tekstai.lt

Rimantas Marčėnas. Karalienė Morta, sesė (2)

 

rimantas marcenas
rimantas marcenas
Žmonos

 

Didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius

O. Wilde

 

– Pagaliau mes dviese, sese, – apsimestinai linksmai pasakė karalienė.

Ausmos žvilgsnis nejučia nukrypo į žilaplaukę moterį, kuri, pagarbiai nusilenkdama ir netardama nė žodžio, pasitiko jas, paskui prisėdo ant trumpo žemo suoliuko nedidelės menės kamputyje.

– Rugilė su manimi atvyko dar iš Vismanto pilies, – pastebėjusi Ausmos žvilgsnį, paaiškino Morta. – Ji nesitraukia nuo manęs nei dieną, nei naktį. Tik kai Mindaugas vakare čia ateina – pastaruoju metu tai būna vis rečiau, – Rugilė išeina. Bet jeigu ji tave varžo...

– Visai ne, karaliene! Su manimi taip pat nuolat būna sena bajorė, našlė, kuri man – kaip motina.

– Vadink mane vardu, Ausma. Nors esi už mane daug jaunesnė, bet juk galėtum būti mano jaunėlė sesutė.

– Ačiū už gerus žodžius, karaliene... ačiū, Morta. Bet man labai nedrąsu tave vardu vadinti. Apie tave net Ordino magistras pagarbiai kalba. Girdėjau, gal prieš metus Alminui apie tai pasakojo iš Livonijos grįžęs vienas žemaičių didikas. Į tavo žodžius ypač atidžiai įsiklauso pats Mindaugas.

– Įsi-klausy-davo, – tęsiamai ištarė Morta ir liūdnai numojo ranka. – Juk pati matei, kaip be ceremonijų jis mane išprašė iš Sosto menės. Anksčiau nė už ką nebūtų išdrįsęs taip pasielgti.

– Gal karalius norėjo savo mylimą žmoną apsaugoti nuo piktų Treniotos išpuolių...

– Sakai, mylimą... Aš tuo jau imu abejoti. Tačiau Mindaugas iš tiesų gerai žino mano nuomonę apie krikštą, tad gal pabijojo, kad aš ir Treniota per stipriai vienas kitam primynsime skvernus.

Ausma nesutikdama papurtė galvą.

– Tai tu manai, kad jis tebesirūpina manimi?

– Net Žemaitijoje visi žino, kokia tu jam svarbi.

– Ačiū už tokius žodžius. Gal Švenčiausioji Mergelė dar nenusigręžė nuo manęs. Bet jeigu aš nepajėgsiu perkalbėti Mindaugo ir jis atsimes nuo krikščionybės, Dievo Motina ant manęs užsirūstins.

– Nei Dievo Motina, nei jos sūnus nebaudžia už svetimas nuodėmes. Ji žino, kad tu darai viską, kas tavo galioje, jog tai neįvyktų.

– Bet aš bijau ir dėl Mindaugo, ir dėl mūsų sūnelių. Dabar, kai manęs ten nėra, tas išsišokėlis Treniota pasieks savo tikslą. Gal karvedys jis ir geras, tačiau jam neužtenka proto suprasti, kad, išsižadėję krikščionybės, mes ne tik prarasime Švenčiausiosios Mergelės globą, bet ir amžinoms pragaro kančioms pasmerksime nemirtingas savo sielas. Jei taip atsitiktų, gyvenimas karališkojoje pilyje man taptų visai nebemielas. Čia jausčiausi kaip į tamsią ir baugią girios glūdumą pamotės išvaryta našlaitė, priversta gyventi tarp plėšrių laukinių žvėrių. Bet juk ne dėl savęs bijau – iš Kristaus parodyto kelio jokia jėga manęs nebeįstengs išstumti. Bijau dėl Mindaugo ir visos Lietuvos. Ne tik Žemaitija, bet ir Lietuva dėl krikšto dar nėra tvirtai apsisprendusi. Išpuikėlis Treniota naudojasi prasčiokų neišprusimu, daro baisų nusikaltimą. Žinau, kad esi visa siela atsidavusi krikščionybei, todėl šį mano susirūpinimą gerai supranti.

– Suprantu, karaliene, – patvirtino Ausma ir nedrąsiai pasitaisė: – Suprantu, sese Morta. Bet aš esu girdėjusi, jog niekas niekada neįstengė priversti Mindaugo daryti tai, ko jis nenorėjo.

– Argi tu manai, kad tas žemaičių žemes jis troško Ordinui užrašyti? Tačiau viskas taip susiklostė, kad jis nebeturėjo kitos išeities.

Ausma prisipažino:

– Bet aš neabejoju, jog anksčiau ar vėliau didžioji dauguma tavosios Lietuvos žmonių ir man jau tėvyne tapusi Žemaitija įtikės Jėzum Kristum ir dėkingai priims jo didžiąją dovaną. Tačiau tas palaimingas metas gal dar nėra atėjęs. Baugu, bet ir mano brangiausias Alminas tebėra pagonis. Žinau, jis gerbia mano tikėjimą ir niekada nereikalaus, kad ir aš garbinčiau jo dievus. Nesuprantu žmonių, kurie apsimetė, jog įtikėjo Jėzum Kristum, nors tebegarbina savo dievus.

