Bibliofilija, „meilės knygai“ terminas, turi kelias prasmes. Plačiąja prasme bibliofilija (analogiškai ir sąvoka bibliofilas) ir lietuvių, ir kitomis kalbomis gali būti suvokiama kaip knygų pomėgis apskritai, dažniausiai kaip polinkis skaityti knygas (informacinė knygos funkcija). Tokių knygų mėgėjų šiandienos visuomenėje yra labai daug – kiekvienas jos narys vienaip ar kitaip su knyga susijęs. Prisirišimo prie knygos (t. y. knygos teksto, turinio – informacinės knygos funkcijos) lygmuo priklauso nuo individo poreikių (pavyzdžiui, profesinių), skaitymo tradicijos, individualaus „skaitymo malonumo“ pojūčio ir jo reikmės ir t. t. Tokius knygos mėgėjus galima įvardyti kaip knygos vartotojus. Pats lietuvių kalbos žodis vartotojas čia irgi ne visai atskleidžia sąvokos esmę, nors kalbos požiūriu yra taisyklingas. Tikslesnis terminas būtų knygos naudotojas1: tas, kuris iš knygos (visų pirma kaip informacijos talpyklos, materialios informacijos laikmenos) nori (ir gauna) vienokios ar kitokios naudos (informacinės, intelektualinės, dvasinės ir t. t.). Taigi egoistiškai suvartoję (tiksliau – „sunaudoję“) knygą (jos turinį – informaciją, įgavusią medžiaginį knygos pavidalą), lyg iš kokio ąsočio išlieję tai, kas mums buvo aktualu (informacija), materialųjį knygos pavidalą dažniausiai paliekame kaip nebereikalingą2. Taigi yra dvi kategorijos su knyga susijusių asmenų ir joms apibūdinti vartojami du terminai, nusakantys traukos knygai ir knygos meilės laipsnį: knygos mėgėjai ir bibliofilai. Šie terminai egzistuoja ir kitose kalbose, palyginkime: anglų bibliophile, bibliophilist ir booklover, vokiečių Bibliophile ir Bücherliebhaber, prancūzų bibliophile ir amateur des livres, rusų библиофил ir книголюб.

       Žinoma, galima paprieštarauti, jog iš knygos ir bibliofilas „gauna naudos“: jis, lytėdamas knygą ir gėrėdamasis ja, gauna dvasinės naudos, šitaip turtina save ir kuria platesnį kultūrinį bibliofilijos lauką. Tik bibliofilinė „nauda“ dažniausiai nėra galima kaip nors aiškiau įvardyti, racionaliai pagrįsti. Juk knygų rinkimas finansiškai paprastai nėra pelningas, veikiau net nuostolingas. Tad bibliofilo veiksmai ir visa jo gyvenimiškoji elgsena pragmatiškam protui turėtų atrodyti nelogiški, iracionalūs (kam, tarkim, visą gyvenimą taupyti ir pirkti knygas, kad paskui kam nors jas padovanotum?).

       Jeigu meilės sąvoką čia traktuosime ne moksline psichologine, o filosofine prasme (meilė kaip substancija), matysime, jog tikroji meilė naudos nežiūri. Mylima, ir viskas. Michailas Kufajevas (1888–1948) rašė: „Jei paklausite įsimylėjusio, už ką jis myli savo meilės objektą, jis atsakys, jog pats nežino už ką. Meilė knygai, arba bibliofilija, – kaip ir bet kokia kita meilė ir kaip meilė apskritai, – sudėtingas jausmas (su individualiais kaprizais ir skoniais)“3. Panašiai teigė ir Richardas de Bury: „Koks žmogus, paklusdamas prigimčiai, gali neatsiduoti knygų aistrai?“4

       Knygų meilės ir aistros knygoms niuansai punktyriški: bibliofilija kaip meilė neturi ir nesiekia išankstinio racionalaus paaiškinimo, pagrindimo; aistra – kiek egoistiškesnė. Štai kodėl patiems bibliofilams sunku žodžiais įvardyti, kodėl, kokiu tikslu jie viską daro, apskritai jiems sunkiau kalbėti apie bibliofiliją (kaip ir kiekvienam apie meilę). Bibliofilas priverstas tada dvejintis ir dalimi savęs – protu – kalbėti už save visą. Kaip kad mylintis aiškintų savo meilę. Kaip poetas aiškintų savo poeziją. Štai kodėl M. Kufajevas teigia, jog patiems bibliofilams rašyti apie bibliofiliją, jos nagrinėti nevertėtų: „Yra aišku, jog mylint apie meilę objektyviai yra gana sunku kalbėti“5. Su šia mintimi susišaukia ir Horsto Kunze’s (1909–2000), bibliofilijos teoretiko ir bibliotekininkystės praktiko, pasakymas, jog institucinės bibliotekos vadovas neturėtų būti bibliofilas kolekcininkas6 – čia privalo dominuoti protas: skaidantis, analizuojantis, grupuojantis ir savaip bendrinantis. Bibliofilijoje, kaip reiškinyje, pirmiausia akcentuodami meilės (kaip savaiminės būties), o ne bibliofilinės veiklos primatą, norime pabrėžti iracionalų šio reiškinio specifiškumą, beveik nepasiduodantį moksliniam įvardijimui iš pozityvizmo (materializmo) pozicijų.

