Ieškau personažų

 

       Ieškau personažų. Penkių. Sukurčiau dramą. Modernią. Veiksmo erdvė – nuo Eroso iki Tanato. Kas nors puls ginčytis, kad tai – ne veiksmo, o elgsenos erdvė. Sutinku, nes mūsų gyvenimas ir yra elgsena. Pačių pasirinkta, aplinkybių išprovokuota. Tiesa, pasirinkimo galimybės menkos. Dažniausiai tik atrodo, kad mes pasirenkame. Iš tiesų pasirenka mus. Mes tik leidžiame arba (retai!) neleidžiame pasirinkti. Kai pasirinkimas mus nuvilia, nuliūstame, mūsų veidai apsiniaukia. Iki kito pasirinkimo.

       Ieškau personažų, kuriuos ypatingai rinkosi. Taip ypatingai, kad jie net nesuvokė buvę pasirinkti, galvojo patys pasirinkę. Tik tada, kai pamatė pabirusį savo gyvenimą, kai suvokė, kad nebesurinks, nebesulipdys jo, kad laikas nelaukia ir negrįžta, ėmėsi projektuoti jį iš naujo ir išvydo tiesą – taip buvo nulemta, tokios buvo likimo ir gyvenimo provokacijos, ir į jas atsakyti galėjai tik taip, o ne kitaip.

       Važiuosiu pas Valiutę. Seniai bebuvau. Pernai, kai mano bendradarbei ant kojos atsivėrė negyjanti žaizda. Daktarai visokiausių tepaliukų skyrė ir gerti visokių vaistų bei vitaminų išrašė. Nepadėjo.

       – Turbūt rožė, – žiūrėdamas į raudoną ištinusią koją pasakė daktaras. – O šią ligą geriausiai bobutės gydo.

       Bendradarbė bobučių nepažinojo, nes niekada gyvenime negalvojo, kad į burtus, užkalbėjimus ir visokius kitokius panašius dalykus gali būti rimtai žiūrima, bet kai daktaras pasakė... Ji, aišku, stebėjosi, kraipė pečiais, bet aš nuraminau: kaimo bobutės – patikimos, tai ne tos iš televizijos neišlendančios šiais laikais gimusios žiniuonės. Kodėl patikimos, kieno patikrintos?

       Amžius taikytos gydymo praktikos, nes gydymas kaime buvo perduodamas iš kartos į kartą, perduodamas ne bet kam, o jauniausiajai dukteriai.

       Tiesa, Valiutė neturi nei sūnų, nei dukterų, ir aš vieną kartą jos paklausiau, kam ji perduos šį didelį turtą.

       – Jauniausiajai po mūsų kartos – sesers dukteriai, – atsakė.

       Važiuoju. Lekia atgal medžiai, lekia atgal laikas.

       Aš mažutė. Gal kokių septynerių aštuonerių metų mergaičiukė. Mamos paprašyta, išėjau į Kerbelynę karvės parvesti. Karvė didelė, bet aš jos nebijau. Ji labai graži. Raudė juodomis ausimis, taisyklingais ragais, didelėm rasotom akim, ilgom tiesiom blakstienom. Jos tešmuo didelis, bet speniai dailūs, švarūs, į apačią smailėjantys. Melžti aš dar nemoku, bandžiau tik vieną kartą, kai mama iš miesto ilgai negrįžo. Išsigandau, kad tešmuo perdegs, kad karvutei labai skaudės, ir, pasiėmusi kibirą, atsitūpiau melžti. Spaudžiu iš visos sveikatos, bet pienas nebėga, nors tu ką. Laimė, grįžo mama. Pagyrė mane, kad rūpestinga esu, ir draugiškai pasakė, jog ne iš tos pusės prie karvės atsitūpiau. Truputį susigėdau, bet dabar jau gerai žinau, iš kurios pusės reikia karvę melžti – iš dešinės.

       Mūsų karvė gražiausia. Ir geriausia. Pasišnekėdamos vakarais mes iš Kerbelynės abi pareinam. Ne tik dėl karvės aš noriai einu į Kerbelynę. Vakarais ten ateina daug vaikų ir jaunimo. Ir Aloyzas ateina. Aloyzas – tai vyriausias neseniai į mūsų kaimą atsikėlusios šeimos sūnus. Iš toli jie atsikėlė, nes ir tarmė jų kitokia, kalba taip, kaip per radiją, taip, kaip knygas rašo, mokykloje moko. Gražus jis, tas Aloyzas. Garbanoti plaukai, žalios akys, skruoste duobelė.

       Ir Valiutė ateina. Nedidukė. Tamsiaplaukė. Mėlynakė. Jauniausia nemažos, bet labai darnios ir tvarkingos šeimos duktė. Gyvena kaime, su tėvais. Mokslų nebaigė. Gal nelabai sekėsi, gal buvo planuota, kad pasiliks kaime, perims tėvų ūkį. Reikia išrinkti vaikiną. Iš geros šeimos. Ir išrinko. O gal jis ją išsirinko? Draugavo ilgai. Dabar jis išėjęs į kariuomenę. Valiutė pažadėjo laukti. Jis rašo laiškus. Paštininkas net po du per savaitę atneša. Visi kaimo žmonės jau neabejoja – greit bus vestuvės, tėvai savo vietą palengva užleis jaunai, gražiai, tvarkingai Valiutės šeimai.

