tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Blyksnis tarp vasaros medžių


       Vieną karštą šios vasaros dieną, tingiai važiuojant duobėtu keliu palei tankiomis liepomis apaugusį kelkraštį, toje sustingusios žalumos masėje staiga švystelėjo lyg kokia properša: tolin nusidriekęs dulkėtas keliukas, abipus jo – jaukus obelų snūduriavimas. Tuo keliuku eina pagyvenusi moteris šviesiais drabužiais, – baltas taškas po žydru vasaros dangum. Švytinčios keliuko dulkės – lyg šiltas užmaršties patalas, arba priešingai – lyg gaivios atminties gūsis. Ūmus noras: šokti iš tvankios mašinos, grįžti atgal, susirasti tą šviesos properšą ir eiti neskubant tuo keliuku kažkur tolyn, į tolimą šilumą, pasisveikinti su ta moterim, mėgautis ramybe.
       Viskas taip pažįstama, artima. Mane traukia takai ir takeliai – jie kažką primena, kažką saugo, o dideli keliai tik stiprina netikrumo jausmą. Kuo didesnis greitis, tuo menkesnis pasaulis, mažesni jo daiktai. Autostrada sukuria iliuziškumo įspūdį: pro šalį skriejantys vaizdai yra efemeriški, jie susilieja su mintimis, jutimais, visa realybė nyksta judėjime, tirpsta mano sąmonėje. Skriejantis pasaulis tarytum keičia ir mane patį, išlaisvina iš visų susitapatinimų. Bet toks išsilaisvinimas iš tiesų yra bėgimas nuo tikrų problemų į pačią tikriausią vienatvę. Keistos, subjektyvios, euforiškos būsenos.
       Pamatytas takelis, šviesus regėjimas – tik akimirksnio blyksnis, atsitiktinai pasukus galvą į kairę: buvo, ir nebėra. Vėl duobėto kelio monotonija, kairėje – aklina liepų siena, dešinėje – miegantys javų laukai. Tokie patys būdavo ir vaikystėje, tada mano gyvenimo laikas susidėliodavo tik iš gamtos būsenų ir dangaus nuotaikų. Keisdavausi kartu su jomis, bet ne tuštėdamas, o kažkuo užsipildydamas ir susitapatindamas. Lyg ne tik pats būčiau augęs, bet ir pasaulis būtų didėjęs manyje. Paskui visa tai ėmė kartotis, spalvos ir pojūčiai vienodėjo, sąmonė nebeskyrė žemės pulso ir dangaus nuotaikų subtilybių.
       Šiandien – nepaprasta tvanka, vidurvasario karštis išlydė visas mano gyvenimo reikšmes ir sąmonę nuklampino į kažkokį pirminį chaosą. Mirusio laiko nuotaikos. Apskritai man vasaros karščiai visuomet dvelkia beprotybe ir gresia iracionaliais gaivalais. Atmenu, vaikystėje viena iš namuose buvusių knygų vadinosi „Vidudienio demonas“. Mano vaizduotę jaudindavo ir kartu gąsdindavo tas pavadinimas, nes vidudienio demonas – ypač įkaitusio vidurvasario – yra baisesnis už visas siaubingas nakties būtybes. Vidudienio demonas yra čia pat, snūduriuoja sąmonėje, nuo jo nepabėgsi ir nesulauksi išganingos ryto šviesos. Žiūrėdavau dar į M. Vrubelio „Demoną“, ir tas romantiškas laukinės galios vaizdinys atrodydavo tik nekaltas vaikiškos knygutės paveikslėlis, palyginti su tuo, koks neįžvelgiamas siaubas slypi vidudienio kaitroje. „Parodysiu tau siaubą dulkių saujoj…“ Bet šie T. S. Elioto žodžiai – kiek kitokia tema, labiau tinkantys kasdienybei apmąstyti. Dulkės – galutinė ir absoliuti tiesa, tai tikrasis mirusiųjų pasaulis. Bet dulkės gali būti ir motiniškos, šiltos, jaukios. Kviečiančios pareiti namo – ne važiuotam mašina, bet visu savo kūnu. Dulkės yra lyg mirusiųjų pelenai, jų kaulų miltai. Praėjęs pasaulis šildosi vasaros atokaitoje.
       Iš padūmavusio dangaus srūva išsilydęs oras, tolyje lyg koks tyvuliuojantis miražas – Vilniaus kontūrai. Keistas miestas. Pro jį neina pravažiuoti greitai, jo niekaip nepaversi šmėklišku vaizdiniu, nors iš toli jis kaip tik toks ir yra.
