tekstai.lt

Kjell Askildsen. Mintis, kuri ima ir išvaduoja. Novelė

Kjell Askildsen
Kjell Askildsen
      Kjellis Askildsenas gimė 1929-aisiais. Tai – vienas ryškiausių Norvegijos prozininkų, visuotinio pripažinimo sulaukė paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už minimalistinių novelių stiliaus meistriškumą.

Debiutavo 1953 m. novelių rinkiniu „Paskui palydėsiu tave iki pat namų“ („Heretter følger jeg deg helt hjem“), 1955 m. išleido pirmąjį romaną „Ponas Leonardas Leonardas“ („Herr Leonard Leonard“). Šių kūrinių tema – išsilaisvinimas iš priespaudos institucijų: iš tėvų, krikščionybės ir seksualinės moralės.

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio K. Askildseno kūryba įgavo vėlyvojo modernistinio egzistencializmo pobūdį – novelių rinkinys „Kulisai“ („Kulisser“, 1966), romanas „Aplinka“ („Omgivelser“, 1969).

Pastaruosius du dešimtmečius K. Askildsenas publikuoja tik novelių knygas: „Už nieką – nieko“ („Ingenting for ingenting“, 1982), „Paskutiniai Tomo F. užrašai visuomenei“ („Thomas F´s siste nedtegnelser til almenheten“, 1983), „Mintis, kuri ima ir išvaduoja“ („En plutselig frigjørende tanke“, 1987), „Didžiulis plynas kraštovaizdis“ („Et stort øde landskap“, 1991), „Tesalonikų šunys“ („Hundene i Tessaloniki“, 1996). Novelės dažniausiai vaizduoja nutrūkstančius žmonių ryšius, negebėjimą bendrauti, patiriamą vienatvę ir nusivylimą. Novelių sintaksinės konstrukcijos nesudėtingos, rašymo maniera – konstatuojanti, registruojanti. Emocinis žodžių krūvis tikslus. Labai mažai meninių raiškos priemonių. Jo minimalistiniam stiliui būdingas pasikartojimas kelių atributų (cigaretė, vyno butelis, akiniai), nejučiomis įgyjančių metoniminę funkciją.

 
 
Mintis, kuri ima ir išvaduoja

 

 

GYVENU RŪSYJE; kad ir ką sakyčiau – visais požiūriais esu nusivažiavęs.

Kambaryje – tik vienas langas ir tik viršutinė jo dalis aukščiau šaligatvio, todėl išorinį pasaulį matau iš apačios. Tas pasaulis nėra beribis, bet dažnai jaučiu jį esant gana didelį.

Praeivių, einančių šaligatviu mano gatvės puse, matau tik kojas ir apatinę kūno dalį, bet, pragyvenęs čia ketverius metus, beveik kiekvienu atveju žinau, kam kas priklauso. Taip yra dėl to, kad judėjimas menkas – gyvenu beveik pačiame aklagatvio gale.

Esu nekalbus žmogus, bet, pasitaiko, kalbuosi pats su savimi. Mano manymu, tada pasakau viską, kas turėtų būti pasakyta.

Vieną dieną stovėdamas prie lango pamačiau gatve praslenkančią namo savininko žmonos apatinę kūno dalį ir ūmai pasijutau toks vienišas, kad nusprendžiau išeiti į lauką.

Apsiaviau, apsivilkau paltą ir dėl visa pikta į kišenę įsikišau skaitymo akinius. Paskui išėjau. Gyvenimas rūsyje turi tą privalumą, kad aukštyn lipi pailsėjęs, o grįždamas pavargęs – leidiesi žemyn. Tai bene vienintelis privalumas.

