tekstai.lt

Vaikams rašytojas kaip Dievas. Rašytojas Vytautas Račickas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

 

Vytautas Racickas
Vytautas Racickas
      – Išmintis byloja: metai moko daugelio dalykų, apie kuriuos dienos nė nežino. Ką galėtum pasakyti apie savo metus? Ar jie greitai pralėkė?

 

– Atsakyčiau kita išmintimi: dienos eina palengva, o metai risčia bėga... Net sunku patikėti, kad jau įpusėjau šeštą dešimtį, kad įpratau prie kreipinio „seneli!“, kurį gana dažnai išgirstu iš penkiametės anūkės lūpų, pagaliau – kad pražilau, praplikau... Tačiau kai užsimiršęs susimąstau apie prabėgusius metus, net gėda pasidaro: labai jau tvarkingai, gražiai, be kitam literatui neišvengiamų nuopuolių bei nuklydimų gyvenu. Nesu šventuolis, bet, ačiū Dievui, nei prasigėriau, nei prasirūkiau, nei kokiais šunkeliais nuėjau. Ir žmoną tą vienintelę – Aldoną – tebeturiu. Neslėpsiu, kad ji, iš prigimties taupi ekonomistė, man ir mano šeimai buvo ir yra tvirtas gyvenimo ramstis. Ir vaikus auginant, ir kadaise (kai plytos buvo pigios, bet jų nebuvo) būstą renčiant, ir apie duoną kasdienę galvojant, ji nestokojo nei išminties, nei kantrybės, nei išradingumo. (Ačiū Tau, Aldute!)

O atgal atsigręžęs, savo gyvenimą matau tarsi kokį romaną – iš skyrių ir skyrelių sudėliotą: didelė, įvairių nuotykių ir įspūdžių kupina vaikystė (iš pradžių ties Anykščiais, paskui – Rubikių ežero pakrantėje), mokyklos suolas Mačionių, Leliūnų pradinėse, savotiškas savęs atradimas Utenos 2-ojoje vidurinėje, studijų metai Vilniaus universitete, pirmoji darbovietė, šeimyninio gyvenimo pradžia, atkaklus pirmosios knygos rašymas, vaikų auginimas, paskui vėl – darbas vaikų periodinėje spaudoje, trobesio statyba, įspūdingi Sąjūdžio metai ir pagaliau dabartinė mano veikla – rašymas, leidyba, knygnešystė... Tiesa, Atgimimo priešaušryje porą metų mėgavausi laisvu gyvenimu šiaurės Venecijoje – tuometinės valdžios buvau „ištremtas“ į Leningrado aukštąją partinę mokyklą. Ten be ypatingo entuziazmo studijavau žurnalistiką, o kai grįžau į Vilnių, mane paskyrė vyriausiuoju „Genio“ redaktoriumi. Enciklopedijos ir visokie žinynai, vos kelis sakinius apie rašytoją V. Račicką rašydami, šią mano „komandiruotę“ skuba pateikti kaip itin ypatingos svarbos faktą – žiūrėkit, jis partinėj mokės! Jis raudonas! Juokas, daugiau nieko.

Jau bene šešeri ar daugiau metų, kai neturiu jokios tarnybos – nei kokioje nors redakcijoje dirbu, nei leidykloje, nei kur kitur. Gyvenu iš savo kūrybos.

Štai šie nepriklausomo kūrybinio darbo metai mane tikrai daug ko išmokė. Pirmiausia tarsi iš naujo perskaičiau A. Camus žodžius, kad rašytojas – tai kareivis, kuris nepriklauso reguliariajai armijai. Aišku, šitoks gali būti, jeigu visiškai pasitiki savo jėgomis, savo gebėjimais ir tuo, ką rašai. Ir jeigu tikrai nebijai likti vienas. Nebijai už savo nugaros neturėti įtakingo leidėjo (veikėjo), kuris tau premiją „prastumtų“, į knygų mugę ar konferenciją nusivežtų, pasirūpintų tavo knygos vertimu į kitas kalbas, į televiziją nusitemptų ar kokį kitokį „piarą“ sugalvotų. Šitaip kalbu todėl, kad, kaip minėjau, jau nebe pirmi metai savo knygas leidžiu pats. Na taip, savilaida dažniausiai užsiima autoriai, kuriuos atstumia leidyklos, tačiau mano atvejis greičiau atvirkštinis. Mano knygas mielai leistų bet kuri leidykla, tik tokiu atveju gaučiau galbūt dešimteriopai mažesnį honorarą – prarasčiau tai, ką visas pasaulis vadina pinigais. O jų, anot andai premiją gavusio poeto, reikia, kad negalvotum apie pinigus. Tačiau man jų reikia, kad galėčiau atsiskaityti su spaustuve, dailininkais, redaktoriais ir... kad kitą knygą išleisčiau. Todėl vis tiek neišvengiamai tenka apie pinigus galvoti. (Beje, Kultūros ministerija mano knygų neremia. Mat esu fizinis asmuo, neturiu antspaudo. Bet aš jau užsigrūdinau ir tos paramos nebeprašau.)

