tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Dėl ko nerimauja skandinavai?


       Moterys, tėvai, vairuotojai, pensininkai – visi ko nors bijo. Visur esama tykančių pavojų. Beveik nuolat jaučiame grėsmę sveikatai, mūsų saugumui, pasaulio išlikimui. Apie tai daug kalbama, atliekami įvairiausi tyrimai. Nepaisant išaugusios materialinės gerovės, kaip niekad paplitusio vartojimo, ypač Vakarų kraštuose, ir palyginti neblogos žmonių sveikatos, gyvename baimės kultūroj.


       Švedų psichologas Davidas Eberhardas diagnozavo tautiečių ligą. Savo knygoje „Saugos narkomanų šalis. Švedija ir nacionalinis panikos sindromas“ (2006) švedus vadina saugos narkomanais. Anot jo, švedai taip bijo rizikuoti, jog toji baimė tiesiog paralyžiuoja jų veiksmus. Apie tai liudija kad ir įsiplieskusi diskusija dėl privalomų dviratininkų šalmų. Dauguma suaugusiųjų supranta, kad važiuoti be šalmo pavojinga, tačiau to nepakanka, sako įstatymų leidėjai. Reikia politikų sprendimo, reguliuojančio žmonių atsakomybę, nes vis tiek atsiras dviratininkų, kurie važinės be šalmo, nors ir žinodami, kad tai pavojinga.

Kur glūdi mūsų baimių priežastys? Iš kur kyla nerimo vaizdiniai? O gal mes kitaip ir negalime pajusti savo būties? Gal baimė visais laikais lydėjo žmones? Juk dar taip neseniai moterys gimdydamos mirdavo, žmonių gyvenimą trumpino ligos, nederliaus metai, įvairiausios nelaimės. Daugelį šių bėdų Vakarų pasaulis, rodos, sėkmingai įveikė. Pasaulio banko duomenimis (daug kas tuo abejoja), smarkiai didėja praraja tarp turtingųjų ir vargšų, bet skurdas apskritai mažėja. Tačiau tyrimai rodo, kad, nepaisant sumažėjusios prievartos ir skurdo, nerimas didėja.


       Norvegų filosofas Larsas Fr. H. Svendsenas savo knygoje rašo, kad nerimo pojūtis dabar gerokai išaugęs, baimę labiau jaučia moterys nei vyrai, ji stipresnė mažesnėse šalyse negu globaliniame pasaulyje. 51 proc. norvegų bijo prievartos, 47 – transporto avarijų, 36 – teroristinių išpuolių, 26 – gaisrų ir tik 19 proc. bijo gamtinių nelaimių.


       Kas sukelia šiuolaikines baimes? Etikos tyrinėtoja Susanne Wigorts Yngvesson mano, jog tai lemia politiniai ir komerciniai interesai, valdžios siekimas palaikyti kasdieninę visuomenės tvarką, konstruojant ir vystant nerimą keliančius būties vaizdinius, valdžios gebėjimas įžvelgti grėsmes ir jų sprendimus. Šios švedų tyrinėtojos mintis gerokai panaši į lenkų sociologo ir filosofo Zygmunto Baumano požiūrį, jis šiuolaikines baimes sieja su žiniasklaida, technika ir politika.


       Z. Baumanas savo knygoje „Postmoderni etika“ (1993) smarkiai kritikavo žurnalistus, „žiauriai eksploatuojančius tikrovę“, abejojo žiniasklaidos pateikiamų faktų teisingumu. Iš pirmo žvilgsnio aliarmuojantys straipsniai atrodo įtikinantys, nors juose dažnai būna tik kruopelė tiesos, tačiau tokios „tiesos konstrukcijos“ keičia mūsų gyvenimo būdą. Šiuo metu kaip niekad gausu visokiausių žurnalistinių tyrimų, perspėjančių apie įvairiausias grėsmes ir pavojus. Kritišką balsą apie pavojus užgožia arba ignoruoja šaukiančiųjų choras.