       Taigi kaip tik meilės, aistros knygai įkūnytojai – bibliofilai sensu stricto.Tai asmenys, jaučiantys prisirišimą prie knygos ir meilę (aistrą) jai ne tik ir ne tiek dėl jos turinio, kiek dėl kitų priežasčių, dažniausiai dėl medžiaginio knygos pavidalo7: iliustracijų, knygos apdarų (įrišimo), specifinių egzemplioriaus ypatumų (autografai, ekslibrisai, kiti paratekstiniai knygos dalykai); žinoma, kartais ir dėl knygos autorystės, ir dėl jos turinio (ypač patriotikos8), taip pat dėl kitų su knyga susijusių, dažniausiai patį bibliofilą emociškai su ja siejančių, momentų. Bet esminis bibliofilo bruožas – specifinis knygos instinktas, intuicija, kokią paprastai turi išsiugdę medžiotojai ar žvejai, ir apskritai individualus emocinis bibliofilo santykis su knyga. Šį jutimiškumą ypač pabrėžia fenomenologai. Tai, jog bibliofilas „skaito“ ir rankomis, jog santykyje su knyga jam labai svarbūs yra ne vien žiūros, bet ir lytos, net uoslės momentai, t. y. bibliofilo emocinis santykis su knyga taip asmeniškai sureikšminamas, jog pačiam bibliofilui tampa esybinis9, buvo pastebėta ir akcentuota daugelio10. Taktilinė patirtis (knygos lytėjimas, pagarbus jos vartymas), žiūrint fenomenologiškai, yra vienas iš svarbiausių bibliofilinių potyrių: kaip tik taip, jutimiškai, subjektas atskleidžia savo ypatingą santykį su objektu – savąja knyga11.

       Todėl tokios specifinės kategorijos bibliofilų ir negali būti daug. Lietuvių dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis (g. 1917) sako: „Paimkim prancūzų arba Amerikos bibliofiliją. Tikrųjų Amerikos bibliofilų, kiek žinau, tai buvo apie 400. Visoj Amerikoj! Tai kas tas yra, kur virš 200 milijonų gyventojų?! O tuo tarpu gerų asmeninių bibliotekų – tai Dieve mano kiek! O Lietuvoj ir prieš karą bibliofilų irgi tiek ir tebuvo...“12 Villis Petrickis (g. 1931), bibliofilas ir bibliofilijos teoretikas iš Sankt Peterburgo: „Geri bibliofilai pasitaiko rečiau negu talentingi rašytojai ar dailininkai. Tikras bibliofilas – tai genijus“13.

       Bibliofilo prisirišimas prie knygos, ypač prie formaliųjų jos parametrų, kaip jau buvo minėta, dažnai perauga į priklausomybę nuo knygos. Protingai tvarkantis su šia priklausomybės „liga“, bibliofilija laimi – turime sėkmingą bibliofilijos atvejį. Neįstengus susitvarkyti, pasidavus „ligai“, bibliofilija išvirsta į bibliomaniją. Bibliofilo ir bibliomano psichologijos ir santykio su knyga skirtumus14 taikliai yra apibendrinęs M. Kufajevas. Pasak jo, bibliomanas neturi raritetų kolekcionavimo ir jų paieškos sistemos, yra labai pavydus ir išskirtinis egoistas15. „Mylėdamas knygas, bibliomanas myli save, ir kuo labiau myli knygas, tuo labiau myli save“16, – bibliomano egocentrizmą apibūdina M. Kufajevas. „Surinkti viską – toks jo devizas. Kaip įsimylėjėlis, pačiame laimės epogėjuje bibliomanas jaučia liūdesį. Nes žino, jog nepajėgs. Iš čia jo melancholija. Visi įsimylėjėliai bepročiai“17, – reziumuoja M. Kufajevas, kartu pabrėždamas, jog ribos tarp bibliomano ir bibliofilo kartais yra ne visai ryškios ir kad „bibliofilas gali tapti bibliomanu, bet pastarajam tapti bibliofilu yra sunkiau“18 (plg. su Charles’u Nodier: „Nuo bibliofilo iki bibliomano tik vienas paūmėjimas“19).