       – Valiutė atlinguoja, – sako šypsodamasis Aloyzas. Valiutė iš tiesų linguoja. Tokia keista jos eigastis. Ir ji šypsosi. Iš tolo atrodo, kad sau, bet iš tikrųjų – Aloyzui. Mes jau tai pastebėjome. Ir Aloyzas jai šypsosi. Net tada, kai jos nėra, jis žiūri į rytų pusę, kur Valiutės namai, ir šypsosi.

       Kaime jau šnibžda, kad tas žaliaakis ne šiaip sau į Valiutės namų pusę žiūri, kad jis į Valiutės širdį taiko. Iš Valiutės lingavimo, iš to, kaip nedrąsiai ji prieina, kaip bėgioja jos žvilgsnis, jau galima nujausti, kad pataikė. Visi jaučia artėjant katastrofą. Tikrai katastrofą, nes ne tik gero gyvenimo planai grius, bet ir širdys byrės. Ir kas liks po katastrofos?

       Žiūriu į Valiutę. Ji pradeda kažkaip keistai plėstis – plečiasi, plečiasi, kol pasidalija pusiau. Kaip medis, Perkūno trenktas, pasidalija. Vadinasi, tikrai pataikė. Kokia jėga į ją trenkė? Meilės? Aistros? Žiūriu ir savo akimis netikiu.Viena pusė, kairioji, toji, kurioje plaka širdis, linguoja mūsų link, antra, dešinioji, toji, kurioje nėra plakančios širdies, apsisuka ir nulinguoja atgal. Žiūriu į Aloyzą. Jis šypsosi kaip niekur nieko, lyg viskas būtų kaip buvę, lyg nebūtų įvykęs joks pasidalijimas, tarsi Valiutė ateitų kaip visada – su abiem rankom, su abiem kojom, su abiem akim. Apsidairau – nejaugi ir kiti nieko nepastebi? Ko gero. Arba neišsiduoda. O mano akys šokinėja nuo čia pat, vos už poros žingsnių, sustojusios ir besišypsančios Valiutės prie Valiutės, jau nusileidusios nuo kalnelio ir skubančios namų link. Tuo metu, kai Aloyzas apkabina kairę Valiutės pusę, dešinioji praveria klėtelės duris, kai kairė Valiutės ranka nuslenka Aloyzo nugara, dešinė paleidžia plaukus, sušukuoja ir ima pinti kasą. Kuo stipriau daužosi Valiutės širdis nuo Aloyzo glamonių, tuo stipriau veržia plaukus, tuo kietesnė kasa. Kai Aloyzas su kaire Valiutės puse apkabinę vienas kitą per liemenį atsiskiria nuo visų ir nueina per pievą, dešinioji baigia pinti kasą, susuka ją vainikėliu ir pasikabina kaip išnarą ant sienos. Aš nežinau, ar ji visą laiką taip kabėdavo, ar kartais nulipdavo ant žemės, bet kad kabėjo – tikrai mačiau. Eidama pro šalį. Aš tada nieko nežinojau apie asmenybės susidvejinimą, nieko nežinojau apie pasirinkimo dilemą. Tik gerokai vėliau supratau, jog tradiciškai katalikiškai auklėtai Valiutei buvo labai sunku pasirinkti ir jai reikėjo nepaprastos drąsos pasiduoti meilei, kuri iš tikrųjų, ko gero, tebuvo tik aistra. O gal aistringa meilė? Bevaisiai bandymai aiškinti šį pasaulį, tai juk tas pats, kaip atspėti Dievo mintį. O atspėti – tai sugriauti jo planus. Ji pakabino ant sienos ne save, o tvarkingą, išmatuotą ir tiksliai apskaičiuotą savo tėvų gyvenimą. Ji nenorėjo būti suskaičiuota taip, kaip suskaičiuojami pinigai, gyvuliai, paukščiai, ūkio padargai. Ji norėjo gyventi taip, kaip mes kiekvienas slapčiausiuose savo širdies kampeliuose trokštame.

       Vieną vakarą atėjusi parvesti mūsų karvės pamačiau, kad Aloyzas žiūri į kitą pusę, nors jo žalios akys taip pat kaip ir anksčiau šypsosi, kaip ir anksčiau puikuojasi skruoste duobutė. Iš pradžių pamaniau, jog Valiutė ne iš tos pusės ateina, bet kai pamačiau per pievą brendančią kitą kaimo merginą, viską supratau. Parvedusi namo karvę, sėdau ant dviračio ir nuriedėjau per kaimą. Ne Valiutę norėjau pamatyti – pro klėtelės langą žvilgtelti – ar tebekaba? Privažiavau medžiais apaugusią sodybą, paguldžiau į griovį dviratį ir nusėlinau prie klėtelės. Pažvelgiau pro langą – tebekaba. Bet... ne dešinioji, o kairioji Valiutės pusė. Lengvai ant pečių krinta garbanos, šypsosi mėlynos akys. O takeliu iš namo į tvartą linguoja dešinioji kietai supinta kasa. Neįtikėtinai ramiai. Be žemės drebinimų, be šūvių ir be klyksmų, kuriuos būtų regėjęs ar girdėjęs kaimas. Ko gero, aš buvau vienintelė šios katastrofos liudytoja. Ne tik dėl to, kad buvau vaikiškai smalsi. Turbūt daugiau dėl to, kad nuo pat mažens intuityviai priešinausi tvarkingam, ramiam, sočiam saiko ir ribos žmonių pasauliui ir žavėjausi žmogaus galia ir valia augintis sparnus ir skristi. Nesvarbu kur. Kad ir į prarają. Valiutė pakilo. Ir susisprogdino. Bet sprogimas buvo vidinis. Skeveldrų į aplinką nepažiro. Ir jį lemta buvo pajusti tik man, užėmusiai dvasios seklio poziciją.