Kaip sakiau, pastarieji metai išmokė būti leidėju. O kai šitaip, tai negali rašyti viena ranka. Privalai rašyti abiem – ir įdomiai, ir apie tai, kas vaikams svarbu, įdomu, kas jiems skauda. Ir nepamiršti, kad tavo kūrinys po kurio laiko bus prekė, kad reikės jį parduoti. Trumpai drūtai tariant, privalai rašyti ne tik skaitytojui, bet ir pirkėjui. O, taip! Pernelyg buitiškai, nedvasingai skamba, ir, džiovintais žiogais mintantį, socialistinių laikų sąvokomis mąstantį, meno vartotoją gali net suerzinti. Betgi šiandien užmiršti skaitytoją-pirkėją būtų didelė nuodėmė. Perskaitęs būsimosios knygos rankraštį, bet kurios leidyklos redaktorius pirmiausia klausia savęs: ar pirks? Pirkimas-pardavimas dominuoja ir per Vilniaus knygų mugę. Jai pasibaigus skaičiuojami parodos lankytojai, parduotos knygos ir, žinoma, pinigai. Toks, smarkiai amerikoniškas, mūsų gyvenimas. Antra vertus, visais laikais (išskyrus tuos, kurie prasidėjo keturiasdešimtaisiais) šitaip buvo – ir Picasso, ir Michelangelo, ir Balzacas kūrė, kad parduotų, kad užsidirbtų ir pragyventų. Tiek to, šiuo atveju galima pasakyti ir kitaip – privalai rašyti, kad skaitytų. O jeigu norės skaityti, tai norės ir pirkti. 

Taigi jau senokai nebesu korespondentas, laikraštininkas, žurnalistas. Esu rašytojas. Ir, kaip sakiau, leidėjas. Sukuosi savo darbų karuselėje lyg voverė. Įdomu? Žinoma. Sunku? Nelengva. Užtat užbaigto darbo džiaugsmas (juk tikrasis džiaugsmas yra kaip tik toks) būna keleriopai didesnis nei tada, kai tik parašai, atiduodi leidėjui ir ranka numoji: žinokitės!

Suprantama, ne kiekvienas autorius gali ir pats parašyti, ir pats išleisti, tačiau, manyčiau, kiekvienam autoriui būtų labai naudinga savo knygos leidėjo kailyje pabūti – tada akivaizdžiausiai pamatai, reikalinga kam tavo kūryba ar nelabai.

Save dar vadinu knygnešiu. Mat į biblioteką ar mokyklą pas skaitytojus pakviestas, visuomet tempiuosi kupetą savo knygų. Pasibaigus pamokai „su gyvu rašytoju“, paprastai vėlgi neišvengiamai sušurmuliuoja nedidelė knygų mugė, dažnai paliudijanti daug gražių dalykų. Pasirodo, vaikai ir skaityti nori, ir knygą su autografu (tai – svarbiausia!) įsigyti geidžia, pagaliau argi ne įdomiau ne blizgantį bulvių traškučių maišelį, o knygą nusipirkti? Vaikų veidai švyti. Vienas džiaugiasi, kad papildys savo namų bibliotekėlę, kitas prisipažįsta knygą perkantis pirmą kartą ir čia pat pažada, kad ne paskutinį, trečias beveik verkia – mat neturi pinigėlių patikusiai knygai įsigyti. Ačiū Dievui, mokytoja jam paskolina, ir ašarų kaip nebūta. Tokių vaikų esu sutikęs ne tik Vilniaus ar kito didmiesčio mokykloje, bet ir iš pirmo žvilgsnio apsnūdusiame, neva neskaitančiame kaime.

Na, o po renginio vaikai plūste užplūsta biblioteką – staiga atsiranda neapsakomai didelis noras skaityti.

 

– Į literatūrą kibai, tiksliau – ji tave pasišaukė dar mokyklos suole. Gal žinai, kodėl taip atsitiko?

 

– Sunkus klausimas. Priežasčių, kodėl taip atsitiko, gali būti bent kelios. Vaikams nesyk esu pasakojęs, kad, būdamas bene antroje klasėje, persišaldžiau gerklę ir susirgęs atguliau. Dėl užkimimo buvau praradęs balsą, todėl mama įdavė sąsiuvinį ir pieštuką, kad, ko nors užsimanęs, parašyčiau. Kiekvienas sirgęs žino, kad sirgti labai neįdomu. Taigi nuobodžiaudamas į tą sąsiuvinį ir parašiau savo pirmąjį eilėraštį „Selemukas garvežys“ – apie išdykusį vaiką. Nuo užkimimo po kiek laiko pasveikau, tačiau nuo rašymo, kūrybos – ne. Bet turbūt labiausiai „kalti“ prigimtinių kūrybos bruožų turėję mano tėvai. Mama buvo auksinių rankų verpėja, tėtis – kalvis, savotišką meną kalantis iš geležies. Dėl to, kad įsimylėjau literatūrinę kūrybą, galiu kaltinti ir vieną mamos giminaitį (gal dėdę, gal antros ar kelintos eilės pusbrolį), kuris buvo didelis pasakorius. Kokį nors pasakojimą pradėdavo vos iš Trumbatiškio pajudėjęs, o jį baigdavo net Leliūnuose, keliolika kilometrų arkliu nuvažiavęs. Greičiausiai ir būsiu to pasakoriaus bent vienu genu užsikrėtęs, ne kitaip. O kad tai atsitiko mokyklos suole, labiausiai, žinoma, „kaltas“ literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis, man, devintokui, pasakęs: „Po velnių, Vytuk, būsi rašytojas!“ Dar jaunųjų literatų konkursai, dar rajoninis laikraštis ir žurnalas „Moksleivis“, spausdinę moksleiviškus kūrinius. Be abejo, dar ir todėl, kad, patikėjęs mokytojo žodžiais, labai norėjau rašytojas būti. Juk tais laikais į rašytoją buvo žiūrima labai pagarbiai. Mat nei verslininkų, nei politikų, nei milijonierių, nei televizijos žvaigždžių tada nebuvo. Rašytojų labai reikėjo. Ne tik skaitytojui, bet ir valdžiai. O dabar ne tik valdžiai, bet, galima sakyti, ir skaitytojui nebereikia.

Kad „taip atsitiko“, ko gero, bus pasitarnavęs ir gimtinės dangus, Aukštaitijos kalneliai, ežerai, pušynėliai. Juk „taip atsitiko“ ir mano kraštiečiams rašytojams Utenoje: S. Eitminavičiui, R. Jonuškienei, V. Kazielai, R. Katinaitei-Lumpickienei, P. Panavui.

