tekstai.lt

Sigitas Geda. Poezija

 

Sigitas Geda
Sigitas Geda
 
 
 
Improvizacija iš Salzburgo
 

paskui balsai tie susidvejino, jų aidas…

 

O kas jums rūpi? Mano būvio temos,

kurios nebent varlėms akis apdumt galėtų…

daug išnešiotų klumpių, daug tapetų

gėlėtų bei žmonių – išmėsinėtų…

Iš anatomijos, iš gatvės, iš paveikslų, –

anatema ir amfora, spalvota,

prieš dešimt tūkstantmečių sugalvota

supilti vandeniui, mazgoti kojas,

tos kojos skečiasi ir vartaliojas…

Kiek daug melsvų apmušalų danguos!

 

Ir niekur, niekur jau nėra žmogaus,

vien kūno dalys, akys arba kojos,

dabar jau ramios,

jau nesivarto, nieko negalvoja.

– – – – – – – – – –

Apie kūną, gėles ir sienų išgriuvimą,

gimimą, amžinatilsį, mirimą,

smaugimą, staugsmą, sąstingius, apėmus

paveikslus, raumenis ir rėmenis, ir rėmus,

sutemus, auštant, bet geriau – sutemus…

Sudievu jau, sudievu, sudievučio! Pirmadienis tai buvo

pirmapradis, ir aš, jau savo savastį praradęs, daug ne-

subrendusių pigmėjų susiradęs, daug dykinėjančių pasaulyje

piliečių. Pirmiausia: anglų, nencų, korėjiečių, kazachų,

rusų, aišku, iš bordelio! Paskui ir vėl jau gatvės ir

bordiūrai, kur moterys išnuogintos gulėjo… Ar gersim dar,

ar šiaip sau pastovėsim? O jis stovės? Širdele, jei gulėsi…

 
 
 
1964 metų reportažas iš
Raudonosios aikštės
 

Artėjant Šventoms Kalėdoms, prisiminiau, kad ir aš,

ir aš stovėjau ilgoje eilėje prie mauzoliejaus,

o pakliuvęs į jį, turėjau progą

bent probėga, bent probėga

pažvelgti į sudžiūvusią, džiovintą

mumiją…

Kasmet po bolševiką, po vadą, po draugą Leniną,

kasmet mažytė bestija atšliaužia

į Betliejų,
 

tą patį pažadą ir daug vilčių išlieja!

CHORAS:

O Jėzus neateina, Jėzus neateina…

Numirsim ir susmirsim,

O kur Jėzulis? Ko jis neateina?

 

AIDAI (banguojantys ir nesibaigiantys):

Tokia yra tikėjimo,

tokia gyvybės kaina.

 
 
 
Sovietiniai kailiniai
 

…kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka…

                                                          Ekleziasto 12, 5

 

DIDYSIS KLAUSIMAS (iš ryto):

– Tai mano kailiniai? Tie kailinaičiai…

– Ta dublionkė?

– Nejaugi mano? Negi aš nešiojau?

– Taip, snieguotą žiemą ėjom į Raudoną kryžių.

Lankyt Jokūbo.

– Ką? Mirė Jokūbėlis?

– Taip, – visai sugrudo mano kailinaičiai.

Jis buvo senas, lengvas, tai vėjas jį pakėlė, panešė ir trenkė. Ant sąšlavų krūvos, sulūžo jo subinkaulis.

– Kada tai buvo? Gal jisai dar gyvas?

– Nejaugi neatsimeni? Aplankėm, dar nunešėm jam

šešiasdešimt litų, koridoriaus gale gulėjo,

Raudono kryžiaus daktaras,

kilimo – Simno žydas,

dar sesuo… Ade la ida…

– Ak, Ada… Ar gyva?

– Aš nežinau, – atsakė mano kailinaičiai, sena dublionkė, tokias nešiodavo CK, partinių kursai…

– Iš sendaikčių pirkai mane ir džiaukis! – nusišiepė gyvos avies akim, nubraižtos rankovės, be sagų, daug mačiusi dublionkė.

 
2007. XII. 5
 
 
 
Labai paprastos tiesos
 

Knygos turėtų būti rašomos tam, kad žmogui būtų

lengviau gyvent.

Ne pasipuikavimui, ne tam, kad apstulbintų, žavėtų,

kerėtų.

Ne tam, kad „talentas visu grožiu atsiskleistų“…

Knygos rašomos todėl, kad žmogaus gyvenimas pernelyg

sunkus yra.

Paimkite vieną kryželį!

 
 
 
Viešpaties pašlovinimas Kanados snieguose
                             (kalėdinės giesmės)
 

Oj, oj, berneli Jėzau, gulintis prakartėlėj,

gerai, kad atėjai, bet mes neatpažinom,

atleisk, neatpažinom, kad tu čionai esi,

tačiau visai ne tu…
 

Šėtonas buvo įsibrovęs pro atviras duris,

primėtė, visko krūvos! Išmėžk dabar

suvis…

Šėtonas pro duris mūs pradarytos sielos,

ir langas buvo kiauras, ir sielos

kiauros, sienos…

Bet atėjai, oj, oj, dabar paėmęs šluotą

tu nepalik nė šapo!