       Važiuoju pas Valiutę. Klėtelė, matau, tebestovi. Tik langai uždangstyti. Gal pasiseks kaip nors į ją įeiti. Paprašysiu kokių nors žolelių. Man atrodo, kad žoleles ji klėtelėje laiko. Jei pasisektų, sužinočiau, kaip Valiutė šiandien gyvena.

       Prašyti nereikia. Atvažiavusi randu klėtelės duris atviras. Šokte iššoku iš automobilio ir puolu prie jų. Žiūriu sutojusi prie slenksčio – Valiutė kažką glosto. Nedrąsiai, kad neišgąsdinčiau, pasisveikinu man neįprastu, bet kaime dar tebegyvu:

       – Garbė Jėzui Kristui...

       Valiutė krūpteli, atsigręžia. Rankoje – skudurėlis.

       – Per amžius... – atsako, šypteli ir, atsigręžusi į ant sienos kabančią antrąją savo pusę, priduria: – Nežinau, ar čia mano nuodėmė, ar čia mano kapas, ar čia mano laimė, bet širdis atsigauna, kai dulkes nušluostau...

       – Gerai, kad yra nuo ko šluostyti, – sakau paimdama Valiutę už rankos.

       – Išdykėlė, – sąmoksliškai spusteli sudrėkusiais pirštais manąją ir mes susikabinusios nueiname į kiemą.

       Pašalėje sėdi jos tėvų išrinktasis vyras. Galvoju, kur dabar Aloyzas. Kiek personažų? Keturi? Penki?

 

 

       Aš susirgau

       (Politinė pasaka)

 

       Aš susirgau. Buvau jauna, linksma, energinga. Graži. Tiesa, kartais pavargdavau. Grįžusi iš darbo, negalėdavau pakelti nei rankų, nei kojų, bet, pamiegojusi valandą, pasijusdavau visiškai puikiai ir iki vėlyvos nakties dirbdavau savo didelius ir mažus namų darbus. Sveika jaučiausi. Kai nuovargio priepuoliai padažnėjo, net nepagalvojau, kad tai kokios nors ligos padarinys. Metai, galvojau, bėga, senstu, todėl greičiau ir pavargstu. Anksčiau labai rūpindavausi švara ir tvarka namuose. Apsileidau. Vis dažniau kelioms valandoms, o neretai ir visai nakčiai palikdavau indų krūvą plautuvėje, senu papratimu vaikščiodama po kambarį basa, pradėjau jausti trupinius po kojomis, pažvelgusi į ką tik pražydusią gėlę ir priėjusi pasidžiaugti ja, išsigąsdavau ant jos lapų nusėdusio dulkių sluoksnio. Bet save nuramindavau: gyvenimas toks trumpas, metų tėkmė tokia nesulaikoma, o suspėti reikia visur, todėl nedidelis nevalyvumas – ne nuodėmė, bet smulkmena, suteikianti mano buičiai pikantiškumo.

       Kaip ir anksčiau, rytais keldavausi anksti, kad suspėčiau tvarkingai susišukuoti plaukus, pasidaryti kuklų, bet suteikiantį ekspresyvumo mano iš prigimties blankiam veidui makiažą ir, dailiai susitvarkiusi suknelės, sijono ar kito drabužio klostes, pakelta galva eidavau į darbą. Jauna, pakankamai energinga ir sveika. Nors neapdovanota ypatingu prigimtiniu grožiu, aš šviesdavau nedideliame moterų kolektyve: buvau viena jauniausių, gražiausiai apsirengusių, tvarkingiausių, stropiausių ir santūriausių. Bet netrukus keistos, anksčiau buityje pastebėtos nemalonios smulkmenos ėmė vienaip ar kitaip keisti ir mano išvaizdą. Pažvelgusi žemyn, pamatydavau nelygų, dvigubą drabužio klostės kraštą, veidrodyje išvysdavau atsainiai susišukavusią arba susivėlusią žmogystą išterliotais paakiais. Nemalonu buvo, bet vėl guodžiausi, jog viena kita netvarkingumo detalė daro mane originalesnę, suteikia man sunkiai suvokiamos ir dar sunkiau nusakomos laisvės dvasios. Aš netgi džiaugiausi – pakankamai kanonizuotas mano gyvenimo būdas (ir aš pati) tapo romantiškesnis, įdomesnis ir dėl to gal laisvesnis ir prasmingesnis.

       Išoriniai kažkokio, matyt, esminio pasikeitimo požymiai netrukus kliudė ir mano fizinį kūną. Ant dešinio skruosto iškilo nedidelis apgamas, ,,pasipuošęs“ ilgais storais plaukais, kuriuos turėjau nuolat pešioti arba karpyti. Kadangi pažinojau ne vieną moterį, ant kurių veidų plaukeliai pasimatydavo gyvenimo saulutei leidžiantis, ir savąjį plaukuotą apgamą pavadinau nenumaldomai artėjančios senatvės pranašu ir gyvenau pakankamai ramiai (mirtis neišgydoma). Po pirmojo priepuolio (nualpau vos išlipusi iš lovos anksti rytą) neišsigandau, nes greitai suradau motyvuotą ir logišką paaiškinimą: miegojau tvankiame kambaryje, dėl to naktį blaškiausi, nepailsėjau ir visas praėjusios dienos nuovargis prasiveržė nualpimu. Pabariau save už abejingumą sau ir savo poilsiui, įsipareigojau vakarais niekada nepamiršti atidaryti lango ir vėl pasijutau rami, sveika. Graži. Ne tokia, kokią gamta mane sukūrė, o tokia, kokią pati sukūriau.