       Paminėti bibliofilijos momentai leidžia traktuoti ją kaip moralinį psichologinį reiškinį (šiuo požiūriu bibliofilijos psichologija20 gali būti įdomi ir psichologijos mokslui), kaip atskiro individo gyvensenos būvį. Bet bibliofilus dažnai sieja bendra kultūrinė visuomeninė veikla, atsiranda poreikis tokią veiklą formalizuoti (burtis į draugijas, klubus). Taigi lietuviškai bendru bibliofilijos terminu įvardijame ir bibliofiliją kaip moralinį psichologinį reiškinį, ir bibliofiliją kaip visuomeninę kultūrinę veiklą. Kitose kalbose šioms skirtybėms nusakyti dažniausiai vartojamos dvi sąvokos, pavyzdžiui, anglų kalboje bibliophily (meilė knygoms, polinkis į knygas) ir bibliophilism (praktinė bibliofilinė veikla)21, rusų: библиофилия (polinkis į knygas, asmens savybės, besireiškiančios meile knygoms) ir библиофильcтво (visuomeninis socialinis reiškinys, apimantis praktinę bibliofilinę veiklą22).

       Knygų mėgėjai ir jų veikla galėtų būti įdomūs kultūrologams, pavyzdžiui, kaip atskira subkultūros reiškimosi forma, bet tai jau būtų kito rašinio tema. Į šio darbo dėmesio centrą patenka tik siaurąja prasme traktuojama bibliofilija ir bibliofilai. O dar tiksliau, dėmesys pirmiausia krypsta į elitinę bibliofiliją, čia ir toliau suprantamą kaip į XIX a. pr. Europos bibliofilijos sąjūdžio pradininkų propaguotą bibliofilijos gyvavimo būdą (kartu ir jų pačių gyvenseną), orientuotą bibliofiliją, išpažįstančią istorines bibliofilijos ir knygos kultūros vertybes; jai būdinga aristokratinės kultūros elgsenos tipai, dėmesys tikrosioms bibliofilinėms knygoms, jų kolekcionavimas, – visa tai, kas, be kultūrinių, estetinių (hedonistinių) šio proceso paskatų ir poveikio, iš bibliofilo reikalauja dar ir nemažų finansinių išteklių. Platesne prasme šiuolaikinę elitinę bibliofiliją galima traktuoti ir kaip apskritai išraišką modernizmo (ir postmodernizmo) epochos elitinės kultūros, kuri, anot José Ortegos y Gasseto, turėtų būti aiškiai atskirta nuo masinės kultūros23. Elitinės bibliofilijos gyvensenai reikalingas atitinkamas visuomeninis kultūrinis kontekstas (finansinis, kaip kad Fredericko Spencerio ir Thomo Frognallo Dibdino laikais, taip pat). Paskui – ir tai svarbiausia – intelektinis asmenybinis. Kaip kad dabar Lietuvoje iš tiesų neturime tikrojo, istoriškai be pertrūkių išpuoselėto elito (t. y. aristokratijos), taip objektyviai negalime turėti ir tikrosios (elitinės) bibliofilijos kaip reiškinio, kaip savitos gijos bendrosios Lietuvos kultūros audinyje. Groteskiškai bergždžios yra, tarkim, kai kurios Lietuvos žiniasklaidos pastangos vardyti kaip elitą neaiškiai praturtėjusio visuomenės sluoksnio atstovus. Panašiai ir dabartiniai Lietuvos bibliofilų klubai tikrosios bibliofilijos negalėtų nei prikelti, nei atgaivinti. „Atstatyti elitą ir elitinę kultūrą daug sudėtingiau nei ją sunaikinti“24, – teigia M. Racas. Bet tai jokiu būdu nereiškia, jog tokios bibliofilinės veiklos kryptis negali būti siekiamybė.

       Žinoma, asmens įvardijimas (ar įsivardijimas) bibliofilu ar tik knygos mėgėju

ne visada yra nuoroda į bibliofiliją ar tik knygos pomėgį. Sakykim, XXVII knygos mėgėjų draugija prieškario Kaune, nors ir vadinosi knygos mėgėjais, iš tikrųjų veikė kaip bibliofilų klubas, orientuotas į klasikinį elitinės bibliofilijos stilių, dauguma draugijos narių išpažino kaip tik tokią bibliofilinės veiklos kryptį.

Tiesa, ir šioje tokią aiškią bibliofilinės veikos koncepciją turėjusioje organizacijoje vienalytiškumo stigo: vienas iš draugijos autoritetų, Vaižgantas, pirmajame draugijos metraščio straipsnyje elitinius bibliofilus išvadino „ištaigaujančiais pramogieriais“25.

