tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai

b_130_136_16777215_0___images_stories_tomas_venclova.jpg

Saint-Pierre*

...innego końca świata nie będzie.

Czesław Miłosz

 

Prie krantinės - išdegusių sandėlių kriauklės.

Putų pleištas perskelia prieplaukos ochrą.

Burės remias į saulę. Vandenyno raukšlės

mirguliuoja tamsoku indigo. Neaukštos

magnolijos beviltiškai saldina orą.

 

Išblizginti žuvėdrų sparnai atrakino

tuščią uostą, kur liko vien garlaivio griaučiai

ir plekšnės viduriai mūšoj.

Šalia žvirgždyno

signalais apsikeičia porelė mašinų

ir pardavėjai klega kiek išneša plaučiai.

 

Tik juos čia ir sutiksi - neskaitant lašuotos

kalės, kuri po ratais atrado sau kapą.

Kirmėlėms ne kas dieną lemtos tokios puotos.

Mancenilom užžėlė peleninis plotas,

it hieroglifas sraigė prigludo prie lapo,

 

taip pat ištikima šiam forpostui, kur šlubas

Hefaistas nenutraukė apgulos ir budi

viršum griuvėsių. Šlaituos draikosi jo rūbas,

beveik uždengęs gūbrį. Jórubų, karibų

arba tamilų dievas, tiesą sakant, būtų

 

čia savesnis, tačiau vargu ar gailiaširdis.

Tą rytą miestelėnai Pissarro balkonuos

ilsėjosi ir rūkė. Metalinės šerdys

supos rotušės bokšte. Vėlokai pakirdęs

gubernatorius rąžės ir žaidė žiūronais,

 

vos užvakar į rūmus atsikvietęs šeimą,

idant aprimtų tie, kuriuos baugino magmos

suakmenėjęs stulpas virš kalno. Savaime

suprantama, vaikams linksmiau būtų kaime,

tačiau noblesse oblige. Ne stulpas - apgamas.

 

Dvi stiklinės tavernoje staltiesę slėgė.

Kava, romu, salyklu pradviso kvartalas.

Po paklode sukaitę grumdėsi bemiegiai

meilužiai, o senukas, kaip ir dera, diegė

dirvon duonmedžio ūgius. Nes pasaulio galas

 

jau buvo už kertės. Bent šiems kolonistams.

Aplinkui motinėlę bažnyčią pasklido

lengvų namukų spiečius. Monstrancijoj - Kristus.

Kai žioruojančios miglos šlaitais ima ristis,

gubernatorius aiškiai suvokia, kad klydo,

 

ir gamta jau be jo atšvęs savo šventę.

Susiūbuoja stiklinės ir nutyla kalbos,

ir tik kaliniui karcery skirta gyventi,

ir ilgakojis krabas kaistančioj atkrantėj

pasislepia po dumbliais. Tai jo neišgelbės.

 

Virš dykynės išdyla rytmečio mėnulis,

dar spėjęs pamatyti Paskutinį Teismą.

Iš kosmoso jam žemė atrodo kaip nulis

ar balsė „o!". Bespalviai dūmai virsta kūliais,

ir Kristus išgaruoja, pralošęs Hefaistui.

 

Kiek aptirpintos smiltys aižo varpo varį,

kurį lyg popierėlį viesulas suglamžė,

ir prie Nevos poetas savo draugui taria:

„Pagarbinkim šią rausvą stulbinančią žarą.

Ji pranašauja laisvės ir palaimos amžių."

 

 

 

Meistrui Radovanui**

 

Ties jūros keliu tarp Polai ir Aspalatho miestų

(arba Pulos ir Splito), kur graikų žodžiai be vargo

įplaukia vietos tarmėn, o graikiškas riešutas krinta

ant nugludintos grindinio plokštės, pasimatome, nors neilgai.

Debesys žada kaitrą, šešėlis retkarčiais temdo

lango mezginius, arką. Nuo aikštės į kairę - portalas,

painus kaip kyrie eleison. Gauruoti marmuro lapai

skirti visiems, bet geriausiai įskaitomi Dievo.

Du liūtai - tos pat giminės, kaip tie, patarnavę Morkui

ar Jeronimui, stovi abipus durų. Už jų

neatspėsi piliorių, skliautų, trilypės navos.