 

– Tavo pirmoji knyga „Kai mes mylėjom vienas kitą“ (1980) skirta suaugusiems, visos kitos – vaikams, paaugliams. Kaip tu pats dabar žiūri į savo pirmąsias dvi apysakas?

 

– Įdomiausia, kad, anot bibliotekininkių, tą pirmąją knygą ir vaikai skaito. Gal antraštė privilioja? O gal tai, kad pagrindiniai herojai dar toli gražu ne suaugę žmonės, gali sakyti, anų laikų paaugliai?

Į tas apysakas žiūriu kaip į pirmąją meilę. Mat jas rašydamas ir daug savo širdies atidaviau, ir kankinausi, ir naktimis nemiegojau. Pirmąja apysaka („Vieno pavasario istorija“) debiutavau respublikinėje spaudoje. Ir ne bet kur, o šio žurnalo pirmtakėje „Pergalėje“. Anais laikais tai prilygo patrankos šūviui. Antrą apysaką publikavo „Nemunas“. Ta pirmoji knyga buvo sutikta palankiomis J. Mikelinsko, M. Sluckio, L. Jacinevičiaus, A. Baltrūno recenzijomis. Ją iš suvažiavimo tribūnos gyrė rašytojų sąjungos pirmininkas A. Maldonis. Skirtingai nei diduma mano bendraamžių literatų, debiutavau ne apsakymais, novelėmis, bet apysakomis. Jas rašau ir dabar. Man patinka pasakoti kiek ilgesnę istoriją, į ją įpainioti ne vieną herojų ir tikėtis iš jų kuo įvairiausių poelgių. Taigi tikriausiai esu epinio pobūdžio, nuo siužeto priklausantis, prozininkas. Beje, tuometinis „Pergalės“ atsakingasis sekretorius V. Rudokas, perskaitęs „Vieno pavasario istoriją“, man pasakė, kad galėčiau rašyti vaikams. Patikėjęs jo žodžiais, netrukus pradėjau rašyti apsakymus „Geniui“ ir po kelerių metų išleidau pirmąją knygą vaikams.

 

– Gana ilgai dirbai „Genio“ žurnale, buvai vyriausiuoju redaktoriumi, paskui – jo „likviduotoju“. Kokie liko prisiminimai? Ar „naudinga“ lietuvių literatūrai, kad nei vaikai, nei rašytojai nebeturi tokio periodinio leidinio?

 

– Be abejo, prisiminimai liko. Jie dvejopi. Tie, kurie susiję su senuoju „Geniu“ ir jame dirbusiais S. Jusioniu, M. Vainilaičiu, E. Žiauberiu bei kitais darbuotojais, itin malonūs ir šilti. To negalėčiau pasakyti, kai „Genys“ atsidūrė privataus leidėjo rankose, kai į redakciją buvome priversti įsileisti savotišką Trojos arklį, kai prasidėjo sąmoningas „Genio“ griovimas. Iš tiesų tokio žurnalo dabar neturi nei vaikai, nei rašytojai. „Genys“ buvo su ypatinga aura, jis mokė vaikus skaityti, pratino prie knygų. Vaikai, ikimokyklinukų ir pradinukų pedagogės, tėvai jį švelniai vadino „Geniuku“, jo pasiilgdavo. Galbūt ir todėl, kad su šiuo žurnalu buvo užaugusios net kelios kartos. „Genio“ labai reikėjo ir rašytojams. Jame savo kūrybą publikavo V. Žilinskaitė, B. Baltrušaitytė-Masionienė, J. Kunčinas, R. Sadauskas, A. Karosaitė, A. Zurba, B. Vilimaitė, L. Gutauskas, S. Geda, Z. Gaižauskaitė, R. Skučaitė, V. Palčinskaitė, G. Patackas, P. Panavas, A. Ramonas, R. Černiauskas, T. Četrauskas, J. Erlickas. Išvardijau toli gražu ne visus. „Genys“ juos skatino kurti būtent vaikams. O kas skatina dabar? Tie barbiškai blizgantys bedvasiai komerciniai leidinukai, apie kuriuos neseniai „Literatūroje ir mene“ rašė poetas J. Nekrošius? Tikrai ne.

Jeigu ne „Genys“, mūsų vaikų literatūra šiandien neturėtų daugelio gražių kūrinių. R. Sadauskas būtų nesukūręs knygos „Nuo pilies prie pilies“, A. Ramonas – „Vilniaus legendų“, B. Baltrušaitytė-Masionienė – „Po Žalgirio kautynių“, A. Karosaitė – „Mikės, Mildos ir Matildos“, o M. Vainilaitis – didžiumos savo knygų. Aš pats, ko gero, būčiau neparašęs „Šlepetės“ – apysakos, kuri nuo 1996 metų išleista jau penkis kartus ir vis tebėra populiari, skaitoma. Viskas prasidėjo nuo to, kad „Genio“ meninė redaktorė I. Meištaitė man netyčia papasakojo liūdną savo draugės Danutės gyvenimo epizodą: po skyrybų jos vyras išsiveža visą savo mantą, bet netyčia palieka šlepetes. Mažametis sūnus kiekvieną rytą išneša jas už durų, į koridorių, kad kaimynai jas matytų ir manytų, jog tėtis tebėra namie...

Remdamasis šia graudžia istorija, parašiau apsakymą „Šlepetė“ ir išspausdinau „Genyje“. Jį perskaitęs, M. Vainilaitis pradėjo įkalbinėti rašyti tęsinį. O ir man pačiam norėjosi. Kai parašiau antrą apsakymą „Šlepetei gresia pavojus“, buvau priverstas suregzti dar dvidešimt penkis. Šitaip ir atsirado novelių apysaka „Šlepetė“, kurią rašiau, regis, pusantrų metų.