Buvo šilta vasaros diena. Nuėjau į skverą prie seniai apleistos gaisrinės, kur, vyliausi, man niekas netrikdys ramybės. Bet vos spėjau atsisėsti, priėjo mano amžiaus senolis ir atsisėdo šalia, nors laisvų suoliukų aplinkui buvo kiek tik nori. Iš namų išėjau todėl, kad pasijutau vienišas, bet visai ne dėl to, jog man būtų reikėję su kuo nors pasikalbėti, tiesiog norėjau paįvairinti laiką. Sėdėdamas ėmiau nerimauti, kad jis gali mane užšnekinti, net pagalvojau, jog reikia atsistoti ir nueiti, bet kur galėjau eiti – juk buvau nutaręs ateiti kaip tik čia. Tačiau jis nepratarė nė žodžio, ir tai buvo taip malonu, jog nusiteikiau geranoriškai. Net pamėginau vogčiomis žvilgtelėti į jį. Jis tai pastebėjo, nes tarė:

– Atleiskite, kad sakau, bet atsisėdau čia vildamasis, jog niekas netrikdys man ramybės. Jei norite, galiu, žinoma, persėsti.

– Sėdėkite, – apstulbęs pasakiau.

Pajutau jam pagarbą ir, suprantama, daugiau į jį nežvilgčiojau. Tuo labiau – nekalbinau. Apėmė keistas jausmas: tarsi būčiau ne vienišas ir tarsi paprasčiausiai būtų savotiškai gera.

Jis dar pasėdėjo kokį pusvalandį, paskui iš lėto atsistojo, pasisuko į mane ir tarė:

– Ačiū. Sudie.
– Sudie.

Tada nuėjo nepaprastai dideliais žingsniais, irdamasis rankomis, lyg būtų ėjęs per miegus.

Kitą dieną tuo pačiu laiku, ne, gal kiek ankstėliau, vėl susiruošiau į skverą. Iš pirmo žvilgsnio tarytum ir visai natūralu po to, kai buvau apie jį tiek visko prisigalvojęs ir prisifantazavęs; na, vargu ar tai buvo, kaip sakoma, laisvas pasirinkimas.

Jis atėjo, pamačiau iš tolo, atpažinau iš eigasties. Tą dieną irgi buvo laisvų suoliukų, ir aš įtemptai laukiau, ar jis atsisės šalia manęs. Dėdamasis, kad jo nepastebiu, žvelgiau, savaime aišku, į kitą pusę, o jam atsisėdus, apsimečiau, kad jis man visai nerūpi. Jis taip pat dėjosi, jog nekreipia į mane dėmesio; situacija buvo mažumėlę neįprasta: kažkoks neplanuotas (ne)susitikimas. Turiu prisipažinti, nebuvau tikras, ar norėjau, kad jis prabiltų, kaip ir po pusvalandžio nebuvau tikras, ar man eiti pirmam, ar laukti, kol jis nueis. Tiesą pasakius, netikrumo jausmas manęs tarsi ir nekamavo – juk bet kuriuo atveju galėjau likti ant suoliuko. Bet nežinia, kodėl man atėjo į galvą, kad jis lyg ir pranašesnis už mane ir todėl apsispręsti buvo lengva. Atsistojau ir, pirmą kartą pažvelgęs į jį, tariau:

– Sudie.

– Sudie, – atsakė žiūrėdamas tiesiai į akis. Tam žvilgsniui nebuvo ko prikišti.

Nuėjau ir toldamas nesilioviau spėliojęs, kaip jis apibūdintų mano eigastį, ir iškart pajutau, kaip sukaustė kūną, o kojos pasidarė it medinės. Reikia prisipažinti, jog susierzinau.

Tą vakarą stovėdamas prie lango neturėjau į ką žiūrėti, tada ir sumaniau: jeigu jis ateis kitą dieną, ką nors pasakysiu. Net sugalvojau, kokią padarysiu įžangą, vėliau galbūt užsimegs pokalbis. Luktelėsiu apie penkiolika minučių ir, nežiūrėdamas į jį, pasakysiu: „Mums laikas pradėti kalbėtis.“ Tik tiek, ne daugiau. Tada jis galės atsakyti arba ne, o jei tylės, pakilsiu ir tarsiu: „Man būtų geriau, jeigu jūs ateityje sėstumėtės ant kito suoliuko.“

Tą vakarą prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos pasakyčiau, jei pokalbis užsimegztų, bet daugelį atmečiau kaip neįdomius ir visai nereikšmingus.

