tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“

Viktorija Daujotyte
Viktorija Daujotyte
       Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme. Laisvoji rinka – mūsų didžioji iliuzija, į kurią įžengėme su savo nepriklausomybės aušra, nebėra tokia šventenybė, kaip apie ją buvome mokomi mąstyti tų pačių gerai apmokamų laisvosios rinkos adeptų. Didelių pinigų laisvė iš tiesų yra stulbinanti. Stulbinanti ir tuo, kaip arti ji yra ir prie nelaisvės. Valstybės meta milžiniškas mokesčių mokėtojų lėšas privatiems bankams gelbėti ir tai yra lemtingas kišimasis į laisvąją rinką, bandymas ją reguliuoti. Kapitalizmo katedra sugriuvo, – sako vienas žymiausių pasaulio lingvistų, kairiųjų pažiūrų intelektualas Naomas Chomsky.

 

Humanitarus tokios jų srities autoritetų kalbos itin veikia; bet kodėl nesugebama pasaulio iš anksto perspėti, kodėl prabylama tik po to. Pavėluotas ir kontrolės, valstybinės priežiūros bandymas, kuris vargu ar beduos rezultatų. Sunku suvokti, kaip tai atsitiko, kaip pradėjo klupti ekonominės galios milžinai. Vienaip tą klupimą bando (ir dar ilgai bandys) aiškinti ekonomistai, gal net grįždami prie K. Marxo „Kapitalo“; kitaip klupimas gali būti suvoktas gilesnės sąmonės žmonių, bent tų, kuriems pasaulis yra daugialypis ir daugiareikšmis, kupinas ženklų, nesuvedamų tik į ekonominius rodiklius, tik į akcijų kritimą ar kilimą. Nuėjome ne tuo keliu, tad neišvengiamai esame (ar būsime) ištikti bendrosios recesijos ir kaip skatinimo atsitraukti, ieškoti kitų galimybių.

 

Savotiškos recesijos yra apimta ir dalis humanistikos; filosofijoje jau seniai nesulaukiame (gal ir nebelaukiame) naujos sistemos – bandymo paaiškinti pasaulį. Per maždaug du su puse tūkstančio metų Vakarų filosofija sukūrė tik apie dvi dešimtis filosofinių sistemų; visa kita yra tik varijavimai bei filosofijos istorijos aprašymai. Bet teisinga Algio Mickūno mintis apie Arvydo Šliogerio „Niekį ir Esmą“: filosofas parodo, kaip rasti pozityvų pagrindą, įveikti nuolatines Niekio (Nihil) apraiškas. Būties pozityvo ieškojimas galėtų atgaivinti ir stagnuojantį literatūros mokslą, didžiausią savo energijos dalį skiriantį kelių pripažintų autoritetų studijoms, bandant paaiškinti, ką gi jis teigia, kaip reikėtų suprasti šį žodį. Sakinio, kurį parašė Jis, supratimas būtų per didelė rizika ir per didelė drąsa, nauji karaliaus drabužiai temdo mūsų akis. Jauni žmonės, skatinami tik gilintis į metodologinius autoritetus, praranda savarankiško mąstymo džiaugsmą. O ką be jo veikti humanistikoje? Gromuliuoti ir atrijinėti svetimas mintis, taikyti jas tekstų analizei ir interpretacijai, nevaldomu parazitavimu pakirtusiai mokyklinę filologiją.

 