Beveik šešis dešimtmečius pas vaikus skraidęs, 1998-aisiais „Genys“ buvo uždarytas. 1999 m. pabaigoje, Švietimo ministerijai padėjus, – atkurtas. Deja, neilgam. Vagys išvogė kompiuterinę techniką, ministerija neberado lėšų remti, o Spaudos rėmimo fondas – gero ūpo. Kaip vėliau supratau, „Genio“ neparėmė tiesiog dėl juokingos, išties vaikiškos priežasties – mat žurnalas įkurtas 1940-aisiais. Taigi bolševikinis. 

Prieš kelerius metus vienas solidžios leidyklos vadovas lyg ir buvo pasiryžęs „Genį“ dar kartą prikelti. Mudu kelis kartus kalbėjomės apie jo leidybos perspektyvas, redakcijos aktyvą, tačiau kalbos kalbomis ir pasiliko. Juk iš tikrųjų literatūrinis vaikų žurnalas gali gyvuoti tik valstybės remiamas. Privačiose rankose jis ilgainiui taps pramoginis, komercinis – toks, kokių šiandien pilni spaudos kioskai. Taigi ir „Genį“ atgaivinti galėtų tik valstybė. Bet ji, esą, neturinti tokių galių, įstatymų. Jeigu tikrai taip, tai Lietuva – savo vaikų nemylinti valstybė.

Iš tikrųjų teko būti ir „Genio“ likvidatoriumi. Tiksliau, „Genio leidyklos“, kurią, Švietimo ministerijos paakintas, pats ir įregistravau. Ta likvidavimo procedūra man daug nervų (taip pat ir pinigų) kainavo. Kai pagaliau buvo padėtas paskutinis taškas, mane kankinusi mokesčių inspektorė šyptelėjo: „Daugiau turbūt jokios įmonės nebekursite?“

Kad neliko „Genio“, naudos, žinoma, jokios. Nuostolis ir vaikams, ir jų rašytojams. Antra vertus, pagalvoju: argi aš pralaimėjau, kad su „Geniu“ atsitiko taip, kaip atsitiko? Juk, ko gero, ir šiandien būčiau makalavęsis toje redakcijoje, varstęs ministerijų duris paramų maldaudamas, dėl skolų ar kitokių dalykų naktimis nemiegojęs… O svarbiausia – nebūčiau tiek parašęs, kiek parašiau laisvas būdamas. Juk vaikams tikrai nelieku skolingas – praėjusiais metais išleidau net tris naujas knygas.

Šičia dar norėčiau pridurti, kad, prieš ateidamas į „Genį“, bene penkerius metus dirbau „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje. Galima sakyti, kad ten išėjau savotiškus vaikų rašytojo kursus. Šio laikraščio vyriausioji redaktorė L. Šileikaitė reikalavo, kad mes, jauni korespondentai, rašytume paprastai, gyvai, – neapeitume vaikų gyvenimo problemų, savo straipsniuose kalbėtume tiesą. Aš mėgau rašyti apybraižas apie neeilinius, kokiais nors gabumais pasižyminčius, mokinius. Redaktorė mane visuomet siųsdavo į komandiruotę, kai reikėdavo rašyti, kaip mes sakydavome, apie „skenduolį“ – skęstantįjį išgelbėjusį vaiką. (Tokius anais laikais vyriausybė apdovanodavo medaliu „Už skęstančiųjų gelbėjimą“, todėl buvo privalu apie tai parašyti.) Tada aš visai nenutuokiau, kad tie „skenduoliai“ man labai pravers, kai sėsiu rašyti „Zuiką padūkėlį“, nes toli gražu ne visi minėtų komandiruočių įspūdžiai sutilpo į laikraščio puslapius.

 

– 1985 m. išleidai apysaką „Zuika padūkėlis“ ir – ilgam pataikei į dešimtuką. Vėliau parašei šio kūrinio tęsinius, kuriuos skaitytojai labiau pamilo negu kritikai. Kaip vertini šiuo atveju skaitytojų ir kritikų „bendradarbiavimą“?

 

– Be abejo, „Zuika padūkėlis“ yra ir, manau, dar kurį laiką bus „ilgai grojanti“ knyga. Nuo 1985-ųjų ji išleista keturis kartus. Tikriausiai „Zuiką padūkėlį“ skaitė net dabartinių mano skaitytojų seneliai – taigi laiko egzaminas tarsi išlaikytas. O prieš dvidešimt trejus metus jį skaitė visi – ir vaikai, ir paaugliai, ir studentai, ir pensininkai. Kodėl vaikai – aišku. Kodėl visi kiti – nelabai. Gal dėl to, kad vaikystėje tokios ar panašios nebuvo skaitę. 1985 metais dirbau „Genyje“. Kai išėjo „Zuika padūkėlis“, jį padovanojau visiems savo kolegoms geniečiams, taip pat ir poetei R. Skučaitei, kuri dirbo už sienos įsikūrusioje „Žvaigždutės“ redakcijoje. Po kelių dienų ji man ir sako: „Žinai, Vytuk, mano mamai – aštuoniasdešimt penkeri, ji knygų nebeskaito, bet ant stalo radusi tavąjį „Padūkėlį“ perskaitė iki paskutinio puslapio…“ Štai prieš porą metų Vilniaus knygų mugėje prie mano stalelio prieina kunigas. „O, „Zuika padūkėlis“! Perku tris egzempliorius.“ Man toks kunigo sprendimas buvo gerokai netikėtas. Trūko tik paklausti, kiek jis turi vaikų. Tačiau jaunas dvasiškis maloniai nusišypsojo: „Girdėjau, kad šioje knygoje gana išradingai pasakojama, kaip atsiranda vaikai...“

Na, vėliau parašiau tęsinius, kuriuos išprovokavo skaitytojai. Jiems labai norėjosi, kad Zuika būtų gyvas ir toliau gyventų knygos puslapiuose. Skaitytojai laiškais, telefonų skambučiais prašė ką nors sugalvoti ir pratęsti šio mielo, smagaus, nors ir nelaimingo herojaus gyvenimą. Kadangi negalėjau nepaisyti skaitytojų, kuriuos visada labai gerbiu, norų, pradėjau galvoti, kaip tą padūkėlį iš numirusių prikelti. Kai apie savo ketinimus prasitariau literatūrologui K. Urbai, tas patarė tęsinio nerašyti – girdi, tęsinys bus tikrai silpnesnis už tai, kas jau parašyta. Nepaklausiau. Skaitytojų balsas man buvo labiau girdimas, svarbesnis.