       Kalbant apie šiandienos visuomenę, irgi reikia turėti galvoje, jog asmens priklausymas organizuotam bibliofilijos sąjūdžiui (klubams, draugijoms ir pan.) nebūtinai yra nuoroda į bibliofiliją. Juolab kad tokio sąjūdžio veiklos formos yra labai įvairialypės, o jų apibrėžimai dažnai neatitinka tikrosios esmės. Iš dabar Lietuvoje veikiančių bibliofilų organizacijų (Martyno Mažvydo bibliofilų klubas Vilniuje, Simono Daukanto bibliofilų klubas Plungėje, XXVII knygos mėgėjų draugija Vilniuje) narių net 80 proc. (!) įsivardija kaip knygos mėgėjai (iš 41 tik aštuoni, t. y. tik 20 proc., ir tai kai kurie su išlygomis sakosi esą bibliofilai)26. 2003 m. Lietuvos bibliofilus anketavusi Kristina Žemaitytė nustatė, jog „net 55 proc. dalyvavusių apklausoje teigia nesą bibliofilai. Jie save vadina knygos mėgėjais“27. Šis individo savivokos momentas (kuo jis pats save laiko: knygų mėgėju ar bibliofilu) yra labai svarbus bibliofilijos, kaip socialinio kultūrinio reiškinio, tyrimo požiūriu. Kartu Lietuvos bibliofilų klubų narių apklausa rodo, jog absoliučią didžiumą dabar Lietuvoje veikiančių bibliofilų organizacijų sudaro knygos mėgėjai. Šis faktas šiuo atveju tik konstatuoja Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir netaiko į didesnius apibendrinimus. Bet cituoti duomenys iškalbūs bibliofilijos sociologijos požiūriu: neįmanoma, nors gal ir norėtųsi, suaktyvinti pačios bibliofilijos raiškos visuomenėje, jeigu tam nepribrendusios socialinės ir kultūrinės sąlygos.

       Meilė knygai, prisirišimas prie jos pirmiausia įkūnijamas pačiu jos turėjimu: dėl kiek anksčiau minėtų priežasčių bibliofilas tam tikras knygas (savo meilės objektą) geidžia turėti. Tai kasdienės gyvensenos nuostata. Turėti, vadinasi, būti (prisiminkime Erichą Frommą: „Turėjimas ir buvimas yra du fundamentalūs patyrimo būdai, kurių kiekvieno stiprumas nulemia individų charakterių bei įvairių socialinio charakterio tipų skirtumus“28). Personalizmo filosofijos autoritetas Emmanuelis Mounier (1905–1950) irgi teigia: „Nereikia per daug griežtai supriešinti turėjimo (l’avoir) ir būties (l’être) kaip dviejų egzistencinių alternatyvų, iš kurių turime rinktis. <...> Neįmanoma būti nieko neturint <...>. Jeigu nieko neturima, būtis yra neužčiuopiama, išnyksta objekte. Maža to, turėti, vadinasi, santykiauti, išsižadėti vienatvės, pasyvios būties: apsimestinis neturtas iš tikrųjų yra gudrybė“29. Taigi turėti reiškia – rinkti, kaupti. Taip prieiname prie rinkimo, arba kolekcionavimo, sąvokų apibrėžties.

       „Kolekcionuoti, – teigia Jamesas Cliffordas, – bent jau Vakaruose, kur laikas paprastai laikomas linijiniu ir negrįžtamu – reiškia gelbėti fenomeną nuo neišvengiamo istorinio dūlėjimo ar išnykimo. Kolekcijoje kaupiama tai, ką „verta“ laikyti, atminti ar branginti. Artefaktai ir papročiai išgelbstimi nuo laiko“30. Žvelgiant platesniu aspektu, atsispirti laiko tėkmei galima ne tik renkant daiktus (artefaktus), bet ir visa kita: papročius, idėjas, žmones, tautas31. Pati kultūra, o ypač jos aprašymas, jau yra kolekcionavimo forma (J. Cliffordas). Net politiniai dariniai, pavyzdžiui, imperijos gali būti traktuojamos kaip valstybių kolekcijos, tautos – kaip individų kolekcijos. Kaip pavojingo kraštutinio, išsigimusio kolekcionavimo pavyzdys galėtų būti nacių vykdytas žydų holokaustas. O pirmuoju kolekcininku galima būtų laikyti Nojų, į savo Arką pasiėmusį būdingiausius augalų ir gyvūnų pavyzdžius. „Mitas apie Nojų, kaip aistringą kolekcininką, įkūnija visą kolekcionavimo temų spektrą: aistrą ir nostalgiją, išsaugojimą ir praradimą, reikmę sukurti nekintamą ir baigtinę sistemą kaip atsvarą laiko destrukcijai“32, – teigia Johnas Elsneris ir Rogeris Cardinalas. Vaikų žaidimai, kuomet neišmetami saldainių popieriukai, surenkamos kriauklytės ar akmenėliai, surikiuojamos lėlės ir mašinytės – visa tai, anot J. Cliffordo, mokymosi kurti kolekcijas, „konstruoti iš dalių materialųjį „pasaulį“, nužymėti subjektyviąją sferą, kuri nėra „kitas“, pradmenys“33.

       Sigmundas Freudas, pats buvęs aistringas kolekcininkas (turėjo surinkęs Egipto, senovės Graikijos ir Romos archeologinių eksponatų, senųjų knygų ir kitokių kolekcijų), kolekcionavimo aistrą aiškino asmens psichologinio saugumo, savęs realizavimo, vidinės kompensacijos, asmens noro išsiskirti, įsiamžinti ir panašiais motyvais. O tai – tik bandymas susigrąžinti, „kas nuplaukė kanalizacijos vamzdynais“, t. y. žmogaus grįžimas į analinę vystymosi stadiją.