Kitą rytą pabudau neramus ir apimtas abejonių, net pagalvojau, ar nelikti namie. Ano vakaro sumanymo ryžtingai atsisakiau; jeigu ir nueičiau, tikrai nieko nesakyčiau.

Nuėjau. Į jį nežiūrėjau. Man dingtelėjo į galvą mintis, kad gana keista, jog jis visuomet pasirodo maždaug po penkių minučių, kai aš ateinu, – tarsi būtų stovėjęs netoliese ir mane sekęs. Aha, pamaniau, aišku, jis gyvena kur nors prie gaisrinės ir stebi mane pro langą.

Ilgiau laužyti galvos neprireikė, nes jis staiga prabilo. Turiu prisipažinti, kad tai, ką išgirdau, nuteikė nemaloniai.

– Atleiskite, – tarė, – jeigu jūs neprieštarausite, gal mums jau laikas pradėti kalbėtis.

Atsakiau, bet ne iš karto:

– Gal. Jeigu turėtume ką pasakyti.

– Nežinote, ar turite ką pasakyti?

– Tikriausiai esu vyresnis už jus.

– Galimas daiktas.

Daugiau nieko nesakiau. Jaučiau apmaudą dėl savotiško susikeitimo vaidmenimis. Juk tai jis pradėjo pokalbį, ir po galais dar mano žodžiais, tad aš atsakiau taip, kaip įsivaizdavau jį atsakant. Tarytum aš būčiau jis, o jis – aš. Nemalonu. Norėjau eiti. Bet, priverstinai sutapatintas su juo, nenorėjau jo įskaudinti ar dar blogiau – įžeisti.

Praėjo gal valandėlė ir jis prašneko:

– Man aštuoniasdešimt treji.

– Vadinasi, mano teisybė.

Praėjo dar valandėlė.

– Ar žaidžiat šachmatais? – paklausė jis.

– Tai buvo seniai.

– Dabar jau beveik niekas nežaidžia šachmatais. Visi, su kuriais aš esu žaidęs, mirę. – Mažiausiai prieš penkiolika metų, – kalbėjau toliau.

– Paskutinis mirė šią žiemą. Beje, kaip tik šis praradimas nėra jau toks didelis, mat žaidėjas nebebuvo guvaus proto. Visada laimėdavau prieš jį anksčiau nei po dvidešimties ėjimų. Bet žaidimas suteikdavo jam šiokio tokio džiaugsmo, manau, kad tai buvo jo paskutinis džiaugsmas. Gal jūs jį ir pažinojote.

– Ne, – skubiai tariau, – nepažinojau.

– Na tebūnie jūsų reikalas.

Visiškai jam pritariau ir norėjau tai pasakyti, bet mintyse jau buvau jį teigiamai įvertinęs už nebaigtą klausimą.

Jaučiau, kaip jis pasisuko ir ėmė į mane žiūrėti. Taip jis prasėdėjo ilgai, man pasidarė nejauku, tada iš palto kišenės išsiėmiau akinius ir užsidėjau juos. Medžiai, pastatai ir suoliukai priešpriešiais – viskas išnyko rūke.

– Jūs – trumparegis? – po valandėlės paklausė jis.

– Ne, – atsakiau, – priešingai.

– Noriu pasakyti – jums reikia akinių, kad matytumėte tai, kas toli.

– Ne, priešingai. Man keblu matyti tai, kas arti.

– Mat kaip.

Daugiau nieko nesakiau. Kai pajutau, kad jis nusisuko, įsidėjau akinius į palto kišenę. Jis taip pat daugiau nieko nesakė, ir kai man pasirodė, jog išbuvau čia gana ilgai, atsistojau ir mandagiai atsisveikinau:

– Dėkui už pokalbį. Iki pasimatymo.