– Kalbi apie Mindaugą? – Mortos balsas padvelkė šalčiu.

– Kodėl apie Mindaugą? – nuoširdžiai nustebo Ausma, ir Mortos veidas vėl atšilo. – Nei aš, nei Alminas svarbiausių dalykų niekada vienas nuo kito neslėpėm. Jis man pasakojo, kad ne tik Treniota, bet ir daugelis žemaičių kunigaikščių bei didžiūnų yra tvirtai pasiryžę laikytis savo dievų. Ką jau kalbėti apie paprastus žemdirbius. Tačiau jų labai smerkti negaliu. Juk Žemaitijoje neapykanta teutonams yra stipri ir neišbrendama kaip klampi pelkė…

– Ausma, nesuprantu, kaip tu gali šitaip ramiai apie tai kalbėti! Juk gali pražūti daugelio tūkstančių lietuvių ir žemaičių sielų. Man net oda pašiurpsta… Bet gal Mindaugas nenusileis Treniotos prievartavimui ir nepadarys tos baisios klaidos? Kiek tik prisimenu, jam niekada netrūko įžvalgumo. Jis, išmintingai laviruodamas, įstengė išsigelbėti net ir tada, kai jį, užsidariusį Vorutoje, puolė Danijilo Haličėno remiami brolvaikiai, kunigaikštis Vykintas ir net galingasis Livonijos ordinas. Juk ir tuometinis mano vyras Vismantas buvo Vykinto ir Dausprungaičių pusėje. Ar žinai?

Ausma tylėdama linktelėjo galvą ir pagalvojo: „Žemaitijoje nerasi nė vieno bajoro, kuris apie tai nebūtų girdėjęs. Tikriausiai net daugelio paprastų Žemaitijos artojų ausis yra pasiekę vienas už kitą keistesni pasakojimai apie Vismanto našlę Mortą ir jos antrą vyrą Mindaugą. Tačiau turbūt niekas, be juodviejų, nežino tikros tiesos.“

– Dabar Mindaugas galingesnis nei tada. Ir Livonijos ordinas dar nėra jam priešas. Tai kodėl dabar jis turėtų nusileisti tam įžūliam seserėnui?

– Iš kur man žinoti, karaliene, kaip tavo Mindaugas pasielgs. Aš tavo garbaus vyro visai nepažįstu. Žemaitijoje yra žinomi tik karaliaus darbai. Tačiau kas geriau negu tu, jo mylima žmona, gali žinoti, kas dedasi Mindaugo galvoje ir širdyje? Aš žinau tik tiek, kad žemaičiai dabar kaip niekad vieningi. Jie yra tvirtai nusistatę prieš ordiną ir viskam pasiryžę. Be to, Žemaitijoje net paprasti kariai žino, kad po Durbės mūšio ordinas išsaugojo nedaug buvusios galybės. Aš, karaliene, esu prisiklausiusi žemaičių kunigaikščių visokių šnekų ir svarstymų ir... – Ausma padelsė, tarsi dvejodama, ar prisipažinti Mortai, ar ne. – ...ir jau beveik įtikėjau, kad gal iš tiesų dabar pats tinkamiausias metas padėti išsilaisvinti mano gentainiams latgaliams, taip pat žemgaliams ir kuršiams.

– Išsilaisvinti – nuo ko? Nuo šventojo tikėjimo?!

– Ne nuo krikščionybės, karaliene. Nuo svetimųjų priespaudos. Jėzaus Kristaus mokymas ten, ypač Latgalijoje, jau yra giliai įleidęs šaknis.

– Bet juk tu protinga moteris, Ausma, turėtum suprasti, kad Šventasis sostas kovą su Ordinu supras kaip kovą su krikščionių bažnyčia. Ar tu gali įsivaizduoti, kokios baisios nelaimės užgrius, kai prieš mus vieningai stos visos krikščioniškos valstybės?!

Ausma tylėjo.

– Aš dar neprarandu vilties, kad išmintingajam kunigaikščiui Parbui pavyks perkalbėti mano vyrą.

– Argi aš galiu, karaliene, išmintimi tau prilygti? Aš tik būgštauju, jog dabar karalius neturi kitos išeities, – nedrąsiai paprieštaravo Ausma.

– Pastaruoju metu, sese, ir aš jau nebežinau, kas dedasi Mindaugo galvoje, – netikėtai prisipažino Morta. – Ir nors jis man apie tai nekalba, bet jaučiu: jis labai bijo dėl mūsų sūnų.

– Kodėl jis turėtų dėl sūnų bijoti?

– Tu nežinai, kuo tas baisusis Treniota jam laiške pagrasino...

– Kunigaikštis grasino karaliui?! – apsimesdama, kad nieko nežino, šūktelėjo Ausma. Mintyse save sugėdino, jog veidmainiauja. Kita vertus, argi ji galėjo išsiduoti, kad ir jos Alminas tą laišką skaitė ir nesutrukdė jo išsiųsti...

– Po pergalės prie Durbės Treniota labai pasikėlė ir pasijuto svarbesnis ir už karalių.

– Girdėjau, Mindaugas pasirūpino, kad po jo mirties karūna atitektų tavo ir jo sūnui Gistučiui, – Ausma tyčia nukreipė kalbą apie kitką.