       Bet priepuoliai ėmė kartotis. Nualpdavau jau ne tik rytais, bet ir pietų metu, ir vakare. Mane apėmė panika. Fiziniai negalavimai susilpnino ir mano dvasią. Pirma visada didžiuodavausi, kad sugebu ramiai, gražiai, tvarkingai gyventi, dabar pamačiau, jog visas mano griežtai sutvarkytas pasaulis palengva siūbuoja, virpa ir, ko gero, netrukus suirs, subyrės kaip graži smėlio pilis jūros pakrantėje. Išsigandau. Ir nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo būčiau galėjusi pasidalyti savo nerimu ir baime, jam pasiguosti. Pabandžiau pasikalbėti su bendradarbe, bet mano atsivėrimas jai turbūt buvo labai netikėtas, o kalbėjimas toks nesuvokiamas, jog ji tik išplėtė ir taip dideles savo rudas akis ir net neamtelėjo. Bet, aišku, amtelėjo kitur ir kitiems, nes jau tą pačią dieną mane ėmė atakuoti mįslingi bendradarbių žvilgsniai, jos viena kitai į ausį kažką tyliai šnibždėjo. Kitą dieną viena jų (mano bendraamžė) pakvietė mane išgerti kavos ir konstatavo štai ką: aš sergu ir man būtina gydytojo konsultacija. Gydytojų vengiau. Ne dėl to, kad jų būčiau bijojusi. Dėl to, kad be jų ramiau. Ypač kai esi sveika, jauna. Ir graži. Bet šįkart be ilgų svarstymų eiti ar neiti, be atidėliojimų „ryt, poryt, šiomis dienomis“ pasiryžau. Priėmė mane malonios išvaizdos gydytojas, labai atidžiai išklausė, kaip visada ir visiems liepė nusirengti ,,iki pusės“, pamatavo kraujospūdį, išklausė, kaip dirba širdis, ar nešvilpia plaučiai, apčiupinėjo plaukais apaugusį apgamą. Jau besirengiančią, ko nebeturėjau ant kūno ,,iki pusės“, ėmė klausinėti apie tėvus, senelius, prosenelius, jų gyvenimo būdą, trukmę, mirties priežastis. Aš nieko konkretaus negalėjau pasakyti, nes niekad rimtai nesidomėjau savo genealogija, – senelius prisiminiau kaip per miglą. Tiesa, šiek tiek daugiau žinojau apie prosenelius, nes mažą mane labai domindavo tai, kas buvo seniai seniai, ko aš negalėjau suvokti, prie ko buvo neįmanoma prisiliesti. Nuolat klausinėjamos motutė ir mama papasakodavo kokį nors epizodą, bet niekada nekalbėdavo apie mirtį, ligas ir apskritai apie nelaimes. Galbūt jos nenorėjo nuodyti mano, vaiko, gyvenimo tokia informacija, galbūt norėjo apsaugoti nuo baimės, liūdesio ir kitokių minorinių nuotaikų, kad netapčiau per daug jautri, trapi, pažeidžiama. O gal bijojo ko kito… Išgirdusi gydytojo pasiūlymą pasikalbėti apie savo protėvius su mama, aš neaiškiai suvokiau, kad jau seniai jutau, jog kažkas nuo manęs slepiama, bet intereso tą kažką sužinoti neturėjau.

       Retai aplankydavau savo mamą. Dažniau ji svečiuodavosi pas mane. Bet šįkart nebegalvojau apie jokius neatliktus darbus ir strimgalviais išlėkiau pasikalbėti apie tą kažką. Aišku, puikiai suvokiau, kad negaliu iš karto pulti klausinėti apie senelių, prosenelių ir kitų savo proproproprotėvių ligas ir mirties priežastis, kad turiu pradėti kalbą nuo nereikšmingų dalykų ir tarsi visai netyčia priartėti prie to kažko. Mama apsidžiaugė. Jai mano apsilankymas buvo netikėtas, bet malonus: pagaliau amžinai savo rūpesčiuose ir darbuose paskendusi duktė surado pusdienį laiko pasisvečiuoti, pabūti kartu. Man nereikėjo ypatingai gudrauti, traukte traukti prisiminimų iš mamos atminties. Mes kažkaip iš karto pasinėrėm į senelių, prosenelių ir dar tolimesnių protėvių gyvenimus ir abi padarėme labai svarbią logišką išvadą: mūsų giminė nėra garsi, turtinga, bet garbinga, visada gyveno saikingai, prasmingai ir gražiai, tačiau yra paženklinta kažkokios nelemties ženklu. Ta nelemtis – pačiame jėgų žydėjime žmones pakertanti ir į mirusių pasaulį nuvedanti baisi liga – vėžys. Atrodo, tik vienam iš prosenelių pavyko nugalėti tą ligą, bet ji grįžo. Į jo vaikų gyvenimus. Taigi nugalėjo tik viena karta, bet ne visa giminė. Paaimanavusios dėl tokio prakeiksmo, mes aptarėme kasdienius rūpesčius, dar apie šį bei tą pasikalbėjom ir aš išvažiavau. Išvažiavau tikrai žinodama diagnozę – vėžys. Paveldėtas iš protėvių ir įgytas nežinia kada, aišku, dar tais laikais, kurių aš neatsimenu, bet apie kuriuos galima nemaža sužinoti iš istorijos vadovėlių.