Septynetas pusračių teikia pavidalą klaidžiai visatai.

Jos ribos - Ieva ir Adomas. Didžiuliai

kūnai iškreivina erdvę. Abu jau pažįsta gėdą

ir dar nepažįsta mirties (bet Viešpats tuo pasirūpins).

Visa, kas vyko vėliau, - jų laimingos kaltės pasekmė.

Vynuogienojai, šernai, elniai, medžiokliai tarp ūglių

(aukų ir žudikų neatskirsi akmens tankumyne).

Gruodį skerdžiamas juosvas peniukšlis, sausį rūkomos

dešros,

prie kūrenamo židinio senis, įsmeigęs į puodą akis;

jaunikaitis, kerpantis avį, sužvarbęs nuo vėjo,

kitas - o gal ir tas pats - palenkęs amforą,

trečias - o gal ir tas pats - romėnišku šarvu,

nes kareiviai bus visada, kaip kovo mėnuo ir Marsas.

Tos visos figūros - autoportretai. Tu nenorėjai užbaigti

metų ciklo. Bet mėnesiai ritos virš miesto stogų

ir tada, kai be garso artėjo trecento, ir vakar,

nenumaldomi tarsi karai, prakaitas, gimdymo skausmas,

paskutinė liga. Ir Mergelė, tada ir per amžius,

rodė Kūdikį mums, o iš tikro - nematomam Tėvui.

Nebemoku tavo maldų. Laikas dilina akmenio veidus,

o kitus sunaikina. Tik vardas išlieka ilgiau,

bet ir juo vadinami tie, kas neturi tam teisės -

neapykantos įsūniai. Vakaras. Kateris varto

putojančią įlankos knygą. Burė ir jos atspindys

įsirašo vandens paviršiuj nelyginant Aleph.

Virš bokšto sklendžia balandis. Kas nors, Radovanai,

sakytų, jog jis - tavo siela. Bet nevirstam į kitą gyvybę

nuo dienos, kai praradom rojų. Tampam vandens

atšvaitais, vėjo šuorais, portalo reljefais. Priimsim

ir šitokią dalią, skirtą mūsų eonui.

 

 

 

Gospa od Skrpjela***

 

Logaedų medus, rinktas Horacijaus,

Tepagardina mums vasaros mėnesius.

Atspindėta uolos matiniam veidrody

Baltagalvė sala plaukia nelyginant

 

Galeonas, vairu ardantis vandenis,

Ar žuvies pelekai fiordo siaurymėje,

Į kurią iš viršaus giedrą vidurdienį

Pasirėmęs delnais žvelgia akiratis.

 

Vos per žingsnį toliau įlankos tirpalas

Gretimam lopiny sodrina podirvį.

Vienuolyno sode, varpinės priegloboj,

Kiparisų ūksmėj ilsisi škiperiai.

 

Vėjas varsto vartus. Varganos kaukolės

Dūla smėlio lopšy, niekad nelankomos.

Jie kadaise gelmėn sumetė akmenis,

Virš briaunotos aikštės parentė kupolą,

 

Nes kalnuos, kaip seniau, slėpėsi demonai:

Tychė laužė perpus stiebą kautynėse,

Persefonė naktin vedėsi mirusius

Ir audros debesy kliegė Erinijos.

 

Šaknys kaulus tamsoj skaldo į trupinius.

Lieka diržo sagtis, rūdys ir pelenas.

Atkakli tuštuma požemiuos netiki,

Kad nėra ir nebus Viešpaties atpildo.

______________________

 

* Saint-Pierre - miestas Martinikos saloje, kurį 1902 metų gegužės 8-osios rytą per kelias sekundes sunaikino išsiveržęs Mont Pelée ugnikalnis (žuvo apie trisdešimt tūkstančių žmonių). Po to visame žemės rutulyje ilgai buvo matyti ryškiaspalvės žaros, kurias Aleksandras Blokas laikė pasaulio atsinaujinimo pranašyste.

** Meistras Radovanas, apie kurį beveik nieko nežinoma, tryliktame amžiuje sukūrė katedros portalą Trogyre, Dalmatijoje.

*** Gospa od Skrpjela - bažnytėlė Kotoro įlankoje, jūreivių supiltoje dirbtinėje saloje, greta kurios, kitoje saloje, yra kapinynas.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)