– Ne kas kitas, bet kunigaikštis Parbus tuo pasirūpino. Dabar Mindaugas nė prisiminti nebenori, koks ištikimas ir atsidavęs jam visada buvo Parbus.

– Bet aš girdėjau, kaip pagarbiai karalius į jį kreipėsi, – neryžtingai atitarė Ausma. Morta atsakė:

– Kas iš tos rodomos pagarbos, jeigu Mindaugas kurčias Parbaus žodžiams. Karaliaus dvare aš tik Parbum pasitikiu. Tik jis mūsų šeimai trokšta gero. Negi Mindaugas šito nejaučia? – Morta patylėjo ir netikėtai pasiteiravo: – O Alminas – ar įsiklauso į tavo patarimus?

Klausimas buvo toks netikėtas, jog Ausma paraudo ir valandėlę svarstė, ką atsakyti. Jautė: karalienei būtų mieliau išgirsti, kad ne tik Mindaugas kartais neišgirsta savo išrinktosios žodžių. Tačiau nusprendė tiesą sakyti:

– Aš už Almino ne taip seniai ištekėjau. Ir mūsų sūneliui dar tik treji. Tik Visagalis žino, kaip bus toliau, bet dabar mes gerai sutariam. Su juo kalbuosi apie viską, net apie karo ir taikos reikalus. Jis nelaiko manęs žiople, kuri apie tokius dalykus nieko neišmano ir nieko protingo negali patarti. – Jai labai parūpo pasigirti, jog visų aisčių vienybės idėja Alminą užkrėtė ji. Tačiau tą neprotingą norą ryžtingai užgniaužė, nes jau žinojo, kad Morta šitokiam sumanymui nepritaria. Ausma jau ir pati buvo įtikėjusi, jog ši mintis buvo subrandinta jos, o ne jos mokytojo Ramekos galvoje.

– Labai nesidžiauk, sese. Prabėgs dar keleri metai, ir taviškis taip pat ims kur kas rečiau tau sakyti meilius žodelius ir vakarais ateidinėti į tavo menę. Nustos su tavimi kalbėti ir apie karo bei taikos dalykus. Jeigu ne pats šitaip nutars, tai apie jį besisukiojantys gudročiai didikai jį įtikins, kad moteriška galva tokiems dalykams per kvaila.

Suglumusi Ausma tylėjo, nors buvo šventai įsitikinusi, jog tokia diena niekada neateis. Bet neiškentė neprisipažinusi:

– Tada, kai Žemaitijoje tebesijaučiau belaisvė ir tame atšiauriame krašte visiems svetima, Alminas man atrodė atgrasus, nors aš nebetilpau mergytės drabužėliuose, ir jo žvilgsnis mane jau sekiodavo. Net ir tada, kai supratau, kad Alminui vis labiau rūpiu, mano širdis tebebuvo lyg suledėjusi ir nuo meilių jo žodelių neatšilo. Jau daug vėliau Alminas prisipažino, jog tai, kad aš jam nerodžiau nė menkiausio dėmesio, nesutrukdė jam mane pamilti.

– Tokie jau tie vyrai, – atsiduso Morta. – Mes jiems labiausiai rūpime tol, kol pačios mažai jais domimės. Niekada neužmiršiu, kai Mindaugas, pakviestas mano būsimo vyro Vismanto ir jo brolių Gedvilo ir Sprudeikio, pirmą kartą atjojo į Žemaitiją medžioti garsioje kunigaikščių Bulionių girioje. Vakare po sėkmingos medžioklės Vismantas Svečių menėje surengė didelį pokylį. Mindaugas mirgančių žvakių šviesoje visą vakarą žiūrėjo ne tiek į mandagiai jį kalbinantį pilies šeimininką, mano būsimą vyrą, ir net ne į jaunutes dailias bajoraites, grakščiai šokančias kanklių ir birbynių muzikai grojant, kiek į mane. Sėdėjau tiesiai prieš jį kitoje skobnių pusėje, ir tie jo žvilgsniai deginte degino mano veidą. Nesunku buvo suprasti, jog aš tam Lietuvos kunigaikščiui parūpau. Savo būsimo vyro dar nebuvau spėjusi pamilti, tačiau ir Mindaugas man visiškai nerūpėjo. Gal mane trikdė ir tai, kad tąkart Vismanto pilyje aš ir mano tėvas kunigaikštis Bukantas buvome tik svečiai. Apie mano ir Vismanto sužadėtuves jau prieš pusmetį buvo paskelbta mano gimtojoje Knituvoje, tačiau vestuvės turėjo būti atšoktos 1248-aisiais Viešpaties metais Šiaulių žemėje, kunigaikščių Bulionių valdose, netrukus po didžiosios medžioklės. Tad ne visi į medžioklę sukviestieji kunigaikščiai žinojo, jog pilies šeimininkas netrukus ruošiasi vesti. Vėliau Mindaugas man sakė, kad ir jis nežinojęs. Per tą pirmąjį apsilankymą Mindaugas kelis kartus mėgino mane pakalbinti, tik tiek... Tačiau kai Mindaugas, tuo metu jau našlys, į Vismanto pilį atjojo antrą kartą, aš jau supratau, jog jam jau ne medžioklė rūpi...