– Iki pasimatymo.

Tą dieną nužingsniavau tvirčiau, bet kai grįžau namo ir atsikvėpiau, ėmiau vėl fantazuoti apie būsimą mūsų susitikimą. Vaikščiodamas iš kampo į kampą vaizdavausi pasakysiąs jam visokių nederamų dalykų, taip pat vieną kitą įmantrybę; nesusilaikysiu ir truputį nepasipuikavęs prieš jį, bet tik todėl, kad manau jį esant man lygų.

Tą naktį prastai miegojau. Kol buvau dar toks jaunas, jog tikėjau, kad ateitis pateiks daug netikėtumų, dažnai irgi prastai miegodavau, bet tai buvo prieš daug metų, kai dar iki galo, noriu pabrėžti, kai dar kaip reikiant nebuvo aišku, jog mirties valandą visai nesvarbu, kokį nugyvenai gyvenimą – gerą ar blogą. Taigi prastas tos nakties miegas mane ir nustebino, ir sukėlė nerimą. Juk nebuvau ko nors kenksmingo suvalgęs – tik kelias virtas bulves ir dėžutę sardinių; po tokios vakarienės daugybę kartų esu puikiai išsimiegojęs.

Kitą dieną jis vėlavo beveik penkiolika minučių; buvau beprarandąs viltį – neįprastas jausmas: turėti viltį, kurią gali prarasti. Bet jis atėjo.

– Laba diena, – pasisveikino.
– Laba diena.

Paskui valandėlę nepratarėme nė žodžio. Gerai žinojau, ką pasakysiu, jei pauzė užsitęs, bet aš norėjau, kad pirmas prabiltų jis, taip ir atsitiko:

– Jūsų žmona… ar dar ji gyva?

– Ne, nebėra, jau seniai, aš ją, galima sakyti, pamiršau. O jūsų?

– Prieš dvejus metus. Šiandien.

– O, išeitų – gedulo diena.

– Na taip. Su netektimi reikia susitaikyti. Bet aš neinu prie jos kapo pažymėti tos dienos, jeigu jūs tai turėjote galvoje. Kapas – kažkokia velniava. Atleiskit. Nelabai gerai parinktas žodis.

Neatsakiau.

– Atleiskit, jei jus įskaudinau, – tarė jis. – Tikrai to nenorėjau.

– Neįskaudinote.

– Puiku. Juk galbūt jūs net ir religingas žmogus, ką gali žinoti. Turėjau seserį, kuri tikėjo amžinu gyvenimu. Tik pamanykit, kaip gerai apie save galvojo!

Man ir vėl dingtelėjo į galvą mintis, kad jis tiesiog išsako mano replikas, ir lyg apdujęs pagalvojau, jog aš viską tik įsivaizduoju, o apskritai jo čia nėra ir iš tiesų kalbuosi pats su savimi. Matyt, dėl to apdujimo aš ir uždaviau visiškai neapgalvotą klausimą:

– Kas gi jūs iš tikrųjų esate?

Laimė, jis atsakė ne iš karto, ir aš spėjau klausimą truputį sušvelninti:

– Jūs ne taip supratote. Iš tiesų kalbuosi ne su jumis. Man tiesiog kilo kažkokia mintis.

Pastebėjau, kad jis žvilgtelėjo į mane, bet šį kartą akinių neišsitraukiau. Pasakiau:

– Beje, nenorėčiau, kad jūs manytumėte, jog turiu įprotį klausinėti tokių dalykų, į kuriuos nėra atsakymo.

Sėdėjome ir tylėjome. Ta tyla neteikė ramybės; labiausiai norėjau eiti. Po dviejų minučių, pagalvojau, jeigu dar per dvi minutes jis nepratars nė žodžio, – eisiu. Mintyse pradėjau skaičiuoti sekundes. Jis nepratarė nė žodžio, ir aš pakilau sekundės tikslumu. Tuo pačiu metu atsistojo ir jis.