Negaliu pasakyti, kad apysaką „Zuika dar gyvas“ (pavadinimą man pasufleravo viena Nemenčinės vidurinės mokyklos mokytoja) rašiau lengvai. Greičiau atvirkščiai – sunkiai. Net labai sunkiai. Į kūrybos namus Visbyje nusivežiau bene prieš trejus metus minkytą rankraštį. Iš naujo jį perskaitęs, pusę išmečiau, ir tęsinys pagaliau atsirado. „Vaga“ išleido 1997 metais. Skaitytojai jį sutiko palankiai. Garbūs vaikų literatūros kritikai nuo šios knygos lyg susitarę nusisuko. Matyt, dėl to, kad buvau neklusnus autorius ir dariau ne taip, kaip jie man nurodinėjo.

Trečią trilogijos dalį „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“ rašiau ne tik skaitytojams, bet ir savo jubiliejui – 50-metį norėjosi sutikti su nauja knyga. Prieš tai Vilniaus „Minties“ vidurinėje po susitikimo su skaitytojais teko pabendrauti su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju B. Kondratu. Taip jau atsitiko, kad gurkšnodami kavą abu pradėjome spėlioti, kas yra tikrasis gyvenimo džiaugsmas. Ir mokytojas tąsyk pasakė: „Tikras ir vienintelis džiaugsmas yra užbaigto darbo džiaugsmas!“ Ši sentencija man labai patiko ir netrukus tapo knygos antrašte. Knygoje atsirado įdomus, netgi paslaptingas, mokytojas Jeronimas Jurkus…

Negaliu pasakyti, silpnesni tie tęsiniai ar ne. Aišku tik viena – visos trys knygos yra labai skirtingos. Ir kiekviena įvertinta ne tik skaitytojų. „Zuika padūkėlis“ pelnė tuomet prestižine buvusią Respublikinę komjaunimo premiją (1987), „Zuika dar gyvas“ – G. Petkevičaitės-Bitės (1998), o už knygą „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“ buvo paskirta Vytauto Tamulaičio premija (2002).

Esu ir daugiau tų tęsinių parašęs. Garsiajai „Šlepetei“ – net tris. Tačiau vaikai nesiliauja klausinėti – kada bus „Penktoji šlepetė“? Beje, per šių knygų pavadinimus irgi kuriozų yra buvę. Vienoje sostinės mokykloje, atvykęs į susitikimą su skaitytojais, netyčia išgirdau triukšmingą vaikų dialogą: „Šiaušiam į salę!“ – „Ko?“ – „Rašytojas atvažiavo!“ – „Ko atvežė?“ – „Šlepečių!“ – „Kokių šlepečių?“ – „Nežinau. Tikriausiai odinių...“ Pamenat, prieš kelerius metus Šiaulių vaikai pasiūlė šlepetėms paminklą pastatyti? Laikraščiai suskubo paskelbti, kad – prezidento V. Adamkaus. Iš tikrųjų buvo kitaip.

Tęsinių neišvengė ir, ko gero, liūdniausia mano apysaka – „Jos vardas Nippė“. (Ne viena mergaitė yra prisipažinusi, kad ją skaitydama verkė.)

Kodėl tęsiniai nepatinka kritikams, jau paaiškinau. Kodėl patinka vaikams? Tiesiog jiems smagu vėl susitikti su pažįstamais herojais, patirti tuos nuotykius, kuriuos patiria tęsinyje aprašyti bendraamžiai. Be to, mano knygos dažniausiai linksmos – tokios, kokių vaikams labiausiai reikia.

Na, skaitytojų ir kritikų „bendradarbiavimas“ išties keistas. Kodėl? Tikriausiai vaikų prioritetai vienokie, o kritikų, ekspertų – kitokie…

Apskritai šiandien gali tik susapnuoti tuos laikus, kai, pasirodžius tavo knygai, bent keli laikraščiai ar žurnalai paskelbdavo kritikų ar kolegų rašytojų įžvalgias recenzijas, kai nebūdavo vienos, viską lemiančios, nuomonės. Dabar to, deja, nėra. Užtat, kaip dainuoja du broliai, yra savi. Ką darysi – kaip Danguje, taip ir ant žemės…

Galima būtų dėl to nedūsauti, jeigu doros kritikos nebuvimas nekraipytų tikrojo literatūros veido, neklaidintų skaitytojų ir, anot L. Jakimavičiaus, netvirkintų rašytojų.

 

– Gal galėtum išduoti paslaptį, kokie rašytojai buvo tavo mokytojai? Ar niekada nebandei būti modernistas, postmodernistas ir t. t.?

 

– Kai rašiau pirmąją knygą, mane konsultavo Saulius Šaltenis. Tada jis buvo jau patyręs rašytojas, ryškiai švietęs mūsų prozos Olimpe. Jo apysakas skaitėme pasimėgaudami. Pavydėjau jam (baltai, žinoma) grakštaus stiliaus, gebėjimo rašyti ironiškai ir net autoironiškai, kalbėti potekstėmis, didžiavausi, kad jo tėvas – mano mokytojas, todėl buvau laimingas, kai Saulius perskaitydavo mano rašmenis ir pareikšdavo savo (dažniausiai kritinę) nuomonę. (Pamenu, sakydavo, kad rašytojas turi būti drąsus, dalijosi savo mažomis paslaptimis, kaip išvengti cenzūros spąstų ir pan.) Ar jis buvo mano mokytojas? Ko gero, taip.