Morta nutilo. Atrodė, kad ji prisiminimais sugrįžo į aną metą ir net užmiršo viešnią. Bet staiga ji vėl pažvelgė į Ausmą ir nusišypsojo:

– Matau, kad tu nori kažko manęs paklausti.

– Noriu, karaliene, – prisipažino Ausma. – Bet nedrąsu.

– Klausk – juk mes moterys. Kažkodėl iš pirmo žvilgsnio pajutau tau prielankumą. Aš jau prašiau: nevadink manęs karaliene. Nesvarbu, kad aš karūnuota. Ar tu bent nujauti, kokia sunki karūna? Prieš kelerius metus, kai ant mano jaunos galvos suspindėjo karūna, nė neįtariau, kokį nerimą ir baimę ji gali skleisti. Kad tu žinotum, kaip ji alina širdį to žmogaus, kuris ją nešioja!.. Bet tu norėjai manęs paklausti... Atrodo, žinau apie ką. Ar po Vismanto žūties už Mindaugo iš meilės tekėjau?

Suglumusi Ausma linktelėjo galvą.

– Dabar niekas manęs to nedrįsta paklausti. Tačiau mano ausys daug ką nugirsta. Kai kurie Mindaugo dvariškiai kalba, kad jie negali gerbti moters, kuri, ilgai nelaukdama, ištekėjo už žmogaus, kad ir kaip suktum kalbą, šiek tiek kalto dėl jos vyro mirties. Žinau, tie gudročiai mano, jog aš už Mindaugo ištekėjau arba dėl naudos ir garbės, arba bijodama užrūstinti galingąjį Lietuvos valdovą. Antroji priežastis jiems atrodytų mažiau smerktina. Tačiau visos tos šnekos – melas, šmeižtas. Kita vertus, dabar man nelengva prisiminti, kaip tos permainos mano gyvenime iš tiesų įvyko. Iš pradžių, kaip sakiau, Mindaugas man nerūpėjo. Ir ne tik todėl, kad aš jau turėjau sužadėtinį. Tas Lietuvos kunigaikštis man pasirodė keistas ir įžūlus. Mane glumino jo elgesys. Namie – jau seniai serganti žmona. O čia jis meilinasi mergaitei, kuri jau po kelių dienų taps kito vyro žmona. Man nepatiko ir tas neregėtas jo pasitikėjimas. Mano sužadėtinis Vismantas elgėsi su manimi nedrąsiai ir labai pagarbiai. O Mindaugas, nutaikęs valandėlę, kai prie manęs nebuvo nė tarnaitės, ėmė kalbėti apie mano grožį, girdi, jam pasirodė, kad ne mergaitė žengia, o puiki gulbė plaukia. Dabar nebeatsimenu, ką dar jis suspėjo man pasakyti. O juk tuo metu jis buvo toks pat kunigaikštis kaip ir mano Vismantas, nė kiek nesvarbesnis. Stotu jis buvo net menkesnis už mano sužadėtinį – žemesnio ūgio ir ne tokių plačių pečių.

„Ir daug vyresnis už Vismantą“, – pagalvojo Ausma.

Morta, tarsi išgirdusi pašnekovės mintis, pridūrė:

– Tačiau nei tada, nei vėliau, kai Mindaugas man vis labiau ėmė patikti, neliūdėjau, kad jis už mane vyresnis. Bendraamžiai man visada atrodė kvailoki ir neįdomūs.

Ausma tylėjo.

