tekstai.lt

V. Pilipauskaitė. „Literatūros salos“: seminaras Salose


       Vasarai skubant į pabaigą, Rokiškio rajone Salų dvare vyko akademinis seminaras simboliniu pavadinimu „Literatūros salos“, sukvietęs studentus bei profesionalius literatūrologus iš visos Lietuvos. Seminarą pradėjęs Mindaugas Kvietkauskas įžangos kalboje „Apie mokymąsi gyventi salose“ pasidžiaugė, kad po Lietuvos studentų lituanistų 10-osios mokslinės konferencijos, vykusios gegužės mėnesį VU, gimusi idėja literatūrologams susitikti bei pabendrauti neformalioje aplinkoje sulaukė susidomėjimo, palaikymo ir paramos, todėl galėjo būti įgyvendinta. Tokių seminarų, pirmiausia orientuotų į pačią jauniausią kartą, dabartinius studentus, pastaruoju metu nebuvo rengta, o juk humanitarinių mokslų atstovams bendrauti ir bendradarbiauti yra gyvybiškai svarbu. Tai įrodė skaityti pranešimai ir po jų kilusios diskusijos. Pirmąją renginio dieną buvo atsigręžta į Bronių Radzevičių ir jo prozą: Dainius Vaitiekūnas skaitė pranešimą „Pabudimas pagal Bronių Radzevičių: kita „Priešaušrio vieškelių“ pradžia“, daug klausimų sulaukė Mindaugo Grigaičio pranešimas „Atstumtas kalbos: Bronius Radzevičius“, įdomi buvo Jelenos Černiavskajos pateikta B. Radzevičiaus novelės „Kartais, kai meilė…“ analizė.

       Antroji pirmos seminaro dienos dalis kvietė susitelkti ties gyvenimo filosofija ir poezija – Ritos Tūtlytės pranešimas klausė: „Kas yra gyvenimo filosofija?“, kaip ji formuojasi, kaip yra susijusi su XX a. pr. Vakarų bei Lietuvos literatūra, Tomas Andriukonis kalbėjo apie Janinos Degutytės poezijos knygą „Purpuru atsivėrusi“ ir joje regimą purpuro/ pumpuro simboliką, koduojamą jau rinkinio pavadinime, kuris, kaip pažymėjo pranešėjas, ne kartą ištartas ir užrašytas su korektūros klaida – „Pumpuru atsivėrusi“. Jurgita Žana Raškevičiūtė įdėmiau pažvelgė į gamtos išgyvenimą Jono Juškaičio poezijoje.

       Didelio susidomėjimo sulaukė antrą seminaro dieną pradėjęs Jūratės Sprindytės spaudai rengiamų vieno iškiliausių XX a. lietuvių literatūros mokslininkų Vytauto Kubiliaus dienoraščių pristatymas, atskleidęs autoriaus išgyvenimus sovietmečiu ir pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu. Prie naujausios poezijos grąžino Simonos Kalcaitės pranešimas „Gintaro Grajausko poezijos kultūriniai kontekstai“, o prie naujausios prozos – Oksanos Stankevič salos vaizdo Birutės Jonuškaitės prozoje aptarimas, gražiai akcentavęs viso seminaro temą: žmogus kaip sala, žmogus saloje ir sala žmoguje.

       Paskutinės seminaro popietės pranešimai dėmesį kreipė į literatūros ir šiuolaikinės kultūros, visuomenės santykius. Marijus Šidlauskas kvietė susimąstyti apie literatūros sociologijos keliamus iššūkius ir egzistuojančius kontekstus. Dovilė Janušauskaitė perskaitė pranešimą intriguojančiu pavadinimu „Pinigų karta ir dabartinė lietuvių literatūra“, o Vitalija Pilipauskaitė kalbėjo apie Lietuvoje gana gausiai leidžiamas žurnalistinio romano tipui priskirtinas knygas. Oficialią seminaro programos dalį baigė šiltas susitikimas su poetu Marcelijumi Martinaičiu, jo poezija ir naujausia knyga „Tylintys tekstai“, profesorė Viktorija Daujotytė aptarė pastarąją knygą, apskritai užrašus ir dienoraščius.

       Seminarui pasibaigus, jo dalyviai džiaugėsi įspūdžiais, išsakytomis mintimis, pasidalytomis idėjomis ir tikėjosi, kad renginys taps kasmetine tradicija. Kaip sakė renginio organizatorius M. Kvietkauskas, „Literatūros salos“ parodė, kad visiems norisi tikro, gyvo, atviro bendravimo, kuris dažnai pakeičiamas formaliomis konferencijomis ar susitikimais. Netikėtai pajusta bendra dvasia, diskusijos, net kasdieniai pokalbiai prie pusryčių ar vakarienės stalo teikė vilties, kad kiekvienas gyvendamas „savo saloje“, nepamiršime, jog yra ir visiems mums bendras, tvirtas, gelminis pagrindas.