       Dažnai taip žiūriu į Vilnių iš tolo, iš šalies, kasdien prie jo artėdamas ir lyg niekada jo nepasiekdamas. Šitas masyvus, dieną naktį gaudžiantis organizmas – ar tai mano namai, ar aš čia tik svečias? Niekaip negaliu pasisavinti šio miesto ir įsikurti jame visiems laikams. Aš nerandu jame savo pradžios. Neįsivaizduoju jame ir savo pabaigos.
       Antanas Ramonas savo prozoje lyg ir prisijaukino efemerišką Vilniaus pasaulį, prismaigstęs į jo urbanistines, kultūrines bei istorines reikšmes visokių gamtinių inkliuzų – bitučių, drugelių, žolynėlių, – primenančių kaimą, jis pavertė šį miestą savo asmeniška poezija, mitologija ir net pasaka. Ji graži, bet kartu kažkuo ir nemaloni, nes pasakotojas atrodo lyg netikras, apgaudinėjantis save. Pusė jo Vilniaus – perskaityta iš knygų, kita pusė – sudurstyta iš viso to, kas atsivežta iš kaimo. Iš tikrojo Vilniaus gyventojų susikurta kažkokia supoetinta neva bohema. Iš tiesų Vilniuje bastosi daug šlykščių Gavelio karvelių. Bet kažkur greta jo šioje erdvėje vaikštinėja spindinti Juditos Vaičiūnaitės dvasia – ji tarytum paveldėjo sau šį miestą kaip kokią aristokratišką privilegiją. Nesvarbu, kad gimusi Kaune – aristokratai turi teisę į visus pasaulio miestus.
       Pasižiūriu į Vilnių jų akimis – kaip į eilėraštį ar į poemą – ir vėl atsitraukiu į savo laiką. Jei ne į savo kaimą, tai bent į Telšius, nors ir šie man yra dvasiškai numirę, – vien tik skausmą kelia miesto ant kalvų vaizdas. Žinoma, Telšiams nieko neatsitiko, jie nutrūko tik mano viduje, mano asmeniškame laike. Telšiai yra mano beprotiška, svaiginanti paauglystė, ir kitaip man jie niekaip neegzistuoja. Vis dar stovi ant kalvų, bet jau nebe tie. Nekalbu apie monstrišką komercinį žemaičių sostinės pasikeitimą, reikalas kur kas sudėtingesnis – asmeniškas, vidinis ir nebepataisomas.
       Vilnius yra Lietuvos idėja, tai tėvynės sąvoka ir simbolis, bet man stipresnė ir gaivališkesnė yra gimtinės reikšmė. Gimtinė yra mano pasaulis, o tėvynė – mūsų visų. Ten – kur visi, kur mūsų daug, man vietos nėra, ten aš esu tarytum apsimetėlis.
       Vilnius buvo vaikystės svajonė, užburiantis mitas, o šiandien viskas išblėso, išsilydė, ištirpo, ir liko netikrumas. Nėra jame tingios, jaukios ramybės, nėra raminamo namų jausmo. Vilniui netinka nirvanos sąvoka. Vilniaus psichologinį urbanistinį peizažą iškraipo bei sudirgina samsaros bruzdesys, kasdienybės rūpesčiai, egzistencinis nerimas. Viskas čia nenormaliai brangu, prabangu, neurotiška. O vasarą šį neva mitologišką kunigaikščių miestą paranojiškai deformuoja laukinių turistų ordos. Jų žvilgsniai padėrę, kūnai – išglebę, mostai – vienu metu vartotojiški, pilni puikybės, o kartu – godžiai taupūs. Kaip peslių pulkai, kaip grifai plikomis kreivomis kojomis ir raukšlėtais kaklais būriuojasi jie prie kultūrinių objektų lyg prie maitų, viską plėšriais žvilgsniais vartodami ir maitodami, stumdosi greta Ričardo Gavelio karvelių, visokių vietinių bomžų. Ir vis nesusivokia, kaip čia reikia jaustis – svečiais ar Europos šeimininkais? Čia svetimšaliai gali atsiskleisti visu savo kvailumu. Gerklingi italai, atsipalaidavę amerikiečiai, gruboki vokiečiai. Daug alaus bokalų – vasarą Vilnius tiesiog plūste plūsta alumi. Turistų, žinoma, būna visokių, bet vasaros karščiai sužadina beprotybę, ir demonams mūsų miestas – pati tinkamiausia vieta.
       Žinoma, tokie pareiškimai apie nekaltus turistus – labai siauras ir beveik ciniškas požiūris. Bet tai kaip tik ir patvirtina kenkėjišką kaitros demonų poveikį sąmonei, – vasaros karščiai sužadina iracionalius gaivalus, kurie išvirsta susierzinimu, nuovargiu, karščiuojančiomis vizijomis ir beprotyste. Vasara – psichinio nestabilumo metas.