– Nė pati sau negaliu paaiškinti, kodėl tą antrąjį kartą, kai Mindaugas atjojo į Vismanto pilį, aš juo susidomėjau. Jau žinojau, kad praėjusią vasarą jis palaidojo žmoną. Bet tikrai ne todėl man pasidarė malonūs jo ugningi žvilgsniai. Vismantas jų tikrai nepastebėjo. Jis buvo labai mane įsimylėjęs. Ir aš po vestuvių ėmiau prie jo prisirišti. Tu apie tokius dalykus turbūt nieko neišmanai? Man buvo ir baugu, kad artimiausi Vismanto žmonės mūsų žvilgsnius pastebės, ir tuo pat metu nuo to Mindaugo žiūrėjimo per kūną ėjo keistas džiugus virpulys, kokio iki tol niekada nebuvau patyrusi. Tačiau per tas tris dienas, kai Mindaugas viešėjo Vismanto pilyje, aš visaip vengiau net ir trumpam kur nors vienudu su juo pasilikti. Jis tokios progos atkakliausiai ieškojo. Aš vis labiau bijojau, kad nepadaryčiau neatitaisomos klaidos... Ar tavęs, Ausma, neglumina, jog aš taip atvirai tau viską pasakoju? Bet aš tavimi pasitikiu, žinau, tu niekam apie tai neišplepėsi... Ak! Tuomet aš buvau dar nekrikštyta. Vismantas, pagonis, leido savo pilyje gyventi dviem pranciškonų vienuoliams. Iš vyresnio vienuolio, doro žmogaus, jau ir žemaitiškai pramokusio, lūpų aš buvau girdėjusi Dešimt Dievo įsakymų... Bet ne tie įsakymai mane perspėjo ir gąsdino. Aš pati nebesupratau, kas dedasi mano širdyje. Tai man kėlė nerimą. Apie Mindaugą buvau užtektinai prisiklausiusi. Tuo metu jis brolėnus Tautvilą ir tau gerai pažįstamą Gedvydą jau buvo išvijęs iš jų tėvonijos, privertęs kelis kitus aplinkinių žemių kunigaikščius jam nusilenkti. Žemaitijoje apie tai buvo daug kalbama. Tačiau man labiausiai įsiminė pasakojimai apie jo beprotišką drąsą medžioklėse ir kautynėse, daugeliui atrodė, kad kunigaikštis ieško mirties. Mindaugo, kalbėjo žmonės, kaip ugnies bijojo visi dvariškiai, tik jo seserėnas Lengvenis iki pat mirties išdrįsdavo su Mindaugu pasiginčyti. Tie pasakojimai manęs ne tik neatbaidė nuo Mindaugo, bet priešingai – prie jo traukė. Jaučiausi labai keistai ir niekam niekam apie tai nepasakojau. Tik vėliau supratau: pasijutau išdidi, kad šitoks garsus, visiems baimę keliantis žmogus į mane maldaujamu žvilgsniu žiūri. Keista aš, ar ne? – pasiteiravo karalienė, tačiau Ausma tik papurtė galvą. – Bet tuo metu Žemaitija jau nebebuvo vieninga, – tęsė Morta, tik jau nebe taip susijaudinusi. – Vieni kunigaikščiai palaikė Mindaugą, kiti buvo linkę užtarti jo brolėnus. Ir nors tada vyrų reikalai man mažai terūpėjo, aš mačiau: Vismantas ir jo broliai savo valdose priėmė Mindaugą kur kas šalčiau nei pirmą kartą, neberodė jam tokios didelės pagarbos. Kai Mindaugas išvyko, visi broliai Bulioniai ryžtingai apsisprendė prisidėti prie garsaus kunigaikščio Vykinto, kuris ginklu jau palaikė Tautvilą. Man būtų buvę maloniau, jeigu jie būtų stoję į Mindaugo pusę. Beje, šis troškimas ir mane pačią nustebino... Tačiau kas tuo metu galėjo pagalvoti, kad viskas taip keistai pakryps ir baigsis Vismanto žūtimi... – Karalienė patylėjo, turbūt suabejojo, ar ne per daug viešniai atvira. Tačiau pasiryžo kalbėti: – Mano sese, aš niekada nesigailėjau, nesigailiu ir dabar, kad Vismantas žuvo, – tai pasakė pašnibždom, lyg sąmokslininkė. – Nors vėliau, jau tapusi tikra krikščione, dėl to daug kartų meldžiau Švenčiausiosios Mergelės atleidimo, tačiau giliai širdyje kaltės nejaučiau. Juk Mindaugas ir jo kariauna ne dėl manęs įsiveržė į Šiaulių žemę, ne dėl mano kaltės tame kare Vismantas žuvo. Aš nelabai graudžiai Vismantą apraudojau, tačiau jo mirties negeidžiau. Tai vyrų reikalai, ir mes, moterys, čia nieko negalime pakeisti.

Ausma, pati to nejusdama, prieštaraujamai pakraipė galvą.

– Ar tu taip negalvoji, sese? – nustebusi paklausė Morta.

– Pati nežinau. Tikriausiai negalime, – atsakė Ausma, tačiau jos galvoje praskriejo išdidžios mintys: „Jeigu ne aš, Alminas ir toliau būtų nerūpestingai medžiojęs, rengęs žirgų lenktynes. Jam ir dabar nebūtų svarbu, ar Žemaitija priklausys nuo Lietuvos, ar ir toliau pati spręs savo reikalus. Ir jam tikrai būtų vis tiek pat, ar mano broliai latgaliai ir toliau bus teutonų valdžioje, ar pakils į kovą ir, žemaičių, gal ir lietuvių padedami, susigrąžins laisvę. Bet jeigu toje kovoje Alminas, apsaugok Viešpatie, žūtų, tuomet didžiausia kaltė tektų man. Aš niekada, niekada negalėčiau pasiteisinti prieš Viešpatį Dievą ir pati prieš save. Kol dar neturėjome sūnelio, aš nelabai tebijojau ir dėl jo, ir dėl savęs. Bet dabar...“

– Štai jau keleri metai, kai esu karalienė, – pastarajame Mortos ištartame žodyje suskambo savišaipos gaida. – Karalienė, kuri nebeturi jokio balso, kuri lyg paskutinė tarnaitė išvaroma iš Sosto menės...

– Bet juk Mindaugas labai pagarbiai į tave kreipėsi, – paprieštaravo Ausma. – Jis norėjo tave tik apsaugoti nuo Treniotos įžeidinėjimų.

– Ne taip seniai jis rasdavo kitokių – valdoviškų – būdų mane, savo žmoną, apsaugoti. Ar jis jau nebe šeimininkas savo pilyje? Nenoriu apie tai kalbėti…

– Gal aš esu kvaila ir mažai ką tesuprantu, karaliene, bet matau ir jaučiu, kad tavo žodis karaliui tebėra labai svarbus.

– Būdavo svarbus, – tarė Morta, bet jos veidas nusigiedrijo.

– Aš jau sakiau: tikiu, karalius sugalvos patį išmintingiausią sprendimą. Jis nenorės užsitraukti tavo rūstybės.