Ką daryti? Pacituoti Vladą Šimkų („Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis, / Rodos, prieš Naujųjų metų rytą, / tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas, / toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“), bet jį – negi tikrai dar anoje epochoje – reikšmingai citavo Donatas Sauka, vis dar bandantis atkreipti akis į tą ar kitą reiškinį, faktą. Gal iš tiesų turime įdėmiau apsižvalgyti, ką sako mūsų filosofai, menininkai, juk jiems skirta pirmiesiems išgirsti signalus, į juos atsiliepti, bandyti aiškintis. Ar turime tokių viltingų balsų, vaizdų, garsų? Turime. Nuostabiausia, kad turime. Ir šį mažą straipsnelį turėjau pradėti ne nuo krizės, o nuo to, kas sukėlė džiaugsmą, norą atsiliepti. Tai Artūro Railos „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ – darbai, rodomi Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Medžiai, akmenys, vandenys, savitai nufotografuoti, vienu ar kitu būdu iš jų sklinda šviesa, žmonės tikisi būti jos palytėti, su ja susitikti; ieškoma pirminio, pirmapradžio taško. Įspūdingai išdidinta; sąmonės, suvokusios galią, veikimo pėdsakas. „Atrodyti nėra taip svarbu kaip būti“, – sako menininkas, ir ši mintis kartoja esminį Vakarų filosofijos kelią, sutelktą į klausimą kaip būti, ką daryti, kad atrodymas neuždengtų būties, kad atrodymai neprivestų prie krizės. Sąmonės krizės yra ne mažiau pavojingos negu finansinės krizės; kartais gal net pavojingesnės. A. Raila pasirodo kaip mąstantis menininkas – tai itin svarbu. Naujieji vizualieji menai, kuriuos kartais sunku atskirti nuo kino ir fotografijos, A. Railos kūryboje įgauna savito konceptualumo, reiškiančio filosofinį žemės galių, sustiprinančių pačią būtį, gynybą. Nesu naujųjų menų žinovė, ne itin jais ir domėjausi, matydama žaidimo, pokšto, tuščių (dažnai ir vulgarių) efektų siekimo bet kuria kaina dominantes, – gal ir įdomu, bet kas iš to. Visgi suvokiau, kad nėra svarbu, kur pradėti, svarbu, kur nueisi. A. Raila interviu su Andersu Kreugeriu („Interviu“, ŠMC/ CAC, 2008, 11/12) ir žodžiu šią situaciją paaiškina: „Žemės galia kalba apie galimybę patikėti, apie pirmapradį tikėjimą, apie tikėjimą iki religijos, iki politikos. Menas yra galimybė būti tarp tikėjimo ir abejonės, mąstymo. Tikėjimas – subtilus dalykas, kurio dėl neapibrėžtumo negali rimtai imtis mokslas. Tačiau menas tik tuo ir gyvas. Dažnai mano ankstesni projektai prasidėdavo kaip lengvas pokštas, tačiau ilgainiui virsdavo labai rimtais klausimais ir atradimais.“ Žodinė kalba A. Railai nėra pakankama, neturi jos tiek, kad pakaktų pasakyti, ką nori pasakyti. Bet pakanka kitos kalbos – vizualinės; jei dėl ko ir galima suabejoti, tai dėl žmonių figūrų, jos turėtų būti labiau simbolinės; žemės galių pirmapradiškumas (fantastiškas įspūdis, kad paguldyto Vilniaus geoenergetinio žemėlapio Neris atrodo kaip gyvas, labai ilgas žaltys, kad upės vingiavimas–tekėjimas yra žaltiškas) veikia bendriau, dar iki gestų, judesių, apeigų.

 

A. Railos projekte (gal ir būtina ši konceptualizuojanti sąvoka) mačiau grįžimą (kad ir iki tų pirmapradžių formų, taip anksti pasirodžiusių grafikės Gražinos Didelytės kūryboje) ir kartu kilimą, konceptualų ėjimą į priekį, kurį galima suvokti ir kaip atramų ieškojimą grįžtant. Modernizuota archaika, bet kokia archaika yra šis gyvas ąžuolas, šis šviesos pluoštas, ši spalva. Tai tiesiog yra. Sakralinio momento atsiradimas pokštų, akibrokštų stilistikose gali būti suvoktas kaip recesija, kaip pasitraukimas, kad galima būtų artėti į kažką kita. Ar tas artėjimas prie žemės, prie jos galių, yra paskatintas krizės?

 

„Krizė – būtina moralės sąlyga“, – netikėtai ištaria Rogeras Garatinis (garsus prancūzų filosofas ir matematikas; nežinau, kurį apibūdinimą rašyti pirma, tikriausiai matematikas, o paskui filosofas), populiaraus „Filosofijos įvado“ (prieš metus išleido „Kronta“) autorius. „Moralės problema nevienodai intensyviai iškyla kiekvieno iš mūsų sąžinėje. Daugybė žmonių gyvena daugiau ar mažiau spontaniškai, daugiau ar mažiau paisydama socialinio gyvenimo taisyklių, socialinio ir religinio auklėjimo, ir vis dėlto jie nėra moralūs. Ar galima per visą gyvenimą nė karto savęs nepaklausti: „Ką aš turiu daryti?“.

 

Filosofo minties slinktis: krizė suaktyvina žmogaus moralumą, iš naujo užklausdama „Ką daryti?“. Kur ieškoti galios, padedančios atsitiesti? Kas yra galios suverenas ar suverenė? Ar tikrai tik pinigai, jei jų pačių kraujo apytaką ištinka globali krizė? „Žemės galia“, – ištaria A. Raila, bandydamas atkreipti žmogaus akis į pirminį būties šventumą, į elgesio su gyvenimu atsargumą. Ne jėga, kuria remiasi dabartinio pasaulio struktūros, taip pat ir pinigų, o galia. Jėga įgyjama (raumenų, politinė, finansinė, karinė), jėga manipuliuojama; galia kyla pati iš savęs, nepriklauso nuo žmogaus norų, nėra jam pavaldi. Tad „žemės galia“ nėra tik kūrybinė metafora, žemė turi svarbiausias gimties ir augimo galias. Galia yra moteriška, jėga – vyriška, tik visada turime atsiminti, kad šie pradai nėra griežtai išdalyti tarp vyrų ir moterų. Jei vyrų prigimtyje neglūdėtų moteriškųjų pradų, jie negalėtų būti kūrybingi.