       Ir Z. Baumanas, ir L. Svendsenas kaip tik ir kalba apie tokius „pavojaus reportažus“, kurie maitina baimės kultūrą. Z. Baumano nuomone, žmonės, skaitydami straipsnius apie globalinį pavojų, patiria malonumą, kad mes labiau linkę tikėti nelaime negu laime. Kokių tik nebuvo pranašysčių ir gąsdinimų artėjant naujam tūkstantmečiui: sustos kompiuteriai, sutriks visa komunikacijų sistema, nebedirbs bankomatai. Viską teks iš naujo perprogramuoti! Tačiau nieko tokio neįvyko. Taigi apie pavojus skalambijantys straipsniai buvo melagingi. O kur dar sukelta panika dėl ebolos viruso, paukščių gripo, karvių pasiutligės. Vos tik pasirodę, tokie straipsniai iš tiesų buvo labai reikšmingi, bet dabar jau gerokai nublanko, užleisdami vietą kitiems dalykams. Šiandienos aktualija – klimato atšilimas ir siaubingi jo padariniai. Šiltnamio efektas taip sutartinai žurnalistų gvildenamas, jog mokslininkų alternatyvios teorijos nieks nesiklauso, jie negauna žodžio, o gavę cenzūruoja patys save, bijodami nukrypti nuo įsivyravusios dogmos.


       L. Svendsenas tai vadina nerimo baime arba didėjančiu susierzinimu, nes „baimė vis labiau kolonizuoja mūsų gyvenimo vertybes“. Baimė kausto mūsų laisvę, mažina gebėjimą normaliai tvarkyti kasdienybę. Baimės kultūra neigiamai veikia visas mūsų gyvenimo sritis, stumia visuomenę į nepasitikėjimą, abejingumą, nenorą ką nors keisti. Anot Z. Baumano, mus užvaldęs baimės demonas, paralyžiuojantis mūsų veiksmus. Kultūriniu ir sociologiniu požiūriu mes „spurdame įsipainioję į visokiausių baimių siūlus“. Slopindami egzistencinį nerimą griebiamės įvairių praktiškų dalykų, kurie galėtų prailginti mūsų išlikimą. Pavyzdžiui, stengiamės nekvėpuoti tabako dūmais, nevalgyti netinkamo maisto, nesideginti saulėje. Šitaip mažiname savo baimę, nes taip siūloma ją mažinti. Vengiame vėžį sukeliančio maisto, pavojingo streso, įtampos, bijoma nutukti. Rodos, kiekvienas gali keisti savo gyvenimą, o jei to nedaro, jei kas nepasiseka, belieka kaltinti save arba kitus. Tačiau, nepaisant grėsmingų perspėjimų, žmonės rūko, per daug valgo, tunka ir niekaip neišvengia stresų.


       Kam reikalingi tokie nerimo kamuojami žmonės? Pagal Z. Baumaną – komercinėms jėgoms. L. Svendsenas mano, kad – politikams. Kai nerimo padaugėja, politikai gauna progą parodyti savo veiksmus. Mokslininkai ieško būdų, kaip tų grėsmių išvengti. Dvasininkai skuba paguosti. Terapeutai įgyja teisę profesionaliai įveikti krizę. „Kuo labiau bijome, kuo daugiau aptinkame rizikos veiksnių, tuo daugiau susilaukiame ekspertų pagalbos.“


       Abu autoriai, L. Svendsenas ir Z. Baumanas, nagrinėja mirtį ir sekuliarizaciją – du reikšmingus modernaus žmogaus baimės fenomenus. Anot L. Svendseno, mokslas pakeitė religiją, žmonės dabar beveik taip pat tiki išganingu mokslu, kaip anksčiau tikėjo religija. Gamta jau nebetekusi mistikos, viskas čia, rodos, paremta racionalumu.


       Z. Baumano nuomone, tikėjimas Dievo įsikišimu, amžinojo gyvenimo pažadai teikė žmonėms savotišką saugos perspektyvą, paguodą, užklupus katastrofoms, nelaimėms, ligoms, kamuojant skausmui ir baimei. Deja, mokslas sekuliarizuotam šių laikų žmogui to negali pasiūlyti. Dėl katastrofų anksčiau galėjai kaltinti Dievą, kančiai galėjai suteikti prasmės, nors jos ir nebuvo įmanoma paaiškinti. Ir pats gyvenimas turėjo egzistencinę prasmę, jis nebuvo atsitiktinumas arba valdomas gamtos dėsnių. Žmonės bijojo Dievo, jo rūstybės, arba troško ir siekė jo meilės. Sekuliarizuotam pasauly mirtis tapo permanentinė, ji reiškia pabaigą, o ne amžinąjį gyvenimą. Jos gniaužtai patys šiurpiausi. Daugiausia manipuliuojama, siekiant komercinio tikslo, mirties baime, destruktyvia mirties galia, nuolat skleidžiant gyvybei gresiančias prognozes.


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)