       Froidizmo įtaka juntama ir Jeano Baudrillard’o kolekcionavimo filosofijoje. Mat J. Baudrillard’o filosofiškai įvardyta pasaulio daiktų sistema (Le systeme des objects) irgi grindžiama kolekcionavimo paradigma. „Kolekcionavimo elgsena nėra tapati seksualinei elgsenai, ji neturi tikslo patenkinti trauką (kaip fetišizmas), vis dėlto ji gali teikti ne mažiau intensyvų reakcinį pasitenkinimą. Čia daiktas visapusiškai įprasminamas kaip daiktas. Aistra daiktui verčia į jį žiūrėti kaip į Dievo sukurtąjį“34, – teigia J. Baudrillard’as. Kaip tik jis daiktų kolekcionavimo sistemoje įžvelgė esminius bibliofilijos fenomeno bruožus: kolekcininko ir kuriamos kolekcijos abipusę kuriamąją priklausomybę, kolekcijos kūrimo procesualumą ir baigtinumo neįmanomybę.

       Bibliofilo tapsmo procese V. Petrickis išskiria tokią tapsmo grandinę: iš pradžių knygos mėgėjas-skaitytojas, paskui knygos mėgėjas-kolekcininkas, o tik paskiausiai – bibliofilas35. Nors bibliofilas kurdamas kolekcijas vis tiek turi atlikti „rinkimo“ veiksmą, bet jo surinktų knygų gyvenimai bibliofilui vien tuo veiksmu nesibaigia. Surinktos knygos tokiame rinkinyje (kolekcijoje) ar bibliotekoje pradeda naują – koegzistavimo su kitomis knygomis individualiame ir todėl nepakartojamame bibliofiliniame rinkinyje (kolekcijoje, bibliotekoje) tarpsnį.

       Rinkimo principu bibliofilui negali tapti pats knygos retumas. Tokiu atveju, anot Viktoro Kunino, surenkamos tik pseudoretenybės: „Retenybė įdomi tik tada, kai yra jos kontekstas, kai ji supama kitų knygų, tegu ir pačių paprasčiausių, daugiatiražių švietimo darbininkių, bet su ta retenybe siejamų temos, kartu su ja sudarančių dalyko, kuriuo domisi kolekcininkas [t. y. bibliofilas – A. B.], vaizdą. Kitaip retenybė bus negyva“36.

       Taigi bibliofilija (kaip ir kolekcionavimas apskritai) negali būti tiesmukai tapatinamas tik su rinkimu ir juo labiau – su kaupimu37. Bibliofilija, anot M. Raco, tai pats kūrimo procesas, ir jo rezultatas (kolekcijos visuma) „neatsiranda iš daugelio dalykų vien įdėjus kapitalo. Visumos kūrimas reikalauja kitokios rūšies investicijų – į tai reikia įdėti širdį“38. „Galima psichologiškai aprašyti rinkimo fenomeną, bet tai nė kiek nepriartina mūsų prie to reiškinio dvasinės pusės suvokimo. Psichologija – mokslas apie jutimus, potraukius, emocijas ir panašiai, bet jokiu būdu ne apie dvasią ir dvasingumą“39, – teigia M. Racas.

       K. Varnelio, energingo ir bibliofilijos, ir dailės kolekcionavimo puoselėtojo, pavyzdys tinkamai įrodo abiejų šių kultūros fenomenų (bibliofilijos ir kolekcionavimo) gyvybingumą ir kūrybiškumą: bibliofilija, kaip ir, sakykim, dailės ar numizmatikos kolekcionavimas grindžiamas tuo pačiu vidiniu kultūros formavimo ir jos įsavinimo modeliu – individualiu bibliofilo ar dailės kolekcininko mikrokosmu. Juolab nereikėtų šių fenomenų priešinti dar ir todėl, kad šiuo metu Lietuvoje tikrų kolekcininkų tėra kelios dešimtys40. K. Varnelio asmenyje deramai sugyvena ne tik bibliofilas sensu stricto, bet ir aistringas, kūrybingas dailės kolekcininkas (tapybos, grafikos, porceliano, antikvarinių baldų, Rytų meno ir kiti rinkiniai).