       Supratau, kad man beliko viena – pasistengti nugalėti tą giminę persekiojančią šmėklą ir nugalėti ne taip, kaip nugalėjo prosenelis – tik sau, bet taip, kad ji nebepersekiotų ne tik manęs, bet ir visų, po manęs atėjusiųjų ir ateisiančiųjų: mano sūnų, dukterų, vaikaičių ir provaikaičių. Pirmiausia būtina sutelkti savo vidines galias ir nugalėti ligą. Kovai su ja turi būti pasiruošusi kiekviena mano kūno ląstelė. Atrodo, pasikalbėjau su visomis ir visos sutiko, tik iškilo šiokių tokių nesutarimų dėl kovos strategijos ir taktikos. Vienos ląstelės (jų buvo dauguma) pasisakė už bekompromisę kovą su liga kuo efektyviau stengiantis išnaudoti mano pačios energiją ir ligą nugalėjusio prosenelio patyrimą. Dalis ląstelių iš pradžių išsisukinėjo, kalbėjo apie kažkokį nepavojingą gyvybei kompromisą su liga, kuri nėra ūmi, iš karto pakertanti jėgas, o lėtinė, organizmą pamažu naikinanti. Jos netgi sukūrė savą teoriją, kurios esmė – su lėtine liga galima kovoti tik ,,lėtinėm“ priemonėm, jokiu būdu negalima taikyti šoko terapijos. Dar viena ląstelių dalis, tiesa, labai mažytė, stojo prieš bet kokią kovą: užtenka tik šiek tiek pasitempti, atsisakyti šio bei to ir visiškai įmanoma gyventi sergant. O kova su liga esanti pražūtinga, nes ji galinti suaktyvinti „piktąsias“ ląsteles ir tada organizmas žus. Atmetusios pastarosios ląstelių dalies demagogiją, kitos dvi ląstelių grupės pasiryžo kovoti su liga. Atrodo, susiklostė minčių ir veiksmų vienovė, draugiškas bendravimas. Tiesa, antra ląstelių grupė nuolat kūrė naujas teorijas, skelbė naujas iniciatyvas, bet jos, negaudamos daugumos pritarimo, taip ir likdavo neįgyvendintos, nors savo juodą darbą padarydavo – įaudrindavo organizmą ir ligos simptomai vėl pradėdavo reikštis kuria nors forma: apgamų, nepasitikėjimo savimi. Nors ir ignoruojamos viso organizmo, trečia ląstelių dalis visais įmanomais būdais stengėsi grąžinti kūną į buvusią pirminę ligos būklę kaip į normalią būseną. Suprasdamos šios teorijos absurdiškumą, kitos ląstelės nusigręžė nuo jų, bet, aišku, nepamiršo, nes puikiai suvokė, kad šios pasinaudos kiekviena proga, kad grąžintų organizmą į nepagydomos ligos būklę.

       Keistas man atrodė antros ląstelių dalies elgesys. Mano ligos pirmosios stadijos metu jos kartu su trečios grupės ląstelėmis saugojo organizmą, bet ne nuo ligos, o nuo pavojaus, kad aš galiu sužinoti apie ligą. Pasirodžius pirmiesiems simptomams mano kūne ir dvasioje, jos darė viską, kad tik aš nusiraminčiau ir nieko nesužinočiau apie ligą. Bet juk jos – mano kūno dalis! Jos turėjo mane perspėti, neleisti ligai progresuoti! Kai, nepaisant didžiausių jų pastangų ligą nuslėpti, aš sužinojau tiesą, jos suskilo į dvi grupes: viena padės kovoti su liga, kita stengsis neleisti jos nugalėti. Neturėjau teisės abejoti pirmųjų nuoširdumu, bet negalėjau visiškai jomis pasitikėti. Kai liga bent kiek paūmėdavo, padažnėdavo priepuoliai, abi šios grupės puldavo svarbiausią mano gyvybės dalį – ištikimąsias ląsteles. Viena – atvirai niekindama kovą su liga, kita – kalbėdama, kad pastangos staiga įveikti ligą tik sustiprins jos puolimą, dar labiau nualins organizmą ir šis niekados neįveiks ligos. Nihilistės paleido apyvarton net tokius sparnuotus posakius: ,,Nereikia pulti nuogam į dilgėles“, ,,Reikia eiti žingsnis po žingsnio“.

       Neseniai patyriau baisų priepuolį. Jis buvo panašus į agoniją. Man ištikimosios ląstelės, išsigandusios, kad besveikstantis kūnas nebūtų vėl grąžintas į pirminę ligos būklę, budėjo dieną naktį. Jos, nors ir bijojo, tikėjo mano pasiryžimu nugalėti ligą visiems laikams, neleido man sugniužti, pasiduoti. Išsigando ir ,,lėtinį“ kovos su liga būdą paskelbusios ląstelės, jos irgi budėjo. Bet neilgai. Vos tik atsipeikėjau po priepuolio, jos ėmė skelbti, kad dėl šio ligos paūmėjimo kaltos ištikimosios ląstelės.