       Ir patys vilniečiai – apsimetėliai. Visi su provincijos uodegomis – daugiausia suplaukę iš tų pačių aplinkinių miestų ir miestelių – Utenos, Ukmergės, Širvintų... Didelio čia daikto atvykti į Vilniaus miestą iš beveik Vilniaus priemiesčio... Masinis judėjimas, tipiškas socialinis reiškinys. Urbanistiniai centrai susiurbia inertišką gyvąją masę. Štai atvykę iš kur nors toliau – jau lyg rodo kažkokį tvirtesnį apsisprendimą, valingesnį pasirinkimą. Jie iškeliavo iš namų, nes kažko ieškojo. Karalių gėlės, dvasios vainiko, kūrybinės realizacijos. Vilnius neprarijo Simono Daukanto, Vytauto Mačernio – šie žmonės turėjo savo substanciją. Jie turėjo ir kur sugrįžti.
       Jaukų dulkėtą keliuką, kuris, kaip Stasio Eidrigevičiaus paveiksluose, parvynioja sielą namo, esu jau ne kartą regėjęs. Tai mano asmeniškas vizijų ciklas. Tarnaudamas sovietinėje armijoje sapne kasnakt juo sugrįždavau: tiek daug saulės, tiek šilumos – ne kaitros, – ir tiek motiniškai švelnių keliuko dulkių! Jausdavau jas kūnu ir matydavau kažkaip labai arti, žemai, nes pats būdavau kažkoks sumažėjęs, ne prispaustas prie tos savo žemės, bet jos tarytum apglėbtas, apkabintas. Eidavau namo kažkaip keistai, lyg gulėdamas, lyg plaukdamas, ir tai buvo lengvas ėjimas. Šis keliukas turėjo ir pabaigą, tiksliau – pradžią, iš kurios buvo iškeliauta. Antai – žalias Akmenos slėnis, spindintis, pilnas laimės dangus, o po juo, tarp nurimusių medžių – gimtieji namai, aukštyn iškilusi šulinio svirtis. Ir vaikystės draugė tebežaidžia kieme po obelaitėmis šalia geltonai žydinčių aukštų jurginų. Dieną toje armijoje pabūdavau ne žmogumi, o naktį vėl grįždavau namo, plaukdavau į uždarą saulėto slėnio pasaulėlį. Tai buvo mano vasara, amžinoji vasara, švelni ir mylinti, o ne vidurvasario kaitros su grėsmingais vidudienio demonais. Kai pagaliau iš tiesų grįžau į tuos namus, jie visiškai nebuvo mano namai, plieskė kvaišinanti vidudienio kaitra, o ir mano draugė visiškai nebelaukė prie šiltų medinių vartelių – buvo jau seniai nutekėjusi.
       Dar grįžinėdavau į tą kaimą, kur mane pažinojo žmonės, bet jau grįžinėjau norėdamas viską palaidoti. Akmenos upėje nebėra kabančiųjų tiltų, ant kurių kadaise supdamasis stebėdavau vandenimis bėgantį savo šešėlį. Aš ir dabar esu šešėlis, skriejantis gyvenimo paviršium, tik vandenys nebe tie. Ir tai ne sentimentalūs paistalai, o tapatybės išsiaiškinimo pastanga. Esu pojūtis, susietas su būtimi per žemės dulkes, ir tai yra gerai. Yra gerai, kad galima išeiti ir kad galima pareiti – jeigu tik yra kur. Likę gyventi savo vietoje, yra pasmerkti degraduoti, kaip rašė Marcelijus Martinaitis apie fatališką prilenkimą prie gimtosios žemės, o išėję iš šitos primityvios žemės žmogaus būklės ir negrįžę – tie apskritai prasmenga pasaulio tuštumoje, net dulkėmis namo nebegrįžta.
       Kitą dieną vėl važiuodamas pro liepų sieną sulėtinau greitį ir įdėmiai dairiausi tos šviesios properšos, savo keliuko, bet jo – nebuvo! Mėginau jį pamatyti ir kitą dieną, ir dar... Tiesa, vienoje vietoje lyg ir matėsi kažkoks nusmurgęs keliūkštis, bet jau be jokios šviesos, be jokių spindulių. Nušvitimas trunka akimirką, gal dar trumpiau. Tikrasis gyvenimo laikas yra be galo plonytė riba tarp to, kas buvo ir jau nebebus, ir tarp to, ko apskritai nėra. Šviesa ir plyksteli iš ten – iš tos ribos, iš ploniausių, iš pačių aštriausių laiko ašmenų, kai ant jų atsispindi kažkas, ko neįmanoma įvardyti. Visa kita – vidudienio gaivalai.