Stogais lyg vandeniu nutols nepriartėję
pasklis atsišaukimais tarsi čerpėm
kurias dar šimtą metų čiulps sekliai
žiūrėdami pro grotas į raudoną liūtą
Sureikšminę balsus iš tyrų
delnais kreiduotais savinasi sienas
pilvu matuoja pasipriešinimą vėjui
ir spinduliuoja nekaltybės padažą
vibruodami tarp troleibuso nuplėštų ausų
Prifarširuoti gaudesio prieš tvaną
jie atsibus ant parsidavusios teisybės griaučių
ir kaulais tarsi klausimais dar išvalys nagus
lyg duotų kyšį žvėriui alkanam
Erškėčių vainiku lyg skepeta apsivyniojęs kaklą
jis šoko su linksmais lavonais
norėdamas tik paįvairinti peizažą
tiktai atsikratyti prieskonio maldos
Kai galvoje pražysta drumzlės
o iš sapnų į protą veržiasi banga
ir pamaitina horizonte klūpančius
Prilaikomas vien smūgių iš kairės ir dešinės
jis užkopė ant pakylos
tarsi ant nuolaužų neišnaudotų galimybių
ir suklaidino tuos kurie tikėjosi
kad prakaitas nuplauna sielą
Jie gimsta su kepurėm bet sausi
magnetais traukia medų iš moterų akių
kad juo pasaldintų kliedesių arbatą
ir nuo nėštumo apsisaugo
suvarpę rūką daugybos lentele
Botago kirčiai suraiko rūką pakeliamais nešuliais
Gyvenimas prabėgo tarsi katinas –
su skardine ant uodegos
Ženklais net raidėm išskrenda paukščiai
Angelai skraido iš baimės
Sparnai – lyg šarvai pasišiaušę nuo šalčio
jisai iškrato nuorūkas į širdį
ir vėl mėgina ją užvest
Augliais ant pakelės stulpų
lyg rankomis prie kūno
priaugame prie oro užteršto
ir atsargas ištuštinam karikatūrai
Nematomi kaip apgyvendinti mėnuliai
jie stengėsi pakilti iš slidaus dubens
bent iki rango išdavystės nekasdieniškos
ir balansuot ant krašto
tarsi būtinos ginties ribos
Kaip visada ne laiku sužinojai kad skauda
kad sėdi ant begalybės kuri susitraukė į špygą
kad ji gundo o gal prievartauja
ir įkala pojūčių skalę kur viskas kaip niekas
vardan kito iš laiko spąstų išspirto gyvenimo
Praeivio kulnas užmina ant nuometo dienos
kerštaudamas už neišskalbiamą luošumą
už abejonių atbulinę pavarą
ir savo atspaudą darkart pervažiuotą
Gal radiatoriai sušildys šitą saulę
ir suvaikėt pavyks pagal skelbimą
o dingti pagal vaikišką skaičiuotę
kai iš burnos iškris prakąstas obuolys
Sutraiškytų ežių punktyrais
lyg užkanda asfalto juostos ryklei
spausdami pentinais išalsuotą orą
lyg sielą linkstančią velniop
atliekame neiššifruotą pareigą
Išsiuvinės mieloji kryžių ant kaktos
(lyg orientyrą suputojusioj baloj)
prie antakių prisegs vokus
ir valtimi įplauks pro tavo ištuštėjusias akis
Padovanok man salą išmaldos kepurėj
ir švyturį lyg iešmą šiukšlėms
leisk su šlepetėm per saulėlydį
išpurentą žiurkių ir drugelių
Pakaitom krito plytos ir snaigės
bet pasiekdavo žemę kartu
kaip tabletės nuo prievolės suprasti kažką
lyg apraiškos meilės
Spalvas sumaišė pietų vėjas
išprovokavęs pėdsekius mėnulio
nutekinti ratus iš debesų išgalvotai jūrai
Jei prisikasite netyčia iki savo mėšlo
kurį kadais užkonservavo meilė dugnui
vėl pasisemsit patirties iki alkūnių
išbėgsite į lauką lyg kryžiukai
ir pradursit lėlę tą vienintelę
O kranas kilsteli mėnulį
ištraukia šaknį iš atsivėrusios angos
kad kylantys sutilptų ir nereiktų pasirinkt
kad jie išliktų toj pačioj šiknoj
Peizažai brinko nuo alaus
(taip lengva buvo įsijaust į kilkių valgytojo vaidmenį)
taukuotoje beretėj mėnulis slėgė meilę
skalavo tingiai kojas atmetimo bangos
Lyg vaikai įstrigote eroj išsižiojusio kvailio
kur diriguoja šakutėm amžinai užsičiaupę
o jūs vis kartojat pirmuosius žodžius
nuo dažno laidojimo jau be skiemenų
Su kibiru ant galvos
kad nematytum kaip į dėžę sutilpo vienatinė
kaip blakstienomis glamonėjo vinis
kad lietus išbarbentų jos vardą Morzės abėcėle
Jos prie kamienų konvulsyviai prisiglaus
ir medžiai lyg vibratoriai nugręš nafta praskiestą dangų
ir leis pavogti bent vieną krentantį lėktuvą
Surask šitoj grūsty lyg duburį dugne
kol dar nenukankino lopšinėmis ir pagiriom
(prieš tai ištvirkinę svajonėm)
įsmeik po irklą į akis
ir pasisupk ant siūlo ištempto tarp jų
Taip nevalingai skruostais leidžias dulkės
nei ašarų nei prakaito neprisišaukę
ir protestuodamos susigeria į balsą
ir paskandina riksmą dulkių siurblyje
Iš trečių lūpų ji iščiulps tave
lyg duženą po paskutinės pergalės
padės ant savo norų pjedestalo
ir žaisdama su apnašom tarsi su smėliu
nutrins ir liekaną – blyškią dėmę
Taip idiotiškai kilnodamas granito plokštę
(kad kraujas ištekėtų iš galvos ir penio)
jis tarsi ėjo į mokyklą vėl tačiau be portfelio
ir pasiklydo tarp vienatinės krūtų
lyg prieštaravimų vienodai migdančių
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)