       Aš labai noriu pasveikti. Labai noriu įveikti ligą. Amžiams įveikti. Nenoriu prarasti nė vienos kūno dalies. Bet, Viešpatie, ką daryti, jeigu ląstelės pačios nori nuo manęs atskilti ir tapti svetimkūniais? Nesuprantu kodėl. Tiesa, sužinojusi apie savo ligą, aš iš tų ląstelių, kurios ligą slėpė, atėmiau teisę saugoti organizmą ir perdaviau ją ištikimosioms. Gal anos, pajutusios, kad nebėra svarbiausios, supyko ir dabar keršija? Bet toks kerštas juk pražūtingas ir joms pačioms! Nejaugi jos, stebėdamos progresuojančią ligą, taip gerai jautėsi, kad net nepagalvojo apie tai, jog liga kartu su organizmu nusineš ir jas į mirusiųjų karalystę? Nejaugi dar ir šiandien jos nesupranta, kad liga, jeigu jos nenugalėsime, kankins ir kitas kartas?

       Šiandien jaučiuosi šiek tiek geriau. Tvarkau namus, rūpinuosi savo išvaizda, tik sunku atgauti dvasinę pusiausvyrą, nes nuolat ją sutrikdo baimė dėl to, kad mano pačios organizmo ląstelės manęs neišduotų. Iš puikybės. O gal jos tarnauja mirusiųjų karalystei?

 

 

       Pasaka be galo

 

       Jie gulėjo ant upės kranto.

       Jis glostė jos linų spalvos plaukus, žiūrėjo į mėlynas liūdnas akis. Jis svaigo nuo jos kvapo, neįvardijamo, bet tik jai vienai priklausančio, primenančio plaukėjančių javų rūką. Ji jam buvo panaši į upės vingį, į rožines ašarėles pakluonėje, į gelsvų, rausvų, rusvų katpėdėlių pūką. Ji buvo gėlė, pražydusi tam, kad papuoštų jo gyvenimą.

       Ji nedrįso žiūrėti jam į akis. Žiūrėjo į rugių spalvos garbaną, užkritusią ant kaktos ir liečiančią blakstienas, bet regėjimo laukas buvo gilesnis ir platesnis. Ji matė giedro dangaus pakraštį, mažą debesėlį, gulintį ant horizontą kartojančio miško. Ir girdėjo ošimą. Tik negalėjo suprasti, ar girdi savo mylimojo širdies nerimą, ar vėjo žaidimą prie jos namo augančio kaštono šakose. Nes jis jai panašus į kaštoną – didelį stiprų gražų medį, kiekvieną pavasarį pasipuošiantį baltais žiedais.

 

       Jie nepamatė, kaip nusileido saulė.

       Kai juos užpylė sutemos, atsigulė ant nugaros švelniai laikydamiesi už rankų. Ir žiūrėjo į dangų. Į amžinybę. Į savo meilės – didžiulės, neapsakomos, neaprėpiamos, tokios, kuria užsiliepsnoja tik išrinktųjų širdys, – žvaigždę. Jie buvo išrinktieji. Tą vėlaus vakaro akimirką, kai prie žydinčio kaštono jo lūpos pirmą kartą palietė jos lūpas, plykstelėjo šviesa. Ji pamatė įsižiebusią žvaigždę, vienintelę danguje, o jis – tos žvaigždės atspindį tvenkinyje. Ir abu vienu kartu ištarė: ,,Mūsų meilės žvaigždė.“ Dabar jie abu į ją žiūrėjo.

 

       Rytą jie išsiskyrė. Ji nuėjo į trobelę, susikūprinusią po kaštonu. Jis – į aukštus savo tėvų namus ant kalno. Juos jungė žvaigždė, kaštonas, juos skyrė slėnis ir kalnas, turtas ir neturtas. Susidūrė materialūs ir dvasios dalykai.

 

       Žmogus nuolat pasiklysta. Jis nori būti laimingas ir galvoja, kad laimę gali atnešti turtai. Bet tai neįmanoma! Laimė ir turtai nesuderinami dalykai. Kaip galima derinti nesuderinamus dalykus? Meilė ir laimė – iš tos pačios erdvės. Jų derinti nereikia. Jos neišderinamos.

 

       Dideliame name ant kalno prie stalo sėdėjo trise.

       Jie kalbėjosi. Vienas atstovavo meilei, du – turtui.

       – Meilės dar niekas nepasiklojo ir ja neužsiklojo. Iš ko gyvensit? – klausė mama.

       – Nepritekliai meilę suėda, – sakė tėvas.

       Jis tegalėjo pasakyti tiek:

       – Jeigu tėvai nepadeda, Amerika man padės. Važiuosiu padirbėti, kad turėtumėme, ką pasikloti ir kuo užsikloti.

       Tėvai neprieštaravo, bet mintyje turėjo tai, ko garsiai nepasakė: ,,Iš akių – ir iš širdies.“

       Turtai pasikėsino į meilę.

 

       Mažoje trobelėje po kaštonu prie stalo sėdėjo trise.

       – Į tą kalną labai sunku lipti. Ar užteks jėgų? – paklausė tėvas.

       – Geriau mylėti lygų, – tarė mama.

       – Meilės nepasirinksi. Jos neišgalvosi. Ji ištinka žmogų, ir tiek. Ir mane ištiko. Mylimasis man padės įlipti į kalną, tik į kitą – į mūsų kalną.