Vaikystėje žavėjausi, dar ir dabar žaviuosi P. Cvirkos apsakymais, pasakomis (J. Mikelinskas, vertindamas mano debiutą, netgi pavadino mane „bene rimčiausiu P. Cvirkos tradicijos atgaivintoju ir tęsėju“), man labai artimi ir J. Biliūno kūriniai. Kai dirbau „Genyje“, į redakciją dažnai užsukdavo Vytautė Žilinskaitė. Ji mus bardavo, jeigu numeris išeidavo blankus, nuobodus, ir visuomet girdavo – jeigu linksmas. Nežinau, ar galiu šią rašytoją vadinti savo mokytoja, bet iš jos meistriškai parašytų apsakymų bei pasakų tikrai galima pasimokyti rašytojo amato. Ir itin kritiško požiūrio į savo kūrybą.

Negaliu pasakyti, kad nesimokau ar nesimokiau iš A. Lindgren, O. Preusslerio, E. Kästnerio, kitų užsienio autorių.

Rašydamas knygą (apsakymus ar apysakas) nei apie modernizmus, nei apie postmodernizmus niekad negalvoju. Antra vertus, ar vaikams to reikia? Ar jie tai supras? Aš tiesiog pasakoju ilgesnę ar visai striuką istoriją. Vienintelis rūpestis – nepaleisti iš rankų siužeto linijos ir nepradėti nuobodžiai pasakoti.

Galbūt mažesnė ar didesnė postmoderno dozė yra knygoje „Gyveno kartą Lukošiukas“. Jos žanras nusakytas ne visai trumpai: „Linksmi, liūdni ir kitokie Lukošiuko nutikimai šiame ir kituose gyvenimuose.“ Šioje knygoje yra visko: ir filosofinių pamąstymų, ir eilėraščių (žinoma, proza), ir lyrinių miniatiūrų, ir satyros, ir humoro (netgi juodo!), ir visai nenusakomo, tiesiog anekdotinio žanro, vaizdelių.

Kai rankraštis buvo parengtas spaudai, staiga pradėjau abejoti. Ar ne per daug padūkęs mano herojus? Ar vaikai supras kai kurias metaforas? Parodžiau buvusiai mano knygų redaktorei kritikei R. Baltrušaitytei. Ačiū Dievui, ji rankraščio nesupeikė. Tada paklausiau: „Kaip tau atrodo – kas tai?“ Renata atsakė: „Kaip kas? Postmodernas vaikams!“ O knygai jau pasirodžius, vienas vaikų literatūrai neabejingas leidėjas tą „Lukošiuką“ įvardijo kaip vieną geriausių mano knygų.

Tiesa, yra dar dvi knygutės gana ilgomis antraštėmis – „Pasaka apie rasos lašelį stikliniais bateliais“ ir „Pirmas kartas. Selemuko Ropės meilės istorija“. Skaitant pirmąją reikia nuolat ją vartyti pirmyn atgal. Antrosios neperskaitysi be veidrodėlio. Galbūt tai – irgi postmodernas?

Bet šiaip jau niekada į modernistus (postmodernistus) nepretendavau. Nesiginu – ko gero, tikrai esu kažkokių tradicijų tęsėjas, rašau paprastai (tikriausiai neprastai), nesistengdamas stebinti, šokiruoti.

 

– Dabar esi kelių dešimčių knygų autorius, literatūrologas Jonas Linkevičius parašė apie tave monografiją. Ar nesirengi per anksti sustingti ant bronzinio postamento? Ko reikia, kad kūrinys vaikams, jaunimui būtų gyvas ir skaitomas, kad skaitytojo nenuviliotų kompiuteriniai žaidimai, televizorius?

 

– Nemanau, kad esu ant postamento. Vaikštau žeme kartu su savo skaitytojais. Mintyse nešioju dar bent kelias knygas vyresniesiems paaugliams. Be abejo, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams – irgi. Kartais pagalvoju apie kažkokį kūrinį scenai. Taigi planų turiu. Jeigu ant to postamento ir užsikeberiočiau, reikėtų kuo greičiausiai atgal ropštis – vaikai laukia naujų knygų. Domisi jomis. Tik nereikia drausti. O mūsų Kultūros ministerija tarsi draudžia. Ir nebe pirmi metai. Mistinių ekspertų rankomis atrenka penkias knygas ir liepia vaikams iš tų penkių knygų išsirinkti įdomiausią. Regis, tokios šio cirko taisyklės. O gal jaunieji skaitytojai norėtų balsuoti už kitokį penketuką? Gal rinktųsi kitus autorius? Gal tame ekspertų sudarytame penketuke jie nemato nė vienos jiems įdomios knygos? Tokie atgyvenę žaidimai skaityti neskatina. Greičiau – atvirkščiai. Jeigu jau nebeliko tarybos, kuri suteikdavo grifą „knygų vaikams vertinimo ir atrankos komisija rekomenduoja šią knygą kaip meniškai ir pedagogiškai vertingą...“, tai neturėtų būti ir tų ekspertų. Juk iki ekspertų atsiradimo vaikai knygų penketuką ir populiariausią autorių sėkmingai išsirinkdavo patys. Dabar to daryti jiems sąmoningai neleidžiama. Kodėl? Ar tik ne todėl, kad vaikai gali išrinkti autorių, kuris, kaip jau minėta penktame atsakyme, patinka skaitytojams, bet nepatinka kritikams-ekspertams?