– Ačiū už pokalbį, – padėkojau.

– Jums taip pat. Dabar tik ir trūksta, kad panorėtumėte sužaisti šachmatais.

– Vargu, ar tai suteiktų jums daug džiaugsmo. Be to, juk jūsų varžovai turi įprotį numirti.

– Taip, taip, iš tiesų, – atsakė, ir staiga pasirodė, kad mintimis jis ne čia, bet kažkur kitur.

– Iki pasimatymo, – tariau.

– Iki pasimatymo.

Grįžęs jaučiausi labiau nei paprastai nuvargęs; turėjau prigulti. Po valandėlės garsiai ištariau: „Esu senas žmogus. O gyvenimas – ilgas.“

Kai rytą atsibudau, lijo. Per maža pasakyti, kad nusivyliau. Bet kai vidurdienį lietus nesiliovė, supratau, kog vis tiek eisiu į skverą. Kitaip negalėjau. Ir nebūtinai dėl to, kad ir jis gali ateiti, tikrai ne dėl to. Tik štai, jeigu jis ateitų, aš noriu, aš privalau ten būti. Kai per lietų sėdėjau ant to šlapio suoliuko, net vyliausi, kad jis neateis; sėdėdamas vienui vienas nuo lietaus pažliugusiame skvere, jaučiausi tarsi apnuogintas, praradęs bet kokią gėdą.

Bet jis atėjo – nagi, ar nesakiau! Atvirkščiai nei aš, jis vilkėjo juodą, beveik iki žemės lietpaltį. Atsisėdo.

– Priešgyniaujate orui, – tarstelėjo.

Savaime suprantama, jis tik pakomentavo, bet dėl minčių, kurios sukosi mano galvoje prieš jam ateinant, man tai pasirodė ne visai korektiška. Nieko neatsakiau. Pajutau, kaip subjuro nuotaika, gailėjausi atėjęs. Be to, mane perlijo, paltas slėgė pečius; ilgiau pasilikti būtų buvę kone juokinga, todėl pasakiau:

– Išėjau įkvėpti truputį gryno oro, bet pavargau. Esu senas žmogus. – Ir kad jis neimtų per daug pūstis, pridūriau: – Kiekvienas turi savo įpročius.

Jis nieko neatsakė, tai buvo absurdiška, bet mane provokavo. Manęs nesušvelnino po ilgos pauzės ištarta jo frazė:

– Jums nelabai patinka žmonės, o gal klystu?

– Nepatinka žmonės? – atitariau. – Ką jūs turite galvoje?

– Na, taip paprastai sakoma. Neketinau jūsų kamantinėti.

– Savaime aišku, žmonės man nepatinka. Ir, savaime aišku, patinka. Būtumėt paklausęs, ar man patinka katės ar ožkos, na kad ir drugiai, bet žmonės... Beje, aš beveik nieko nepažįstu.

Taip prasitaręs tučtuojau pasigailėjau, bet, laimė, jis įsidėmėjo ne tai.

– Nieko sau, – tarė. – Ožkos ir drugiai!

Pajutau, kad jis nusišypsojo. Turiu prisipažinti, be reikalo aikštijausi, todėl ir pasakiau:

– Jeigu jūs pageidaujate apibendrinančio atsakymo į keisto pobūdžio klausimą, tai man išties labiau nei žmonės patinka ir ožkos, ir drugiai.

– Dėkui, bet aš jau seniai supratau esmę. Jei dar išdrįsiu ko nors jūsų paklausti, stengsiuosi tiksliau suformuluoti klausimą.

 Tai buvo ištarta maloniai, ir nė kiek neperdedu sakydamas, jog pasigailėjau priešgyniavęs vien dėl to, kad buvo apėmusi prasta nuotaika. Ir todėl, kad pasigailėjau, ištariau tai, ko tučtuojau vėl pasigailėjau:

– Atleiskit, tačiau man beveik tik žodžiai ir likę. Atleiskit.