– Gražiai šneki, jaunoji mano sese, – pasakė Morta ir, netikėtai pakilusi nuo lokena užkloto suolo, apglėbė Ausmą. – Bet nebešnekėkim apie tai. Ir aš noriu tikėti, jog Mindaugas neskubės jiems tarti savo paskutinio tvirto žodžio. Kadaise aš mokėjau Mindaugą perkalbėti, mokėjau įtikinti...

– Pasakojai, kad tu jam labai rūpėjai, kad jis tave pamilo.

– Dabar aš jau nebežinau, ar pamilo.

– O tu, karaliene... o tu, Morta, ar jį...

– Ar jį mylėjau? Jaučiu, ir tu esi visokių gandų apie mūsų vedybas prisiklausiusi. Taip, aš jį pamilau. O juk ir mano ausis buvo pasiekę gandai, jog Vismantą nužudė Mindaugo pasiųsti žudikai. Tačiau Vismantą jo kariai vežimu parvežė ne iš kur nors, bet iš mūšio lauko. Jis mane atpažino, vos girdimai ištarė mano vardą, ir tai buvo paskutinis žodis, kurį dar įstengė sušnabždėti jo lūpos. Gal ir tau mano vedybos su Mindaugu atrodo labai keistos? O jeigu patikėjai tuo baisiu šmeižtu, – tai ir šiurpios?

Ausma energingai papurtė galvą. Ir ji neapsimetinėjo. Nežinia kelintą kartą jos širdin durstelėjo, atrodė, jau užmirštas gandas, kad jos tėvą nužudė Almino tėvas. Ausmos galvoje šmėsčiojo baugus žodis „nužudė“, nors ji gerai žinojo, jog tėvas buvo nukautas. Ir vėl ji pagalvojo: „Gal ir Almino tėvas nebuvo labai kaltas, kaip man vaikystėje atrodė. Juk jeigu gandas būtų sakęs tiesą, aš būčiau neturėjus teisės Alminą pamilti. Tokios santuokos nebūtų palaiminęs ne tik mano Dievas, tam būtų pasipriešinę ir Almino dievai.“ Ir dar Ausma kažkodėl pagalvojo visai apie kitką: Morta nepatyrė kalavijuočių siautėjimo Žemaitijoje ir Latgaloje, todėl ir neįstengia suprasti nei Almino, nei Treniotos troškimo suvienyti brolių aisčių jėgas.

Karalienė Morta prakalbo:

– Dieną naktį spėlioju, kodėl Mindaugas pasikeitė. Kartais apie tai sapnus sapnuoju. Draudžiu sau net pagalvoti, kad jo meilė man išblėso. Čia, Vilniaus pilyje, neturiu kam pasiguosti, nes viskas tuoj pat būtų persakyta Mindaugui. Tikiu, kad tu niekam, nė Alminui, neprasitarsi apie tai, ką tau dabar pasakysiu. Pastaruoju metu pradėjau suprasti: Mindaugas nuo manęs atitolo tuo laiku, kai aš rūpinausi, kad po tėvo mirties sostas atitektų ne jo pirmos žmonos sūnui Rūkliui, bet mūsų sūneliui Mantminui. Žinojau, Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas tvirtai apsisprendė įsišventinti į stačiatikių vienuolius, tad tikėjausi jį padaryti savo sąjungininku – juk karūna jam neberūpėjo. Bet tai buvo didžioji mano klaida. Aš nežinojau, kad jis manęs nemėgsta, tėvo dvare viešai vadina „pamišusia papiste“. Niekas man nepasakė ir paties svarbiausio dalyko: net Šventasis Tėvas neturi teisės karaliaus įpėdiniu paskelbti mūsų mažamečio sūnaus, nes šis pats savo rankele dar negali popiežiaus akto pasirašyti. Mindaugo meilė išblėso per mano nežinojimą. Gal jis net pagalvojo, kad aš prieš jį rezgu sąmokslą? Bet juk Mindaugas turėjo suprasti, jog kiekviena mylinti motina dėl savo sūnaus būtų dariusi lygiai tą patį... Negerai… Negerai išėjo.

– Iš tiesų negerai. Bet, karaliene, prašau, neužpyk ant manęs, kvailės!.. Tu Mindaugo akyse matai šaltį ir tamsą, aš jose mačiau tik susirūpinimą, tikrai ne pyktį.

– Esi geros širdies, Ausma. Todėl tau pasaulis atrodo gražesnis. Ačiū tau. Bet esi dar nepailsėjusi po tolimos kelionės. Man sakė, griežtai atsisakei važiuoti vežimu ir į Vilnių raita atjojai. Dabar, kai supratai, jog šioje pilyje nelabai paisoma moterų nuomonės, turbūt nebūtum kartu su Alminu leidusis į tokį tolimą kelią?

– Vis tiek būčiau jojusi, – tvirtu balsu atsakė Ausma ir pamatė, kaip Mortos veidu nuslinko liūdesio šešėlis.

