiksi laukuos –
sniegas per tirpsmą
APIE NESUSIKALBĖJIMĄ
Mano demonas
tyli – tyloj
tavo demonas kalba
***
Ir mano
mažam tvenkiny
garnys atsispindi
***
Žvaigždė – tarp
buliaus ragų –
aušros pranašystė
***
Amžinas mokinys –
be Mokytojo –
kelias
***
Nuliūdins – saulės
zuikutis – be garso
sudužęs į sieną
***
Kerpių ratilais
apie vienatvę
rašo ir rašo akmuo
***
Kaip auksas laukų
noksta rugiuos
putpelės balsas
SKULPTŪRIŠKAS
Plastišką
tylos pumpurą
poliruoja saulėtekis
VIRŠ GLUOSNIŲ PRIEŠ
LIETŲ
Lapų klavišuos
žaibų užkalbėtojos
volungės klyksmas
***
Vėjo šuo
vėl užlaižė
ne kūno žaizdas
APODEMUS AGRARIUS,
ŽUVUSIAI ANT
ŽVIRGŽDĖTO VIEŠKELIO
Žalios musės
žaliai inkrustuoja
kailiuką ant kelio
APIE PAGONIS,
IŠNAIKINTUS BALTŲ
ŽEMĖSE
Pagonių kraujas
buvo kadaise
baltesnis už šviesą
***
Bitės aky
gyvenau
dar negimęs
***
Šitas profilis žeis:
neprilygsta jam
plienas skustuvo
IŠ NESURASTO HERODOTO
RANKRAŠČIO
Salamandrų vaikai
maudės lavoj
kadaise Pompėjoj
SAUSIO SODE
Šerkšno nimbuose
juodos saulėgrąžų galvos –
kiek džiaugsmo, kad nenuskyniau
***
Moters akys –
vėlei dviejuos ežeruos
esu paskenduolis
APIE MIGRACIJAS VIRŠ
EŽERŲ
Tūkstančius veidrodžių
iš dausų į dausas
turi paukščiai kely
***
O, neramybe! –
vėjo vien vielos
spengiančios sieloj
***
Sniego kapuos
apnuogino krūtis
liūtys pavasario
BEDUINO PORTRETAS
Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą
***
Gongas griaustinio:
pašoka sode
nukirsta obelis
***
Mokytojas vėjas
pučia pasaulio vienovę
ne tik į mano ausis
***
Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant žemės krentąs
***
Blindė pavasarį –
tūkstančio saulių
žydėjimo
***
Musių ir musmirių
sapnas – aukšti ir raudoni
grybų miškai
***
Voro tinkluos
rudenio lapas
rasoja užmigęs
APIE ŠALTĄ GRAŽIĄ
MOTERĮ
Sniegas akių,
šiaurės pašvaistė
plaukuos
PAVASARĖJA:
žalios
žolių žarijos
pradegina sniegą
***
Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros
***
Sakalo skrydis
per pusę perskelia
ežero tylą
KELYJE
Broli, ištars
vienišą akmenį
susitikęs vienuolis