       M. Racas nurodo du esminius kriterijus, atskiriančius bibliofilinį rinkinį (kolekciją, biblioteką) nuo kitokio pobūdžio knygų rinkinių (namų skaitymo bibliotekėlės, asmens darbo bibliotekos ar tiesiog atsitiktinio knygų rinkinio). Tai vyraujantis interesas daiktinei (ne turinio) knygos pusei ir „konkrečios knygos (ir konkretaus egzemplioriaus) egzistavimo kaip tik tame rinkinyje ir jo sambūvio su kitomis knygomis įprasminimas“41. Bet šitai įmanoma, pabrėžia M. Racas, tik esant svarbiausiam bet kokio bibliofilinio rinkinio elementui – bibliofilo asmenybei. Taigi bibliofilinis rinkinys, anot M. Raco, tai „individuali sistema. Pats rinkinys neatskiriamas nuo rinkėjo, tai jo mikrokosmas, jo asmeninės kultūros įdaiktinta forma, ypatingas žmonijos istorijos ir kultūros įsavinimo ir interiorizavimo būdas“42. Taigi bibliofilinė biblioteka galima tik kaip asmeninė biblioteka, nes institucinės bibliotekos bibliofilinių rinkinių ar kolekcijų nerenka, teoriškai tai daryti būtų galima, bet toks rinkinys (kolekcija) jau nebebūtų bibliofilinis par exellence, nes toks jis teįmanomas sukomplektuoti (sukurti) tik iš bibliofilo pašaukimo ir meilės knygoms, taip suformuojant specifinę bibliofilinės bibliotekos aurą. Nes bibliofilinės bibliotekos paskirtis kitokia nei visuomeninės (institucinės) – pačių knygų, esamų tokioje bibliotekoje, bibliofilinis įprasminimas. Kitaip tariant, bibliofilinis rinkinys (kolekcija, biblioteka) gali atsirasti tik bibliofilo asmenybės dėka. Pats bibliofilas ir jo rinkinys formuoja (kuria) „bibliofilo mikrokosmą“, o institucinių bibliotekų fondai kaupiami laikantis griežtų bibliotekos komplektavimo instrukcijų, kitaip tariant, yra nuasmeninami. Asmeninės bibliotekininko iniciatyvos čia netoleruotinos.

       Bibliofilinėje bibliotekoje bibliofiliniai rinkiniai ar kolekcijos dažniausiai yra dominuojantys, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, K. Varnelio bibliotekoje iš aštuonių jos skyrių penki galimi įvardyti kaip kolekcijos (aiškus bibliofilinis pobūdis, vienarūšis baigtumas). Bibliofilas Domas Kaunas iš savo daugiau kaip 5 tūkst. spaudinių asmeninės bibliotekos išskiria vieną aiškiai kolekcijos reikalavimus atitinkančią bibliotekos dalį – Mažosios Lietuvos spaudinius (1183 vienetai)43. Gintautas Trumpis įvardija aštuonias „temas“, kaip kad pats sako, iš tikrųjų – kolekcijas ir rinkinius iš savo 8,5 tūkst. vienetų asmeninės bibliotekos44.V. Petrickio (Sankt Peterburgas) 15 tūkst. vienetų asmeninėje bibliotekoje greta mokslininko darbui reikalingų rinkinių suformuotos aštuonios bibliofilinės kolekcijos45. Kokie asmeninės bibliotekos skyriai (bibliofiliniai ar nebibliofiliniai, arba pagal M. Racą – pagrindiniai ir periferiniai46) pačiam bibliotekos savininkui (autoriui) yra svarbiausi, priklauso tik nuo jo paties, bet dažniausiai simpatijos vienam ar kitam savos bibliotekos skyriui ne itin akcentuojamos47, paprastai teigiama, jog sunku yra specialiai ką nors išskirti48, be to, savosios bibliotekos atskirų rinkinių prioritetai laikui bėgant gali keistis49.

       Kalbant apie bibliofilinę biblioteką, svarbu yra pabrėžti, jog jos vidus (sandara, sudėtis, vidinė organizacija), vidiniai pačių knygų ryšiai tokioje bibliotekoje pagrįsti pačiu bibliofilo kūriniu (t. y. bibliofiline biblioteka), jo imanentiškumu. Tokios bibliotekos atmosfera, bibliofilinė aura suvokiama tik ją pajusti pasirengusio subjekto. Iš čia kyla suvokėjo problema. Suvokėjo subjektyvumo momentas, ypač akcentuojamas recepcijos fenomenologijoje, labai svarbus kalbant apie bibliofilinę biblioteką. Tik nuo mūsų (nuo mūsų pasirengimo, bibliofilinės nuojautos ar profesionalaus eksperto įgūdžių) priklauso, ar įžiūrėsime bibliotekos lentynose sudėtose knygose kai ką daugiau nei tik paskiras knygas (fizinis, informacinis ir vidinis dvasinis knygos lygmenys) – bibliofilinio diskurso ženklus, ar ne, ar esame pasirengę suvokti ir įvertinti šį bibliofilijos fenomeną, ar ne. Vienas, sakykim, tokios bibliofilinės bibliotekos lankytojas tematys čia tik jį dominančius leidinius (turinio lygmuo), kitas sugebės įžiūrėti (pajusti) daugiau – bendrąjį intertekstinį kiekvienos knygos turinį atskirai ir visos tokios bibliotekos bendrąją aurą apskritai.