 

Staigi karalienės mirtis

 

Burtą visada ištraukia tas, kuris to nesitiki

S. Zweig

 

Kai pro plačiai atvertus pilies vartus sparčia risčia įjojo keli Treniotos kariauninkai, Ausma kaip tik ėjo link arklidės. Savo žirgą ji visada balnodavo pati, ir vyriausiasis arklininkas jau nustojo skųstis Alminui, kad kunigaikštienė juo nepasitiki. Raiteliai taip ūmiai sustabdė savo žirgus prie pat Ausmos, jog ši turėjo net šoktelėti į šoną. Tačiau vyriškais raitelio drabužiais vilkinčios jaunos kunigaikštienės neatpažino nė vienas atjojusių vyrų. Jie jos ne tik neatsiprašė, bet nė nepasveikino – pavadžius numetę pribėgusiems arklininkams, pustekiniai nuskubėjo didžiųjų pilies durų link. Ausmai į širdį smigtelėjo: pasiuntiniai atnešė labai blogą žinią. Akimoju iš galvos išgaravo nuo pat ankstyvo rytmečio sukilęs įsakmus noras nujoti prie jos ir Almino sodintos liepaitės ir įsitikinti, kad naktį jos regėtas vaizdas tėra tik sapnas. Jame Ausma regėjo: pakilusi vėtra kartu su lapais nudraskė visus liepaitės žiedlapius, ir pirmą kartą žiedus sukrovęs jaunas medelis stovėjo plikomis aplaužytomis šakomis, tartum miręs. Kiekvieną pavasarį, lapeliams sprogstant, ji vis storėjančiame medelio kamiene Almino dovanotu medžiokliniu peiliu veido aukštyje įrėždavo negilią rievelę. Medelis augdamas parodydavo, kiek praėjo metų nuo to pavasario, kai Alminas pirmą kartą jai meilę išpažino. Ausma, rytą pabudusi, nebeprisiminė, ar iš tiesų naktį piktai trankėsi perkūnija ir švysčiojo žaibai, ar tai jai tik pasivaideno... Ir štai dabar tie nelaukti kunigaikščio Treniotos pasiuntiniai – kariauninkai… Ausma panūdo tuojau pat išgirsti jų atneštą blogą žinią. Tačiau įstengė save sutramdyti. Į menę įėjo tik tada, kai iš jos išėjo Treniotos pasiuntiniai. Nerimastingas Ausmos žvilgsnis jau iš tolo įsmigo Alminui į veidą. Alminas, dvariškių būrelis, atrodė, nepastebėjo įėjusios kunigaikštienės, nes nė vienas neatskubėjo jos pasitikti. Ausma iš tolo girdėjo susijaudinusius, prislopintus dvariškių balsus. Jautrios jos ausys iš vienodų, tarsi ledokšnių barbenimas į šiaudinį stogą, garsų netikėtai išskyrė žodį „karalienė“, ir Ausmos širdis krūptelėjo... Alminas, išėjęs iš jį apsupusių dvariškių rato, paėmė Ausmą už rankos ir, pavedęs kiek į šoną, tyliai pasakė:

– Tavo sesė mirė. – Jis nepasakė „karalienė Morta“, nes Ausma po jų apsilankymo Vilniuje Mortą vadino tik sese.

Dusliu, tačiau viltingu balsu ji perklausė:

– Karalienė susirgo?

– Ne, Ausma, ji mirė. Sako, staiga mirė.

– Visagali Viešpatie! Bet juk dar tik prieš mėnesį ji buvo sveika! Ji atrodė jauna ir graži. Gal medžioklėje jai kas blogo atsitiko? Girdėjau, ji kartu su Mindaugu jodavo medžioti.

– Tai buvo jau seniai. Paskutinį kartą ji dalyvavo medžioklėje, kai įsčiose nešiojo vaikelį. Tada ją lyg žvėris išgąsdino, lyg pasibaidęs žirgas iš balno išmetė. Nuo to laiko Morta net į girios pusę nebežiūrėjo.

– Tai kodėl Morta mirė?

– Niekas nežino, Ausma, – netvirtai atsakė Alminas. Ir pakartojo: – Niekas. Pasiuntiniai perdavė tik Treniotos žodžius, jog turbūt išseko dievų kantrybė dėl to, kad karalienė juos paniekino ir išdavė, ėmė garbinti teutonų dievą. Neva jos, o ne Mindaugo įsakymu daugelyje Lietuvos vietų buvo užgesinta šventoji aukurų ugnis, kai kur net šventieji ąžuolai pradėti kirsti.

Ausma kurį laiką tylėjo, lyg amą praradusi. Paskui netikėtai prisipažino:

– Nujaučiau nelaimę. Jau tą rytą po jūsų pasitarimo Sosto menėje… Kai Mindaugas Žemaitijos pasiuntiniams pranešė, kad į Italiją pasiuntinių nesiųs ir Šventajam Tėvui apie Lietuvos atsiskyrimą nuo krikščionių bažnyčios nepraneš, aš išsigandau. Pamačiau iš įsiūčio paraudusį Treniotos veidą. Stovėjome prie pat Treniotos, taigi ir tu girdėjai, kai jis sumurmėjo: „Toji nepagydoma pasiutlige serganti gudri lapė jau užkrėtė karalių, netrukus pražudys visą Lietuvą ir Žemaitiją.“ Visi, kurie tuos žodžius girdėjom, supratom, kas toji „lapė“.