Gražu, kad šiuos metus Kultūros ministerija paskelbė skaitymo metais, kad vaikų sugrąžinimui prie knygos paskyrė net kelis milijonus litų, tačiau jeigu vaikams bus įkyriai baksnojama pirštu, nurodinėjama, ką reikėtų skaityti, vaikai ir toliau sėdės ne prie knygos, bet prie kompiuterio ar televizoriaus.    

Labai daug lemia mokytojos, bibliotekininkės. Jeigu jos sudomina, vaikai skaito. Asmeniškai pažįstu ne vieną pedagogę, kurių dėka vaikų nenuvilioja nei televizorius, nei kompiuteris. Ir, deja, neskaito vaikai ten, kur blogai dirba mokytojai. Esu buvęs ir „skaitančiose“, ir „neskaitančiose“ mokyklose. Jos labai skiriasi. Drausme, pažangumu, bendru moksleivių išprusimu.

Tačiau dar daugiau įtakos turi skaitymo tradicija šeimoje. Jeigu neskaito tėvai, neskaito ir vaikai – tiesa sena kaip pasaulis.

Ko reikia, kad kūrinys būtų skaitomas? Įdomios, gal net skaudžios temos, ryškių personažų. Pasakojimas turi būti dinamiškas, grakštus. Vaikams skirta knyga tiesiog neįmanoma be tam tikros humoro dozės. Aš savo knygose gana dažnai lygia greta vaizduoju vaikų ir suaugusiųjų gyvenimą – kartais beprotišką, tragikomišką, kartais tiesiog juokingą. Vaikams patinka skaityti apie jų gyvenimą mokykloje, taip pat apie mokytojus. Ypač – jeigu mokytojai atsiduria netikėtose, komiškose situacijose.

 

– Kaip tau atrodo – dabartinė vaikų ir jaunimo literatūra skurdi ar turtinga? Kokius kūrinius paminėtum? Kokią įsivaizduoji jos ateitį?

 

– Šiais laikais vaikams knygų parašoma ir išleidžiama tikrai daug. Su vaiku į knygyną užėjusiai mamai turbūt iškart suskausta galvą – kurią knygą pirkti, jeigu vaikas tau pasufleruoti negali. Juk Vilniaus knygų mugė jau turbūt tapo trečiąja nacionaline švente po Vėlinių ir Šv. Kalėdų – į ją žmonės važiuoja iš tolimiausių Lietuvos kampelių kaip į atlaidus. Tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų vaikų literatūra turtinga. Ypač žanro, temų požiūriu. Šiandieniniai autoriai dažniausiai rašo pasakas (V. V. Landsbergis, N. Kliukaitė-Kepenienė, R. Černiauskas, S. Poškus, R. Šerelytė). O į realistinį apsakymą kimba (kartais) nebent vyresnieji – V. Žilinskaitė, A. Zurba, R. Sadauskas, E. Liegutė, dar vienas kitas. Apsakymas, galima sakyti, miršta. Ir labai keista, kad, esant tokiai padėčiai, vaikų literatūros vertintojai išlieka ramūs kaip belgai. Juk ta pati Kultūros ministerija galėtų paskelbti solidų apsakymo konkursą, ką anksčiau darydavo tas pats „Genys“, „Žvaigždutė“, „Lietuvos pionierius“. Norinčiųjų jame dalyvauti tikrai atsirastų. O dabar – kur tą apsakymą dėti, jeigu jau parašei? Vaikų literatūrinės spaudos juk nėra.

Neteisinga, kai visi prioritetai atiduodami pasakos žanrui, kai visapusiškai skatinami tik rašytojai pasakininkai. Vaikams reikia ne tik pasakų, bet ir realistinių pasakojimų. Ypač tokių, kurie mokytų pilietiškumo, ugdytų patriotinius jausmus. Gal tai – jau buržuazinė atgyvena? Prieš porą metų išleidau apsakymų rinkinį „Sunku būti mokiniu“. Jame, šalia kitų, yra ciklas apsakymų apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, kurių dabartiniai vaikai nei matė, nei regėjo. Žinau, kad ši knyga yra didelė mokytojų pagalbininkė, kai vaikams tenka pasakoti apie tai, kas dėjosi Vilniuje prieš septyniolika metų, tačiau kritika šios knygos nepastebėjo. Net „Rubinaitis“ (žurnalas apie vaikų knygas!) nė žodžio neparašė. 

Knygų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams – šimtai, tačiau paaugliams, jaunimui – ant pirštų suskaičiuosi. Galima sakyti, kad paaugliams beveik nerašoma. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad paaugliui ne taip paprasta parašyti. Pasakomis jo neužmigdysi. Ir šiaip bet kokios knygos nepasiūlysi. Bet kokią jis numes. Knyga turi būti ne įdomi, bet labai labai labai įdomi. O tą, ne bet kokią, tą labai labai labai įdomią, kaip minėjau, ne taip paprasta parašyti. Penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai ir vyresni rašytojai (rašytojos) kažin ar gali vaizduoti gyvenimą šiandienos jaunimo, kurio, drįstu teigti, ko gero, net nepažįsta? Arba pažįsta labai paviršutiniškai (iš spaudos, televizijos). Nebent paauglį anūką ar anūkę turi. Bet vien šito turėjimo turbūt neužtenka. Dar reikia įsiskverbti į jo itin paslaptingą pasaulį, suprasti, kuo jis kvėpuoja, kas jo tikrasis džiaugsmas ir kas – liūdesys, ko jis iš gyvenimo nori, kokios jo svajonės ir pan. Dešimtoką, vienuoliktoką ar dvyliktoką knyga turi pagauti nuo pirmo puslapio. Taip, kaip jį pagauna mano „Nebaigtas dienoraštis“. (Negražu apie savo knygą šitaip kalbėti, bet šio straipsnio rubrika tikriausiai leidžia tai daryti.) Iš tikrųjų, prieš imdamasis rašyti šią apysaką, ilgai dvejojau – ar verta, ar susidorosiu, ar nenuvažiuosiu į lankas? Vis dėlto surizikavau ir ryžausi. Ačiū Dievui, atrodo, neprašoviau. Paaugliai šią apysaką atrado iškart, o į mano kompiuterį pasipylė skaitytojų laiškai. Labiausiai sujaudino, netgi sukrėtė šis: „Aš esu Neringutė. Deivutės dienoraštis mane pamokė. Aš dar prieš dvi dienas nusižudyti norėjau. Žinojau, kad tai egoistiška, bet maniau, kad draugai mane supras, galvojau apie tėvus, kaip jie jausis, jeigu... Ir kai perskaičiau Deivutės dienoraštį, apsiverkiau... Ir supratau, kad manęs gailėsis ir laikys dunduke, kad praradau vieną vienintelį gyvenimą...“