 

       Išsiskyrimo naktį jie praleido ant upės kranto. Gulėjo ir žiūrėjo į dangų. Į savo žvaigždę. Jiems atrodė, kad žvaigždė pritariamai mirkčioja. Paryčiais jis palydėjo ją į namus. Abu susiglaudė po kaštono šakom ir dirstelėjo į tvenkinį – žvaigždė krūpčiojo. Bet jiems atrodė, kad mirkčioja.

       Jie buvo jauni, drąsūs ir neatsargūs. Jie mokėjo skaityti tik jiems palankius visatos siunčiamus ženklus.

 

       Bet kokios žirklės pavojingos. Nes jos gali kirpti. Jųdviejų meilė, norėdama išvengti turto ir neturto žirklių, atsidūrė tarp erdvės žirklių. Jis dideliu laivu išplaukė į Ameriką, ji pasiliko laukti kaštono paunksnėje. Bet erdvės ilgai tuščios nebūna. Jas tuoj pat kas nors kėsinasi užimti. Pirmiausia – turintieji interesų.

 

       Interesų turėjo dideliame name ant kalno gyvenantys žmonės. Jie iš aukšto žiūrėjo į tuos, kurie slėnyje gyvena. Jiems patiko kaštonai, ypač tada, kai žydi, bet turtuolių laikysena neleido viešai to pripažinti. Todėl didelis namas skendėjo tarp liepų ir ąžuolų – moters ir vyro medžių. Kaštonams – meilės medžiams – vietos čia nebuvo.

 

       Ant kalno dideliame name gyvenantys žmonės netikėjo, kad slėnio žmogus gali išmokti gyventi ant kalno. Nebūtinai ant jų. Yra ir kitų didelių kalnų, ant kurių galima susikurti gyvenimą. Tokią kūrybą pradėjo jų sūnus. Būtų gerai, jeigu jam pavyktų. Bet dar geriau būtų, jeigu jis ten gyventų su kalno moterimi.

 

       Kai kaštonas pirmąkart po išsiskyrimo nakties pražydo, dideliame name ant kalno prie stalo susėdo dviese.

       – Reikia duoti žinią sūnui, kad jo mergelė ištekėjo už kito,– pasakė tėvas.

       – Reikia, – pritarė mama.

 

       Vieną dieną į Ameriką laivas atplukdė didelį laišką – žinią apie tai, kad mergelė pasilieka slėnyje su sau lygiu išrinktuoju, kad jis galįs statytis savo gyvenimą ant kalno ne su slėnio, o su kalno gyventoja, kad jam, tiek pasaulio pamačiusiam, neturėtų būti sunku susirasti…

 

       Kitą dieną laivas plukdė iš Amerikos didelį didelį meilės laišką, kurio pagrindinė mintis buvo: neskubėk, mylimoji, palauk, aš sugrįšiu ir mes susikursim didelį didelį savo gyvenimą…

 

       O mergelei (ji nemokėjo skaityti) buvo perskaityta: atleisk, mylimoji, atleisk, netesėjau, kitą pamylėjau…

 

       Tą vakarą ji nebestovėjo po kaštonu, nebežiūrėjo į žvaigždę danguje ir į jos atspindį tvenkinyje. Tą vakarą ji verkė. Verkė ir kitą vakarą, ir trečią, ir ketvirtą… Verkė taip, tarsi atsisveikintų su savo jaunyste… Kai išverkė visą neviltį, nusišluostė ašaras, susipynė kasas ir išėjo išdidžiai iškėlusi galvą į kaimą.

       Tik jos akys buvo liūdnos.

 

       Jos liūdnos akys sužavėjo vieną liūdnų akių bernelį. Slėnio gyventoją. Per vieną vakaronę jis nepaleido jos iš savo glėbio, jie sukosi ir sukosi šokių aikštelėje… Paskui ją į namus palydėjo. Prie vartelių pastovėjo. Ne prie kaštono.

 

       Šioji meilės vieta jai tapo prakeiksmo vieta. O tokių vietų lenkiamasi iš tolo. Prisiminimais gyventi ji nenorėjo. Nenorėjo galvoti apie tą, kuris nepajėgė nuvesti jos į kalną, o slėnyje pasilikti negalėjo.

 

       Netrukus Dievo namuose slėnio vaikai vienas kitam prisiekė ištikimybę. Iki gyvenimo pabaigos. Grįžo į savo slėnį susikabinę rankomis ir priesaika, tik ne širdimis. Bet juk daug žmonių ir slėnyje, ir ant kalno gyvena tik taip susikabinę. Ir neatrodo nelaimingi.

 

       Žmones supa dalelių nešėjų pripildyta erdvė. Tos dalelės nešioja žinias iš vieno erdvės taško į kitą. Jos yra labai jautrios, žaibiškai pagauna ir nuneša vieno žmogaus kitam siunčiamus svarbius impulsus. Bet jos – nebylios. Jos informaciją perduoda simboliais. Sapno. Iš rankų krintančių daiktų. Kūno vaizdinių. Ir kitokiais.

 

       Tą dieną, kai slėniečiai prisiekė vienas kitam, jam viskas krito iš rankų. Ir dužo. Skilo į dvi dalis. Lėkštė. Puodelis. Kai suskilo veidrodis, jis kažką suprato. Bet būtinai turėjo patikrinti, nes ir netikėjo, kad tai galėjo įvykti, ir bijojo, kad gali būti neteisingai supratęs dalelių nešėjų jam siunčiamus signalus.