– Na ką jūs. Kaltas aš. Nereikėjo pamiršti, kas jūs.

Nustėrau – jis žino, kas aš? Ateidavo čionai dėl to, kad žino, kas aš? Susijaudinęs ir sutrikęs nevalingai įbrukau ranką į palto kišenę išsitraukti akinių.

– Ką norėjote tuo pasakyti? – pratariau. – Ar jūs mane pažįstate?

– Taip. Nors vargu, ar tai – pažintis. Esame anksčiau susitikę. Kai atsisėdau čia pirmą kartą, to nežinojau. Pamažu supratau, jog esu kažkada jus matęs, bet iki vakardienos neprisiminiau kur. Ir štai jūs kažką pasakėte, ir staiga man paaiškėjo, kada ir kur teko su jumis susidurti. Bet jūs manęs neatsimenate?

Atsistojau.
– Ne.

Pažiūrėjau jam į veidą. Nežinau, ar apskritai buvau jį kada nors matęs.

– Aš buvau… esu buvęs jūsų teisėjas.

– Jūs… jūs…
 Daugiau pasakyti neturėjau ko.

– Būkit malonus, atsisėskit.

– Esu perlytas. Ak, štai kaip. Jūs buvote… tai buvote jūs. Štai kaip. Na ką gi, viso gero, man reikia eiti.

Nuėjau. Atsitraukiau negarbingai, tačiau buvau sukrėstas, ėjau sparčiai, kaip nebuvau ėjęs jau daugelį metų, o grįžęs namo vargais negalais išsinėriau iš kiaurai perlyto palto ir kritau tiesiai į lovą. Pašėlusiai daužėsi širdis, ir aš tvirtai nusprendžiau daugiau niekada į skverą neiti.

Bet po valandėlės pulsas pasidarė lygus, ramiai rikiavosi ir mintys. Susitaikiau su savo reakcija: tai, ką slėpiau, iškilo į dienos šviesą ir mane pribloškė, štai ir viskas. Suprantama.

Atsikėliau ir buvau patenkintas bent jau dėl to, kad jaučiausi visiškai atsipeikėjęs. Priėjau prie lango ir garsiai ištariau: „Jis mane vėl pamatys.“

Kitą dieną nusigiedrijo, pasidarė smagiau, o paltas, galima sakyti, buvo visai išdžiūvęs. Nuėjau į skverą kaip visada tuo pačiu laiku: jis neturi pastebėti manyje nieko neįprasta, kad galėtų jaustis pranašesnis.

Tačiau, kai priėjau prie suoliuko, jis jau sėdėjo, vadinasi, neįprastai elgėsi jis.

– Laba diena, – pasisveikino.

– Laba diena, – atsakiau ir, kad pagriebčiau jautį už ragų, nedelsdamas pridūriau: – Maniau, kad jūs šiandien neateisite.

– Bravo, – pasakė jis, – vienas nulis jūsų naudai.

Atsakymas mane tenkino. Jis buvo lygus man.

– Ar dažnai jausdavotės kaltas? – paklausiau.

– Nesuprantu.

– Ar būdamas teisėju dažnai jausdavote kaltę? Juk jūsų profesija – nustatyti kitų kaltę.

– Mano darbas – pritaikyti kažkieno priimtą įstatymą, kuriame apibrėžiama, kas yra pažeidimas, o kas – ne.

– Mėginate pasiteisinti? Nėra reikalo.

– Kaltas nesijausdavau. Bet dažnai jausdavausi bejėgis prieš sustabarėjusius įstatymus. Kaip jūsų atveju.

– Žinoma, juk nesate prietaringas.

– Ką turite galvoje? – paklausė jis.

– Tik prietaringi žmonės mano, kad gydytojo užduotis – prailginti mirtimi paženklintų žmonių kančias.