       Bibliofilą domina ne tik pats leidinys savaime kaip vertingas materialus daiktas, bet ir vidinis to daikto (knygos) gyvenimas, jo funkcionavimas (knygos kultūra plačiąja prasme) ir – svarbiausia – pats santykis su šiuo bibliofilui labai brangiu daiktu – Jo Knyga. Šis sunkiai apibrėžiamas, nematomas, bet visų bibliofilų jaučiamas ypatingas santykis su knyga daro bibliofiliją išskirtiniu psichologiniu, moraliniu, socialiniu ir kultūriniu reiškiniu. Fenomenologiškai žiūrint į šį reiškinį, t. y. nesistengiant jo apibrėžti pozityvistiškai, galima teigti, jog bibliofilija – tam tikra kultūros (atskirais atvejais – ir subkultūros) raiškos forma, pagrįsta ypatingu, specifiniu individo (bibliofilo) santykiu su knyga, akcentuojant daiktinę knygos pusę. Kartu tai vienas iš kultūros formavimo, individualaus jos įsavinimo būdų.

       Iš pozityvizmo pozicijų suformuluotuose bibliofilijos sąvokos apibrėžimuose bibliofilija netenka savo esmės – sunkiai nusakomo ontologinio sąryšingumo, įvardijamo kaip bibliofilo ir knygos arba ir pačios bibliotekos santykis. Knygotyra, balansuodama ant humanitarinių ir socialinių mokslų ribos, turi gerą progą perimti ir vienų, ir kitų patirtį, mokslinius tyrimų metodus ir kūrybiškai juos taikyti. Bibliofilija, vienas iš knygotyros mokslo objektų, kaip tik paranki tokiai misijai: čia kaip niekur kitur atsiveria galimybės knygotyros, kaip humanitarinio mokslo, plėtotei: bibliofilijos diskurse labai ryškus, ypač pabrėžtinas subjekto (bibliofilo) vaidmuo. Fenomenologiškai traktuojant bibliofiliją, bibliofilijos subjektas ir objektas susilieja. Todėl kaip tik bibliofilijos diskursas knygotyrą labiausiai „humanizuoja“, čia ji turi daugiausia galimybių parodyti savąjį humanitariniams mokslams būdingą veidą, priartėti prie bendrųjų kultūrologijos problemų, surasti natūralių sąlyčio taškų.

       Iš M. Raco perėmę bibliofilijos mikrokosmo terminą, svarbiausius šio mikrokosmo veiksnius (knyga, bibliofilinė biblioteka, bibliofilas) metaforiškai galėtumėm pavadinti planetomis. Šių svarbiausių paradigmų („planetų“) knyga – bibliofilinis rinkinys / kolekcija / biblioteka – bibliofilas ontologinis sąryšingumas suponuoja vidinį komunikacinį bibliofilijos ciklą. Tai bibliofilijos, kaip kultūros formavimo ir jos įsavinimo proceso, esmė: bibliofilas, esybiškai mylėdamas knygą (ji savo polifunkciškumu taip pat veikia bibliofilą kaip individą), formuoja (kuria) savo rinkinius ir kolekcijas, iš jų – savo bibliofilinę biblioteką. Biblioteka tampa bibliofilinės kūrybos rezultatu, savo ruožtu veikiančiu jos autorių. Šis individualus bibliofilo mikrokosmas – bendrosios kultūros (kultūros kosmoso, arba pagal Jurijų Lotmaną – semiosferos) dalis.

       Taip atsiskleidžia ir įsiprasmina svarbiausios bibliofilijos funkcijos: istorinė socialinė (istorinės praeities įsavinimas ir sklaida visuomenėje); kultūrinė ekologinė (kultūros vertybių išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms); moralinė estetinė (kultūros subjekto dvasinis intelektinis ir moralinis estetinis turtinimas). Taip išryškėja bibliofilijos, kaip kultūros reiškinio, fenomenas. Toks yra knygotyrinis bibliofilijos „perskaitymo“ būdas, leidžiantis atskleisti knygos vaidmens ir reikšmės įvairiapusiškumą.

       Kokią įtaką individualus asmens reiškimasis bibliofilijoje gali daryti bendrosios kultūros raiškai (kiek pats individas lemia bibliofilijos vyksmą)? Pirmiausia stabtelėkime ties bibliofilo kūrybiškumu, bibliofilo gebėjimu kurti.

       Neįsigilinusiam į bibliofilijos esmę gali pasirodyti, jog surinkti kolekciją ar visą bibliofilinę biblioteką – ne toks jau ir sudėtingas uždavinys. Esant tokiam primityvokam požiūriui, dažniausiai akcentuojama vienintelė sąlyga – pinigai (finansai). Atseit jų turint, galima padaryti viską. Paprastai pasitelkiami pasaulinio garso kolekcininkų ir bibliofilų pavyzdžiai: kaip „urmu“ knygas ir ištisas bibliotekas supirkinėję Johnas Pierpontas Morganas (1837–1913), Henry E. Huntingtonas (1850–1927), Martinas Bodmeris (1899–1971), Paulis Mellonas (1907–1999) ir kiti garsūs bibliofilijos pasaulio „asai“. Toks tiesmukas požiūris reikalą pernelyg supaprastina.