 

       Jis plaukė dideliu laivu patikrinti. Naktimis lyg regėjo, lyg sapnavo…

       Visi veidai – o jų keturi – matyti, bet jis nežino, kieno jie. Ir du žmonės – vyras ir moteris – muša jo mylimąją. Jos suglebęs kūnas guli šalia jo, o kraujuota galva ant jo kelių. Prisėlina? Atsliūkina? Prišliaužia? Tiedu. Pradeda draskyti jo mylimosios pilvą, kepenis, taikosi griebti už širdies…

       Atsipeikėjo (pabudo?).

       Jis stovi tuščiame kambaryje. Nėra nei baldų, nei daiktų, nei šventųjų paveikslų ant sienų. Stovi priešais nedidelį langą, tokį seno namo langą, dvigubą, seniai nedažytą, už jo – prietema, gal vakarėja, gal ankstyvas rytas, o tarpulangėje rangosi didelė juoda gyvatė, net nesirango, o liūliuoja, svinguoja, bando iškišti pro orlaidę galvą, bet vis nuslysta stiklu žemyn.

       Atsipeikėjo (pabudo?).

       Dalelės nešėjos jam siuntė signalus apie interesų turinčiųjų žmonių klastą, lemtingai supainiojusią jo ir jos didelę meilę…

 

       Jis neužėjo pas savo tėvelius ant kalno, jis nuėjo pas savo mergelę į slėnį,

į namelį po kaštonu.

 

       Už stalo sėdėjo trise. Gėrė vyną. Raudoną kaip aistra ir stiprų kaip meilė. Jie buvo susikabinę. Jungiamoji grandis buvo mergelė. Su vyru ji buvo susikabinusi priesaika, su mylimuoju – širdimi. Grandinė buvo per ilga ir per daug surizgusi. Reikėjo ją sutrumpinti. Pašalinti silpniausią grandį.

 

       Silpniausioji grandis buvo vyras. Jis pirmas apsvaigo nuo vyno. Jis pirmas užmigo.

 

       Tada mylimasis paėmė peilį. Bet Dievas visada su mumis. Jis saugo žmones. Ypač tuos, kurie myli.

 

 

       Kai mylimieji pasiryžo perpjauti gerklę miegančiam vyrui, įsikišo Dievas – peilį nukreipė į šalį, kliudė tik smakrą. Kraujas buvo juodas, nes naktis buvo tamsi, danguje švytėjo vienintelė žvaigždė – jų meilės žvaigždė. Jie išsigando. Įmetė peilį į tvenkinį. Žvaigždė virpėjo ir sužibo dar ryškiau.

 

       Tada jie iškėlė savo meilės puotą. Jis godžiai gėrė jos kūną. Išbučiavo visas slapčiausias jos kūno vieteles ir apsvaigęs vėl iš naujo bučiavo. Ji tirpo. Iš meilės. Iš laimės. Ir iš žinojimo, kad tai vienintelis kartas, kad jis niekada nepasikartos, paskui degs tik žvaigždė danguje ir tvenkinyje, liepsnos jų širdys, bet niekada nebeliepsnos meilės glėbyje jų kūnai. Kai jų kūnai susiliejo, jie davė vienas kitam skaistybės įžadus…

 

       Jis vėl išplaukė į Ameriką. Dideliu laivu.

 

       Ji persikraustė miegoti į kitą lovą. Vyrui nieko neaiškino. Šis suprato ir be kalbų…

 

       Ji kiekvieną sekmadienį ėjo išpažinties ir sakė kunigui vis tą pačią nuodėmę: neatlieku svarbiausios žmonos pareigos… Išklausydavo kunigo pamokymus, atlikdavo atgailą, kitąsyk išpažindavo tą pačią nuodėmę…

 

       Kai išgirdo, jog po kaimą vaikšto mergina ir ieško šeimos, kuri priglaustų jos dukterį, ji sukluso. Nors ir davė skaistybės įžadus, motinystės instinktas nenuslopo. Ji priglaudė mergaitę. Augino, lepino, popino kaip tikrą savo dukterį. Be jokių įvaikinimo dokumentų. Be jokių garantijų, kad motina jos kada nors, kai paūgės, nepasiims. Jai reikėjo ne senatvės duonos, o mylimo žmogaus šalia. Kad nebūtų taip šalta.

 

       Jis dirbo ir gyveno Amerikoje. Vienas. Šventai laikėsi mylimajai duotų skaistybės įžadų. Paštas buvo nepatikimas (mylimoji nemokėjo skaityti), taigi bendraudavo su mylimąja tik žiūrėdamas į jų meilės žvaigždę – tikėdavo, kad ir jos akys į ją žiūri.

 

       Ji taip pat žiūrėjo į jų meilės žvaigždę. Ir augintinei ją rodė. ,,Tai gražiausia danguje žvaigždė, – kalbėjo, – nes ji man tave padovanojo.“ Apie didelę meilę nekalbėjo. Augintinė nebūtų supratusi.

 

       Bet ir be žodžių didelės meilės sėklą mergaitės širdyje pasėjo…

 

       Augintinės motina prasigyveno, dideliame mieste įkūrė lošimo namus, ištekėjo ir atvyko jau ne aplankyti dukters, bet išsivežti. Mergaitė į kvietimą atsakė Maironio žodžiais:

 

                            Širdį ir upę sunku suturėti –

                            Vilijai bėgti, mergaitei mylėti.

 

       Ir pabėgo iš bepradedančio važiuoti traukinio.

 

       Augintinė pamilo kalno žmogų.

 

       Jie gulėjo ant upės kranto...