– Šit kaip, suprantu. Bet ar jūs nebijote, kad, legalizavus numarinimą iš gailesčio, gali atsirasti piktnaudžiavimų?

– Savaime aišku, piktnaudžiauti negalima. Antraip, numarinimas tampa numarinimu, nužudymu.

Jis neatsakė; dirstelėjau į jį: vyriškis atrodė paniuręs ir užsisklendęs. Tikrai nežinojau, ar jis paniuro dėl to, ką aš pasakiau, ar jo tiesiog tokia mina – to negali žinoti, – juk aš niekada nesu kaip reikiant į jį įsižiūrėjęs. Dabar panorau ištaisyti šį savo aplaidumą ir įdėmiai pažvelgti; padariau tai atvirai: atsisukau ir įsistebeilijau į jo profilį; bent tiek galėjau sau leisti matydamas žmogų, nuteisusį mane kalėti daugelį metų. Net išsiėmiau iš palto kišenės akinius ir užsidėjau; jų nė nereikėjo, nes ir taip gerai mačiau, bet staiga pajutau norą išprovokuoti jį. Aš nepratęs taip akiplėšiškai spoksoti į žmogų, todėl akimirką pasijutau kaip nesavas; jausmas buvo savotiškas, bet anaiptol nebjaurus. Ir kai vieną kartą pažeidžiau savo įprastą elgesį, nustebau, kad kilo noras vėl pažeisti. Pratrūkau juokais, pirmą sykį po daugelio metų; tai tikriausiai atrodė bjauriai. Kaip ir buvo galima laukti, jis nežiūrėdamas į mane rėžė:

– Man nesvarbu, iš ko juokiatės, bet neatrodo, kad jums būtų linksma. Nors gaila. Šiaip jau esate protingas žmogus.

Tai beregint sušvelnino mūsų santykius, be to, ir truputį mane sugėdino, tad, nukreipęs žvilgsnį nuo pikto jo profilio, atsakiau:

– Jūsų teisybė. Tai nepanašu į juoką.

Daugiau jo pamaloninti nenorėjau.

Sėdėjome tylėdami; galvojau apie savo varganą gyvenimą, ir mane apėmė melancholija. Įsivaizdavau teisėjo namus su patogiais krėslais ir daugybe knygų.

– Jūs tikriausiai turite namų šeimininkę?

– Taip. Kodėl klausiate?

– Tik bandau įsivaizduoti į pensiją išėjusio teisėjo gyvenimą.

– O, nėra kuo ypatingai girtis. Vargina neveiklumas, ilgos, tuščios dienos.

– Taip, laikas tiesiog nejuda.

– O juk tik jis ir tėra likęs.

– Laikas, kuris prailgsta galbūt dėl ligų, tos jį dar labiau prailgina, ir štai galas. Kai jis priartėja, pagalvojame: koks beprasmis gyvenimas.

– Na jau, beprasmis…

– Beprasmis.

Paskui mudu nepratarėme nė žodžio. Netrukus pakilau, nors ir jaučiausi be galo vienišas; nenorėjau su juo dalytis melancholija.

– Sudie, – tariau.
– Sudie, daktare.

Melancholija žadina sentimentalumą, todėl be ironiškos gaidelės ištartas žodis „daktare“ nuvilnijo per mano krūtinę šilta banga; skubiai apsisukau ir nuėjau. Dar neišėjęs iš skvero, ten ir tada supratau, kad noriu mirti. Nenustebau; gal tik truputį nusistebėjau, jog nenustebau. Ir kaipmat melancholijos ir sentimentalumo lyg nebūta. Pristabdžiau žingsnį; jaučiau vidinę ramybę, turėjau lėčiau viską daryti.

Grįžęs namo ir vis dar jausdamas absoliučią ramybę, susiradau popieriaus ir voką. Ant voko užrašiau: „Mane nuteisusiam teisėjui.“ Paskui atsisėdau už staliuko, kur paprastai valgau, ir pradėjau rašyti šią istoriją.