       Ne „darymo“, surinkimo („sudėjimo“), o atvirkščiai, kaip tik bibliofilinės kolekcijos (rinkinio, bibliotekos) kūrybos klausimai gana išsamiai jau yra nagrinėti bibliofilijos teoretikų L. Klimanovo, Michailo Petrovo, V. Petrickio, M. Raco (rusų knygotyros mokykla), taip pat D. Kauno darbuose. Visuose juose akcentuojamas bibliofilo veiklos specifiškumas: bibliofilas biblioteką ne tik renka (komplektuoja) – jis biblioteką kuria. Teoriniai bibliofilinės kūrybos ir paties bibliofilinio kūrinio apibrėžties momentai išsamiai išgvildenti L. Klimanovo ir M. Petrovo studijoje „Bibliofilijos fenomenas“50. Šie autoriai pabrėžia bibliofilinio rinkinio (kolekcijos, bibliotekos) esaties faktą kaip bibliofilo kruopštaus darbo, harmonizuojamosios veiklos rezultatą ir tokį rinkinį traktuoja kaip tam tikros meninės kūrybos ar mokslinės idėjos realizavimo analogą. Jam apibūdinti tinka tie patys kriterijai kaip ir meno kūriniui: meistriškumas kaip individualus bibliofilo ir objektyvus paties kūrinio bruožas; kūrinio kaip vieningos struktūros akcentavimas; originalumas; kūrėjo asmenybės at(si)skleidimas kūrinyje ir kūriniu; kūrinio pripažinimo (įviešinimo) reikmė; autorinių teisių reikmė (bibliofilas ne tik autorius, bet ir savojo kūrinio savininkas)51.

       Taigi tam, kad materialių daiktų (sakykim, knygų) rinkinys taptų (knygų) kolekcija, t. y. kūriniu, kaip teigia minėti autoriai ir apie ką jau buvo užsiminta anksčiau, pirmiausia reikia kolekcininko (bibliofilo) su savuoju mikrokosmu. Ir svarbiausias šio mikrokosmo veikiantis asmuo, kuriantis bibliofilinės bibliotekos specifinę aurą, yra ne kas kitas, bet pats bibliofilas. Koks tad bibliofilas turėtų būti, kokių asmeninių būdo savybių jam reikia turėti, kad mikrokosmas imtų „suktis“, pradėtų veikti? Ar apskritai esama asmenybės bruožų, bendrų visiems bibliofilams? Kas juos vienija? Koks klasikinis bibliofilo paveikslas?

       Šiems bibliofilijos psichologijos aspektams minėti bibliofilijos tyrėjai jau yra skyrę nemažai dėmesio. Bibliofilo asmenybės įvairiapusiškumą, jo specifinių ir universalių gebėjimų amplitudę (vadinasi, ir kardinalų vaidmenį kuriant bibliofilinį kūrinį – rinkinį, kolekciją, biblioteką) vaizdžiai apibūdino L. Klimanovas ir M. Petrovas: „Bibliofilas, kuriantis šios bibliotekos visumos ansamblį, lygintinas su architektu. Kartu tai ir konstruktorius programuotojas, ir inžinierius statytojas, ir tiekėjas, ir visų statybos specialybių darbininkas, ir tuo pat metu – dar pats ir užsakovas, be to, jis taip pat ir dizaineris, kuriantis savo bibliotekos interjerą, ir restauratorius, įdėmiai biblioteką prižiūrintis, jautriai besirūpinantis jos būkle. Nereikėtų užmiršti, jog jis dar ir reporteris, pranešinėjantis apie statybų eigą, ir gidas, mielai aprodantis savąjį statinį. Ir galų gale bibliofilas – pats jis yra ir vienintelis nuolatinis savo kuriamo statinio gyventojas“52.

       Šis daugeriopas palyginimas atskleidžia bibliofilo, kaip specifinio kūrėjo, daugybišką esmę. Šio daugybiškumo dėmenys taip glaudžiai susiję ir tokie asmenybiški, jog, jei tik juos išskirtumėm, rizikuotumėm prarasti kontaktą su visu Tekstu (bibliofiline biblioteka), veikiančiu visais šiais dėmenimis tartum registrais, vienu metu kuriančiais specifinius, kartais teoriškai sunkiai įmanomus numatyti efektus. L. Klimanovo ir M. Petrovo palyginimas leidžia suvokti, kodėl kiekviena bibliofilinė biblioteka – nepakartojama daugybiškumo vienovė (kaip kad ir namas su savo gyventojais). Bibliofilinė biblioteka – asmenybės „klijais“ susietos knygos. Be tų klijų „namas“ (bibliofilinė biblioteka) subyrėtų. Liktų vien paskiros plytos, buvusios bibliotekos knygos. Tad bibliotekos „statymo“ (kūrimo) procesualumas, pabrėžiamas daugelio bibliofilijos teoretikų, asmeninės bibliotekos savininką daro tokios bibliotekos autoriumi kūrėju.