 

Ekologija priklauso ne tik gamtos mokslams, bet ir humanistikai. Ekologija yra ir sąmonės sritis, sutelkta į žmogaus buvimo ir išbuvimo žemėje problemas. Ekologinės etikos, ekologinės moralės pradmenys ir mūsų humanistikoje jau išryškėję. Tokio stipraus paveikumo kūriniai kaip A. Railos „Žemės galia“ ekologiniams veiksmams gali suteikti naujų impulsų. Ar tai, ką matome šio menininko projekte, yra nauja? Mene nėra ir būti negali absoliutaus naujumo, menas atsinaujina atnaujindamas, konceptualizuodamas tai, kas buvo pasirodę sporadiškai ar kituose kontekstuose. Gali būti, kad krizės akivaizda, recesija gamyboje, kūryboje atsiveria ir kaip naujų moralinės galios šaltinių paieška. Bet naujų šaltinių beveik neatsiranda, reikia grįžti, valyti užterštus, užakusius, užverstus. Reikia valyti žmogaus sąmonę – svarbiausią galios šaltinį, stiprinti pasitikėjimą galia, o ne tik jėga. Kai jėgą, pirmiausia finansinės jėgos struktūras, ištinka krizė (taip dabar ir yra), akys krypsta į galios galimybes, kylančias iš žemės, moralaus elgesio, sąžinės. 

 

Rugsėjo pabaigoj išėjo Stasio Stacevičiaus septinta eilėraščių knyga „Ne ėriukai nakty“. Poetas gyvena ten, kur ir gimęs, Merkinės krašto vienkiemy. Ne per toliausiai nuo tos vietos (arčiau Nedzingės) gyveno ir savo gyvenimą užbaigė Antanas Kalanavičius; ir jis suprato apie žemę bei jos galias, ko iki šiol tebesame nesuvokę. Bet grįžtantiems pėdsakas paliktas. Keramikė Teresė Jankauskaitė irgi ten, kur žemė ir molis, kur pačios seniausios juodosios keramikos tradicijos. „Asmeniniam bangovaizdy“, – taip pavadintas vienas S. Stacevičiaus knygos skyrius. Savita to, kas yra, sutelktis savo sąmonėje, sąmonės galioje atsiminti tėvą ir motiną („Mama, gandai susibėga, / ir būsena „niekur jau“ išverčiama į „tenai...“), regėti savo kraštovaizdį, gyvą, įgyvintą, pastebėti, kaip gražiai, vienas kitą paremdami, sulimpa žodžiai siela ir sielininkė, koks mįslingas tampa lygis (kokybės, pragyvenimo...), jei jis pasisuka klausimui nebepavaldžiu teiginiu: „Mamos kapo lygiui / vis tiek neprilygs / net gražiausi kalnai, / filosofijos, klausimai“ („Sūpuoklės...“). Gražieji vietininkai – knygos struktūros dominantės: „...kraštuos“, „...bangovaizdy“, „...soduos“, „...šaly“. Vietos akcentai krizės ištiktame pasaulyje, siekiančiame (siekusiame) paneigti vietą kaip esminį būties būdą. Ar ne ta pati žemės galia, kitu būdu – žodžiu, kalba:

 
          Išgirsime,
          kas yra mūsų namai,
          ugnis, marmuras,
          šaltis, ramybė ir laikas?
          Paskui gal
          įmigsim šventuoju miegu.
 
          Vėl regiu
          žmonių pėdsakus,
          vėl aptinku,
          jog tai mūsų pačių,
          pasiklydusių pėdos
          į nežinią.
 
          Taip ir parėjom.
 
                                          („Paklydę...“)
 

Mažas argumentas prieš didelę krizę gal būtų ir šių metų lietuvių poezija – jaunesnioji, dar nepasiekusi penkiasdešimties, dar turinti laiko ir galių. Ir atskirai, ir dar todėl, kad ima palaikyti pati save, kad, sakykime, Aidas Marčėnas taip dosniai džiaugiasi Rimvydu Stankevičium, iš tiesų parašiusiu labai gerą poezijos knygą. Džiaugtis kitu yra didelė galia. Rungtyniaujame iš jėgos, džiaugiamės iš galios, iš jos vidinio kūrybingumo.

 

Nekilnojamasis turtas, kurio taip stengėsi prisipirkti praturtėję, pinga ir dar pigs (juoduoja negyvenami naujų namų langai). Į ką investuoti? – klausia pinigai. Gal į meną, – nedrąsiai ištaria ekspertai.

 

Gal iš tiesų, ponai, – į meną, ne tik į meno daiktus ar daiktų meną, bet ir į meno galią, skatinančią ir recesiją suprasti pirmine reikšme – kaip atsitraukimą, kito kelio ieškojimą ir jo įmatymą.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)