Šiandien nuėjau į skverą paskutinį kartą. Mane buvo apėmęs savotiškas jausmas, sakytum, kažkoks pasididžiavimas; gal dėl neįprasto džiugesio, kurį patyriau aprašęs savo ankstesnius susitikimus su teisėju; bet gal veikiau dėl to, kad nė akimirką nebuvau suabejojęs savo sprendimu.

Kai atėjau, jis ir šiandien jau sėdėjo. Atrodė susikrimtęs. Pasisveikinau maloniau nei visada ir man tai išėjo visai natūraliai. Jis nužvelgė mane lyg įsitikindamas, ar rimtai.

– Na, gal ši diena jums geresnė? – paklausė jis.

– Taip, man ji gera. O jums?

– Ačiū, pakenčiama. Tai galbūt nebemanote, kad gyvenimas – beprasmis?

– O ne, žinoma, visiškai beprasmis.

– Hm. Niekada negalėčiau susitaikyti su tokia mintimi.

– Na jau. Pamiršote savisaugos instinktą, tai – galingas instinktas, pražudęs daugybę protingų sprendimų.

Jis neatsakė. Neketinau ilgai sėdėti, todėl po valandėlės tariau:

– Mes jau nebesusitiksime. Šiandien atėjau atsisveikinti.

– Šit kaip? Labai gaila. Išvykstate?

– Taip.

– Tikiuosi, kad nepasirodysiu įkyrus sakydamas, kad man trūks šių susitikimų.

– Gražu iš jūsų pusės.

– Laikas prailgs.

– Ant daugelio kitų suoliukų sėdi irgi vieniši vyrai.

– O, jūs puikiai suprantate, ką norėjau pasakyti. Ar galiu paklausti, kur išvykstate?

Sakoma, kad žmogus, kuris žino, jog per dvidešimt keturias valandas mirs, nesivaržo daryti ką tik panorėjęs, bet tai netiesa; net ir tada žmogus negeba daryti to, kas prieštarauja jo prigimčiai, savajam „ego“. Nors, atvirai ir nuoširdžiai jam atsakydamas, tikrai nebūčiau elgęsis ne pagal savo prigimtį, bet iš anksto buvau nusprendęs neatskleisti jam kelionės tikslo: kodėl turėčiau gąsdinti – juk jis, galima sakyti, buvo mano vienintelis artimasis, kurį palieku. Tačiau ką atsakyti?

– Jums bus pranešta, – galų gale ištariau.

Jis nustebęs sukluso, bet nieko nepasakė. Tik įkišo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė piniginę. Kiek paieškojęs įteikė man vizitinę kortelę.

– Ačiū, – padėkojau ir ją įsidėjau į kišenę.

Jaučiau, kad man reikia eiti. Pakilau. Atsistojo ir jis. Padavė ranką. Aš ją paspaudžiau.

– Laimingai, – tarė.

– Ir jums. Sudie.
– Sudie.

Nuėjau. Man atrodė, kad jis nebeatsisėdo, bet pasižiūrėti neatsisukau. Apie nieką ypatinga negalvodamas ramiai žingsniavau namų link. Manyje kažkas šypsojosi. Grįžęs į rūsį, valandėlę pastovėjau prie lango, žiūrėjau į tuščią gatvę, paskui atsisėdau už staliuko baigti šios istorijos. Prie voko pritvirtinsiu teisėjo vizitinę kortelę.

Jau baigiau, tuoj sulankstysiu lapus ir įdėsiu į voką. O dabar, prieš pat išvykstant, dabar, prieš man atliekant vienintelį neatšaukiamą veiksmą, kurį geba padaryti žmogus, galvoje sukasi viena vienintelė, viską nustelbdama, mintis: kodėl gi šito jau seniai nepadariau?

 
Versta iš:

Kjell Askildsen. EN PLUTSELIG FRIGJŲRENDE TANKE.

Forlaget Oktober A. S., Oslo, 1998

 

Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)