Prapulk, galva kudlota!

Žmonės juodi ir balti, antai iš toli atvažiuoja

šventos Evangelijos traukinys, bėkit pirkt bilietų,

tiktai nepavėluokit, žiūrėkite, kad neapgautų,

žiūrėkit savo vietų, suspėsime visi, sutilpsime visi…

(čia vienas žodis – skiemuo tęsiamas taip,

kad pavirstų į sakinį…)

 

Tik nepaleiskit Viešpaties rankos, įsikibkit gerai,

tada bus nebaisus joks šaltis, joks sniegas, jerubės

(Tetrastes bonasia) lekia toli, bet mes dar toliau

nuvažiuosim.

(antifona, plonas balselis prieš visą chorą)

FINALE –

Pagaliau! Užeigoj nėr laisvos vietos,

po Kalėdų mišių daugybė vyrų

ir moterų kelia taures, tuština

vieni į kitų sveikatą,

visi šlovina Jėzų,
vos gimusį…
 
2004
 
 
 
Gėlių kalba
(spektakliukas)
 

SESIABROLIS (šlamučiui):

– Sausas tu, brolau, kaži koks susisukęs, lietaus gal lauki nepaliaudamas šlamėti?

ŠLAMUTIS (skundžiasi laukų lelijai):

– Tasai geruolis, tas kraujomaišos gražuolis… Kada paliaus mane per dantį traukt, įžeidinėti?

LELIJA (tikra puikuolė):

– Ar tu mane taipogi šniukštinėji?

SESIABROLIS:

– O tu manęs nedomini visai!

LELIJA (pasimaivydama):

– O kartą, nesigink, prašei, atsimeni, prašei?

SESIABROLIS (suka akis):

– Prisiekinėji amžinąją meilę valkatoms iš Belmonto!

(jiedu vos nepradeda pliektis)

ŠLAMUTIS (persigandęs):

– Žiūrėkit, varnos parskrenda! Iš Lomžos…

 
 
 
 

Iš testamentų

 
Ir viskas pildos:
žemė jau nešildo,

viena zylutė atnešė man paštą, –

kiekvienas velkam savo vargo naštą…

 

O kam dabar jinai bus nunešta?

Janka Kupala, ar žinojai tą?

 

Palaidokit mane senoj gudų šaly,

kur pumpuruoja skroblai dideli.

 

Janka Kupala (1882–1942) – žymus baltarusių poetas ir dramaturgas. 1930 m. atsidūrė bolševikų kalėjime, ten bandė persipjaut pilvą nulaužtu šaukštu… Nepavykus apgydytas, gyveno pasiligojęs iki 1942-ųjų. Garsaus eilėraščio apie baltarusių velkamą naštą autorius.

 
 
 
 

Atsiprašymas – mirštančio

 
   J. J.
 

Tu buvai jaunutis, garbanotas,

iš plaukų – sakytum, šiaurės liūtas,

tu buvai vaikigalis, poetas,

pernelyg revoliucingas…

 

Būtum. Dievasžin kas būtų

iš tavęs išėję:

žvaigždės, Baudelaire,

patriotiškų eilių rašėjas

ir skelbėjas?
 

Nežinau, nenoriu to žinoti,

bet dabar atsiprašyti noriu,

nes žinau, tik tu ištart galėjai, –

jaunas vaikis, nemirtingas liūtas,

kaip romėnas šiaurėje,

po visko:
 

AVE, VITA, MORITuRUS TE SALUTAT!

 

Galvą, kūną, plaukus sau

palei avietūgius ant gelžkelio padėjęs.

P. S. „Dar nenuplautas nuo suodžių veidas buvo ramus. Akių blakstienos užmerktos. Lūpos sučiauptos. Veido išraiškoje nesimatė nei skausmo, nei didelės tragiškos mirties baimės. Tik žaizda ant didelės jo kaktos ir vos besilaikanti prie kūno galva rodė tragišką mirtį.“ (Eugenija Tautkaitė, nuvažiavusi į Carskoje Selo susitarti dėl Juliaus Janonio laidotuvių 1917-aisiais užrašė…)

 
 
 
 

Iš praėjusių rudenų

 
     Vandeniu plaukia užgimęs ruduo…
 

Kai pareidavau andai prietemoj –

iš Pilaitės, iš Buivydiškių, Zujūnų,

kareivišku bušlatu apsigobęs per lietų,

šviesdavo rusvu auksu

sulytas šuns kailis.

 

Pliaupia dabar, plauna jo kaulus ir kaukolę…

Nelaikiau aš jo pririšto, nepažino grandinės,

tai jis mane buvo susiejęs, rišo

su visa gamta, – su piliakalniu

ir panemunėm, su Nerim ir žuvim,

žolėmis ir su bebrais.

 
 
 
 

Iš senovinių epitafijų

 

    Ziegfrydo G.

 

Guliu dabar Nemuno ir Neries santakoj,

maurais, dumblu apkibęs…

 

O žadėjai, žadėjai parvežt

perlamutrinius marškinius

iš Sicilijos
ir Paryžiaus!
 
2007
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)