– Tyliau, – sušnibždėjo Alminas ir sugriebęs žmoną už rankos nutempė dar kelis žingsnius toliau nuo karštai dėl kažko besiginčijančių dvariškių.

– Matai, tu net savo dvariškių bijai, o Treniota nepabūgo, kad jo žodžius gali nugirsti paties karaliaus ausys, – pasakė Ausma ir tyliai pridūrė: – Nežinau, ar tu beprisimeni, bet Treniota tada dar pasakė: „Visi gerai žinome, ką nuo senų senovės mūsų tėvai pasiutusiems žvėrims padarydavo.“

– Jis taip nesakė, – paprieštaravo Alminas.

– Gal tu ir negirdėjai, bet aš stovėjau šalia Treniotos ir girdėjau kiekvieną jo žodį.

– Užteks. Daugiau nieko nebesakyk, Ausma. Eik į savo menę. Netrukus aš pas tave ateisiu.

Kai tik Ausma įžengė pro savo menės duris, senoji jos auklė Virmina susirūpinusi paklausė:

– Kas tau atsitiko, dukrele? Ar kokia nelaimė? Tavo veidas papilkėjęs!.. Prigulk, aš tau užplikysiu žolelių.

Ausma bajoro našlę Virminą gerbė nuo tų dienų, kai ne savo valia atsidūrė Žemaitijoje. Kadaise ji čia buvo vienintelis žmogus, kuriam Ausma iš pat pradžių pajuto pasitikėjimą ir net mintyse niekada jos nevadino tarnaite. Ausma pusiau prigulė ant gulto, atsirėmė pečiais į vėsius sienojus. Virminai pasakė:

– Greitai pati viską sužinosi. Gandas apie tai pasklis po visą Žemaitiją. Dabar nepajėgiu apie tai kalbėti. Noriu tik verkti.

– Jeigu išsipasakotum, palengvėtų.

Senoji neilgam išėjo. Kai grįžo, jos rankose garavo didokas molinis puodelis, skleisdamas ramunėlių, jonažolių ir dar kažkokį Ausmai nepažįstamą kvapą.

– Neskubėdama išgerk. Nustos spausti širdelę.

Ausma, nugėrusi kelis gurkšnelius, pasiteiravo:

– Ką tu pagalvotum, jeigu sveika ir stipri, nė keturių dešimčių pavasarių dar nesulaukusi moteris staiga pajuostų ir, tarsi netikėtos piktos šalnos pakąstas obels žiedas, nukristų ant juodos žemelės?

– Pagalvočiau, kad mano dievai ar tavo, Ausma, Dievas ant jos labai užsirūstino.

– Sakai, dievai? O gal – žmonės?

Senoji įdėmiai pasižiūrėjo į Ausmą.

– Nei dievams, nei žmonėms prasčiokėlė nerūpi. Ji būna svarbi vien tik savo vaikams. Taigi tu, dukrele, kalbi apie moterį, kuri visų matoma. Tik apie tokios ypatos mirtį žinia gali plačiai pasklisti.

Ausma pasižiūrėjo į senąją:

– Niekada nenustosiu stebėtis tavo įžvalgumu.

– Tai negi tavo sesuo Morta mirė? Grįžusi iš Vilniaus, tu daugel kartų sakei, kad ji labai paprasta ir nuoširdi.

– Supratai – mirė karalienė Morta. Staiga mirė. Ką tik Treniotos pasiuntiniai atnešė tą baisią žinią. Viešpats ją vėlų vakarą pasišaukė. Niekaip mano galvoje netelpa – juk ji atrodė visai sveika. Kas jai galėjo atsitikti?

– Jaunas, stiprus žmogus staiga nemiršta. Nebent žūsta per gaisrą, medžioklėje ar mūšyje. Gal ten, Mindaugo pilyje, ji kam nors labai kliudė?

Ausma suglumusi žiūrėjo į daug ką gyvenime mačiusią ir patyrusią senąją bajorę, kuri jau šitiek metų jai atstojo motiną. Tačiau dabar nė jai Ausma nesiryžo pasakyti tų baisių įtarimų, kurie graužė jos sielą.

Suprato, kad jai neužteks drąsos ir su Alminu atvirai pasišnekėti apie karalienės mirtį. Širdies gilumoje jautė, kad nė jis tų baisių įtarimų neišsklaidys. O jeigu, apsaugok Viešpatie, ir jos mylimas vyras kažkaip yra susijęs su ta baugia paslaptimi? Kas žino, gal Alminas, verčiamas prabilti, apie ką kalbėti jokiu būdu negali, pirmą kartą ant jos užsirūstintų ir jau niekada nebepajėgtų jai atleisti…

– Sakyk, ką man daryti, Virmina? Kaip sužinoti tiesą?

– O ar tau tos tiesos reikia, dukrele? Ar tau palengvės, kai ją sužinosi? Juk toji tiesa karalienės neprikels, o kas žino, gal tave prislėgs dar sunkesnė našta. Tačiau ir man, kvailai senei, baugu: ar karalienės mirtis neatneš didelių nelaimių Žemaitijai ir Lietuvai? Ir dar pagalvojau: ar tam, kuris, tikėdamasis dievų pritarimo ir paramos, pakėlė ranką prieš karalienę, neteks skaudžiai nusivilti? Mūsų dievai rūstūs, bet teisingi.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)