Prisipažinsiu, kai kompiuterio ekrane perskaičiau šį laišką, nugara skruzdės nubėgo – mano knyga išgelbėjo jauno žmogaus gyvenimą! Galbūt net ne vieno? Va čia tai bent honoraras! Va čia tai bent atpildas!  

Ką galėčiau paminėti? Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams knygų prirašyta devynios galybės. Ypač pasakų, eilėraščių. Jų vardijimas užimtų daug vietos. Paauglių knygas, kaip sakiau, galima ir suskaičiuoti. Tai A. Zurbos romanas „Šimtadienis“, apysaka „Melnragės akmenys“, V. Bubnio „Arberonas“, K. Kauko „Musei geriau“, „Musei vis dar geriau“, „Paskutinis kaifas“, E. Liegutės „Dešimtokės“, neseniai pasirodęs R. Latvėnaitės-Kairienės romanas „Šauksmas“. Kas dar? Deja... 

Esu įsitikinęs, kad vaikams knyga labiau reikalinga nei suaugusiems. Tikriausiai taip mano ir kiti mūsų rašytojai. Todėl ateityje galbūt atsiras knygų ir paaugliams, jaunimui. Juolab kad, prieš trejus metus Švietimo ministerijai įsteigus Vaikų literatūros premiją, rašyti vaikams (tiksliau, premijai) suskato ir tie autoriai, kurie anksčiau niekad to nedarė.

 

– Ar vaikams, jaunimui rašantis autorius turi kokių išskirtinių bruožų? Ar jo misija pasibaigia knygos parašymu?

 

– Mano nuomone, vaikams bei jaunimui rašantis autorius turi būti sąžiningas ir geras kaip Kalėdų Senelis. O jo dovanų maišas – didelis, gilus. Juk iš tikrųjų taip ir yra. Skamba gana banaliai, bet rašydamas knygą vaikų rašytojas atiduoda dalelę savęs. Kitaip vaikams rašyti neišeina. Suaugusį skaitytoją leidykla neretai apgauna. Išreklamuoja kokią knygą, apskelbia visam pasauliui, kad ji... Na, kad ji žiauriai, tiesiog fantastiškai įdomi. Knyga pasirodo, reklamos šauksmas nutyla, ir – šnipštas. Po pusmečio tos knygos kaip nebuvę. Šio bei to verta vaikiška knyga taip greit neprapuola. Jos, tiesą sakant, ir ypatingai reklamuoti nereikia. 

Dar vienas mano įsitikinimas – vaikų rašytojas neturėtų vien tik prie savo darbo stalo sėdėti. Jis turi būti laukiamas ir sulaukiamas bibliotekose, mokyklose, vaikų vasaros stovyklose ar kur kitur. Kiekvienas susitikimas su rašytoju vaikams palieka didelį įspūdį, nes vaikams jis kaip Dievas. Juk jie dar moka stebėtis, nuoširdžiai juoktis ar verkti. Ir šventai tikėti tuo, kas knygoje parašyta. Be to, daugelis, ypač mergaitės, patys bando rašyti (dažniausiai eilėraščius), ir jiems prie gyvo rašytojo net prisiliesti labai svarbu. Kiti rašytojo asmenyje gali matyti prarastą tėvą ar motiną. (Prieš porą metų kelis mėnesius telefonu draugavau su savo skaitytoju Martynu. Jis man nuolat skambindavo ir vis klausdavo, ką aš rašau, kaip gyvenu, ar nesergu, kur važiuosiu atostogauti. Sužinojęs, kad jis gyvena tik su mama, supratau – Martynui tiesiog reikia tėviško balso.)

Yra ir kita tokių susitikimų pusė. Tarkime, aš niekad neatsisakau, jeigu tik būna tokia galimybė, po renginio pabendrauti su mokytojomis, bibliotekininkėmis. Kartais užtenka vos kelis sakinius iš jų išgirsti, kad vėliau parašytum apsakymą, novelę ar kažką panašaus. Mokytojos, tos darbščiosios mokyklos avilio bitelės (kada gi jų darbą įvertins mūsų valdžia?), tau gali papasakoti tokių siužetų, kokių pats nei sugalvosi, nei susapnuosi.

 

– Minėtoje J. Linkevičiaus monografijoje rašoma apie personažų parką, atsiradusį tavo namų kieme Giedrakalnyje. Ar jis nepamirštas?

 

– Jokiu būdu. Jau stovi penkios skulptūros, vaizduojančios Zuiką Padūkėlį, Meškučių žiniuonę Moniką Matiukienę, Edvarduką iš „Šlepetės“, Mikę ir Juozapėlį iš knygos „Šokoladas iki pirmadienio“ ir „Skaitytoją“. Pavasarį atsiras paminklas Nippei, Lukošiukui ir kalytei Muzikai, kuri aprašyta knygoje „Berniukai šoka breiką“. Savo eilės laukia ir kiti personažai. Be to, surenčiau vasaros skaityklą. Ten galima ne tik skaityti, bet ir prie kavos puodelio pasikalbėti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)